- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-26
- Bylos Nr.
- AN2-27-491/2025
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidu
- Pažeidėjas
- G. Z.
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
- Kategorijos
- 16.11.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimu G. Z. buvo nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 3 dalį – 1350 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams; pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį – 850 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams; vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 1350 Eur dydžio bauda, ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 4 metams.
2. Jis buvo nubaustas už tai, kad 2024 m. birželio 8 d. 15 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, partrenkė ir mirtinai sužalojo R. A. šunį. Po to jis iš eismo įvykio, su kuriuo susijęs, vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles (toliau – KET) bei po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį – jam nustatytas 1,3 promilės girtumas. Tokiais veiksmais G. Z. pažeidė KET 9, 219.1, 219.2, 219.3, 221 punktus.
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas atmetė G. Z. atstovo advokato I. Ruželės skundą dėl Institucijos 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimo panaikinimo.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z. atstovas advokatas I. Ruželė prašo G. Z. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.
4.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios R. A. parodymais. Tarp jos ir G. Z. yra susiklostę konfliktiški santykiai, jie to neneigė. Be to, R. A. buvo nubausta administracine tvarka G. Z. pranešimo pagrindu, dėl ko šios bylos proceso metu buvo matomos jos pastangos nepagrįstai apkaltinti G. Z., vis tikslinant parodymus, taip prisitaikant prie byloje renkamų įrodymų.
4.2. Teismas nukentėjusiosios R. A. parodymus įvertino formaliai, neatkreipdamas dėmesio į jų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Nukentėjusiosios paaiškinimai ir parodymai dėl jos buvimo vietos įvykio metu vis keitėsi. Tai ji nurodė, kad buvo savo namų kieme, adresu (duomenys neskelbtini) (pareiškime), po to, kad buvo savo namų kiemo teritorijoje, kuri yra prie važiuojamosios kelio dalies (apklausos metu), dar vėliau, kad buvo įvažiavimo į jos anytos sodybos kiemą keliuke, adresu (duomenys neskelbtini) (apklausta telefonu). Šie nukentėjusiosios parodymai yra svarbūs sprendžiant klausimą, ar ji galėjo matyti eismo įvykį.
4.3. Nors teismo posėdžio metu nukentėjusioji ant orto fotonuotraukos pažymėjo vietą, kur stovėjo įvykio metu, tačiau nuo šios vietos išvedus tiesę ties rasta šuns gaišena, matyti, kad jos matomą plotą užstojo gausi (duomenys neskelbtini) kiemo augmenija. Tai taip pat kelia pagrįstų abejonių, kad nukentėjusioji realiai galėjo matyti automobilio susidūrimo su šunimi momentą. Be to, nukentėjusioji teismo posėdžio metu neneigė, kad ji buvo G. Z. automobilio kairėje pusėje, tuo tarpu, šuniui su automobiliu susidūrus dešiniąja automobilio puse, per automobilį nematė susidūrimo momento, tačiau subjektyviai yra įsitikinusi, kad šuo negalėjo pulti po ratais, nes buvo gero būdo ir buvo nutrenktas sėdintis šalikelėje. Teismas nepagrįstai tokiais nukentėjusiosios subjektyviais spėliojimais vadovavosi priimdamas skundžiamą nutartį.
4.4. Nukentėjusiosios R. A. parodymus, kad G. Z. išsuko automobilį iš kelio, nuvažiavo į šalikelę ir susidūrė su šunimi, paneigia objektyvūs bylos įrodymai – tai policijos pareigūnų darytos įvykio vietos fotonuotraukos, apžiūra, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraštis buvo gausiai apaugęs žole, kuri buvo nupjauta, ir žolėje nebuvo jokių automobilio ratų vėžių. Tokios vėžės neabejotinai būtų išlikusios, jei automobilis realiai būtų važiavęs per žole apaugusį kelkraštį.
4.5. Nukentėjusioji R. A. pranešime Bendrajam pagalbos centrui nurodė, kad eismo įvykyje dalyvavo keli asmenys, taip pat ir tai, kad prieš susidūrimą automobilis buvo visiškai sustojęs. Tačiau šias aplinkybes ji pakeitė, nurodydama, kad matė ir atpažino tik G. Z. automobilyje, kad pastarasis prieš susidūrimą nesustojo, o tik prilėtino greitį. Esant tokių esminių aplinkybių kaitai, nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi nuosekliais ir turi būti vertinami tik ta dalimi, kurią pagrindžia kiti objektyvūs bylos įrodymai.
4.6. Eismo įvykio vietos schema, kuria teismas remiasi kaip objektyviu įrodymu, patvirtinančiu nukentėjusiosios parodymus, nėra tiksli, nes buvo nubraižyta menama automobilio judėjimo trajektorija bei pagal nukentėjusiosios parodymus, o šuns gaišenos radimo vieta neteisingai pažymėta esant nurodytiems matavimams, t. y. 10,6 m atstumas nuo (duomenys neskelbtini) namo kieme esančio elektros stulpo yra ne ties įvažiavimu tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namais, o ties (duomenys neskelbtini) namo viduriu, o išvedus tiesę iki tos vietos, kur nukentėjusioji teismo posėdžio metu pažymėjo vietą jai buvus įvykio metu, matyti, kad ši tiesė kerta per didelį, tankią lapiją iki pat žemės turintį medį (skunde pateikiama nuoroda į www.maps.lt puslapį). Apelianto vertinimu, šios aplinkybės paneigia skundžiamos nutarties 16 punkte teismo padarytas išvadas, kad nukentėjusioji ir liudytoja L. J. galėjo matyti šuns nutrenkimą.
4.7. Liudytojos L. J. parodymų teismas taip pat nepagrįstai neįvertino kritiškai, nes jie yra identiški nukentėjusiosios parodymams, atkartojant sakinių struktūrą, eiliškumą, naudojamas frazes. Iš to galima daryti prielaidą, kad policijos pareigūnai abi moteris apklausinėjo tuo pačiu metu, toje pačioje aplinkoje ar dalyvaujant tiems patiems pareigūnams. Visgi teisme liudytoja parodė skirtingas kai kurias aplinkybes, pavyzdžiui, kad G. Z. prieš susidurdamas su šunimi taip stipriai spaudė akseleratorių, kad net prasisuko automobilio ratai. Tačiau įvykio vietoje jokie ratų praslydimo pėdsakai nebuvo rasti, o ant žvyruotos kelkraščio dangos tikrai būtų likę, jei realiai tai būtų įvykę. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojos ryšys yra labai artimas – jos yra seserys. Liudytoja L. J. neneigė, kad į posėdį atvyko kartu su nukentėjusiąja, tačiau neigė, kad po įvykio su seserimi kalbėjosi apie nagrinėjamą bylą. Ji parodė, kad net nesikalbėjo, dėl ko važiuoja į teismą, kas yra neįtikinama ir rodo liudytojos tendencingumą procese veikti išskirtinai nukentėjusiosios interesų labui. Toks įrodymų šaltinis nelaikytinas savarankišku, liudytojos parodymų įrodomoji reikšmė yra tapati nukentėjusiosios parodymams ir kritiškai vertinama dėl tų pačių priežasčių kaip ir nukentėjusiosios parodymai.
4.8. Teismo motyvai dėl galimo nukentėjusiosios įvykio imitavimo perkeliant šuns gaišeną į kitą vietą yra teisiškai nereikšmingi, nes byloje niekas neginčijo šuns gaišenos radimo kelkraštyje. Tai, kad šuo buvo rastas kelkraštyje, niekaip nepaneigia G. Z. parodymų, kad jis iš kelio į kelkraštį išsukęs nebuvo, nes po susidūrimo kelyje šuo dar galėjo paeiti trumpą atstumą nuo kelio iki kelkraščio arba galėjo susidūrimo jėgos būti nublokštas į kelkraštį. Tai yra realu, nes kelkraštyje jokių automobilio važiavimo pėdsakų nėra, šuns gaišena nuo kelio važiuojamosios dalies buvo netoli. O skundžiamos nutarties 14 punkte padarytos išvados, kad žolėje gali ir nelikti automobilio pėdsakų, nes ji yra nupjauta, yra teismo prielaida, neatitinkanti logikos ir realybės. Tokių pėdsakų nebuvimas pagrindžia G. Z. parodymus, kad jis nebuvo išsukęs iš kelio. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šuns gaišena nebuvo sudarkyta, darytina išvada, kad susidūrimas su šunimi nebuvo didelis, kontaktas galėjo būti minimalus, kurio pakako pažeisti gyvybiškai svarbius šuns organus. Tokio susidūrimo G. Z., vairuodamas automobilį, objektyviai galėjo ir nepajausti.
4.9. Teismas nepagrįstai nesivadovavo administracinio nusižengimo byloje (duomenys neskelbtini) nustatytais faktais, kad R. A. šuo išbėgo į kelią, kur buvo partrenktas keliu važiuojančio automobilio. Tokių aplinkybių R. A. neneigė, su jomis sutiko. Tai dar kartą parodo, kad jos parodymai G. Z. administracinio nusižengimo byloje buvo nenuoseklūs ir jais buvo siekiama jį nepagrįstai apkaltinti. Be to, R. A. veiksmai, susiję su šuns laikymo pažeidimais, taip pat turi būti įvertinti sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp G. Z. veiksmų ir kilusių padarinių.
4.10. Administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu bei nebuvo paneigti, t. y. kad jis, važiuodamas automobiliu palei (duomenys neskelbtini) namą, nepastebėjo kelkraštyje, apaugusiame žole, buvusio šuns, nes tuo metu dėmesį buvo sutelkęs į kitą šunį, buvusį jam iš kairės, puolusį link jo automobilio ir garsiai lojusį. Tiek šio šuns lojimo triukšmas, tiek G. Z. sename automobilyje, kuris važiavo žvyrkeliu, buvusių įvairių daiktų keliamas triukšmas užgožė susidūrimo su nedidele kliūtimi garsą. Taigi, G. Z. susidūrimo su dešinėje buvusiu šunimi neišgirdo, nepajuto ir nesuprato, kad yra įvykęs eismo įvykis. Net po įvykio išgėręs alkoholio ir būdamas neblaivus, atvykusiems policijos pareigūnams G. Z. aiškino analogiškas aplinkybes, kurios vėliau pasitvirtino byloje surinktais įrodymais.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos viršininkas Arnoldas Glodenis nesutinka su apeliacinio skundo argumentais bei jo reikalavimais, todėl prašo šio skundo netenkinti ir skundžiamą apylinkės teismo nutartį palikti galioti.
6. Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. Z., vairuodamas automobilį, nepamatė į važiuojamąją kelio dalį išbėgusio R. A. baltos spalvos šuns, nepajuto ir nesuprato, kad jį nutrenkė, dėl to iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Apelianto vertinimu, nesupratęs, kad padarė eismo įvykį, G. Z. neturėjo pareigos pasilikti įvykio vietoje bei nevartoti alkoholio, todėl jokių ANK požiūriu neteisėtų veiksmų jis nepadarė. Tuo vadovaujantis, apeliaciniame skunde kritikuojami G. Z. kaltinantys įrodymai (nukentėjusiosios R. A., liudytojos L. J. parodymai, eismo įvykio vietos schema bei kiti) bei teigiama, kad G. Z. parodymai, jog jis nesuprato nutrenkęs šuns, nebuvo paneigti. Tačiau skundą nagrinėjantis apygardos teismas su tuo nesutinka ir tokius apelianto argumentus atmeta kaip prieštaraujančius bylos įrodymams bei vertina juos kaip pasirinktą gynybos būdą G. Z. siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Apeliaciniame skunde iš esmės kartojami tie patys argumentai kaip ir skunde apylinkės teismui, todėl apygardos teismas, pritardamas pakankamai išsamiems skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvams, atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
8. Šioje byloje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas G. Z. ir nukentėjusioji R. A. yra kaimynai, gyvenantys (duomenys neskelbtini), atitinkamai (duomenys neskelbtini). Šalia R. A., t. y. adresu (duomenys neskelbtini), gyvena jos anyta. Įvykio dieną apie 15 val. R. A. su seserimi L. J. ir savo vaikais buvo savo namų kieme. Tuo metu G. Z., važiuodamas iš savo namų, automobiliu nutrenkė R. A. šunį, kuris netrukus po to nugaišo kelkraštyje. G. Z. nesustojęs nuvažiavo iki netoli buvusio A. K. namų, kur gėrė alų, kol policijos pareigūnai atvyko dėl nutrenkto R. A. šuns. Tai patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z., nukentėjusiosios R. A., liudytojos L. J. parodymai, vaizdo ir garso įrašai, fotonuotraukos, eismo įvykio vietos schema bei kiti bylos įrodymai. Šios faktinės bylos aplinkybės proceso dalyvių iš esmės nėra ginčijamos, todėl jos išsamiau neaptarinėjamos.
9. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su tuo, kad G. Z. suprato padaręs eismo įvykį, t. y. automobiliu nutrenkęs R. A. šunį, dėl ko jam buvo kilusi pareiga pasilikti eismo įvykio vietoje bei nevartoti alkoholio iki įvykio aplinkybių nustatymo. Administracinėn atsakomybėn patrauktas G. Z. iš esmės viso proceso metu tai neigė. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas padarė priešingą išvadą – pripažino, jog G. Z., vairuodamas automobilį ir iš važiuojamosios kelio dalies išvažiavęs į kelkraštį, nutrenkė ten sėdėjusį R. A. šunį ir tai jis padarė sąmoningai, o po to pasišalino iš eismo įvykio vietos bei vartojo alkoholį iki įvykio aplinkybių nustatymo. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad šios aplinkybės byloje yra įrodytos ne tik nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymais, tačiau ir vaizdo bei garso įrašais, eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis bei kitais bylos įrodymais.
10. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios R. A. parodymai, kuriais apylinkės teismas vadovavosi priimdamas skundžiamą nutartį, visų pirma, kritikuojami dėl to, kad ji yra suinteresuota pakenkti G. Z. dėl priešiškų jų tarpusavio santykių. Kaip matyti iš bylos, R. A. neneigė, kad ji ir G. Z. konfliktuoja. Pagal jos parodymus, ji su G. Z. nesutaria, nes pastarasis nuolat vartoja alkoholį, važinėja neblaivus, anksčiau grasino partrenkti jos globojamus šunis, o prieš kelis metus tai jau bandė padaryti tam pačiam baltos spalvos šuniui. Liudytoja L. J. patvirtino, kad G. Z. yra konfliktiškas kaimo gyventojas, kuris anksčiau buvo partrenkęs ne vieną gyvūną. O kaip galima suprasti iš G. Z. paaiškinimų ir jo parodymų, jam nepatinka, kad R. A. globojamus šunis laiko palaidus. Taigi, tiek R. A., tiek ir pats G. Z. turi pretenzijų vienas kitam. Įvertinus tai kartu su tuo, kad pagal liudytojo S. S. (kuris byloje buvo apklaustas gynybos prašymu) parodymus, įvykio dieną jau apie 14 val., t. y. iki įvykio likus apie 1 val. laiko, G. Z. jau buvo išgėręs, galima teigti, kad G. Z., įvykio dieną apie 15 val., pamatęs palaidą R. A. šunį, turėjo pagrindą elgtis neteisėtai, t. y. tyčia nutrenkti pakeliui pamatytą šalikelėje buvusį šunį, žinodamas, kad jis yra kaimynės, su kuria jis nuolat konfliktuoja. Esant tokioms aplinkybėms, ne tik nukentėjusiosios R. A., bet ir administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z. parodymai turi būti vertinami itin atsargiai, ką apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje ir padarė.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios R. A. parodymų nepatikimumas grindžiamas tuo, kad viso šio proceso metu ji įvairiu laiku duodama paaiškinimus ir parodymus skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Be to, apelianto vertinimu, liudytojos L. J. parodymai taip pat nepatikimi, nes priderinti prie sesers – R. A., parodymų. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymuose esminių neatitikimų nėra. Apygardos teismas su tuo sutinka. Iš bylos matyti, kad jau po eismo įvykio paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą, R. A. nurodė, kad G. Z., vairuodamas automobilį, sustojo, paspaudė greičio pedalą ir padidinęs greitį nutrenkė kelkraštyje stovėjusį jos šunį, o pamatęs ją ateinančią, nuvažiavo. Iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes R. A. parodė tiek apklausta tyrimo metu, tiek teisme. Ji parodė, kad G. Z., vairuodamas automobilį, stabtelėjo šalia jos namų, įsijungė žemesnę pavarą, pasuko į dešinį kelkraštį, kur sėdėjo jos baltos spalvos šuo, ir jį nutrenkė. Kad G. Z., vairuodamas automobilį, privažiavo prie kelkraštyje sėdėjusio jos šuns, pristabdė, įsijungė pirmą pavarą ir nuvažiavęs į kelkraštį nutrenkė jos šunį, nukentėjusioji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Liudytoja L. J. taip pat nuosekliai patvirtino, kad G. Z., vairuodamas automobilį ir prieš partrenkdamas šunį, pristabdė, perjungė pavarą ir paspaudęs akseleratorių nuo važiuojamosios kelio dalies nuvažiavo į kelkraštį, kur nutrenkė ten sėdėjusį R. A. baltos spalvos šunį. Taigi, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymai iš esmės sutampa bei atitinka vienas kitą.
12. Apeliaciniame skunde akcentuojami neatitikimai nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymuose, t. y. kad R. A. iš pradžių nurodė, kad G. Z. buvo visiškai sustojęs, vėliau – kad jis tik pristabdė, kad L. J. nurodė, jog G. Z., prieš susidurdamas su šunimi, stipriai spaudė akseleratorių, dėl ko prasisuko automobilio ratai, yra mažareikšmiai ir nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu bei objektyvumu. Visų pirma, kaip matyti iš bylos, eismo įvykis įvyko staiga ir truko ganėtinai trumpą laiką. Kartu įvertintina ir tai, kad pagal nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymus, jos prižiūrėjo netoli važiuojamosios kelio dalies žaidusius R. A. vaikus. Taigi, negalima iš jų tikėtis, kad jos įvykio aplinkybes, net itin smulkiose detalėse, įvertintų bei atsimintų vienodai viso proceso metu. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad apeliaciniame skunde nurodyti neatitikimai nukentėjusiosios R. A. ir L. J. parodymuose nedaro jų parodymų nepatikimų visa apimtimi, kadangi, kaip jau minėta, dėl kitų esminių aplinkybių jų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtino kiti bylos įrodymai. Tad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų prieštaravimo nėra pagrindas vertinti juos kaip nepatikimus visa apimtimi, nes sprendžiant dėl tokių įrodymų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma. Dėl to, kad G. Z., vairuodamas automobilį, pristabdė, tada nuvažiavo į kelkraštį, kur nutrenkė ten buvusį R. A. šunį, nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai iš esmės buvo nuoseklūs. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais kaip patvirtinančiais administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę.
13. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nukentėjusioji R. A. nebuvo nuosekli dėl to, kurioje ji vietoje buvo, kai pamatė G. Z. automobilį. Byloje esantis vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, R. A. nurodė: „va ten ir guli“ (jos šuns gaišena); „mes va ten buvom prie kiemo ir šuo sėdėjo anoj pusėj kelio“. Iš to galima suprasti, kad R. A. su vaikais buvo vienoj pusėj kelio, o jos šuo – kitoj pusėj kelio. Pareiškime R. A. nurodė buvusi savo namų kieme, adresu (duomenys neskelbtini); tyrimo metu atliktos papildomos apklausos metu ji parodė buvusi savo namų kiemo teritorijoje, kur yra prie važiuojamosios kelio dalies; tyrimo metu apklausta telefonu ji nurodė buvusi įvažiavimo į anytos sodybos kiemą keliuke, adresu (duomenys neskelbtini); teisme ji parodė stovėjusi prie savo namų. Be to, teismo posėdžio metu nukentėjusioji R. A. orto fotonuotraukoje pažymėjo savo buvimo vietą įvykio metu, kuri yra jos sodybos teritorijoje, prie gyvatvorės, šalia keliuko, vedančio į kiemą – tiek R. A., tiek jos anytos, nes jų sodybos yra šalia. Taigi, viso proceso metu R. A. nurodyta jos buvimo vieta įvykio metu iš esmės sutapo, tik buvo apibūdinama skirtingai. Be to, nukentėjusiosios R. A. buvimo vietą įvykio metu patvirtino liudytoja L. J., kuri tyrimo metu parodė, jog ji su seserimi ir jos vaikais buvo sesers kieme; teisme liudytoja patvirtino, kad stovėjo sesers namų sodelyje, tarp sesers namo ir sesers anytos namo, bei tą vietą nurodė fotonuotraukoje. Taigi, tiek nukentėjusiosios R. A., tiek liudytojos L. J. nurodyta jų buvimo vieta įvykio metu atitiko, todėl nesutiktina su apeliantu, kad nukentėjusioji savo parodymus kaip nors pritaikė prie byloje surinktų įrodymų visumos.
14. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės, kad nukentėjusioji R. A. ir liudytoja L. J., būdamos jų nurodytose vietose įvykio metu, galėjo matyti R. A. šuns nutrenkimo faktą, nes joms vaizdą užstojo G. Z. automobilis bei gausi augmenija. Apygardos teismas tokius argumentus atmeta. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų bei eismo įvykio vietos schemos, R. A. šuns gaišena buvo šiek tiek toliau, negu kitoje pusėje esantis įvažiavimas į R. A. (ir jos anytos) kiemą. Kaip minėta, nukentėjusioji R. A. ir liudytoja L. J. viso proceso nuosekliai parodė, kad jos su vaikais buvo kieme, šalia minėto įvažiavimo bei kartu netoli važiuojamosios kelio dalies, o R. A. šuo sėdėjo kitoje kelio pusėje, kur jis po įvykio buvo rastas leisgyvis ir netrukus nugaišo. Nors prie minimo įvažiavimo iš vienos pusės augo krūmai, o iš kitos pusės – medis bei maži krūmeliai, pats įvažiavimas nebuvo apaugęs jokiais augalais. Be to, įvykio metu buvo geros matomumo sąlygos (šviesu, nelijo). Įvertinęs tai kartu su nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymais, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad iš tos vietos, kur stovėjo, jos matė G. Z. veiksmus tiek jam partrenkiant šunį, tiek po to. Tai pakankamai gerai matyti iš byloje esančios 11 fotonuotraukos iš eismo įvykio vietos. Vien tai, kad G. Z. automobilis nukentėjusiajai ir liudytojai užstojo dalį matomo vaizdo, nepaneigia pastarųjų parodymų, nes prieš pravažiuojant G. Z. automobiliui, R. A. šuo sėdėjo G. Z. važiavimo krypties dešinės pusės kelkraštyje, o jam pravažiavus, šuo gulėjo kelkraštyje bei po to nugaišo. Jų parodymų nepaneigia ir R. A. nubaudimas už tai, kad tą dieną ji savo šunį, kuris buvo partrenktas G. Z., laikė palaidą. Už tai jai 2024 m. liepos 27 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Tačiau šios R. A. administracinio nusižengimo bylos dalykas buvo ne jos šuns nutrenkimo aplinkybės, o tai, kad ji pažeidė gyvūnų laikymo taisykles. O eismo įvykio – šuns nutrenkimo, aplinkybės buvo išsamiai tiriamos ir vertinamos šioje G. Z. administracinio nusižengimo byloje.
15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymus, kad G. Z., vairuodamas automobilį, išvažiavo į kelkraštį bei nutrenkė ten sėdėjusį R. A. šunį, paneigia tai, kad toje vietoje nebuvo rasta jokių automobilio ratų pėdsakų. Dėl šių apelianto argumentų apylinkės teismas pakankamai išsamiai pasisakė skundžiamoje nutartyje bei motyvuotai juos atmetė. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo motyvais, kad nuvažiavus nuo važiuojamosios kelio dalies į kelkraštį, jokių pėdsakų šiuo konkrečiu atveju galėjo ir nelikti. Eismo įvykio vietos schema patvirtina, kad šuns gaišena buvo rasta nuo važiuojamosios kelio dalies krašto nutolusi 0,9 m atstumu. Įvertinus tai kartu su nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymais, kad prieš pravažiuojant G. Z. automobiliui, šuo sėdėjo kelkraštyje, darytina išvada, kad jis tuo metu sėdėjo kelkraštyje, netoli važiuojamosios kelio dalies, ne daugiau negu 0,9 m atstumu nuo jos. Kai matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, eismo įvykio metu toje vietoje kelkraštyje žolė buvo neseniai nupjauta ir pakankamai žema. Iš bylos matyti ir tai, kad šuo nebuvo sumaitotas jį partrenkusio G. Z. automobilio. Vadinasi, šuo nugaišo dėl vidinių sužalojimų. Tai apylinkės teismas pagrįstai nurodė ir skundžiamoje nutartyje Tai sudaro pagrindą teigti, kad G. Z. automobilis nepervažiavo R. A. šuns, o jį tik kliudė, ko pakako, jog šuo dėl vidinių sužalojimų nugaištų. Atsimenant, jog šuo kelkraštyje sėdėjo ne didesniu nei 0,9 m atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies, darytina ir kita išvada – kad G. Z. kliudytų kelkraštyje sėdėjusį šunį, jam nereikėjo visu automobiliu įvažiuoti į kelkraštį, o tereikėjo tik nedaug ant jo užvažiuoti. O toje vietoje, kaip jau minėta, nupjauta žolė buvo pakankamai reta bei žema. Tokios aplinkybės paaiškina, kodėl G. Z. nuvažiavus į kelkraštį, jame neliko aiškių jo automobilio ratų pėdsakų. Atitinkamai tokių pėdsakų nebuvimas nepaneigia nuoseklių ir sutampančių nukentėjusiosios R. A. ir liudytojos L. J. parodymų. Jų nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojami eismo įvykio vietos schemos trūkumai (menama automobilio važiavimo trajektorija, netiksliai nurodyta šuns gaišenos vieta (duomenys neskelbtini) namo atžvilgiu). Tai apylinkės teismas pagrįstai nurodė ir skundžiamoje nutartyje.
16. Sprendžiant klausimą, ar R. A. veiksmai, kai ji savo šunį laikė palaidą ir leido jam perbėgti į kitą kelio pusę bei sėdėti kelkraštyje, sudarė sąlygas eismo įvykiui kilti, visų pirma, pažymėtina, kad prieš pat eismo įvykį, kaip jau buvo minėta, šuo sėdėjo kelkraštyje, o ne bėgo per važiuojamąją kelio dalį. Nors gynyba bandė įrodyti priešingai, kad įvykio vietoje buvo dar vienas R. A. rudos spalvos šuo, kurio partrenkimo stengdamasis išvengti G. Z., to nepastebėjęs, užvažiavo ant baltos spalvos šuns, dėl ko šis nugaišo, tačiau pagal nukentėjusiosios R. A. parodymus, tuo metu jos rudos spalvos šuo buvo uždarytas voljere. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais, kaip ir jų visuma, apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo. Įvertinus tai kartu su tuo, kad R. A. baltos spalvos šuo, sėdėjęs kelkraštyje, buvus geroms oro sąlygoms, turėjo būti aiškiai matomas automobilį vairuojančiam G. Z., sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad G. Z. nuo važiuojamosios kelio dalies į kelkraštį nuvažiavo ir šunį ten nutrenkė dėl sąmoningų savo veiksmų. Tam įtakos G. A. padarytas gyvūnų laikymo taisyklų pažeidimas, už ką ji buvo nubausta administracine tvarka, įtakos neturėjo.
17. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z. parodymus, kad jis nesuprato partrenkęs šunį, kaip paneigtus kitais byloje surinktais įrodymais. Taip pat sutiktina su apylinkės teismu, jog nustačius, kad G. Z. sąmoningai nutrenkė R. A. šunį, apelianto argumentai, kad G. Z. nejautė ir nesuprato padaręs eismo įvykio, yra neaktualūs ir dėl jų pasisakyti nėra pagrindo. Nustačius, kad G. Z. sąmoningai sukėlė eismo įvykį, tai nepaneigia jo, kaip vairuotojo, pareigos pasilikti eismo įvykio vietoje bei nevartoti alkoholio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad G. Z. pagrįstai ir teisėtai buvo nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį. Beje, G. Z. veikos kvalifikavimo klausimas byloje iš esmės nebuvo ginčijamas.
18. Apibendrindamas apygardos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą nutartį. Galutinės administracinė nuobauda bei administracinio poveikio priemonė G. Z. buvo paskirta nepažeidus ANK 32, 34, 38 straipsnių reikalavimų, nėra per griežtos, jos proporcingos jo padarytiems administraciniams nusižengimams, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkamos administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į tai, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto G. Z. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.