- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-19
- Bylos Nr.
- 3K-3-410/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algis Norkūnas, Algimantas Spiečius, Egidijus Laužikas
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- T. M., I. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algimanto Spiečiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovams T. M., I. M. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir statinių pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2005 m. kovo 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ji ir sutuoktinis T. M. 1989 m. sausio 14 d. sudarė santuoką, jos metu gimė du vaikai, 2004 m. vasario 23 d. santuoka buvo nutraukta. Santuokos metu prie ieškovės sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovas pasistatė du gyvenamuosius priestatus (Nr. (duomenys neskelbtini), 34,39 kv. m ploto, ir Nr. (duomenys neskelbtini), 55,82 kv. m ploto). Nepaisant to, šių pastatų savininke nekilnojamojo turto registre įrašyta ieškovės sutuoktinio motina I. M. remiantis 2004 m. gruodžio 29 d. sutartimi, kuria T. M. perleido nuosavybės teises į ginčo pastatus savo motinai. Ieškovės teigimu, ginčo pastatus statė abu sutuoktiniai santuokos metu, o ne atsakovo motina, tai įrodo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2004 m. balandžio 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas, todėl pagal CK 3.88 straipsnio l dalies l punktą nurodyti pastatai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nors 2004 m. balandžio 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis akte ginčo pastatų statytoja nurodyta I. M., tačiau šis įrašas turi būti pakeistas, nurodant statytojais ieškovę ir atsakovą T. M., nes jie abu santuokos metu statė ginčo pastatus; kai buvo pradėta pirmojo pastato statyba, I. M. buvo pensinio amžiaus, jos pensija buvo maža, todėl ji pagal savo fizines galimybes ir turtinę padėtį negalėjo vykdyti ginčo pastatų statybos. Be to, 2004 m. gruodžio 29 d. sutartis pripažintina negaliojančia, nes T. M., neturėdamas sutuoktinės sutikimo, perleido nuosavybės teisę į ginčo pastatus; šeimoje augo du nepilnamečiai vaikai, todėl atsakovas turėjo gauti teismo leidimą nurodytai sutarčiai sudaryti, tačiau tokio leidimo T. M. neturėjo, t. y. buvo pažeisti CK 3.85 straipsnio 2 dalis, 3.88 straipsnis ir 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas. 2004 m. gruodžio 29 d. sutartis nebuvo patvirtinta CK 1.74 straipsnio l dalies l punkte nustatyta tvarka. Ieškovė, remdamasi CPK 5 ir 135 straipsniais, prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia T. M. ir I. M. 2004 m. gruodžio 29 d. sutartį dėl nuosavybės teisių į ginčo pastatus perleidimo I. M.; 2) panaikinti ginčo pastatų (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją I. M. vardu; 3) pakeisti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2004 m. balandžio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 259 dalį, kur I. M. nurodyta kaip ginčo pastatų statytoja, ir nurodyti, kad ginčo pastatų statytojai yra M. M. ir T. M.; 4) pripažinti, kad ginčo pastatai yra M. M. ir T. M. bendroji jungtinė nuosavybė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis civiline byla Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 4 d. sprendimas civilinėje byloje, kurioje M. M. prašė teismo užkirsti kelią jos teisių pažeidimams ir įpareigoti T. M. atlikti gyvenamųjų priestatų, garažo, viralinės, kiemo rūsio teisinę registraciją savo vardu, nes šie statiniai buvo pastatyti ieškovės ir atsakovo santuokos metu iš santuokoje įgytų lėšų, todėl pripažintini bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas tenkino ieškovės ieškinį iš dalies ir įpareigojo T. M. atlikti savo vardu teisinę registraciją tik dėl 1994 metais pastatyto garažo ir 1993 metais pastatyto kiemo rūsio, nes byloje buvo įrodyta, kad šie pastatai buvo pastatyti sutuoktinių santuokos metu ir iš santuokoje įgytų lėšų, o ieškovės reikalavimas įpareigoti T. M. įteisinti nuosavybės teisę į ginčo gyvenamuosius priestatus T. M. vardu atmestas, motyvuojant, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad ginčo pastatus pastatė su atsakovu iš santuokoje įgytų bendrų lėšų; atvirkščiai, byloje esantys įrodymai patvirtino aplinkybę, kad ginčo pastatai buvo pastatyti I. M. lėšomis ir iš jos statybinių medžiagų. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo tie patys asmenys, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 4 d. sprendime nustatytus faktus, kad ginčo gyvenamieji priestatai nėra ieškovės M. M. ir atsakovo T. M. bendroji jungtinė nuosavybė, o yra asmeninė atsakovės I. M. nuosavybė, pripažino prejudiciniais, todėl ieškovės ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 1 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Dėl to pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kitoje civilinėje byloje, išnagrinėtoje tarp tų pačių šalių, yra nustatytos nagrinėjamai civilinei bylai reikšmingos aplinkybės dėl ginčo priestatų nuosavybės. Kolegija motyvavo, kad ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės tiek šioje, tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje yra tapačios, teismo sprendimas, kuriame išspręstas ginčo priestatų nuosavybės klausimas, yra įsiteisėjęs, todėl išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės (nesvarbu, kurioje sprendimo dalyje: ar motyvuojamojoje, ar revoliucinėje, jos nurodytos) dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus klausimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje. Be to, kolegija pažymėjo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo atmestas M. M. reikalavimas įpareigoti T. M. įregistruoti savo vardu ginčo priestatus, todėl konstatavo, kad šie statiniai nepripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių M. ir T. M. nuosavybe. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, kuriais ji iš naujo siekė įrodinėti ginčo priestatų nuosavybės klausimą, grįsdama jį aplinkybe, kas buvo statytojas ir kieno lėšomis buvo vykdoma statyba.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė M. M. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 4 d. sprendime (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) įpareigojo T. M. atlikti garažo ir kiemo rūsio teisinę registraciją, o kitus ieškovės M. M. reikalavimus dėl ginčo pastatų atmetė todėl, kad M. M. neįrodė jų pagrįstumo, tačiau šią civilinę bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad ieškinio atmetimas kitoje civilinėje byloje reiškia prejudicinių faktų nustatymą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Kasatorės manymu, ji turi teisę iš naujo įrodinėti ginčijamas aplinkybes.
2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius ieškinio pareiškime nurodytas aplinkybes, tačiau teismai nepagrįstai šių įrodymų nevertino, neatsižvelgė į liudytojų parodymus, kad ginčo pastatų statybos darbai buvo vykdomi ieškovės ir atsakovo bendromis jėgomis ir lėšomis. Bylą nagrinėję teismai taip pat neįvertino ir nepasisakė dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2004 m. balandžio 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto.
3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.85 straipsnio 2 dalį. Ieškovės sutuoktinis, 2004 m. gruodžio 29 d. sudarydamas sutartį su savo motina ir šiai perleisdamas nuosavybės teisę į ginčo pastatus, neturėjo ieškovės, kaip sutuoktinės, leidimo sudaryti šią sutartį, taip pat nebuvo gavęs teismo leidimo (šeimoje augo du nepilnamečiai vaikai). Be to, nurodyta sutartis nebuvo patvirtinta notariškai, kaip to reikalaujama CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė I. M. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad ginčas dėl gyvenamojo namo(duomenys neskelbtini), priestatų nuosavybės yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 4 d. sprendimu, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai atmetė šį ieškovės ieškinį.
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas T. M. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijų teismo nutartį. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo.
Šalies argumentai
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė ir jos sutuoktinis T. M. 2004 m. vasario 23 d. nutraukė santuoką. Bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškovės pareiškime nurodytas aplinkybes, kad santuokos metu prie ieškovės sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ieškovė ir atsakovas pasistatė du gyvenamuosius priestatus, kurių savininke nekilnojamojo turto registre įrašyta ieškovės sutuoktinio motina I. M., tyrė ir vertino tarp tų pačių šalių tuo pačiu pagrindu išnagrinėtą kitą civilinę bylą, kurioje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas ir išspręstas ginčo priestatų nuosavybės teisės klausimas ir nustatyta, kad ginčo pastatai buvo pastatyti I. M. lėšomis, todėl yra asmeninė jos nuosavybė. Šią civilinę bylą nagrinėję teismai įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytus faktus laikė prejudiciniais faktais ir ieškinį atmetė.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, ar tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl priestatų, pažymėtų indeksais (duomenys neskelbtini) (34,39 kv. m ploto) ir (duomenys neskelbtini) (55,82 kv. m ploto), pastatytų prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso buvusiam ieškovės sutuoktiniui T. M., o priestatai prie namo teismo sprendimu pripažinti atsakovo motinos I. M. nuosavybe. Ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo pripažinti minėtus priestatus bendrąja jungtine jos ir buvusio sutuoktinio T. M. nuosavybe, nes jie buvo pastatyti santuokos metu, tačiau tarp tų pačių šalių pagal ieškovės ieškinį yra išspręstas ginčas teisme kitoje byloje dėl tų pačių priestatų nuosavybės. Įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 4 d. sprendimu tarp tų pačių šalių buvo nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priestatai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti 1990 metais ir 1997 metais iš trečiojo asmens I. M. lėšų ir jos statybinių medžiagų, todėl tai yra jos asmeninė nuosavybė, o ieškovė neįrodė savo reikalavimo, kad šie pastatai yra bendroji jungtinė buvusių sutuoktinių nuosavybė, pagrįstumo, todėl teismas jos ieškinį atmetė. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad nebereikia įrodinėti faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Ankstesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turinys faktai, įsiteisėjus teismo sprendimui, pripažįstami prejudiciniais, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad kitoje civilinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys, be to, svarbu tai, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas byloje dalyvaujantiems asmenims abiejose bylose, net neatsižvelgiant į tai, kokia buvo jų procesinė padėtis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai nustatė, kad prie namo esančių priestatų nuosavybės teisės klausimas buvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje priimtas teismo sprendimas jau yra įsiteisėjęs, nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys, įrodinėjimo dalykas yra tas pats priestatų prie namo nuosavybės teisės klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra prejudiciniai, todėl jie negali būti iš naujo įrodinėjami kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas ir pagrįstai nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų apie tai, kad priestatai nuosavybės teise priklauso atsakovo motinai I. M., negalima paneigti šioje byloje įrodinėjant priešingai, kad jie priklauso buvusiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kasatorė, skunde nurodydama faktinio pobūdžio argumentus ir įrodymus, bando paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus, tačiau fakto klausimai nėra kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalykas; be to, bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino pateiktus įrodymus ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus prejudicinius faktus, todėl pagrįstai atmetė ieškinį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nenustačiusi absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.