Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja L. Užubalienė Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17

2009 m. gruodžio 1 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. ir atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-130-551/2009 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovams R. R., UAB DK „PZU Lietuva“ Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems asmenims R. V., J. D. ir B. D. dėl antstolės neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos esmė ir teisiniai argumentai

Teismas nenagrinėjo ir nesvarstė Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjos veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, patvirtinant 2004-02-06 turto perdavimo išieškotojui aktą, kaltės dydžio ir sprendime apie tai visai nepasisakė, t.y., teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismas turi pasisakyti dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų.Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.429 straipsnio 5 dalį ir neteisingai vertino pateiktą 2008-02-05 preliminariąją turto vertinimo pažymą, kurios atsakovai nenuginčijo; teismas nenurodė įstatymų normų, kuriomis vadovavosi nepripažindamas šios pažymos tinkamu įrodymu dėl žalos dydžio nustatymo bei pažeidė visiško žalos atlyginimo principą, įtvirtintą CK 6.251 straipsnyje bei įrodymų vertinimo taisykles ( CPK 185 str.).Ginčo butas yra vieno kambario, todėl natūroje atidalinti 1/8 buto dalį, suformuoti atskirą vienetą ir pateikti būtent tokio vieneto vertę nėra galimybės, nes buto dalis kaip atskiras vienetas negali egzistuoti, be to, antstolė vykdomojoje byloje taip pat taikė analogišką turto dalies kainos apskaičiavimo metodą.Pasinaudojusi tuometinėmis nekilnojamojo turto rinkos kainomis, ieškovė tikėjosi realizuoti jai priklausantį turtą už atitinkamą kainą, todėl pagrįstai pareiškė reikalavimą iš kaltų dėl padaryto pažeidimo asmenų priteisti jai būtent 14050 Lt, kaip jos prarastos turto dalies piniginės išraiškos kompensaciją. Sprendime nenurodyta, kodėl teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų ieškovės reikalavimų ir kitų atsakovų atsakomybės.

Teismas pažeidė CPK 270 str. 3 ir 4 d. nuostatas, nes nepakankamai ištyrė ir įvertino atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus. Šie pažeidimai lėmė, jog teismo sprendimas dalyje yra be motyvų ( CPK 329 str. 2 d. 4 p.).Teismas neteisingai išaiškino bei nepagrįstai netaikė Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių, CK 6.987 straipsnio nuostatų bei LR Draudimo įstatymo 2 straipsnio.Ieškovės reikalavimas dėl antstolės neteisėtais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo neatitinka visų draudžiamojo įvykio sąlygų, todėl nėra draudžiamasis įvykis pagal su antstole R. R. sudarytą Antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį bei Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, kadangi neatitinka minėtame Taisyklių 8.3 punkte numatyto draudžiamojo įvykio kriterijaus/sąlygos. Reikalavimas atlyginti žalą apdraustajam turi būti pareikštas draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą terminą, nurodytą Taisyklių 6 punkte, kuris negali būti ilgesnis nei 1 metai nuo draudimo sutarties pabaigos; savo profesinę atsakomybę antstolė buvo apdraudusi laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31, Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas nustatytas nebuvo. Turto perdavimo išieškotojoms aktas pasirašytas 2004-02-06, atitinkamai Taisyklių 6 punkte numatyto termino reikalavimams pareikšti pabaiga suėjo 2005-12-31. Kadangi reikalavimas dėl žalos atlyginimo pateiktas pasibaigus Taisyklėse nustatytam 1 metų terminui, vien šiuo pagrindu ieškinys atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai, kuriais ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, o UAB DK „PZU Lietuva“apeliacinis skundas tenkinamas

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Teisminėje praktikoje yra apibrėžta, kad antstolis, vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Pažymėtina tai, kad jo veikla ir įstatymo suteikta diskrecija nėra absoliuti – ji yra ribojama įstatymo. Tik įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes atlikti visus su vykdymo procesu susijusius veiksmus, kartu ir įkainoti areštuotą turtą taip, kad įkainojimas atitiktų galimai realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus. Kaip ne kartą yra pasakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse, antstolio veikla visais atvejai yra tikrinama teismo teisėjo, kuris turi pareigą patvirtinti turto pardavimo ar perdavimo aktą, arba nustatęs esminius vykdymo veiksmų pažeidimus jo netvirtinti. Kolegija pažymi, kad toks patvirtinimas neturi būti formalus, nes teismas įstatymo jam suteikta teise privalo patikrinti, ar turtas įvertintas ir priverstinai parduotas ar perduotas už tinkamą kainą, ar buvo laikomasi įstatymo nustatytų procedūrų atliekant su vykdymo procesu susijusius veiksmus, nepriklausomai nuo to, ar buvo apskųsti antstolio veiksmai dėl turto įkainojimo ir jo pardavimo (perdavimo).

Bylos aplinkybės liudija (b.l. 37, Vykd.byla Nr. 0103/02/937/2003), kad teismo antstolė R. R. 2004-03-19 raštu kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą dėl turto perdavimo akto patvirtinimo, o teismas 2004-03-19 patvirtino turto – 1/8 dalies buto, kurio bendras plotas 32,59 kv. m., esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo aktą lygiomis dalimis išieškotojoms J. D. ir R. V. už likusią neišieškotą skolos dalį - 4200 litų. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nesvarstė Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjos veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, patvirtinant 2004-02-06 turto perdavimo išieškotojams aktą kaltės dydžio, tačiau atskleistos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bylos faktinės aplinkybės liudija, kad teismas, nustatydamas ir pripažindamas antstolio padarytus pažeidimus visumoje, įvertino ir visą vykdomosios bylos medžiagą, kartu ir teisėjos veiksmus, ir sprendė, kad nors teismo antstolis, vykdydamas priverstinį skolos išieškojimą nurodytu būdu padarė esminių pažeidimų ( apie buto arešto aktą nepranešė pasirašytinai, o apie buto pardavimo varžytines paskelbė pažeidžiant CPK 706 straipsnio reikalavimus), iš esmės šiais pažeidimais, t.y. antstolės ir teisėjos veiksmais nebuvo padaryta ieškovei turtinė žala. Todėl reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad turto perdavimo (varžytynių) aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas perduotas (parduotas) (CPK 725 straipsnio 6 dalis). T.y. nuo to momento laikoma, kad pasikeitė turto savininkas, nepriklausomai ar naujasis savininkas šį turtą įregistravo viešajame registre, ar to nepadarė. Nors ieškovė V. D. žalos jai atsiradimą kildina ne iš perduoto buto dalies vertės, kurią nustatė antstolis, bet iš antstolio veiksmų, tačiau žalos dydį apskaičiuoja būtent pagal jos manymu neteisingai antstolio nustatytą buto dalies kainą. Todėl tokio priverstinai parduodamo turto kainos nustatymo mechanizmas yra svarbiausias ir šiuo atveju esminis, atskleidžiant ir nustatant, ar tarp antstolio veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, ar antstolio veiksmai (padaryti pažeidimai) šiuo atveju sukėlė tokius padarinius, kurių atlyginimo prašo ieškovė, t.y., ar antstolio veiksmais buvo padaryta reali žala ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams. Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo (perdavimo) sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo (perduodamo) daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo (o neįvykus varžytinėms perduodamo), turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę, kilus ginčui dėl turto perdavimo teisėtumo. Vienas iš kriterijų, kurį antstolis gali taikyti nustatydamas areštuojamo turto rinkos vertę yra Nekilnojamojo turto registro pažymoje nurodyta turto vertė, nors, kita vertus, rinkos vertė ne visada gali sutapti su Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta turto verte, nes ją gali veikti valstybės makroekonominiai pokyčiai ir turto arešto metu tokia vertė gali žymiai skirtis nuo jo vertės realizuojant turtą. Tačiau be šių kriterijų yra ir kiti kriterijai, reikšmingi antstoliui nustatant areštuojamo turto rinkos vertę, kurie pagal Lietuvos Respublikos CPK 681 straipsnį yra nurodyti Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 224 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 4 punkte. Tai turto (daikto) pasiūla ir paklausa, konkurencija, pakeitimo kitu turtu principas, išoriniai veiksniai, objekto patobulinimas, turto naudojimo apribojimai ir kt. Grįžtant prie bylos aplinkybių ir antstolio nustatytos aprašyto turto – 1/8 dalies buto vertės nustatymo, kolegija pažymi, kad ginčo butas yra vieno kambario, todėl akivaizdu, kad natūroje atidalinti 1/8 dalį šio buto ir suformuoti atskirą, tinkamą gyventi patalpą (tai sudaro apie keturis kv. m. viso buto ploto) nebuvo galimybės. Buto dalis, kaip atskiras vienetas, šiuo atveju negali egzistuoti. Ši aplinkybė turėjo ypatingą, esminę reikšmę realizuojamos buto dalies tikrosios vertės nustatymui. Taigi ieškovė akivaizdžiai šiuo turtu pagal jo paskirtį naudotis negalėjo, juo nesinaudojo, sutikdama, kad į šį turtą būtų nukreiptas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą. Todėl antstolis vertindamas tokį turtą pagal aukščiau nurodytus kriterijus, pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro pažymoje nurodyta turto verte, kartu atsižvelgdamas į tuos kriterijus, kurie nustatyti Metodikos 4 punkte. Akivaizdu, kad tokio turto realizavimo varžytinėse galimybės taip pat labai apsunkintos, arba netgi neįmanomos, nes turto naudojimas pagal paskirtį – gyventi, kuomet kiti bendraturčiai naudojasi aiškiai didesne buto dalimi iš principo nebuvo galimas.

Taigi, vertinant tą aplinkybę, kad antstolis netinkamai informavo skolininkę apie turto areštą ir turto įkainavimą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į vykdomojoje byloje esančius duomenis apie tai, kad dar 2001 m. kovo 6 dienos nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas, tenkindamas pareiškėjos V. D. prašymą nurodė sustabdyti skolininkės kito turto - buto(duomenys neskelbtini), varžytines ir įpareigojo antstolius nukreipti skolos išieškojimą iš V. D. į kitą (paveldėtą) jos turtą. V. D. pareikšdama tokį prašymą nurodė skolos iš jos išieškojimą nukreipti į paveldėtą turtą - 1/8 dalį miško, (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį namų valdos (duomenys neskelbtini) ir 1/8 dalį buto (duomenys neskelbtini). Vėliau, vykdymo procese, nepardavus jos nurodyto turto iš varžytinių, skolininkė savo ranka rašytais prašymais antstoliui nurodė sutinkanti minimą turtą, tame tarpe ir ginčo butą, perduoti už skolą išieškotojams. Tokie faktai akivaizdžiai byloja apie tai, kad skolininkė žinojo apie skolos iš jos išieškojimo vykdymo eigą, neįvykusias varžytines ir sutiko su antstolio atliekamais vykdymo veiksmais, bei tuometiniu turto (tame tarpe ir ginčo buto) įkainavimu. Ginčas dėl kainos iškilo žymiai vėliau, kuomet ginčo butas ir kitas turtas jau buvo perduotas (pažymėtina – perduotas jis buvo skolininkės raštišku sutikimu vykdomosios b.l. 36) išieškotojams. Ir tik vėliau 2007-08-08 ieškovei V. D. gavus informacijos iš Nekilnojamojo turto registro (jos ieškinio ir apeliacinio skundo duomenimis), kad 2007 m. ginčo buto 1/8 dalis pagal registro duomenis teisiškai registruota jos vardu, nors tikrumoje buto dalis jau nuo 2004-03-19 teisiškai priklausė tretiesiems asmenims, ieškovė pasijuto suklaidinta, nes tokia klaidingai išsiaiškinta situacija sukėlė jai nepagrįstus lūkesčius gauti už butą piniginę kompensaciją iš bendraturčių. Vertinant šią turto teisinės registracijos ir jo faktinės priklausomybės aplinkybę teisėjų kolegija sprendžia, kad ji neturi jokios įtakos ir reikšmės vertinant antstolio veiksmus perduodant turtą pagal turto perdavimo aktą, nes, tokį aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas (perduotas) CPK 725 straipsnio 6 dalis). Atlikti tokio turto teisinę registraciją teisė ir pareiga atsiranda turto įgijėjui. Tačiau ji anaiptol nepaneigia naujo savininko teisių. Taigi dėl tos aplinkybės, kad ginčo turtas po jo peravimo akto surašymo ir patvirtinimo tinkamai ir laiku nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, atsakingi yra tretieji asmenys šioje byloje, kuriems šis turtas buvo perduotas, bet ne teismo antstolis, surašęs turto perdavimo aktą, ar teisėjas, patvirtinęs šį turto perdavimo aktą, arba atsakovai.

Kolegija įvertina ir supranta, kad tokia žinia (Nekilnojamojo turto registro 2007-08-08 duomenys) ieškovei sukėlė teisėtus, tačiau nepagrįstus lūkesčius, kad skolai, kuri nebuvo kvestionuojama, padengti užteko kito turto, todėl ginčo buto 1/8 dalis liko jos nuosavybėje, tačiau ši aplinkybė nebuvo tikra bei teisiškai pagrįsta ir ji negalėjo ir negali sukelti ieškovei jos prašomų padarinių – atlyginti jos apskaičiuotus ieškinio padavimo dienai nuostolius (žalą) dėl ieškovės manymu esmingų antstolio padarytų pažeidimų ir nepagrįstos turto arešto akte nurodytos kainos.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Atlikdamas šią pareigą, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti teisiškai pagrįstas išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įvertindamas įrodymus teismas patikrina jų patikimumą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. UAB „Noresko nekilnojamasis turtas“ vertintojo (turto vertintojo) išvada, kuria ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimą nepriskirtina prie tokių išimčių, ji teismui neprivaloma ir turi būti įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas galėjo nesutikti ir nesutiko su tokia išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime (CPK 185 straipsnis). Šiuo aspektu, vertindamas ieškovės pateiktą kaip įrodymų jos ieškiniui pagrįsti turto vertintojo išvadą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad ši turto vertintojo išvada neatspindi realios ir tikros padėties ir nėra nenuginčijamas įrodymų šaltinis pagrindžiantis ieškinio reikalavimą, nes turto vertintojui vertinant turtą nebuvo atsižvelgta į visumą tų aplinkybių, kurias teisėjų kolegija nurodė šioje nutartyje. Tai turto (daikto) pasiūla ir paklausa, konkurencija, pakeitimo kitu turtu principas, išoriniai veiksniai objekto faktinė būklė, turto naudojimo apribojimai, galimybės naudoti turtą pagal paskirtį kaip atskirą vienetą, laiko ir ekonominių pokyčių sąlygos ir kt. Taigi turto vertinimo ir įkainojimo išvados neišsamumas, nepilnumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, ir kt. kelia pagrįstų abejonių šiuo įrodymų šaltiniu. Be to, šiame kontekste svarbu ir ta aplinkybė, kad turto vertintojas pats yra nurodęs, kad preliminari įvertinto buto rinkos vertė nebūtinai atitiks tokią pačią dalį nustatytos visos buto vertės. Tai priklauso nuo patekimo į rinką sąlygų, kurios turi ženklią įtaką objekto vertei rinkoje. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi antstolio nustatyta turto rinkos verte, užfiksuota Nekilnojamojo turto registro pažymoje, kadangi ši nustatyta turto vertė yra oficiali, artimesnė turto arešto akto surašymo dienai, o ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, paneigiančių tokio oficialaus vertinimo patikimumą.

Apeliantė savo apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2009-07-10 sprendimo grindžia ir 2008-09-19 teismo sprendimu šioje civilinėje byloje, nurodydama, kad teismas priimdamas pirmesnįjį teismo sprendimą šioje byloje ir pripažindamas visus ieškovės reikalavimus pagrįstais, rėmėsi tais pačiais faktais ir aplinkybėmis, tačiau priėmė visiškai priešingą sprendimą. Kolegija konstatuoja, kad teisėjas ir teismas, vykdydamas teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2,3 dalys, Teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti įrodymus. Ankstesnysis teismo sprendimas apeliacinės instancijos teismo buvo panaikintas ir byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama iš naujo. Ji nagrinėjama visa apimtimi, procesas vyksta iš naujo, todėl išvados padarytos pirmajame panaikintame teismo sprendime teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo nėra privalomos. Panaikintas teismo sprendimas nesukuria teismo precedento.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal ieškovės ieškinio reikalavimą ir nustatęs reikšmingas aplinkybes bei faktus, sprendė dėl antstolio veiksmų vykdant vykdomąją bylą teisėtumo ir padarytų pažeidimų. Teismas nustatė esminius pažeidimus, tačiau konstatavęs juos sprendė, kad ieškovė neįrodė turtinės žalos kilimo (buvimo), t.y. vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir jos dydžio. Kartu iš sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas svarstė, kas turėtų atsakyti už padarytus pažeidimus, t.y. kam kiltų materialinė atsakomybė. Tačiau nenustatęs turtinės žalos fakto, ieškinio netenkino. Taigi nepagrįstai apeliantė teigia, kad teismas nesprendė atsakomybės klausimo šioje byloje. Esant visumai šių argumentų ir motyvų ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistu.

Dėl UAB „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo argumentų

Bylos duomenimis teismo antstolė R. R. savo profesinę veiklą buvo apdraudusi laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2004-12-31. Privalomojo draudimo Taisyklių 6 punkte nurodytas kitoks terminas nustatytas nebuvo. Tų pačių Taisyklių 8.3 punkte numatytos draudžiamojo įvykio sąlygos ir kriterijai, pagal kuriuos draudžiamuoju įvykiu gali būti laikomas tik tuomet, kai jis atitinka visas draudžiamojo įvykio sąlygas, tame tarpe ir sąlygą reikalavimui atlyginti žalą pareikšti draudimo sutarties galiojimo metu arba per šalių nustatytą Taisyklių 6 punkte nurodytą terminą, kuris negali būti ilgesnis nei 1 metai. Ieškovė dėl žalos atlyginimo kreipėsi pasibaigus šiam terminui, kuris suėjo 2005-12-31. Ir nors bendrasis senaties terminas reikšti ieškinio reikalavimui dėl žalos atlyginimo nepasibaigęs, pagal Taisyklių 6 punktą ieškovė, pareikšdama reikalavimą po šio specialaus naikinamojo termino pasibaigimo prarado teisę ginti savo pažeistą teisę iš draudimo bendrovės. Ši faktinė aplinkybė dar kartą pagrindžia, kad ieškovė nebuvo atidi, apdairi ir rūpestinga, nesidomėjo vykdymo eiga, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo reikalinga t.y. pažeidė pareigą domėtis vykdymo eiga (CPK 644 str.4 p.). Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, su kuria apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors ieškovė iš esmės ieškinio senaties termino nepraleido, tačiau praleido terminą gauti žalos atlyginimą, jeigu toks būtų nustatytas, iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“. Tuo pagrindu UAB „PZU Lietuva“ apeliacinis skundas tenkintinas.

Patenkinus atsakovo UAB DK “PZU Lietuva” apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui UAB DK “PZU Lietuva” priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 132,10 Lt žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme – 11,27 Lt, priteistinos valstybės naudai ( 4 t., b. l. 42, 67; CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. D. atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ 132,10 Lt ( šimtą trisdešimt du litus 10 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės V. D. valstybei 11,27 Lt ( vienuolika litų dvidešimt septynis ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.