Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-935/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19537-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.2.1.3; 2.1.2.4; 1.1.5.1.1; 1.1.8.1; 1.1.10.1

2024 m. balandžio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. D. paskirtas areštas dvidešimčiai parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. D. nuteistas už tai, kad 2023 m. gegužės 29 d. apie 22.38 val., laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu papurškė dujų nukentėjusiajai J. P. į akis, taip sukeldamas fizinį skausmą, bei padarydamas abiejų akių ragenos ir junginės maišelių Ia° nudegimą, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais G. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. D. ir jo gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti šią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba nuteistajam paskirti švelnesnę nei areštas bausmę, ar paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 167 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, dėl kokių nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 167 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo buvo atliekamas nesant nei nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo.

4. Skunde aiškinama, kad gali susidaryti tokios situacijos, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas ir atliekamas dėl nusikalstamų veikų, kurioms BPK 167 straipsnio nuostatos netaikomos, ir tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu ar teisme paaiškėja, kad galimai buvo padarytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytos nusikalstamos veikos. Tokiais atvejais baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas privalo patikrinti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, imtis priemonių, kad nustatytų momentą, kada paaiškėjo, jog procesas byloje galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 ir (ar) 4 dalių reikalavimus, ir tuomet spręsti dėl ikiteisminio tyrimo (ar atskirų jo veiksmų) teisėtumo. BPK 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys aiškiai apibrėžia situaciją, kaip turi būti elgiamasi tokias aplinkybes nustačius ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, jei baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas nustato, kad tokios aplinkybės buvo (ar turėjo būti) žinomos ikiteisminio tyrimo metu, gali atsirasti pagrindas taikyti BPK 235 straipsnį, kuriame nustatyta, kad byla nutraukiama, kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas.

5. Apeliantai pažymi, kad šiuo atveju baudžiamasis procesas dėl galimo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo buvo pradėtas pagal policijos pareigūno 2023 m. gegužės 30 d. tarnybinį pranešimą. Vis tik ikiteisminio tyrimo metu J. P. nurodė, kad ji pretenzijų dėl 2023 m. gegužės 29 d. įvykio G. D. neturi, į teismo medicinos ekspertą dėl sužalojimų masto kreiptis neketina. Taip pat J. P. nurodė, kad įvykio metu ji su G. D. nebuvo sugyventiniai, jie kartu negyvena nuo 2023 m. vasario mėnesio. Ji teigė, kad jokių pretenzijų dėl įvykio neturi, dėl šio įvykio jai žala nepadaryta, civilinis ieškinys nebus teikiamas. Faktą, kad G. D. ir J. P. įvykio metu nebuvo sugyventiniai, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esančio policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašo turinys. Iš šio įrašo matyti, kad J. P. policijos pareigūnui nurodė, jog ji ir G. D. anksčiau buvo sugyventiniai. Faktą, kad J. P. nėra G. D. sugyventinė, policijos pareigūnui nurodė ir pats nuteistasis. Tokią aplinkybę nuteistasis nurodė ir skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą. VŠĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinės ligoninė“ ambulatoriniame aprašyme yra užfiksuota, kad J. P. paaiškino, jog buvęs sugyventinis jai į veidą papurškė neaiškios medžiagos. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad policijos pareigūnams dar įvykio dieną buvo aiškiai žinoma, jog įvykis įvyko ne tarp sugyventinių, todėl nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

6. Nuteistasis ir jo gynėjas pabrėžia, kad J. P. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, jog jokių pretenzijų nuteistajam neturi, žala jai nepadaryta, civilinio ieškinio nereikš. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad J. P. dėl savo sveikatos ar intelektinės valios išraiškos trūkumų negalėtų pati išreikšti pozicijos dėl galimo nusikaltimo, todėl būtina pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroro reikalavimu. Pagal nustatytas aplinkybes ikiteisminis tyrimas turėjo būti pradėtas tik esant J. P. skundui. Ikiteisminis tyrimas nuteistajam buvo pradėtas ir vykdomas nepagrįstai, nesant J. P. skundo, todėl, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, baudžiamasis procesas privalėjo būti nutrauktas.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokurorės 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo nutraukta bei nurodyta, kad tyrimas bus tęsiamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Paminėtas prokurorės nutarimas yra neteisėtas, nes tam, kad ikiteisminį tyrimą būtų galima tęsti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, toks tyrimas turėjo būti pradėtas, o to nebuvo padaryta. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, tuo pačiu metu G. D. nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu, todėl tęsti ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo galimybės.

8. Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas pagal prokuroro reikalavimą gali būti pradėtas tik esant tam tikriems atvejams ir tik esant motyvuotam prokuroro reikalavimui, t. y. savarankiškam dokumentui. Šiuo atveju prokurorės 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutarimas negali būti vertinamas kaip motyvuotas reikalavimas, kurio pagrindu būtų galimas ikiteisminis tyrimas šiuo konkrečiu atveju.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeista G. D. teisė į teisingą teismą, jog baudžiamąją bylą išnagrinėtų nešališkas teismas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo ar teisėjo nešališkumas turi būti vertinamas dviem aspektais. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y., teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Taip pat teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y., jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo ar tendencingumo nebuvimą.

10. Apeliantai teigia, kad G. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme nurodė, jog neneigia, kad papurškė dujų, tačiau taip pasielgė, nes siekė nutraukti J. P. neteisėtus veiksmus. Jis neturėjo tikslo ir tyčios sužaloji ar pakenkti J. P.. Pirmosios instancijos teismas, išgirdęs tokią nuteistojo poziciją, nurodė posėdžių sekretorei išjungti graso įrašymo įrangą ir padaryti pertrauką. Pertraukos metu teisėjas paklausė nuteistojo, ar jis supranta, kad tuo atveju, jeigu jis prisipažins padaręs veiką, yra galimybė bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Tuomet garso įrašymo įranga buvo vėl įjungta ir posėdis tęsiamas. Paminėtą teisėjo pasakymą nuteistasis suprato, kaip išankstinę poziciją jį nuteisti, kaip poveikio darymą, t. y., siūlymą prisipažinti mainais į mažesnę bausmę. Be to, pertraukos metu teisėjas nesiūlė nuteistajam susirasti gynėją, su kuriuo šis galėtų pakonsultuoti.

11. Skunde pažymima, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog pertrauka buvo inicijuota paties teisėjo, t. y., daryti pertrauką neprašė nei G. D., nei prokuroras, nei posėdžio sekretorė. Baudžiamąją bylą nagrinėjusio teisėjo elgesys yra vertintinas kaip išankstinis nusistatymas prieš G. D., nes teisėjas, neišnagrinėjęs bylos, jau žinojo, jog skirs mažesnę bausmę, jei nuteistasis prisipažins. Teisėjo įkalbinėjimas G. D. prisipažinti, dėl ko šis bus „apdovanotas“ mažesne bausme, yra vertintinas kaip poveikio jam darymas. Teisėjo darytas spaudimas leidžia teigti, kad visas procesas buvo nesąžiningas.

12. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo nuteistojo nurodytos įvykio versijos. Nuteistasis nurodė, kad jis neneigia, jog papurškė dujų, bet pažymėjo, kad šis dujų papurškimas nebuvo siekis sužaloti J. P., o buvo siekis apsiginti, nutraukti jos neteisėtus veiksmus. Šiai įvykių versijai pagrįsti nuteistasis pateikė vaizdo įrašus bei fotonuotraukas. Vis tik pirmosios instancijos teismas šių bei kitų duomenų nenagrinėjo, nepagrįstai teiginį apie dujų papurškimo faktą prilygino kaltės pripažinimui, nevertino, ar nebuvo susiklosčiusios būtinosios ginties sąlygos. Toks pirmosios instancijos teismo elgesys patvirtina, kad buvo pažeistas rungimosi principas, byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir nevisapusiškai.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. D. nesuprato, kokias pasekmes gali sukelti ikiteisminio tyrimo metu pasirašytas sutikimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo. Nuteistasis nesuprato, kad toks sutikimas bus įvertintas kaip kaltės pripažinimas, nes ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jis aiškiai nurodė, kad dujas papurškė ne siekdamas sužaloti ar pakenkti, o siekdamas apsiginti. Be to, susitaikymo protokolas, surašytas 2023 m. rugpjūčio 23 d., buvo pasirašyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui patarus, nurodžius, kad tokiu atveju būtų galima greitai baigti bylą. Nuteistasis pasitikėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnu, kurio pritarimu buvo surašytas susitaikymo protokolas, pasitikėjo prokurore, tačiau tai jokiu būdu nereiškia prisipažinimo padarius nusikaltimą.

14. Apeliantų įsitikinimu, nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė. Šiuo atveju nėra aišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nuteistajam parinko arešto bausmę, kai sankcija už nusikaltimo padarymą numato ir švelnesnes bausmes. Tiek sisteminis, tiek loginis BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijos turinio aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad tiek areštas, tiek laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriamos tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis neįmanoma pasiekti bausmės tikslų, todėl tokia nuosprendžio dalis turėtų būti tinkamai motyvuota, aiškiai nurodant, kodėl būtent tokia bausmė skiriama, kodėl negalima skirti švelnesnės bausmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas arešto bausmės skyrimo tinkamai nemotyvavo, nepasisakė, kodėl nuteistajam skiria būtent arešto bausmę, o ne laisvės apribojimo bausmę.

15. Skunde nurodoma, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir paskirti jam intensyvią priežiūrą. BK 75 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo motyvuoti savo sprendimą. Taigi tais atvejais, kai teismas pirmą kartą nuteisia asmenį arešto ar laisvės atėmimo bausme, tokiam asmeniui paprastai reali arešto ar terminuoto laisvės atėmimo bausmė neskiriama, jei skiriama, teismas privalo motyvuotai nurodyti, kodėl netaiko paskirtos bausmės vykdomo atidėjimo. G. D. arešto bausme nuteistas pirmą kartą. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas arešto bausmę, privalėjo motyvuoti šią nuosprendžio dalį, tačiau šios pareigos nevykdė.

16. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

17. BPK 167 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas dėl paminėtos nusikalstamos veikos padarymo, kai nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu tais atvejais, kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų (BPK 167 straipsnio 2 dalis). Tuo pačiu BPK 167 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, ar nėra. Šiais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas ir procesas vyksta bendra tvarka. Čia pažymėtina ir tai, kad BK 140 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Aptartas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo pradedamas ir gali vykti, kai yra bent viena iš alternatyvių sąlygų: 1) nukentėjusiojo skundas; 2) nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimas; 3) prokuroro reikalavimas (esant bent vienai iš BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų); 4) nustatomi smurto artimoje aplinkoje požymiai.

18. Iš tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo turinio matyti, kad jame užfiksuota, jog J. P. paaiškino, kad sugyventinis jai papurškė dujų į akis (t. 1, b. l. 12). Iš J. P. parodymų, duotų 2023 m. gegužės 31 d., matyti, kad ji paaiškino, jog 2023 m. gegužės 29 d., tarp jos ir G. D., su kuriuo ji gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis jai į akis papurškė dujų. Ji teigė, kad su G. D. bendrauja apie dvejus metus, buvo išsiskyrę, tačiau nuo 2023 m. vasario mėnesio vėl gyvena kartu. G. D. turi pretenzijų, nes dėl jo veiksmų patyrė fizinį skausmą, išgąstį, ji norėtų, kad G. D. grąžintų jai priklausančius daiktus, pasą ir pan. (t. 1, b. l. 17) Iš liudytojo L. V. parodymų, duotų 2023 m. birželio 29 d., matyti, kad jis girdėjo, kaip 2023 m. gegužės 29 d. maždaug nuo 22.00 val. iki 22.40 val. namo laiptinėje šūkavo moteris. Iš balso suprato, kad tai buvo kaimynė, gyvenanti pirmame bute. Girdėjo, kad ji rėkavo, daužė į duris. Ji prašė atidaryti duris, aiškino, kad jai reikės į darbą, apsirengti (t. 1, b. l. 27-29). Iš liudytojo F. L. parodymų, duotų 2023 m. rugpjūčio 7 d., matyti, kad šis liudytojas paaiškino, jog, atvykus į įvykio vietą, buvo nustatyta, kad konfliktas įvyko tarp sugyventinių, šio konflikto metu G. D. papurškė savo sugyventinei J. P. dujų į akis (t. 1, b. l. 31). Aptartų duomenų visuma net ir įvertinus tai, kad pats nuteistasis, apklausiamas 2023 m. birželio 6 d., J. P. įvardino kaip buvusią sugyventinę (t. 1, b. l. 114), vaizdo įraše export-0eolm, kuris buvo apžiūrėtas tik 2023 m. liepos 5 d. (t. 1, b. l. 39-41), užfiksuota, jog nukentėjusioji į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad konfliktas vyko su buvusiu sugyventiniu (vaizdo įrašo laikas nuo 04:41 iki 04:47), G. D., paklausus, ar konfliktas vyko su buvusia sugyventine, šią aplinkybę patvirtino (vaizdo įrašo laikas nuo 06:43 iki 06:49), garso įraše BPC skambu io ra as (ID 92192985212, skambu io prad ia 2023-05-29 22 35 13), kuris buvo apžiūrėtas tik 2023 m. rugpjūčio 9 d. (t. 1, b. l. 43-44), užfiksuota, jog G. D. nurodo, kad į butą laužiasi buvusi sugyventinė, o ambulatorinio apsirašymo kortelėje yra nurodyta, jog J. P. paaiškino, kad buvęs sugyventinis papurškė dujų į veidą, leido manyti, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje.

19. Iš ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2023 m. rugpjūčio 16 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog G. D., kuriam yra įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, su nukentėjusiąja J. P. įvykio metu nebuvo sugyventiniai, bendro ūkio nevedė, todėl siūloma G. D. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 66). Iš J. P. parodymų, duotų 2023 m. rugpjūčio 17 d., matyti, kad ji nurodė, jog 2023 m. gegužės 29 d. su G. D. kartu negyveno ir tuo metu nebuvo sugyventiniai. Su G. D. jie išsiskyrė 2023 m. vasario mėnesį (t. 1, b. l. 24). Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu nutraukė G. D. ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, galimo padarymo, nes jo veiksmuose nėra nurodytos nusikalstamos veikos požymių, taip pat prokurorė padarė išvadą, jog G. D. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl ikiteisminį tyrimą nutarė tęsti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo (t. 1, b. l. 67). Iš aptarto prokurorės nutarimo turinio matyti, jog iš tikrųjų ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas, o tik pakeistas ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas, t. y., remiantis ikiteisminio tyrimo duomenimis, nustačius, kad G. D. ir J. P. nėra šeimos nariai, sugyventiniai, buvo nutarta ikiteisminį tyrimą tęsti dėl galimo, nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad G. D. 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. 2, b. l. 133). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokurorės 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutarime suformuluotas sprendimas yra teisiškai nekorektiškas bei ydingas, vis tik, kaip jau minėta, jis neleidžia daryti išvados, kad ikiteisminis tyrimas dėl G. D. veiksmų buvo nutrauktas.

20. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su nuteistojo bei jo gynėjo teiginiu, kad, nesant nukentėjusiosios skundo, jos teisėto atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo, baudžiamasis procesas dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo šiuo atveju negalėjo vykti. Kaip jau minėta, BPK 167 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, ar nėra. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad artima aplinka yra tokia aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės, giminystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Iš paties G. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis ir nukentėjusioji yra buvę sugyventiniai, su nukentėjusiąja jis nebegyveno apie šešis mėnesius, apytiksliai nuo 2022 m. lapkričio mėnesio (apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad su nukentėjusiąja nebegyveno nuo 2022 m. gruodžio mėnesio (t. 2, b. l. 35)), tačiau ji turėjo raktą nuo buto, bute iki 2023 m. birželio 1 d. buvo likę nukentėjusiosios daiktų (t. 1, b. l. 114, 127-128). Iš J. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad su G. D. jie išsiskyrė 2023 m. vasario mėnesį, tačiau nuteistajam priklausančiame bute buvo likusi dalis jos asmeninių daiktų. Po išsiskyrimo ji kartais lankydavosi G. D., su kuriuo bendro ūkio nevedė, bute (t. 1, b. l. 24). Liudytojas L. V. ikiteisminio tyrimo metu J. P. įvardijo kaip savo kaimynę, kuri gyvena pirmame bute (b. l. 27-29). Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas nuteistąjį ir nukentėjusiąją įvardijo kaip savo kaimynus, nurodė, jog matydavo juos kartu išvažiuojančius iš namų ir parvažiuojančius, besinaudojančius tuo pačiu automobiliu, juos kartu matydavo nuo pat įsikūrimo name, šie asmenys kartu kūrė bendrą gyvenimą (t. 2, b. l. 31). Iš nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad ji G. D., kuris buvo pavartojęs alkoholio, prieš konfliktą šio prašymu automobiliu parvežė namo (t. 1, b. l. 17, t. 2, b. l. 33). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji aiškino, kad tuo metu, kai įvyko nagrinėjamas konfliktas, ji „palikinėjo“ nuteistąjį (t. 2, b. l. 32). Tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis apeliacinės instancijos teisme teigė, kad konfliktas kilo dėl maišo su šiukšlėmis, kurį nukentėjusioji buvo palikusi nuteistojo automobilyje, jie abu patvirtino, kad įvykio metu nuteistojo bute buvo nukentėjusiosios katė (t. 2, b. l. 33, 35), nuteistasis teigė, kad jo bute buvo dalis nukentėjusiosios daiktų, nukentėjusioji ir po įvykio pas jį lankydavosi, atnešdavo maisto, konflikto metu nukentėjusiajai pasakė, jog ji daugiau nenakvos jo bute (t. 2, b. l. 34-35). G. D. apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad nukentėjusioji bute buvo palikusi savo darbinį kompiuterį, su nukentėjusiąja kartu negyveno, bet susitikinėdavo, bendravo kaip draugai, 2022 m. gruodžio mėnesį vyko į Varšuvą, kur studijuoja nukentėjusiosios duktė, iš kelionės grįžo 2023 m. sausio mėnesį (t. 2, b. l. 43-44). Nurodytų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo ir nukentėjusiosios santykius konflikto metu, visuma leidžia teigti, kad G. D. veiksmai buvo padaryti artimoje aplinkoje, nukreipti į buvusią sugyventinę, su kuria jis ir nagrinėjamų įvykių metu vis dar palaikė ryšius, turėjo bendrų interesų. Taigi tam, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju nereikėjo nei nukentėjusiosios skundo, nei jos teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nutraukti baudžiamąjį procesą, vadovaujantis BPK 212 ar 235 straipsnių nuostatomis, nebuvo pagrindo.

21. Iš teisiamojo posėdžio, kuris vyko 2023 m. spalio 19 d., protokolo turinio matyti, kad G. D. pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jis pripažįsta, kad padarė veiką, paaiškino savo elgesio priežastis bei motyvus, teigė, jog jis vadovavosi būtinosios ginties taisyklėmis. Tuomet teismo iniciatyva buvo nutarta padaryti penkių minučių pertrauką, po kurios G. D., bylą nagrinėjusiam teisėjui paklausus, ar jis prisipažįsta kaltu, nurodė, kad kaltu prisipažįsta. Pasiūlius byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, su tokiu pasiūlymu sutiko tiek prokurorė, tiek nuteistasis (t. 1, b. l. 169). Iš aptariamo teisiamojo posėdžio garso įrašo matyti, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas po to, kai G. D. paaiškino, jog, jo vertinimu, jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, papurkšdamas dujų jis neketino nei sukelti skausmo, nei sužaloti nukentėjusiosios, nutarė daryti penkių minučių pertrauką (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas nuo apytiksliai 12:18). Priežasties, dėl kurios buvo nutarta daryti pertrauką, teisėjas nenurodė. Po pertraukos baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas paklausė G. D., ar šis prisipažįsta kaltu padaręs nusikalstamą veiką, ar sutinka, jog būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Į abu klausimus G. D. atsakė teigiamai. Vėliau, kai savo poziciją dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo išsakė prokurorė, G. D. dar kartą patvirtino sutikimą, kad įrodymai būtų tiriami sutrumpinta tvarka. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kvestionuoti apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, kad padarytos pertraukos metu baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas G. D. nurodė, jog tuo atveju, jeigu nuteistasis prisipažins padaręs nusikalstamą veiką, yra galimybė bausmę sumažinti vienu trečdaliu, teisingumo. Vis tik toks baudžiamąją bylą nagrinėjančio teisėjo elgesys neleidžia daryti išvados, jog jis buvo šališkas, t. y. buvo suinteresuotas priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingai organizavo procesą.

22. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė yra sumažinama vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad anksčiau nurodyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas, padarytos pertraukos metu, G. D. tik paaiškino, kokias teisines pasekmes sukelia kaltės, padarius nusikalstamą veiką, pripažinimas, duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad nuteistasis buvo įkalbinėjamas pripažinti kaltę, baudžiamojoje byloje nėra, tokių duomenų nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Faktas, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas pertraukos metu nuteistąjį informavo apie tai, kokią reikšmę gali turėti kaltės, padarius nusikalstamą veiką, pripažinimas, neleidžia teigti, jog teismas buvo šališkas ar darė kokį nors neleistiną poveikį nuteistajam. Tuo pačiu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog G. D. yra tikslinga priminti apie sąlygas, kai galima atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, bei prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką pasekmes (apie jas G. D. buvo informuotas ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 149)), tai privalėjo padaryti teisiamojo posėdžio metu, o ne pertraukos metu.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad „siūlymą prisipažinti mainais į mažesnę bausmę“ nuteistasis suprato, kaip poveikio jam darymą. Vis tik kaip jau minėta, informavimas apie egzistuojantį teisinį reguliavimą, kuris perspektyvoje gali turėti įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, nėra vertintinas kaip poveikio asmeniui darymas. Tuo pačiu pažymėtina, kad bausmės sumažinimas vienu trečdaliu, kai egzistuoja BK 64¹ straipsnyje numatytos sąlygos, yra baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo pareiga, o ne teisė. Tvirtinti, kad šiuo atveju dėl teisėjo veiksmų kaip nors buvo apribota G. D. laisva valia pasirinkti jam priimtiniausią procesinio elgesio variantą, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pastebi, kad G. D., kaip jau minėta, po pertraukos nurodė, jog kaltę pripažįsta, sutinka su sutrumpintu įrodymų tyrimu, nušalinimo baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teisėjui nereiškė, taip pat nušalinimo teisėjui nereiškė ir prokurorė. Taigi teiginiai apie tai, kad G. D. pirmosios instancijos teismo veiksmus vertino kaip šališkumo demonstravimą, yra deklaratyvaus pobūdžio.

24. Pirmosios instancijos teismo nešališkumu neleidžia abejoti ir faktas, kad pertraukos metu nuteistajam nebuvo pasiūlyta susirasti gynėją, su kuriuo šis galėtų pakonsultuoti. Apie teisę turėti gynėją G. D. buvo informuotas teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis sutiko, jog baudžiamoji byla būtų nagrinėjama be gynėjo (teisiamojo posėdžio garso įrašo laikas nuo 05:20). Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai nebuvo pasisakyta dėl nuteistojo teiginių, susijusių su priežastimis bei motyvas, dėl kurių nukentėjusiajai buvo papurkštos dujos. Pirmosios instancijos teismas nors ir itin lakoniškai, tačiau paaiškino, kodėl G. D. veiksmus vertino kaip nusikalstamus, t. y. nurodė, kad nuteistasis turėjo galimybę sulaukti policijos pareigūnų, ieškoti kitų situacijos sprendimo būdų, tačiau pasirinko agresyvų elgesio variantą. Akivaizdu, kad savo pozicijos pirmosios instancijos teismas detaliau nepagrindė, tačiau tai rodo ne jo šališkumą, o labiau galimą įžvalgos, kiek tai susiję su nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą pripažinimu bei duomenų vertinimu, stoką. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-1073/2018, 2K-53-511/2024).

25. Nuteistasis G. D. viso proceso metu tvirtino, kad jis nepurškė dujų nukentėjusiajai J. P. į akis. Dujų, pradaręs buto duris, jis papurškė į bendrojo naudojimo patalpas, nes norėjo, jog nukentėjusioji nustotų klibinti durų rankeną bei trankyti duris, t. y. nustotų gadinti jo turtą. Vis tik nuteistojo versiją, kad jis nepurškė J. P. dujų į akis, paneigia pačios nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, specialisto išvadoje Nr. G 2002/2023 (01) užfiksuoti duomenys bei ekspertės, pateikusios šią specialisto išvadą, paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teisme, taip pat liudytojo L. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme.

26. Iš nukentėjusiosios J. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji nurodė, jog G. D. jai tiesiai į veidą papurškė dujų (t. 1, b. l. 17). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji taip pat nurodė, kad nuteistasis jai papurškė dujų į akis (t. 2, b. l. 32). Iš liudytojo L. V. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio nurodė, jog nuteistasis jai papurškė dujų į akis (t. 2, b. l. 31-32). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusioji jam pasakė, jog jai į akis buvo papurkšta dujų (t. 1, b. l. 27). Faktą, kad dujų buvo papurkšta į veidą, nukentėjusioji nurodė ir gydymo įstaigoje, praėjus nedaug laiko po įvykio (t. 1, b. l. 51). Iš specialisto išvadoje Nr. G 2002/2023 (01) užfiksuotų duomenų matyti, kad J. P. buvo nustatytas abiejų akių ragenos ir junginės maišelių Ia° nudegimas, padarytas chemine medžiaga paveikus akių sritį (t. 1, b. l. 54-55). Apeliacinės instancijos teisme ekspertė paaiškino, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai leidžia teigti, jog šiuo atveju buvo padarytas tiesioginis poveikis akims, t. y. vien būnant patalpoje, kurioje buvo papurkšta dujų, tokie sužalojimai neatsirastų (t. 2, b. l. 42). Aptartų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma leidžia be jokių pagrįstų abejonių konstatuoti, kad G. D. iš tikrųjų nukentėjusiajai J. P. dujomis papurškė į akis.

27. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas kėlė versiją, kad gydymo įstaigoje galimai buvo netinkamai užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai. Tokia versija buvo grindžiama faktu, kad nukentėjusioji jau kitą dieną po įvykio vyko į darbą. Vis tik tokia nuteistojo gynėjo versija yra visiškai nepagrįsta. Faktas, kad nukentėjusioji kitą dieną po sužalojimų padarymo dirbo, niekaip nepaneigia sužalojimų padarymo fakto, o tik leidžia daryti išvadą, jog padaryti sužalojimai nebuvo tokie, kurie visiškai trukdytų jai atlikti darbines funkcijas. Be to, įvertintina ir tai, kad ekspertė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog nukentėjusiajai buvo padarytas lengviausio lygio akių nudegimas (t. 2, b. l. 43). Taip pat niekuo nepagrįsta nuteistojo gynėjo prielaida, kad nukentėjusioji dėl jai padaryto sužalojimo galėjo ir nejausti skausmo. Tokią prielaidą akivaizdžiai paneigia vaizdo įrašo export-0eolm turinys, iš kurio matyti, jog nukentėjusioji akivaizdžiai jaučia diskomfortą akių srityje, pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės (t. 1, b. l. 17-19, 138), ekspertės paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme, iš kurių matyti, kad akys yra jautrus organas ir jų pažeidimai dažniausiai sukelia fizinį skausmą (t. 2, b. l. 43).

28. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK ir tais atvejais, kai jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamas nuosavybę, būsto neliečiamybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje, vadovaujantis paminėtos normos nuostatomis, yra išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-719/2020, 2K-193-648/2022 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (pavyzdžiui, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys neleidžia daryti išvados, jog G. D. įvykio metu veikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

29. Nagrinėjamu atveju nekilo ir nekyla ginčų dėl to, kad J. P. įvykio metu trankė G. D. buto duris bei klibino durų rankeną. Vis tik tokių nukentėjusiosios veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip pavojingų, kėlusių realią ir akivaizdžią grėsmę nuteistojo turto saugumui ir (ar) tuo labiau būsto neliečiamybei. Faktą, kad nukentėjusiosios veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip pavojingų, kaip kėlusių realią ir akivaizdžią grėsmę teisės aktuose saugomoms vertybėms, patvirtina vaizdo įrašo 20230529_223450, peržiūrėto apeliacinės instancijos teisme, turinys. Šiame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip nukentėjusioji reikalauja nuteistojo atidaryti šarvuotas buto duris, baigti linksminti kaimynus, klibino buto durų rankeną bei kelis kartus trenkė į duris. Pats G. D. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad nukentėjusiosios beldimasis į duris bei klibinimas, kuris įvykio metu kartojosi kokius tris kartus, buvo tokio pobūdžio, koks yra užfiksuotas aptariamame vaizdo įraše. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei nukentėjusiosios veiksmų pobūdis (smūgių sudavimas rankomis ar kojomis į šarvuotas duris, durų rankų klibinimas), nei jų intensyvumas neleidžia teigti, kad nuteistasis turėjo pagrindo tokius veiksmus vertinti kaip pavojingus, nukreiptus į siekį sugadinti jo turtą, galinčius padaryti realią reikšmingesnę žalą šarvuotoms durims. Taip pat įvertintina ir tai, kad aptarti J. P. veiksmai buvo nukreipti ne į siekį sugadinti nuteistajam priklausantį turtą, o siekį atkreipti nuteistojo dėmesį bei išspręsti jai priklausančių daiktų, kurie buvo likę bute, pasiėmimo klausimą. Aplinkybę, kad J. P. veiksmų motyvas buvo išspręsti kilusią problemą, o ne siekis eskaluoti konfliktą, sugadinti turtą, patvirtina ir faktas, jog ji kreipėsi į L. V., kad šis pakalbėtų su nuteistuoju ir įkalbėtų jį įleisti nukentėjusiąją į butą. Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo L. V. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, iš kurių matyti, kad nors jis ir nematė nukentėjusiosios veiksmų, tačiau pagal tai, ką girdėjo, jo vertinimu, nukentėjusioji nebuvo pavojinga, be to, liudytojas nurodė, kad nuteistojo buto durys nebuvo apgadintos (t. 2, b. l. 32). Iš garso įrašų, kuriuose užfiksuoti G. D. pokalbiai su Bendrojo pagalbos centro darbuotojomis, matyti, kad pirmojo skambučio metu nuteistasis informuoja, jog į butą laužiasi buvusi sugyventinė, spardo, daužo duris, sulaužė šias duris, antrojo skambučio metu nuteistasis nurodo, kad sugyventinė ir toliau laužiasi į butą, jis papurškė dujų, trečiojo skambučio metu nuteistasis nurodo, jog sugyventinė toliau laužo ir daužo duris. Čia pastebėtina, kad nei viename iš aptartų garso įrašų nėra užfiksuoti jokie garsai, kurie leistų teigti, jog tuo metu yra daužomos durys ar joms būtų daromas koks nors kitoks poveikis, laužiamasi į G. D. butą, t. y., akivaizdu, kad nuteistasis pokalbių metu nurodo tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su nukentėjusiosios veiksmais. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis teigė, kad į Bendrąjį pagalbos centrą skambino tuo metu, kai buvo miegamajame, kurio medinės durys buvo uždarytos. Vis tik, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tuo atveju, jeigu nukentėjusioji skambučių metu iš tikrųjų būtų daužiusi buto duris, tokių veiksmų garsas, kuris pagal liudytojo L. V. parodymus buvo girdimas ir jo bute, būtų užfiksuotas aptartuose garso įrašuose net nuteistajam ir būnant miegamajame, kurio durys buvo uždarytos. Įvertinęs aptartą situaciją, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. D. į Bendrąjį pagalbos centrą iš tikrųjų skambino ne siekdamas pranešti apie netinkamą nukentėjusiosios elgesį, o siekdamas pateisinti savo paties nusikalstamus veiksmus, kuriuos prieš pirmąjį skambutį ruošėsi padaryti, o vėliau ir padarė. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamojoje byloje esančiuose vaizdo įrašuose export-q7onq ir export-0eolm nėra užfiksuoti jokie G. D. buto durų apgadinimai, funkcionalumo sutrikimai, kas taip pat iš dalies patvirtina, kad nukentėjusiosios poveikis šioms durims nebuvo pavojingas. Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad G. D. neveikė būtinosios ginties sąlygomis.

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teigti, jog pirmosios instancijos teismas G. D. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nėra pagrindo. G. D., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šį nusikaltimą nuteistasis padarė konflikto, kurį pats ir sukėlė metu. Jis yra ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 79-83). Nuteistasis anksčiau yra teistas, t. y., jis Vilniaus miesto apylinkes teismo 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už keturių nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir už keturių nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą (šešios veikos padarytos J. P. ir dvi veikos padarytos šios dukrai), šiuo nuosprendžiu už visas nusikalstamas veikas nuteistajam buvo paskirtos laisvės apribojimo bausmės. Naują nusikalstamą veiką G. D. padarė nepraėjus net dviem savaitėms po to, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkes teismo 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendis (įsiteisėjo 2023 m. gegužės 16 d.). Be to, nuteistasis, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis, 2012 m. balandžio 25 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą (t. 1, b. l. 74). Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad G. D., būdamas pakankamai brandaus amžiaus, išvadų iš ankstesnio nusikalstamo elgesio nepadarė, kas suponuoja būtinybę griežtinti jam taikomas teisinio poveikio priemones, t. y. skirti griežtesnę bausmę, nei buvo paskirta ankstesniu nuosprendžiu.

31. Apeliacinės instancijos teismas įvertina, kad G. D. paskirtos arešto bausmės dydis yra artimesnis minimaliai šios bausmės ribai, nurodytai BK 49 straipsnio 3 dalyje, kuri gali būti skiriama už nusikaltimo padarymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo atveju nuteistajam paskirtos arešto bausmės dydis atitinka tiek padarytos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę. Dar labiau mažinti jam paskirtos bausmės, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi dėl jos padarymo, nors yra visiškai akivaizdu, jog jis nei visiškai pripažino savo kaltę, nei gailisi dėl nusikalstamų veiksmų. Be jokių abejonių, pirmosios instancijos teismo padaryta klaida vertinant nuteistojo poziciją lėmė ir tai, kad įrodymai buvo tiriami sutrumpinta tvarka ir galutinė bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, nuteistajam buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi nuteistajam paskirta galutinė bausmė tapo dar artimesnė minimaliai baudžiamajame įstatyme nustatytai arešto bausmės ribai.

32. Baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė ieškinį dėl nusikaltimu padarytos 55,13 Eur dydžio žalos atlyginimo. G. D. 2023 m. rugpjūčio 21 d. šią žalą atlygino (t. 1, b. l. 65). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. D. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusios, kuri jam pretenzijų dėl padarytų nusikalstamų veiksmų neturi (t. 1, b. l. 138), jis dirba.

33. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) BK 75 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartas aplinkybes, reikšmingas bausmių skyrimui, konstatuoja, kad G. D. yra tikslinga atidėti arešto bausmės vykdymą vieneriems metams, netaikant jam intensyvios priežiūros (kuria šiuo atveju realiai nebus įgyvendinami jokie bausmės tikslai), tačiau nustatant baudžiamajame įstatyme numatytas pareigas, kurios atitiktų paties nuteistojo, visuomenės bei valstybės interesus. Atsižvelgus į G. D. asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuteistąjį būtina įpareigoti visą bausmės vykdymo atidėjimo terminą tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (ši pareiga drausmins nuteistąjį, tuo pačiu nepagrįstai neapsunkindama jo padėties), taip pat dalyvauti elgesio pataisos programose (šios pareigos vykdymas padės nuteistajam šalinti nusikalstamo elgesio priežastis, ugdyti jo gebėjimus konfliktinėse situacijose elgtis taip, kaip priimtina visuomenėse, kuriose bendravimas yra grindžiamas jos narių pagarba vieni kitiems ir t. t.).

34. Apeliacinės instancijos teisme prokurorė prašė pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir nemažinti nuteistajam paskirtos arešto bausmės vienu trečdaliu. Toks prokurorės prašymas negali būti tenkinamas, nes jis prieštarauja imperatyvioms BPK 320 straipsnio nuostatoms, pagal kurias pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju prokurorė apeliacinio skundo apskritai nėra padavusi. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesprendžia klausimo dėl nuteistajam paskirtos bausmės subendrinimo su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkes teismo 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, nes toks prašymas nebuvo suformuluotas nei apeliaciniame skunde, nei proceso dalyvių teismo posėdžio metu. Šis klausimas turės būti išspręstas laikantis BPK 347 straipsnyje numatytos tvarkos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo G. D. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant G. D. visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programose.

Pripažinti G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.