Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-12-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-489-843/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-22
Bylos Nr.
1A-489-843/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-45892-2019-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aušra Bielskė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, Nida Vigelienė
Nuteistasis
V. R.
Nukentėjusysis
D. G.
Advokatai
Valdas Kersnauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-489-843/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45892-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,nuteistajam V. R. ir jo gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.

Iš V. R. nukentėjusiojo D. G. naudai priteista 796,98 Eur turtinės žalos ir 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš V. R. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 1 795,86 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. R. 2019 m. spalio 26 d., tarp 23.00–24.00 val., vėlai vakare, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nustatytas nebuvo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, stovėdamas savo gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), lauko durų tarpduryje, įvykusio tarpusavio žodinio konflikto su į sodybą atėjusiu D. G. metu, pastarąjį užsipuolęs, tyčia ne mažiau kaip du kartus su kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį veido skruostą, kuris nuo suduotų smūgių pargriuvo šalia gyvenamojo namo laiptų, ant žemės, dėl pavartoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį D. G. pastarajam buvo padaryti poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke, kairio skruostikaulio lūžis, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis, kairio viršutinio žandikaulio lūžis, 31-o ir 41-o dantų vainikų lūžis bei 23-io ir 33-io dantų emalio įskilimas, kas nukentėjusiajam D. G. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio skruostikaulio, kairės akiduobės apatinės sienelės ir kairio viršutinio žandikaulio lūžių nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Taip V. R., panaudodamas fizinį smurtą (mušdamas), nesunkiai sužalojo kitą žmogų.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti, jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nukentėjusiojo D. G. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo D. G. prieštaringais, nenuosekliais parodymais bei liudytojo A. S. parodymais, kuris paties įvykio nematė. Teismas, neturėdamas jokio pagrindo, atmetė kitų liudytojų parodymus. Be to, teismas padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kadangi pakeitė prokuroro kaltinime nurodytas faktines įvykio aplinkybes.

2.2. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio reikalavimais, apeliantas pažymi, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Jis kaltinamajame akte kaltinamas, jog įvykio metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį veido skruostą, dėl ko jis pargriuvo, ir pargriuvusiam D. G. vieną kartą tyčia spyrė į veidą. Tuo tarpu teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kaltinimą pakeitė, nurodydamas kitą įvykio laiką, pakeitė esmines faktines aplinkybes, nes nuosprendyje nurodė, kad jis konfliktavo su nukentėjusiuoju D. G., pastarąjį užsipuolė ir tyčia ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį skruostą, kuris nuo suduoto smūgio pargriuvo šalia gyvenamojo namo laiptų; aplinkybę, jog jis pargriuvusiam D. G. vieną kartą spyrė į veidą, teismas pašalino, nors nuosprendyje dėl kaltinimo keitimo nepasisakė. Mano, jog teismas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis, tuo pakeisdamas pirminį kaltinimą bei pažeisdamas jo teises į gynybą.

2.3. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nuosprendį grindė iš esmės nukentėjusiojo D. G. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis praktiškai neprisiminė nagrinėjamo vakaro aplinkybių, negalėjo paaiškinti, kaip ir kokiu būdu jis grįžo į savo namus, kaip ir kada išėjo iš namų, kur buvo visą laiką, kol tariamai atėjo pas jį į namus ieškoti savo daiktų, kokiomis gatvėmis vaikščiojo bei kokiu būdu jo (D. G.) asmeniniai daiktai atsirado jo namo kieme. Nurodė, kad nukentėjusysis neblaivus gulėjo jo kieme, vėliau įėjęs į namus atsigulė į lovą, po ko jis buvo išlydėtas pro duris. Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų jo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, jis negali konkrečiai nurodyti, kaip buvo sužalotas. Pažymi, jog nukentėjusio parodymai 2019 m. spalio 27 d. protokole-pareiškime, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu skiriasi.

2.4. Apelianto teigimu, jo (V. R.) parodymai viso proceso metu buvo teisingi ir nuoseklūs, tačiau teismas juos vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją. Nurodo, kad nukentėjusiojo jis nemušė, tik pažadintas savo sutuoktinės, jį išvedė iš savo namų į lauką. Kad vaikinas būtų sumuštas, jis nematė, iš namų jį vedė iki lauko durų, pats į kiemą išėjęs nebuvo. Išlydėjęs vaikiną iš namų, pats vėl nuėjo miegoti. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytoja R. R., kuri visą vakarą buvo namuose. Jokio konflikto tarp jo ir D. G. nebuvo. Apelianto teigimu, jam nėra aišku, kodėl teismas nesivadovavo liudytojos R. R. parodymais.

2.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė liudytojos K. B. parodymais, nors būtent ji automobiliu vežė D. G. namo ir buvo vienintelis blaivus žmogus draugų kompanijoje. Liudytoja parodė, jog parvežtas namo su savimi nukentėjusysis turėjo piniginę ir mobilaus ryšio telefoną, kadangi šie daiktai jam lipant iš automobilio buvo iškritę, todėl jis su savimi turėjo daiktus, kurių tariamai buvo išėjęs ieškoti. Apylinkės teismas šiuos liudytojos parodymus vertino kritiškai tik todėl, kad ji yra jo sūnaus draugė, tačiau jis pats jos net nepažįsta, ji nėra jų šeimos narys. K. B. parodymus patvirtino ir D. R. parodymai, tačiau jais teismas taip pat nesivadovavo. Kad jo namuose nebuvo jokių nukentėjusiojo daiktų, patvirtina ne tik liudytojos R. R. parodymai, bet ir 2019 m. spalio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad D. G. daiktai: auksinės spalvos telefonas, juoda piniginė su įvairiomis kortelėmis, išorinė telefono baterija, buvo rasti jo (V. R.) namų kieme, tai yra toje vietoje, kur D. G. tą vakarą atėjęs neblaivus gulėjo.

2.6. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. S. ir S. K. parodymais, kadangi jie paties įvykio nematė, o aptariamas aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo D. G.. Dėl liudytojo S. K. parodymų pažymi, kad jis yra patrulis ir jo užduotis buvo jį pristatyti į policijos komisariatą, o ne aiškintis įvykio aplinkybes. Jis nei su S. K., nei su V. R. apie įvykio aplinkybes nesikalbėjo. Akivaizdu, kad S. K. pamąstymus teismas vertina kaip realius faktus. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo 2019 m. spalio 27 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad policijos pareigūnai S. K. ir V. R. į įvykio vietą nuvyko 2019 m. spalio 27 d. 2.15 val., sulaikė V. R. ir 2019 m. spalio 27 d. 2.25 val. pristatė į Ukmergės rajono policijos komisariatą. Iš to akivaizdu, jog pastarieji pareigūnai nukentėjusiojo D. G. sumušimo aplinkybių nesiaiškino, tam jie neturėjo laiko, be to jiems nebuvo pavesta tirti šio įvykio. Tuo tarpu į įvykio vietą atvykęs ir įvykį tyręs policijos komisariato tyrėjas V. J. teisme nepatvirtino aplinkybių, kad įvykio vietoje jis būtų aiškinęs apie konfliktą.

2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad visi kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai yra surašyti iš nukentėjusiojo D. G. paaiškinimų, kiti duomenys užfiksuoti kreipiantis į gydymo įstaigas ir pan.

2.8. Apelianto teigimu, iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti nukentėjusiajam padaryti konkretūs sužalojimai, tačiau ši specialisto išvada neįrodo, jog tuos sužalojimus padarė būtent jis. Tuo labiau, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti ir kiti gatvėje sutikti asmenys, kadangi pats D. G. dėl girtumo neprisimena kaip grįžo į namus.

2.9. Apelianto nuomone, byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, esant esminių prieštaravimų ir negalint jų pašalinti, jis negalėjo būti teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje pasisakyta ne dėl įrodymų viseto, o tik dėl atskirų įrodymų, ir ta apimti, kiek tai buvo reikalinga priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Mano, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kas galėjo turėti esminės reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus.

2.10. Apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymi, jog teismas turi nustatyti faktinį ir teisinį priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, kurio egzistavimas suprantamas kaip nuostolių sąsajumas su veiksmais. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nukentėjusiojo D. G. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti.

2.11. Apeliantas pažymi, kad teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo D. G. atstovas advokatas V. Š. prašo atmesti nuteistojo V. R. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. birželio 15 d. nuosprendį nepakeistą. Taip pat prašo iš nuteistojo V. R. nukentėjusiojo D. G. naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 266,20 Eur. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Sprendžiant dėl V. R. kaltės buvo vertinta surinktų įrodymų visuma. Teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir daromas išvadas tinkamai motyvavo.

3.2. Jokio pagrindo nesiremti liudytojų S. K., A. S. bei nukentėjusiojo paaiškinimais, nėra. Byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ar būti sužalotas kitų asmenų. Teismo medicinos ekspertas nurodė, kad nagrinėjamu atveju D. G. padaryti sužalojimai yra būdingi smūgiui į veidą, kuo galėjo būti kumštis. Ekspertas patvirtino, jog buvo sužaloti dantys, todėl negalima paneigti antro smūgio buvimo. Eksperto vertinimu, žmogus, krisdamas ant lygios plokštumos, taip susižaloti, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis negali. Šiuo atveju buvo sužalota ir akis, tačiau nebuvo konstatuoti nubrozdinimai, kurie būdingi kritimui. Atstovo teigimu, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamo vakaro metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti smurtiniai veiksmai.

3.3. Atsiliepime taip pat pažymima, kad santykiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo neutralūs. Nukentėjusysis buvo nuteistojo sūnaus draugas. Taigi yra skirtingų kartų atstovai. Nukentėjusysis svečiavosi nuteistojo namuose. Tai įrodo, kad nukentėjusiajam jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį nebuvo.

3.4. Nukentėjusiojo atstovas pastebi, kad įvykusio konflikto esmę geriausiai atskleidžia vienas iš policijos pareigūnų liudytojas S. K., kuris parodė, jog nuteistasis paauklėjo į namus atėjusį sūnaus draugą, ir šiam trenkė dėl to, kam jis lindo pas jo žmoną į lovą.

3.5. Liudytojas A. S. apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes sužinojo iš karto po incidento. Jis kartu vyko į Ukmergės ligoninės priėmimo skyrių, apie įvykį informavo pagalbos telefonu 112, todėl jam iš karto buvo žinomos įvykio aplinkybės.

3.6. Nukentėjusiojo atstovas nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos iš esmės kitokios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nei kaltinamajame akte. Nuteistasis aiškiai suprato, kad jis kaltinamas dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam D. G.. Šios aplinkybės kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje iš esmės nesiskiria.

Atsiliepimas

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliantas skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui. Tokiu atveju pripažįstama, kad yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos.

6. Nuteistojo V. R. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė BPK pažeidimus, pažeidė jo teises į gynybą, kadangi pakeitė prokuroro kaltinime nurodytas faktines įvykio aplinkybes. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

7. Viena esminių kaltinamojo teisių yra teisė į gynybą, kuriai užtikrinti yra skirtas BPK 256 straipsnis. Visas procesas vyksta siekiant išsiaiškinti, ar kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, kuri aprašyta kaltinime. Pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali būti nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jeigu jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Pažymėtina, jog asmens teisė į gynybą, pakeitus kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą teisme ir neįspėjus apie tai gynybos, buvo suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-1073/2018, 2K-7-25-495/2020 ir kt.).

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. nurodo nuosprendyje atsiradusias dvi naujas faktines aplinkybes, kurios, jo teigimu, turėjo įtakos gynybinei pozicijai: pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kaltinimą pakeitė nurodydamas kitą įvykio laiką bei kitas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes.

9. V. R. buvo pareikšti kaltinimai tuo, kad jis sumušė nukentėjusįjį D. G. 2019 m. spalio 26 d., apie 23.50 val. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu tikslus veikos laikas nustatytas nebuvo. Atsižvelgęs į nukentėjusiojo paaiškinimus, teismas konstatavo, jog V. R. fizinį smurtą pavartojo 2019 m. spalio 26 d., tarp 23-24 val. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad liudytojo papildomos apklausos 2019 m. gruodžio 12 d. protokolo duomenimis D. G. parodė, jog nekreipė dėmesio į laiką, pats įvykis įvyko tarp 23-24 val., tikslaus laiko įvardinti negali (t. 1, b. l. 27?–28). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad kai grįžo pas V. R., buvo tarp 23–24 val. (t. 3, b. l. 175). Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, kaltinamajame akte V. R. buvo inkriminuoti tokie padaryti sužalojimai: vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam D. G. į kairįjį veido skruostą ir pargriuvusiam D. G. vieną kartą spyrė į veidą. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog V. R. ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį skruostą. Aplinkybę, jog nuteistasis pargriuvusiam D. G. vieną kartą spyrė į veidą, teismas pašalino. Teismas tokią išvadą padarė atsižvelgęs į nukentėjusiojo parodymus, jog V. R. du kartus kumščiu smogė į veidą, jam nukritus, nukentėjusiojo manymu, buvo įspirta koja, tačiau į kokią kūno vietą pasakyti negali, bei į pateiktą medicinos eksperto išvadą (nukentėjusiajam konstatuoti kūno sužalojimai buvo padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais į veido sritį, paveikus kietais bukais daiktais), kas teisme apklausto specialisto žodžiais, galėjo būti kumštis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį metu jam į veidą buvo įspirta koja, šią aplinkybę pašalino.

10. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai apeliacinio skundo argumentams, pripažįsta, kad V. R. teisė į gynyba pažeista nebuvo. Praplėtus nusikaltimo padarymo laiką nuo kaltinime nurodytos 23.50 val. iki laiko tarp 23–24 val., nesikeitė nei veikos kvalifikacija, nei nusikalstamos veikos apimtis, nuteistojo teisinė padėtis nepasunkėjo, tai bausmei įtakos neturėjo. Dėl teismo nuosprendyje patikslintų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, svarbu pažymėti, jog nuteistasis V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme apskritai neigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu. Apeliaciniame procese nuteistojo pozicija nepasikeitė, V. R. neigia mušęs D. G., prašo jį išteisinti, todėl akivaizdu, jog gynyba dėl paminėtų pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nebūtų kitokia. Šioje situacijoje, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems proceso dalyviams, pakeitęs tam tikras neesmines faktines aplinkybes, BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

11. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog V. R. nesunkiai sužalojo nukentėjusiojo D. G. sveikatą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo laikytasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, jog pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. R. kaltės neparemtos įrodymais, yra nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nustatytomis aplinkybėmis būtent nuteistasis smurtavo prieš D. G..

12. Nuteistasis V. R. smurtavimo faktą prieš nukentėjusįjį D. G. neigia. Įtariamojo apklausos 2019 m. spalio 27 d. protokolo duomenimis, pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę, įtariamasis V. R. parodė, kad šiuo metu papasakoti įvykio aplinkybių negali dėl savo emocinės būklės, yra susijaudinęs ir negali tiksliai visko išdėstyti. Nusiraminęs ir viską apmastęs papasakos įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 30). 2019 m. lapkričio 12 d. įtariamasis V. R., be kitų aplinkybių, paaiškino, kad apie 23 val. prikėlė žmona ir pasakė, jog jų lovoje guli pilietis. Tai buvo vienas iš tų vaikinukų, kuris buvo atėjęs su jo (V. R.) sūnumi į namus. Pabudęs nustebo, kad vietoje žmonos, guli lovoje kažkoks vaikinas, pradėjo jį žadinti. Šis prabudęs nelabai orientavosi erdvėje. Sakė jam, kad ne jo čia namai, ne jo lova, jog eitų į savo namus, tačiau vaikinas nesikėlė, po ko V. R. paėmė jį už rankos ar tai už peties, pakėlė ir išvedė iš namų. Vaikinuko nemušė, apie jokius daiktus kalbos nebuvo. Išoriškai nematė, kad tas vaikinas būtų sužalotas (t. 2, b. l. 33–34). Įtariamojo apklausos 2020 m. vasario 14 d. protokolo duomenimis, V. R. kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepripažino, tvirtino, jog D. G. nemušė (t. 2, b. l. 39). Įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paaiškino įvykio vietoje (t. 2, b. l. 42–44). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. R. iš esmės davė analogiškus parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, jog pakėlė jų lovoje miegantį D. G. ir už rankos pro duris išvedė į lauką (t. 3, b. l. 63–64). Tokios versijos nuteistasis V. R. laikosi ir apeliacinės instancijos teisme.

13. Nukentėjusysis D. G. tvirtina priešingai. 2019 m. spalio 27 d. apklaustas liudytoju D. G. parodė, kad apie 23.50 val. norėjo pasiimti savo mobilųjį telefoną, piniginę, nes prisiminė, jog juos paliko pas draugą. Atėjęs į kiemą, pasibeldė į duris, jas atidarė draugo tėvas V. R.. Jam pasakė, ar galėtų pasiimti piniginę su telefonu, V. R. patikrinęs pasakė, kad nieko nerado, liepė varyti iš čia. Nukentėjusysis norėjo savo daiktų, gražiai sakė atnešti daiktus, tačiau V. R. rėkė ant nukentėjusiojo ir iš niekur nieko trenkė kumščiu nukentėjusiajam į kairį veido skruostą. Jam nukritus ant žemės, nemažiau kaip vieną kartą spyrė koja, kur – nesuprato (t. 1, b. l. 23–24). 2019 m. gruodžio 12 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo duomenimis, D. G. patikslino, kad pats įvykis įvyko tarp 23 val. ir 24 val., tikslaus laiko įvardinti negalėjo. V. R. galimai sudavė du smūgius, tiksliai pasakyti negalėjo, parkritus ant žemės, mano, jog jam buvo įspirta, tačiau kur, pasakyti negalėjo. Susipažinęs su liudytojo apklausos metu duotais savo parodymais, pažymėjo, kad kai buvo atėjęs į R. namus paimti savo daiktus antrą kartą, į vidų užėjęs nebuvo (t. 1, b. l. 27–28). Nukentėjusysis D. G. patvirtino savo duotus parodymus įvykio vietoje (t. 1, b. l. 31–32). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog atsimena, kad jį sumušė V. R., nurodė, kad tą dieną nebuvo kur nugriuvęs ar susižalojęs (t. 2, b. l. 174, 174 reversas).

14. Sprendžiant V. R. kaltės klausimą, svarbu tinkamai išanalizuoti ir įvertinti nukentėjusiojo duotus paaiškinimus viso proceso metu dėl byloje nagrinėjamo įvykio, juos kartu vertinant su kitais bylos duomenimis bei įrodymais. Sutiktina, jog dėl tam tikrų aplinkybių (kada atvyko pas V. R., kokiu būdu atsidūrė pas nuteistąjį, kaip iš jo namų išvyko) nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, daugelio aplinkybių neatsiminė, tačiau tai nėra pagrindas išvadai, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi ir jais vadovautasi be pagrindo. Vis tik, dėl esminio fakto, jog V. R. jį sumušė, D. G. buvo nuoseklus ir kategoriškas viso proceso metu, dėl šių aplinkybių jo parodymai nekito. Be to, tokią jo versiją patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.

15. Svarbu pažymėti, kad šioje byloje tiesioginių liudytojų, mačiusių smurto faktą, nėra, tačiau nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes tam tikra apimtimi patvirtino liudytojas A. S., kuris parodė, jog apie 24 val. į namus grįžo D. (D. G.), jo veidas buvo kruvinas. Paklausus, kas nutiko, šis paaiškino, jog buvo pas D. (D. R.) namuose, išėjęs pasigedo savo piniginės ir telefono, grįžus į D. namus, tarp jo ir D. tėčio įvyko konfliktas, kurio metu D. tėtis kumščiu vieną kartą sudavė veidą, kas toliau vyko, neatsimena. Iškvietė taksi ir nuvažiavo į priėmimo skyrių. Be to, liudytojas nurodė, kad D. G. tą vakarą į namus grįžo kelis kartus (t. 1, b. l. 143–144, t. 3, b. l. 56–57). Liudytojas D. D. parodė, kad nukentėjusysis jam papasakojo, jog jį sumušė D. tėtis (t. 1, b. l. 149–150; t. 2, b. l. 175–175, 175 reversas). Pirmosios instancijos teisme liudytojas policijos pareigūnas S. K. parodė, jog nuvykus pas nuteistąjį į namus, V. R. paaiškino, kad sūnaus draugas lindo į žmonos lovą, sakė jį paauklėjęs. Liudytojas suprato, jog V. R. trenkė, nes nuteistasis atsakė „o ko jis lindo pas žmoną į lovą“ (t. 3, b. l. 56, kita pusė).

16. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojų A. S. ir S. K. parodymus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti parodymai yra svarbūs tikrinant nukentėjusiojo versiją nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir joje nustatytinų faktinių aplinkybių kontekste. Jie, kaip minėta, iš dalies patvirtino D. G. parodymus.

17. D. G. parodymus patvirtino ir kiti įrodymai. Kitų objektų apžiūros 2019 m. gruodžio 2 d. protokolo duomenimis, 2019 m. spalio 27 d. Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus informacinėje sistemoje užregistruotas telefoninis pranešimas. Pranešėjas A. S. informuoja apie sumuštą sūnų, jog atėjo pas draugą, paliko daiktus, iššoko girtas tėvas ir davė į „dūdą“ (t. 1, b. l. 107–108). VšĮ „ Ukmergės ligoninė“ D. G. ligos istorijos 2019 m. spalio 27 d., 00.39 val. duomenimis, pacientas nurodė, kad buvo užpultas draugo tėvo, gavo smūgį į veidą kumščiu, sužalojo kairį skruostą, nosį, nuskėlė du dantis (t. 1, b. l. 40). Nukentėjusiojo D. G. sužalojimus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 4075/2019 (01), kurioje, be kita ko, nurodyta, kad D. G. nustatyta poodinė kraujosruva kairės akies apatinio skruostikaulio lūžis, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis, kairio viršutinio žandikaulio lūžis, 31-o ir 41-o dantų vainikų lūžis, 23-io ir 33-io dantų emalio įskilimas. D. G. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dviem poveikiais į veido sritį. Sužalojimai, nustatyti D. G., padaryti paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu būdu ir laiku, prieš kreipiantis medicinos pagalbos į VšĮ Ukmergės ligoninę 2019 m. spalio 27 d., 00.39 val. (t. 1, b. l. 50–51, kita pusė). Specialisto išvadą teikęs ekspertas J. M. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai būdingi smūgiui į veidą, ant lygaus paviršiaus krisdamas taip susižaloti negali, jei kristų ant laiptų, būtų paviršiniai sužalojimai, o tokių nėra, sužalota akis, krintant neįmanoma. Pasak eksperto, jei nebūtų sužaloti dantys, gal būtų vienas smūgis, dabar negali paneigti antro kontakto, turėtų būti kietas ribotas daiktas, gali būti kumštis (t. 3, b. l. 40 reversas).

18. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos R. R. parodymais, kuri visą vakarą buvo namuose, tvirtino, kad jokio konflikto tarp nuteistojo V. R. ir nukentėjusiojo nebuvo. Kaip matyti iš liudytojos parodymų, apie 21 val. kieme matė gulinčio žmogaus siluetą, dar po valandos asmuo tebegulėjo kieme, praėjus kuriam laikui išgirdo, jog kažkas įėjo į namus, nuėjus pažiūrėti, asmuo tarpduryje ją nustūmė ir griuvo į lovą, kieme gulinčio asmens nebuvo. Pažino, kad tas asmuo yra D. draugas. Pakėlė vyrą ir pasakė, jog jų lovoje guli įsibrovėlis, vyras ilgai žadino D. draugą, paėmęs už peties jį palydėjo iki durų, matė kaip išvedė pro duris, jokio triukšmo nebuvo. Jokių daiktų namuose nebuvo, ant vaikino sužalojimų nematė. Buvo apie 23.30 val., kai vaikinas išėjo iš namų (t. 1, b. l. 155–156, t. 2, b. l. 176, 176–177). Be to, apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojos K. B. parodymai kaip patvirtinantys V. R. versiją. Ši liudytoja patvirtino, jog vežė girtą nukentėjusįjį namo, įsidėmėjo, jog D. buvo su šviesiomis sportinėmis kelnėmis, lipant iš automobilio, jam iš kišenės pradėjo kristi piniginė ir mobiliojo ryšio telefonas, D. juos padavė nukentėjusiajam. D. paleido po 20.15 val., kad būtų sumuštas nematė, daugiau nukentėjusiojo nematė (t. 1, b. l. 1740175, t. 2, b. l. 175–176). Liudytojas D. R. patvirtino, kad nukentėjusįjį parvežė į namus, jo veidas nebuvo sužalotas, parodė, jog mama kelis kartus skambino, sakė, kad kieme kažkas guli, gali būti jo draugas. Kai paleido nukentėjusįjį, buvo apie 20.30–21.00 val. (t. 1, b. l. 137–138, t. 3, b. l. 49–50).

19. Minėtų liudytojų parodymais nuteistasis siekia paneigti nukentėjusiojo D. G. versiją, jog į V. R. namus grįžo dėl tariamai palikto telefono ir piniginės, kadangi liudytojai K. B. ir D. R. patvirtino, kad parvežus nukentėjusįjį į jo namus, šis minėtus daiktus turėjo prie savęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje svarbu ne tai, dėl kokios priežasties nukentėjusysis grįžo į nuteistojo namus, kadangi, atsižvelgiant į nukentėjusiojo neblaivumą, apskritai neaišku, kuriuo tiksliai momentu jis savo daiktų pasigedo ir ar iš tiesų pasigedo. Kita vertus, įvykio vietos ir daiktų apžiūros 2019 m. spalio 27 d. protokolo duomenimis, namo kieme (duomenys neskelbtini) ant pievos rastas telefonas „Samsung“ ir juoda piniginė su D. G. dokumentais (t. 1, b. l. 10–17). Visgi esminis šiuo atveju faktas yra tai, kad prieš grįždamas į V. R. namus nukentėjusysis sužalotas nebuvo ir tai patvirtino liudytojai D. R. ir K. B.. Liudytojas D. D. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai matė nukentėjusįjį, šis sužalotas nebuvo (t. 1, b. l. 149–150; t. 2, b. l. 175-175). Liudytojas A. S. tvirtino, jog posūnis vakare kelis kartus buvo grįžęs į namus, buvo nesužalotas, paskutinį kartą grįžo apie 24.00 val. sumuštas. Liudytoja R. R. parodė, jog apie 21 val., dar po valandos, kieme matė gulintį galimai D. G., po ko jis atėjo į jų namus ir atsigulė į lovą, ant vaikino sužalojimų nebuvo, matė, kaip vyras paėmęs už peties jį išvedė pro duris, daugiau nieko nematė. Tai, kad D. G. grįžo į V. R. namus, neneigia ir pats nuteistasis, nurodo, kad pamatęs lovoje gulintį nukentėjusįjį, jį išlydėjo pro duris, smurto nenaudojo, tačiau tokia nuteistojo versija teismas netiki. Įvertinus auksčiau nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nukentėjusiajam nustatyti veido sužalojimai yra nuteistojo V. R. smurtinių veiksmų pasekmė. Specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai iš esmės atitinka nukentėjusiojo V. R. parodymus apie jam padarytus sužalojimus (kaip minėta, aplinkybę, jog nuteistasis pargriuvusiam D. G. vieną kartą spyrė į veidą, teismas pašalino). Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis įvykio dieną buvo neblaivus, nėra pagrindas teigti, kad jis tą dieną kažkur griuvo ir pats susižalojo. Tai prieštarauja specialisto paaiškinimams, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai būdingi smūgiui į veidą, ant lygaus paviršiaus krisdamas taip susižaloti negali. Byloje nėra jokių duomenų, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo kitas asmuo. Jau minėta, kad nukentėjusysis D. G. dėl girtumo detaliai neprisiminė visų tos dienos aplinkybių, tačiau dėl fakto, jog jį sumušė būtent V. R., buvo kategoriškas nuo pat pradžių. Iš karto po įvykio, tik grįžęs namo, jis tai pasakė savo patėviui A. S., taip pat vėliau nurodė medikams, draugui D. D.. Be to, V. R. yra nukentėjusiojo draugo tėvas, duomenų apie jų tarpusavio konfliktinius santykius nėra, priešingai, tą vakarą jie visi išgėrinėjo pas V. R.. Liudytoja R. R. patvirtino, jog tą vakarą tarp nuteistojo V. R. ir nukentėjusiojo jokio konflikto nebuvo. Tai įvertinus spręstina, kad apkalbėti nuteistąjį, duoti žinomai melagingus parodymus, D. G. neturėjo jokio pagrindo ir motyvo. Policijos pareigūnas S. K., bendravęs po įvykio su V. R., iš pastarojo pasisakymų, teiginio „o ko jis lindo pas žmoną į lovą“, suprato, kad tai V. R. trenkė nukentėjusiajam. Apkalbėti nuteistąjį šis liudytojas taip pat neturėjo jokio pagrindo. Kitų pareigūnų (V. R., V. J.) parodymai neinformatyvūs. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai, aiškindami tam tikras aplinkybes (kada pirmą kartą atėjo į V. R. namus, kada išėjo, kada buvo parvežtas (ar buvo) D. G., iš kur buvo paimtas), jas nurodė prieštaringai, tačiau šie netikslumai neturi reikšmės V. R. kaltės konstatavimui.

20. Apibendrinant spręstina, kad bylos duomenys patvirtina, jog būtent nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – nukentėjusiajam dėl padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, kairio skruostikaulio lūžio, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžio, kairio viršutinio žandikaulio lūžio, 31-o ir 41-o dantų vainikų lūžio bei 23-io ir 33-io dantų emalio įskilimo buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijai abejonių dėl nuteistojo kaltės nėra, išteisinti V. R. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

21. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. R. bausmės rūšį, jos dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. liepos 16 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 2, b. l. 158–163) nuteistas už vėliau padarytą nusikaltimą transporto eismo saugumui, nebaustas administracine tvarka, dirba, vedęs). Pirmosios instancijos teismas nustatė V. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lengvinančių V. R. atsakomybę aplinkybių byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. R. skyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, kartu su bausme paskirdamas draudimus ir įpareigojimus, kurie turės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

22. Apeliaciniu skundu prašoma atmesti civilinius ieškinius. Ši skundo dalis yra grindžiama tik tuo, jog nuteistąjį išteisinus, žalos atlyginimai iš jo neturėtų būti priteisiami. Kitokių argumentų dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ar jų dydžio skunde nėra. Konstatuota, kad V. R. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti nuteistojo veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrindo nėra. Šioje byloje nukentėjusysis pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš V. R. priteisti 1 836,98 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 61–70). 2020 m. vasario 11 d. D. G. byloje pripažintas civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 71). Civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti iš kalto asmens 1 795,86 Eur žalą dėl nukentėjusiojo gydymo (t. 1, b. l. 77–80). Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu prašymą priteisti turtinę žalą, kurią sudaro patirtos kelionių išlaidos, vaistų pirkimo, suteiktų medicininių (odontologinių) paslaugų išlaidos. Teismas civilinį ieškinį dėl būsimų odontologo gydymo paslaugų išlaidų už lūžusio danties atstatymą atlyginimo tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, pažeistų vertybių svarbą (sužalojimai padaryti veido srityje, lūžęs žandikaulis), žalą padariusio asmens kaltę, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl jam padarytos neturtinės žalos pagrįstai tenkino bei priteisė iš nuteistojo 2, 800 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistos sumos yra teisingos ir pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, pažymėjo, jog žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta tyčiniais nuteistojo V. R. veiksmais, todėl jis privalo atlyginti lėšas, išleistas D. G. gydymui. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka.

23. Nukentėjusysis D. G. prašo iš nuteistojo V. R. nukentėjusiojo naudai priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, o būtent 266,20 Eur, bei pateikė tai įrodančius dokumentus (t. 3, b. l. 107–108). Prašymas tenkinamas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmestas. Nukentėjusiojo patirtos atstovavimo išlaidos yra pagrįstos dokumentais, atitinka protingumo kriterijus, todėl yra pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš V. R..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš V. R. nukentėjusiojo D. G. naudai priteisti 266,20 (du šimtus šešiasdešimt šešis eurus 20 cnt) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Aušra BielskėSonata Raupėnaitė-LekarauskienėNida Vigelienė