Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-152-525/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-07
Bylos Nr.: eA-152-525/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03115-2021-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės Eglės
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

12.19Kiti mokesčių, įmokų ir kitų privalomųjų mokėjimų klausimai

Administracinė byla Nr. eA-152-525/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03115-2021-8Procesinio sprendimo kategorija 12.19

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Eglės sanatorijos apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Eglės sanatorijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Eglės sanatorija (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. AS-170 (toliau – ir Sprendimas) ir juo paskirtą 125 503 Eur ekonominę sankciją, o netenkinus pirmojo skundo reikalavimo – nurodyti, kad pareiškėjo įprasta tvarka apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius turi būti įskaitytas į Sprendimu paskirtos ir teismo patvirtintos (pakeistos) ekonominės sankcijos sumą.

Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas teikia gydymo ir sveikatinimo paslaugas, šiuo tikslu vykdo gėlo ir mineralinio vandens gavybą. Vandeniui išgauti pareiškėjas naudoja tris mineralinio vandens gręžinius, esančius Birštono savivaldybėje, ir keturis gręžinius (po du gėlo ir mineralinio vandens) Druskininkų savivaldybėje. 2021 m. balandžio 1 d. buvo pradėtas pareiškėjo planinis 2018–2020 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (toliau – ir MUVGI) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas. Departamento Kauno skyrius 2021 m. birželio 30 d. surašė Patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui už be leidimo išgautą gėlo ir nedeklaruotą mineralinio vandens kiekį apskaičiuotas MUVGI 10 kartų didesniu tarifu – iš viso 125 730 Eur.

1.2. Patikrinimo akte nurodoma, kad: „2.1. Pareiškėjas naudojo požeminio gėlo vandens išteklius (Druskininkų sav. iš gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257) visu 2018 m. laikotarpiu ir iki 2019 m. gruodžio 4 d., tačiau neturėjo tam Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir LGT) išduoto leidimo, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį apskaičiuotas MUVGI 10 kartų didesniu tarifu – viso 106 609 Eur; 2.2. 2018–2019 m. atskirais mokestiniais laikotarpiais pareiškėja deklaravo ne visus išgautus mineralinio vandens kiekius: 2018 m. III ketv. nedeklaruoti 10 kub. m., 2018 IV ketv. – 1 kub. m., 2019 m. I ketv. – 5 kub. m., ir 2019 II ketv. 2 – 796 kub. m. išgauto mineralinio vandens.“

1.3. Už šį išgautą ir nedeklaruotą mineralinio vandens kiekį pareiškėjui apskaičiuotas MUVGI 10 kartų didesniu tarifu – iš viso 19 121 Eur. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas svarbias aplinkybes, 2021 m. liepos 29 d. Departamento Kauno skyriui pateikė savo rašytines pastabas (toliau – ir Pastabos) dėl Patikrinimo akto ir nurodė tokius pagrindinius argumentus: 1) pareiškėjas turėjo taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą gėlam vandeniui išgauti, be to, gėlą vandenį naudojo savo reikmėms, todėl papildomas LGT leidimas jai nebuvo reikalingas; 2) pareiškėjas deklaravo ir mokėjo MUVGI už išgautą gėlą vandenį visu Departamento tikrintu laikotarpiu; 3) netiksliai deklaruotas pareiškėjo išgauto mineralinio vandens kiekis buvo nulemtas žmogiškosios klaidos; 4) Departamentas jau tikrino (2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktas) pareiškėjo mokamo 2018 m. III ketvirčio MUVGI apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą, tačiau Patikrinimo akte pateiktos skirtingos išvados dėl to paties laikotarpio; 5) 2019 m. II ketvirtį išgautas mineralinis vanduo dėl žmogiškosios klaidos deklaruotas kaip gėlas požeminis vanduo.

1.4. Atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl Patikrinimo akto patvirtinimo, iš dalies atsižvelgė į Pastabose pateiktus argumentus ir pripažino, kad Patikrinimo akte neteisingai nedeklaruotam mineralinio vandens kiekiui priskyrė 10 kub. m už 2018 m. III ketvirtį, dėl to Patikrinimo akte paskirta ekonominė sankcija buvo sumažinta 227 Eur (nuo 125 730 Eur iki 125 503 Eur). Taip pat Sprendime Departamentas patvirtino, kad pareiškėjas visu tikrinimo laikotarpiu deklaravo didesnį nei realiai buvo išgautas gėlo vandens kiekį, todėl nuslėpto ar nedeklaruoto išgauto išteklių kiekio nenustatyta. Į kitus Pastabose išdėstytus argumentus atsakovas iš esmės neatsižvelgė – dėl jų pasisakė itin lakoniškai ar apskritai ignoravo. Pakeistas Patikrinimo aktas Sprendimu patvirtintas ir pareiškėjui paskirta 125 503 Eur ekonominė sankcija, skaičiuojant MUVGI 10 kartų didesniu tarifu.

1.5. Pareiškėjas visu tikrintu laikotarpiu turėjo galiojantį TIPK leidimą, suteikiantį teisę išgauti gėlą vandenį, todėl LGT leidimas jam nebuvo reikalingas. Pareiškėjui dar 2006 m. liepos 5 d. išduotas TIPK leidimas Nr. DM-8 (II), suteikiantis teisę išgauti, be kita ko, ir gėlą požeminį vandenį. Leidimas išduotas vadovaujantis nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. liepos 9 d. galiojusios Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) redakcijos 13 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodoma, kad „leidimus naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį išduoda Aplinkos ministerija jos nustatyta tvarka“. Leidimas koreguotas 2011 ir 2016 m., tačiau gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos keičiamos nebuvo. Taip pat 2014 m. priimti ŽGĮ pakeitimai nenustatė pareigos kiekvienam leidimą išgauti gėlą požeminį vandenį turėjusiam asmeniui kreiptis į LGT dėl naujo leidimo išdavimo. Veikiau atvirkščiai – tokiu teisiniu reguliavimu (ŽGĮ pakeitimo įstatymo 3 str. 4 d.) buvo siekiama užtikrinti teisinį stabilumą, todėl į LGT dėl naujo leidimo gėlo vandens gavybai išdavimo įpareigojami kreiptis išimtinai tik tie asmenys, kurių TIPK leidimuose numatytos požeminio vandens naudojimo sąlygos pasikeičia.

1.6. Pareiškėjo TIPK leidime ir jo korekcijose nenustatyti jokie požeminio vandens naudojimo sąlygų pakeitimai, todėl jam tikrintu laikotarpiu LGT leidimas gėlo vandens gavybai nebuvo reikalingas, remiantis 2014 m. priimto ŽGĮ Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir požeminį gamybinį vandenį, išduoti iki naujojo įstatymo įsigaliojimo, galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Atliekant pareiškėjo TIPK leidimo korekcijas tiek 2011 m., tiek 2016 m., vandens naudojimo sąlygos keičiamos nebuvo (pakeitimai susiję išimtinai su nuotekų išleidimo tvarka ir sąlygomis). Todėl pareiškėjo leidimas, išduotas iki 2014 m. ŽGĮ pakeitimo, kuriame nurodytos vandens naudojimo sąlygos koreguotos nebuvo, galiojo visu atsakovo tikrintu laikotarpiu ir suteikė pareiškėjui teisę vykdyti gėlo vandens gavybą.

1.7. Pareiškėjas naudojo išgaunamą gėlą vandenį savo reikmėms (ne pardavimui). Pagal ŽGĮ 12 straipsnio 8 dalį (redakcija, galiojusi tikrintu laikotarpiu), žemės savininkas ar naudotojas galėjo savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) naudoti žemės gelmių išteklius neturėdamas LGT išduoto leidimo. Pareiškėjas išgautu gėlu vandeniu neprekiavo, naudojo jį išimtinai savo ūkio reikmėms – gydymo, reabilitacijos veiklai, buitinėms ir kt. reikmėms. 2019 m. spalio 15 d. buvo priimtas ŽGĮ pakeitimo įstatymas (įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d.), kuriuo pakeistas aktualus teisinis reglamentavimas. Pagal šiuo metu galiojančio ŽGĮ 16 straipsnio 2 dalį, LGT leidimas gėlo vandens gavybai nereikalingas tik tais atvejais, kai gėlas požeminis vanduo naudojamas (a) šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti; arba (b) žemės ūkio veiklai vykdyti. Pareiškėjas, įvertinęs, kad jo veikla nebeatitiks minėtame įstatymo pakeitime nustatytų kriterijų gėlo vandens gavybai be leidimo, nedelsdamas po šio pakeitimo priėmimo (2019 m. spalio 21 d.) kreipėsi į LGT dėl reikalingo leidimo išdavimo. LGT patenkino pareiškėjo prašymą ir 2019 m. gruodžio 4 d. išdavė leidimą gėlo vandens gavybai.

1.8. Departamentas ir kitos institucijos nuolat vykdė pareiškėjo veiklos kontrolę, tačiau apie galimus pažeidimus neinformavo. 2019 m. buvo atliktas pareiškėjo planinis teminis mineralinio vandens gavybos patikrinimas. Departamento Alytaus valdybos Druskininkų aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. gruodžio 13 d. patikrinimo akte nurodoma, kad „gydymo, buitinėms ir kt. reikmėms objektas naudoja vandenį iš žemės gelmių“. Taigi, nors minėto pareiškėjo patikrinimo metu nebuvo analizuojamas MUVGI apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas, Departamento dokumentuose pateikta informacija leidžia daryti išvadą, kad dar 2019 m. Departamentas žinojo apie pareiškėjo vykdomą gėlo vandens gavybą, tačiau jokių pastabų dėl tokios veiklos teisėtumo jam nepateikė. Pareiškėjas apie gėlo vandens gavybą nuolat informavo ir LGT, reguliariai siuntė LGT, kurios išduotas atskiras leidimas tikrintu laikotarpiu neva buvo reikalingas gėlo vandens gavybai, požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV. Pareiškėjas aktyviai, nuosekliai ir išsamiai informuodavo LGT apie vykdomą gėlo vandens gavybą, tačiau jokių pastabų dėl reikalingo išgavimo leidimo nesulaukė. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo informuota apie leidimo gėlo vandens gavybai privalomumą, tai leido pagrįstai manyti, kad jo veikla visiškai atitinka galiojantį teisinį reguliavimą, tačiau pradėtas naujas pareiškėjo mokestinis patikrinimas ir už nustatytus pažeidimus neteisingai skirtos neproporcingo dydžio sankcijos.

1.9. Pareiškėjas visu tikrintu laikotarpiu deklaravo ir mokėjo MUVGI už išgautą gėlą vandenį. Tą patvirtina tikrintu laikotarpiu teiktos MUVGI deklaracijos ir mokėjimų nurodymai. Tinkamą MUVGI deklaravimą ir sumokėjimą pripažino ir pats Departamentas, Sprendimo 3 punkto paskutinėje pastraipoje nurodydamas, kad įvertino tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo išgautą visą (bendrą) gėlo požeminio vandens išteklių kiekį ir nustatė deklaruotą didesnį 3 378 kub. m gėlo požeminio vandens kiekį. Taigi byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu deklaravo ir mokėjo MUVGI už išgautą gėlą vandenį, o Departamentas turėjo informaciją apie šiuos pareiškėjo išgaunamus išteklius ir jų kiekį bei nenustatė nedeklaruoto ar nuslėpto išgauto gėlo vandens, nėra. Pareiškėjo veiksmais (išgaunant gėlą vandenį) žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

1.10. Pareiškėjo netiksliai deklaruotą pareiškėjo išgauto mineralinio vandens kiekį lėmė žmogiškoji klaida – tvarkant pareiškėjo buhalterinę apskaitą supainiotas gėlas ir mineralinis vanduo, todėl 796 kub. m išgauto mineralinio vandens per klaidą buvo deklaruoti kaip gėlas vanduo. Tą patvirtina ir Patikrinimo akto, taip pat pareiškėjo buhalterinės apskaitos duomenys, kuriuose 2019 m. II ketvirtį deklaruotas 796 kub. m didesnis, nei išgautas gėlo vandens kiekis, sutampantis su šį laikotarpį išgautu ir nedeklaruotu mineralinio vandens kiekiu. Šiuo atveju pareiškėjas neslėpė (ir neturėjo jokio tikslo slėpti) vykdomos vandens gavybos veiklos, nuolat deklaravo išgauto vandens kiekį ir už jį mokėjo MUVGI. Be to, pareiškėjas 2021 m. liepos 16 d. pateikė patikslintas MUVGI deklaracijas, deklaruodamas teisingą išgauto mineralinio vandens kiekį, ir sumokėjo dėl klaidų trūkstamą 1 888 Eur MUVGI sumą (po Sprendimo paaiškėjo, kad ji net didesnė nei reikalaujama). Pareiškėjas neturėtų būti baudžiamas dėl žmogiškosios klaidos deklaruojant mineralinį vandenį, kadangi jo veiksmuose nenustatyta jokių slėpimo požymių, o klaida nedelsiant ištaisyta, nes ir Patikrinimo akte buvo netikslumų.

1.11. Pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga ir prieštarauja teisingumo, proporcingumo, protingumo principams. Analizuojant skirtos ekonominės sankcijos pagrįstumą, aktualios ir MAĮ nuostatos, reglamentuojančios baudos skyrimą asmenims, kuriems apskaičiuojami papildomai mokėtini mokesčiai. Remiantis MAĮ 140 straipsniu, bauda siekia nuo 10 iki 50 proc. (arba nuo 50 iki 100 proc. specifiniu atveju) nesumokėto mokesčio dydžio (net tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai slepia savo pajamas, iškreipia savo sudarytus sandorius ar net sąmoningai siekia išvengti mokesčių). Taigi 10 kartų mokesčio padidinimas nagrinėjamu atveju nėra proporcinga ir protinga ekonominė sankcija pareiškėjui, nes tokiu atveju jam skiriama 1 000 proc. mokesčio dydžio sankcija, nors jis mokestį yra sumokėjęs ir ginčo dėl to nėra. Pareiškėjas savo ūkinę veiklą vykdo sąžiningai ir skaidriai, iki šiol pažeidimų nebuvo užfiksuota, visada geranoriškai ir operatyviai bendradarbiaujama su patikrinimus atliekančiais pareigūnais ir visada suteikia prašomą informaciją. Atsakovo nustatyti „pažeidimai“ dėl neva negaliojančio TIPK leidimo bei žmogiškosios klaidos deklaruojant išgautą mineralinį vandenį nėra tinkamas pagrindas pritaikyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją.

1.12. MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta sankcija prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. MUVGI, padidinto 10 kartų, skyrimas yra būtent sankcija, o ne mokestis. Pozicijos, kad MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas MUVGI, skaičiuojamas dauginant iš koeficiento 10 tais atvejais, kai gamtos išteklių kiekis nedeklaruotas ar išgautas be leidimo, nepripažįstamas mokesčiu, o laikomas ekonominės sankcijos taikymu, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl šiai ekonominei sankcijai taikyti teisinio reguliavimo prasme turi būti keliami tokie patys reikalavimai ir kriterijai bei principai, kaip ir bet kokios teisinės atsakomybės priemonėms įtvirtinti. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, iš esmės galimybė individualizuoti ir diferencijuoti ekonominę sankciją, skiriamą už be leidimo išgautą ar nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį, įgyvendinama vieninteliu keliu – skundžiant Departamento sprendimą teismui. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad padidinto tarifo taikymo mastas praktikoje siejamas su sąmoningo slėpimo aplinkybe, todėl Departamento paskirta ekonominė sankcija (MUVGI padidintu tarifu forma) praktikoje gerokai mažinama.

1.13. Taikant MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją gali būti pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį pažeidimą) principas. Patikrinimo akte, kuris pakoreguotas patvirtintu Sprendimu, nurodyta, kad už mineralinio vandens deklaravimo klaidą pareiškėjo vadovui ar atsakingiems asmenims bus taikoma atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 241 straipsnio 2 dalį. Taigi už be leidimo išgautą gėlą vandenį administracinė atsakomybė nustatyta ANK 262 straipsnio 20 dalyje (pažeidimo padarymo metu galiojusio ANK 111 straipsnio 1 dalyje). Už tokius pažeidimus pareiškėjui taikant tiek administracinę atsakomybę pagal ANK, tiek ir ekonominę sankciją pagal MUVGIĮ, būtų pažeidžiamas non bis in idem principas, draudžiantis bausti asmenį daugiau nei vieną kartą už tą patį pažeidimą.

Atsiliepimas

2. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. iš gėlo vandens gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 pareiškėjas be leidimo išgavo 98 407 m³ požeminio vandens išteklių. Taip jis pažeidė ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus. Pareiškėjas teisę naudoti gėlo požeminio vandens išteklius iš gėlo vandens gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 įgijo tik 2019 m. gruodžio 4 d., gavęs LGT išduotą leidimą Nr. PV-19-62, nors gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 požeminio vandens išteklius išgavo ir naudojo jau tikrinamo laikotarpio pradžioje, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja TIPK leidimo Nr. DM-8 (II) galiojimo laikotarpį. Šis TIPK leidimas galiojo tik iki 2016 m. gruodžio 14 d. Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu dėl pareiškėjo taršos leidimo pakeitimo Nr. (28.4)-A4-12559 išduoto taršos leidimo Nr. DM-8(II)/TL-A.3-10/2016 tituliniame lape aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos sąlygos dėl TIPK leidimo galiojimo – 2 punkte nurodyta, jog „Iki leidimo išdavimo galiojo Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. DM-8 (II)“, taip pat pateikta pastaba – „Šis leidimas pilna apimtimi pakeičia Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. DM-8 (II)“.

Šalies argumentai

2.2. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie TIPK leidimo Nr. DM-8 (II) galiojimą po taršos leidimo Nr. DM-8(II)/TL-A.3-10/2016 išdavimo yra visiškai nepagrįsti. Taigi pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. iš gręžinių Nr. 6870 ir 57257 išgavo ir ūkinėje komercinėje veikloje naudojo gėlo požeminio vandens išteklius, neturėdamas leidimo išgauti ir naudoti valstybinius gamtos išteklius – gėlą požeminį vandenį. Tik 2019 m. gruodžio 4 d. jam buvo išduotas Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. PV-19-62 iš gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257.

2.3. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog gėlas vanduo buvo naudojamas savo reikmėms, ne pardavimui, todėl leidimas išgauti ir naudoti gėlą požeminį vandenį nebuvo reikalingas. Pareiškėjas naudojo gėlo požeminio vandens išteklius vykdydamas ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjo teikiamos gydymo ir reabilitacijos paslaugos yra mokamos, teikdamas šias paslaugas jis naudojo gėlą požeminį vandenį, taigi gėlas požeminis vanduo iš gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 buvo naudojamas komercinei veiklai vykdyti. Be to, pareiškėjas pats pripažino, kad gėlas požeminis vanduo iš minėtų gręžinių naudojamas ūkinei komercinei veiklai vykdyti, skunde nurodydamas, jog 2019 m. spalio 21 d. kreipėsi į LGT dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo. Tai, jog pareiškėjas tvarkė išgaunamo vandens apskaitą, deklaruodavo išgauto gėlo vandens kiekį ir mokėjo mokesčius, nepaneigia fakto, jog jis naudojo požeminio vandens išteklius iš gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 neturėdamas tam leidimo.

2.4. MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Vadovaujantis šia įstatymo nuostata pareiškėjas, 2018–2020 metų mokestinių laikotarpių mokesčio deklaracijose taikydamas indeksuotą šio įstatymo 2 priede nustatytą tarifą, privalėjo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių, šiuo atveju mineralinio vandens, kiekį. Šiuo atveju pareiškėjui išgautą gamtos išteklių kiekį (796 m³) deklaravus mažesniu 0,10 Eur tarifu darytina išvada, kad jis deklaravo atitinkamą kiekį kitų gamtos išteklių – požeminis vanduo, kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo. Tačiau reikiamų deklaruoti gamtos išteklių – mineralinis vanduo, naudojamas gydymo įstaigose – pareiškėjas nedeklaravo, nors turėjo pareigą deklaruoti. Tokiu atveju netinkamo išgauto ištekliaus klasifikacijos kodo nurodymas reiškė netinkamo mokesčio tarifo taikymą (vietoje 2,14 Eur tarifo buvo pritaikytas 0,10 Eur tarifas), dėl to buvo apskaičiuotas ir sumokėtas mažesnis mokėtinas mokestis ir taip buvo padaryta žala valstybės biudžetui.

2.5. Pareiškėjas pripažįsta, kad taikė klaidingą mokesčio tarifą, t. y. vietoje 2,14 Eur buvo taikomas 0,10 Eur tarifas, dėl to buvo apskaičiuotas ir sumokėtas mažesnis mokėtinas mokestis. Bendrovė, klaidingai deklaravusi 796 m³ mineralinio vandens, sumokėjo mažesnį mokestį – turėjo sumokėti 1 875 Eur, o sumokėjo 88 Eur. MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato ir mokesčio mokėtojo pareigą deklaracijose pritaikyti teisingą mokesčio tarifą. Pareiškėjas jau po atlikto patikrinimo patikslino 2019 m. II ketvirčio deklaraciją, sumokėjo 1 888 Eur už nedeklaruotus 796 m³ mineralinio vandens. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolės vidaus tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. AD1-227, 19 punktą, vykdant mokestinį patikrinimą vertinamos tik tos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos, kurios Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo pateiktos iki patikrinimo pradžios datos, t. y. iki registruoto pranešimo apie patikrinimą išsiuntimo mokesčių mokėtojui datos.

2.6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie planinį patikrinimą buvo informuotas 2021 m. balandžio 1 d. el. paštu išsiųstu pranešimu Nr. (7.2)-AD5-5319, patikrinimo aktas surašytas 2021 m. birželio 30 d. Pareiškėjas patikslino deklaraciją, tinkamai deklaruodamas išgauto mineralinio vandens kiekį tik po atlikto patikrinimo, todėl patikslinta deklaracija nebegali būti vertinama. Taigi pareiškėjas, nedeklaruodamas 802 m³ mineralinio vandens, pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalies bei Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99, 16 punkto nuostatas. Departamentas, vadovaudamasi MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalimi bei 6 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai apskaičiavo mokestį didesniu tarifu už 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais išgautą nedeklaruotą mineralinio vandens kiekį.

2.7. Pareiškėjo nurodoma pasiteisinimo aplinkybė, jog nedeklaruotą išgauto mineralinio vandens kiekį nulėmė žmogiškoji klaida, yra subjektyvi ir neturėtų būti laikoma priežastimi, kuri leistų sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį.

2.8. Pareiškėjas nevykdė imperatyvių ŽGĮ reikalavimų, t. y. naudojo požeminio vandens išteklius neturėdamas tam leidimo, taip pat nevykdė MUVGIĮ reikalavimų, t. y. neteikė deklaracijos duomenų ir teikė neteisingus deklaracijų duomenis bei nemokėjo mokesčių už išgautą mineralinį vandenį. Analizuojami pareiškėjo veiksmai lėmė teisės aktų pažeidimus, dėl to nesumokėjus privalomai mokėtino mokesčio už išgautą mineralinį vandenį, buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Pareiškėjas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Skunde nurodytos MAĮ nuostatos netaikytinos pažeidimams, susijusiems su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, ir jomis vadovautis nėra jokio teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju taip pat nepateikti jokie įrodymai apie pareiškėjo turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jos turtinė padėtis yra sunki, gresia bankrotas ir pan. Pritaikytas didesnis mokesčio tarifas nėra pernelyg griežta ir neproporcinga ekonominė sankcija, adekvati padarytam pažeidimui.

2.9. Pareiškėjui, kaip ūkio subjektui ir ribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, atsakomybė už pažeidimus kyla ŽGĮ ir MUVGIĮ pagrindu, o pareiškėjo vadovas ar atsakingi asmenys, kuriems gali būti taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra fiziniai asmenys, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo ar bus pažeistas non bis in idem principas. Analizuojamos bylos kontekste juridinis ir fizinis asmuo nėra vienas ir tas pats atsakomybės subjektas, sutampantis tiek pažeidimo, tiek finansiniu požiūriu.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimu patvirtintą 125 503 Eur didesnį mokesčio tarifą ir sumažino jį iki 25 100,6 Eur.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

4.1. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, vadovaudamasis Departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2021 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. AD1- 90 bei 2021 m. balandžio 1 d. pranešimu (pavedimu) apie patikrinimą Nr. (7.2)-AD5-5319, atliko pareiškėjo planinį 2018–2020 metų mokestinio laikotarpio MUVGI apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą.

4.2. Patikrinimo akte nustatyta, jog pareiškėjas naudojo požeminio vandens gręžinius – tris mineralinio vandens gręžinius Birštono savivaldybėje: Nr. 18669 Birutė (savininkas – UAB „Minera“, Lietuvos geologijos tarnybos 2015 m. gegužės 28 d. leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 37p-15, pagal 2012 m. birželio 12 d. administravimo paslaugų sutartį), Nr. 18539 Rūta (savininkas – akcinė bendrovė „Eglės“ sanatorija, pagal 2013 m. sausio 18 d. Birštono savivaldybės materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą, LGT 2015 m. gegužės 12 d. leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 26p-15) ir Nr. 16906 2K (savininkas – Birštono miesto savivaldybė pagal 2013 m. sausio 18 d. materialiojo turto nuomos sutartį, LGT 2015 m. gegužės 12 d. leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. 26p-15) bei keturis gręžinius Druskininkų savivaldybėje, iš kurių du gėlo vandens gręžiniai: Nr. 6870 ir Nr. 57257 (LGT 2019 m. gruodžio 4 d. leidimas naudoti žemės gelmių išteklius Nr. PV-19-62) ir du mineralinio vandens gręžiniai: Nr. (4347) 25035 ir Nr. (1982) 1184 (LGT 2015 m. gegužės 12 d. leidimas naudoti žemės gelmių išteklius Nr. 26p- 15).

4.3. Patikrinimo akte buvo nurodyta, jog nustatant, ar MUVGI buvo apskaičiuotas teisingai, buvo analizuoti ir vertinti pareiškėjo pateikti duomenys apie ūkinėje veikloje išgautą ir naudotą požeminio vandens kiekį. Patikrinimui pareiškėjas pateikė dokumentus, nurodytus 2021 m. birželio 16 d. MUVGI apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 50. Remiantis Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas deklaravo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį (Patikrinimo akto Nr. (7.2)-PA-3132 1 lentelė) Valstybinei mokesčių inspekcijai teikdamas mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (forma KIT708). Atlikto patikrinimo metu buvo vertinami pareiškėjo pateiktos išteklių apskaitos duomenys bei lyginami su deklaracijose pateiktais duomenimis (išsamūs duomenys ir palyginimai pateikti Patikrinimo akte ir jo prieduose).

4.4. Patikrinimo akte buvo nustatyta, jog iš Druskininkų savivaldybėje esančių gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 išgautas gėlo požeminio vandens kiekis yra deklaruotas. Nuslėpto, nedeklaruoto požeminio vandens kiekio nenustatyta (vertinant visu tikrinamuoju laikotarpiu iš nurodytų dviejų gręžinių išgautą ir deklaruotą gėlo požeminio vandens išteklių bendrą kiekį nustatyta, jog deklaruotas didesnis, nei apskaitoje nurodytas išgautas, gėlo požeminio vandens išteklių kiekis (3 378 m³). Nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, iš gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 išgavo ir sunaudojo 98 407 m³ gėlo požeminio vandens, neturėdamas LGT išduoto leidimo ir išteklių ar ertmių naudojimo sutarties, pažeisdamas ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus.

4.5. Patikrinimo akte nustatyta, jog pareiškėjas LGT Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. PV-19-62 naudoti gėlo vandens išteklius Druskininkų miesto savivaldybėje gavo tik 2019 m. gruodžio 4 d. Vadovaujantis MUVGIĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. išgautą gėlo požeminio vandens kiekį apskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą – 106 609 Eur (už 2018 m. I ketvirtį išgautus 14 117 m³ vandens – 14 936 Eur, 2018 m. II ketvirtį 7 236 m³ – 7 757 Eur, 2018 m. III ketvirtį 8 661 m³ – 9 207 Eur, 2018 m. IV ketvirtį 9 247 m³ – 10 015 Eur, už 2019 m. I ketvirtį 12 278 m³ – 13 260 Eur, 2019 m. II ketvirtį 17 294 m³ – 19 041 Eur, 2019 m. III ketvirtį 18 020 m³ – 19 660 Eur, 2019 m. IV ketvirtį 11 554 m³ – 12 733 Eur).

4.6. Patikrinimo akte buvo nustatyta, jog 2018–2019 metais Bendrovė, vykdydama ūkinę komercinę veiklą, išgavo ir naudojo mineralinio vandens išteklius, tačiau pateikė klaidingus duomenis atskirų mokestinių laikotarpių mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijose (forma KIT708). Pareiškėjas nedeklaravo išgauto mineralinio vandens kiekio: 2018 m. III ketvirtį išgavo ir nedeklaravo 10 m³ mineralinio vandens iš gręžinių Nr. 18539 (Rūta) ir Nr. 16906 2K, 2018 m. IV ketvirtį išgavo ir nedeklaravo 1 m³ mineralinio vandens iš gręžinių Nr. (4347) 25035 (Nr. 1) ir Nr. (1982) 11184 (Nr. 3), 2019 m. I ketvirtį išgavo ir nedeklaravo 5 m³ mineralinio vandens iš gręžinių Nr. 18539 (Rūta), Nr. 16906 2K ir Nr. 18669 (Birutė), 2019 m. II ketvirtį išgavo ir nedeklaravo 796 m3 mineralinio vandens iš gręžinių Nr. (4347) 25035 (Nr. 1) ir Nr. (1982) 11184 (Nr. 3).

4.7. Patikrinimo akte buvo nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-614/VA-99 „Dėl Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkto reikalavimus apskaičiuoti mokestį ir jį sumokėti už visą išgautą mineralinio vandens kiekį. Vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, už 2018–2019 metų atskirais mokestiniais laikotarpiais išgautus ir nedeklaruotus mineralinio vandens kiekius apskaičiuotas mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą – 19 121 Eur (už 2018 m. III ketvirtį išgautą ir nedeklaruotą 10 m³ mineralinio vandens iš gręžinių Nr. 18539 (Rūta) ir Nr. 16906 2K mokestis didesniu tarifu – 227 Eur, už 2018 m. IV ketvirtį iš gręžinių Nr. (4347) 25035 (Nr. 1) ir Nr. (1982) 11184 (Nr. 3) išgautą ir nedeklaruotą 1 m³ – 23 Eur, už 2019 m. I ketvirtį iš gręžinių Nr. 18539 (Rūta), Nr. 16906 2K ir Nr. 18669 (Birutė) išgautus ir nedeklaruotus 5 m³ – 116 Eur, už 2019 m. II ketvirtį iš gręžinių Nr. (4347) 25035 (Nr. 1) ir Nr. (1982) 11184 (Nr. 3) išgautus ir nedeklaruotus 796 m³ – 18 755 Eur. Už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens išteklius bei išgautus ir nedeklaruotus mineralinio vandens išteklius iš viso pareiškėjui apskaičiuotas 125 730 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.

4.8. 2021 m. liepos 30 d. pareiškėjas pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto

4.9. 2021 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimtas Sprendimas, kuriuo buvo išnagrinėtos bei įvertintos pareiškėjo pateiktos pastabos ir nustatyta, kad jis teikė nepagrįstus, klaidingus duomenis apie išgautą gėlo požeminio vandens išteklių kiekį. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktas pastabas dėl 2018 m. išgauto mineralinio požeminio vandens išteklių kiekio iš gręžinio Nr. 18669 (Birutė), buvo perskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą, t. y. už išgautą ir nedeklaruotą mineralinio požeminio vandens kiekį apskaičiuota suma sumažinta 227 Eur, todėl Sprendimu patvirtinta 125 503 Eur mokėtina suma už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens išteklius bei išgautus ir nedeklaruotus mineralinio vandens išteklius.

5. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jam LGT leidimas nebuvo reikalingas, nes nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus ŽGĮ pakeitimams pareiškėjui atsirado prievolė gauti LGT išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo, kurios nebuvo nurodytos TIPK leidime.

6. Teismas pažymėjo, jog nereikšmingais pripažinti pareiškėjo argumentai, jog jis naudojo išgaunamą gėlą vandenį savo reikmėms (ne pardavimui) ir teismas šių argumentų plačiau nenagrinėjo.

7. Teismas sprendė, jog Departamento specialistai neturėjo pareigos informuoti pareiškėją tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą. Juridinis asmuo, vykdydamas veiklą, privalo žinoti teisinį reglamentavimą, tiesiogiai susijusį su jo veiklos vykdymu ir turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.

8. Teismas pripažino, jog šiuo atveju non bis in idem principas nebuvo pažeistas, kadangi pareiškėjui atsakomybė pagal ANK ir mokestinė sankcija pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį taikytos už skirtingus pažeidimus.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pažeidimo neneigia, siekia jį ištaisyti. Tai rodo, kad jis siekia laikytis įstatymų, bendradarbiauti ir nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau baustas už analogiškus nusižengimus. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog MUVGIĮ nenustato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog, kaip matyti iš Patikrinimo akto, patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą ir nesumokėjimą – būtų padaręs tyčia ar būtų turėjęs tikslą nuslėpti išgaunamo požeminio vandens kiekį. Tai, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad pareiškėjas neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautą gamtos išteklių kiekį ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei, taigi imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu.

11. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismo vertinimu, įvertinus laikotarpį, kurį nebuvo deklaruoti gamtos išteklių kiekiai ir nemokėti mokesčiai, mokesčio sumą, MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti minėtą mokestį už nedeklaruoto išgauto požeminio vandens išteklių kiekį, proporcinga ir teisinga apskaičiuoti taikant koeficientą 2. Todėl teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priskaičiuotas 125 503 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius, taikant koeficientą 10, ir sumažino mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius atitinkamus mokestinius laikotarpius iki 25 100,6 Eur.

12. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą nurodyti, kad pareiškėjo įprasta tvarka apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius turi būti įskaitytas į atsakovo sprendimu paskirtos ir teismo patvirtintos (pakeistos) ekonominės sankcijos sumą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Patikrinimo akte ir (ar) Sprendime nebuvo įvertinta pareiškėjo sumokėta suma, pareiškėjo teisinei padėčiai šiuo atveju neturi įtakos, nes Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į įprastu tarifu sumokėtas sumas. Teismas nurodė, jog mokėtino mokesčio suma skaičiuojama pagal nedeklaruotą išteklių kiekį, o ne pagal sumokėtas ar nesumokėtas sumas. Mokestis didesniu tarifu yra mokamas ne nuo nesumokėto mokesčio skirtumo, o vadovaujantis didesnio mokesčio tarifo formule.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Sprendimo pakeitimą nulėmė ne neteisėti atsakovo veiksmai (nebuvo konstatuota Sprendimo neatitiktis teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog pareiškėjas tikrintu laikotarpiu turėjo tiek galiojantį TIPK leidimą, tiek atitinkamų gręžinių pasus, be to, gėlą vandenį naudojo savo reikmėms (ne pardavimui), todėl teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam buvo nereikalingas papildomas LGT leidimas išgauti gėlą vandenį.

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturėjo informuoti pareiškėjo apie neva reikalingą papildomą LGT leidimą.

14.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas deklaravo ir mokėjo MUVGI už išgautą gėlą vandenį visu tikrintu laikotarpiu, tiek Sprendime dėl Patikrinimo akto patvirtinimo, tiek skundžiamame teismo sprendime nurodoma, jog pareiškėjas deklaravo (ir tinkamai sumokėjo) MUVGI už didesnį kiekį gėlo vandens nei buvo išgautas tikrintu laikotarpiu, todėl išgaunant gėlą vandenį jokia žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

14.4. Pirmosios instancijos teismo pozicija pripažintina nesuderinama su MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio prieš formą viršenybės principu.

14.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjo išgauto mineralinio vandens kiekis klaidingai deklaruotas dėl žmogiškosios klaidos, akivaizdžiai matomos tiek išgautų valstybinių gamtos išteklių apskaitoje, tiek Patikrinimo akte. Nustatytas formalus pažeidimas, priešingai nei nurodė teismas, turėtų būti įvertintas tik pagal ANK nuostatas, o pareiškėjui skirti ekonominę sankciją remiantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi nėra pagrindo.

14.6. Pirmosios instancijos teismo sprendimu skirta ekonominė sankcija yra neproporcinga ir prieštarauja teisingumo, proporcingumo, protingumo principams.

14.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sankcija, pagal kurią pareiškėjui apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

14.8. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog palikus galioti net ir sumažintą MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją bus pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas.

14.9. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas padidintą mokėtino mokesčio tarifą, nepagrįstai nenurodė, jog vykdant sprendimą (mokant mokestį) privalo būti atsižvelgiama į atitinkamu laikotarpiu jau sumokėtas MUVGI sumas ir teismas nepagrįstai ignoravo pareiškėjos prašymą pasisakyti dėl sumokėto mokesčio įskaitymo į ekonominės sankcijos sumą.

Atsiliepimas

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog visu tikrintu laikotarpiu pareiškėjas turėjo galiojantį TIPK leidimą ir gręžinių pasus, suteikiančius teisę išgauti gėlą vandenį, todėl leidimas jam nebuvo reikalingas. Įvertinus ginčo faktines ir teisines aplinkybes, pripažintina, kad tai, jog pareiškėjas vedė išgaunamo vandens apskaitą, deklaruodavo išgauto gėlo vandens kiekius ir mokėjo mokesčius, nepaneigia fakto, jog ji naudojo požeminio vandens išteklius iš gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257, neturėdama tam leidimo. Dėl šių priežasčių sutiktina su skundžiamo teismo sprendimo išvadomis, jog nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus ŽGĮ pakeitimams pareiškėjui atsirado prievolė gauti LGT išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo.

15.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tą aplinkybę, jog pareiškėjo teigimu dėl žmogiškosios klaidos buvo klaidingai deklaruotas mineralinis vanduo ir todėl teisingai taikė mažesnį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifą.

Šalies argumentai

15.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma tuo atveju, jeigu skundas nebūtų tenkinamas visa apimtimi, nurodyti, kad įprasta tvarka apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius turi būti įskaitytas į paskirtos ekonominės sankcijos sumą. Šiuo aspektu teismas teisingai pažymėjo, jog mokėtino mokesčio suma skaičiuojama pagal nedeklaruotą išteklių kiekį, o ne pagal sumokėtas ar nesumokėtas sumas. Mokestis didesniu tarifu yra mokamas ne nuo nesumokėto mokesčio skirtumo, o vadovaujantis didesnio mokesčio tarifo formule. MUVGIĮ nenumato galimybės Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčių mokėtoją atleisti nuo paskirtos sankcijos ar ją sumažinti, ar įskaityti sumokėtus mokesčius į sankciją.

Žemesnės instancijos teismas

15.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Departamento specialistai neturėjo pareigos informuoti pareiškėją tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą, kadangi juridinis asmuo, vykdydamas veiklą, privalo žinoti teisinį reglamentavimą, tiesiogiai susijusį su jo veiklos vykdymu. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog kilus neaiškumams dėl su aplinkos apsauga susijusių teisės aktų nuostatų aiškinimo ar taikymo, jis kreipėsi į už aplinkos apsaugą atsakingas institucijas su paklausimais dėl veikloje kilusių neaiškumų bei gavo (negavo) iš šių institucijų atitinkamus paaiškinimus.

15.5. Sutiktina su teismo išvada, jog šiuo atveju Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas nebuvo pažeistas, kadangi pareiškėjui atsakomybė pagal ANK ir mokestinė sankcija pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį taikytos už skirtingus pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

15.6. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus esminius šalių argumentus bei bylai reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. AS-170, kuriuo patvirtintas 125 503 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu.

17. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu pakeitė atsakovo sprendimą ir sumažino mokėtiną mokestį iki 25 100,6 Eur.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

21. Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo reikalingas papildomas LGT išgauti gėlą vandenį, nes jis turėjo gręžinių Nr. 6870 ir Nr. 57257 pasus, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999m. gruodžio 23d. įsakymu Nr. 417 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento „požeminio vandens gavybos, monitoringo ir žemės gelmių tiriamųjų geologinių gręžinių projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo (redakcijos, galiojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. ) 22 punktu, buvo vertinami kaip leidimai naudoti požeminio vandens gavybos gręžinį. O pagal Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (2014 m. birželio 19d. įstatymas Nr. XII-960) 4 straipsnį, iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.

22. Apeliacinės instancijos teismas su šia apelianto argumentų seka nesutinka, nes ne visais atvejais gręžinio pasas yra prilyginamas leidimui naudoti išteklius. Sąlygas, kada gręžinio pasas yra prilyginamas leidimui naudoti išteklius, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintos Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklės. Šių taisyklių (redakcija nuo 2015 m. gegužės 9 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 13 punkto 2 dalis nustatė, kad jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.

23. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nėra pateikęs įrodymų, jog jis atitiko Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių 13 punkto 2 dalyje numatytus reikalavimus, todėl konstatuotina, kad jis gręžinius Nr. 6870 ir Nr. 57257 naudojo, išgavo ir sunaudojo 98 407 m³ gėlo požeminio vandens, neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir išteklių ar ertmių naudojimo sutarties, tuo pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, numatančius, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

24. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

25. Įstatymų leidėjas didesnį mokesčio tarifo taikymą numatė, kai 1) yra nedeklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis, 2) deklaruojamas mažesnis negu išgautas gamtos išteklių kiekis ar 3) be leidimo išgaunamas atitinkamas gamtos išteklių kiekis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas požeminį gėlą ir vandenį gręžiniuose Nr. 6870 ir Nr. 57257 išgavo be leidimo, todėl konstatuotina, kad pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą buvo teisiškai pagrįstas.

26. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas turėjo jį informuoti apie būtinumą turėti leidimą gamtos ištekliams (gėlam vandeniui) išgauti. Galiojantys teisės aktai tokios pareigos atsakovui nenustato. Be to, pažymėtina, kad apeliantas yra ūkio subjektas, kuris vykdo ūkinę komercinę veiklą ir turi ne tik teises, bet ir pareigas, lemiančias prievolę ūkinę komercinę veiklą vykdyti taip kaip numatyta pagal teisinį reguliavimą.

27. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas deklaravo ir mokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius už išgautą gėlą vandenį visu tikrintu laikotarpiu. Ši pirmosios instancijos teismo aptarta aplinkybė buvo viena iš priežasčių, dėl kurių apeliantui paskaičiuotas mokestis valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu buvo sumažintas.

28. Apeliantui mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu buvo paskaičiuotas ir už tai, kad 2018–2019 metų atskirais mokestiniais laikotarpiais apeliantas išgavo ir nedeklaravo mineralinio vandens. Apeliantas teigia, kad išgautas mineralinis vanduo buvo nedeklaruotas dėl apskaitą vykdžiusių darbuotojų klaidos.

29. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos apelianto argumentus. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalys įpareigoja ūkio subjektus įstatyme numatytais terminais ir tvarka deklaruoti išgautus gamtos išteklius, šiuo atveju mineralinį vandenį, ir savalaikiai sumokėti paskaičiuotus mokesčius. Taigi apeliantas turi pareigą užtikrinti, kad jo naudai dirbantys darbuotojai tiksliai ir tinkamai vykdytų teisės aktuose numatytas prievoles. Visos pasekmės, kylančios dėl netinkamo įstatyme numatytų prievolių vykdymo, tenka apeliantui.

30. Kaip jau minėta, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2018–2019 metų atskirais mokestiniais laikotarpiais išgavo ir nedeklaravo mineralinio vandens, todėl konstatuotina, kad pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą už išgautą ir nedeklaruotą mineralinį vandenį buvo teisiškai pagrįstas.

31. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą; 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Įgyvendinant šias Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 4 skirsnio, reglamentuojančio ūkio subjektų priežiūrą, 36⁸ straipsnyje nustatytos bendro pobūdžio nuostatos, reglamentuojančios poveikio priemonių ūkio subjektams taikymą, o taip pat – teisminę tokių poveikio priemonių teisėtumo ir pagrįstumo patikrą: skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti (VAĮ 36⁸ str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2850-624/2020).

32. Teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija galimai pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, nes aptariama mokestinė sankcija taikoma juridiniam asmeniui, šiuo atveju apeliantui, o tuo tarpu atsakomybė pagal ANK 262 straipsnio 20 dalį gali būti taikoma fiziniams asmenims, o ne apeliantui.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, teisėjų kolegija pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose yra vertinama konkreti situacija ir konkrečios su pareiškėju susijusios aplinkybės, todėl panašaus pobūdžio bylose, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, mokestis sumažinamas įvairiais dydžiais arba jis nemažinamas visiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2602-662/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2106-662/2021; 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-407-602/2022; 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2021). Pareiškėjo nurodytose bylose ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime atliktiems reikšmingų konkrečiam pažeidimui faktinių aplinkybių vertinimams ir pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio parinkimui. Teismas pagrįstai atsižvelgė į Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytą šio įstatymo tikslą – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui ir kokybei išsaugoti valstybines išlaidas, bei sprendė, kad nustatoma šios teisinės sankcijos išraiška piniginių lėšų suma būtų pakankamai svari ir turėtų atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiai bendrovei, vykdančiai ūkinę veiklą ir siekiančiai pelno, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau, nei būtina tikslams pasiekti, taip pat užtikrino, kad teismo sprendimas būtų ne formalus, bet teisingas.

35. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

36. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Eglės sanatorijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė