Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 3 d. nuosprendžiu M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų. Iš M. Ž. į valstybės pajamas priteista 172,91 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. 2009 m. liepos 26 d., apie 21 val. 30 min., UAB „M“ darbo kabinete, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išvengti ne mažiau kaip 60 000 Lt skolos grąžinimo S. J. , tyčia trylika kartų peiliu smogė S. J. į krūtinę ir pilvą, taip padarė daugybinius pjautinius-durtinius krūtinės ląstos ir pilvo sužalojimus – abiejų plaučių, aortos, širdies, kepenų, žarnų pasaito, klubinės žarnos sužalojimus, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į abiejų pleurų ir širdplėvės ertmes, pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Nuo sužalojimų S. J. mirė įvykio vietoje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas siekdamas pagrįsti, kodėl M. Ž. veiksmai turėtų būti vertinami kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekiant išvengti skolos grąžinimo, iš esmės rėmėsi tik parodymų patikrinimo vietoje protokolo pabaigoje padarytu prierašu, iš kurio matyti, kad M. Ž. , atlikus parodymų patikrinimą vietoje, neva patikslino, jog Šauklių tvenkinyje esančioje laužavietėje sudegino skolos S. J. vekselius bei kitus dokumentus, susijusius su skola nukentėjusiajam. Kasatoriaus nuomone, teismai, remdamiesi tokiomis parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalį, 241 ir 242 straipsnių nuostatas ir nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų, tai lėmė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų padarymą.

Nuteistasis teigia, kad dėl įvykdyto nužudymo negavo jokios turtinės naudos ir negalėjo jos tikėtis. Jis susitiko su S. J. tik primygtinai reikalaujant nukentėjusiajam ir manė, kad šis reikalaus pasirašyti naujus vekselius įvairioms naujoms pinigų sumoms, realiai tų pinigų M. Ž. neperduodamas ir neskolindamas, t. y. veikdamas neteisėtai. Kasatorius nurodo, kad paskutinio M. Ž. vardu surašyto 10 000 Lt vertės vekselio surašymo data buvo netikra, t. y. kad M. Ž. iš S. J. neva tai sekančią dieną (po nužudymo) skolinsis 10 000 Lt, kuriuos nepraėjus nei mėnesiui turės grąžinti. Byloje esantys duomenys (įvykio vietos apžiūros protokolas, filmuota medžiaga) patvirtina, kad nukentėjusysis neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš kaltinamojo pasirašyti tokio naujo vekselio, nes realiai pinigai kaltinamajam nebuvo paskolinti ir nukentėjusysis pinigų įvykio metu neturėjo. Kasatorius nurodo, kad neteisėtas nukentėjusiojo elgesys išprovokavo nusikalstamos veikos padarymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kodėl negalima pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nepagrįstai nurodė, kad neva tai byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms (nuteistojo žmonai J. Ž. pateikus krosnyje rastą S. J. dokumentų rankinę, liudytojai V. R. pateikus nukentėjusiojo namuose rastą vekselį dėl 60 000 Lt paskolos M. Ž. suteikimo), nuteistasis pateikdavo naujas įvykio versijas. Kasatorius teigia, kad šios aplinkybės neatitinka tikrovės, nes nukentėjusiojo dokumentų rankinė buvo rasta tik po to, kai M. Ž. apie ją papasakojo bylą tiriantiems pareigūnams, kurie paprašė J. Ž. paimti rankinę iš krosnies ir pateikti pareigūnams. M. Ž. teigia, kad dėl 60 000 Lt vertės vekselio davė parodymus nuo proceso pradžios.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

Kasaciniame skunde M. Ž. teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, paviršutiniškai ir vienpusiškai įvertino M. Ž. psichinės sveikatos būseną nusikaltimo padarymo metu, apsiribodamas ekspertizės akto išvadomis, o ne jos turiniu.

Tokie skundo argumentai nepagrįsti. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad teismai bylos įrodymus vertino paviršutiniškai ir vienpusiškai, nustatytas aplinkybes pagrindė nepatikimais įrodymais ir pažeidė kasaciniame skunde nurodytas BPK nuostatas. Atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų.

Kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas abejoti teismų išvadomis dėl nustatyto tyčinio nužudymo motyvo ir dėl staiga kilusios afektinės tyčios nebuvimo. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis jo paties dalies parodymų vertinimą, jo versiją apie neteisėtą nukentėjusiojo elgesį reikalaujant pasirašyti vekselį realiai nepaskolintiems pinigams, laikytų tinkamu ir tik tokių įrodymų pagrindu priimtus teismų sprendimus teisėtais ir pagrįstais. Tačiau įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra išskirtinė sprendimą priimančio teismo prerogatyva. Vien faktas, kad bylą nagrinėję teismai įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi kasatorius, nereiškia, kad teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Teismų praktikoje nustačius prielaidas, kad kaltininkas įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs būtent dėl neteisėto, įžeidžiančio ir provokuojančio nukentėjusiojo poelgio, kaltininko emocinė būsena vertinama atsižvelgiant į duomenis, gautus panaudojant specialiąsias teismo psichologijos, psichiatrijos ar kitokias žinias (kasacinės nutartys Nr. 2K–365/2010, 2K-275/2010, 2K–305/2010, 2K-130/2009 ir kt.). Šios žinios padeda teismams nustatyti, kokios emocinės būklės subjektas buvo nusikaltimo metu, tos būklės įtaką jo elgesiui, įvertinti nukentėjusiojo elgesio įtaką kaltininko emocinei būsenai, padaryti išvadą, ar išties smurtavusiam žmogui esant kritinei situacijai buvo sunku rasti tinkamą išeitį (kasacinė nutartis Nr. 2K-226/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti visas apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl M. Ž. staigaus didelio susijaudinimo būsenos nusikaltimo padarymo metu, atliko įrodymų tyrimą ir skyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Šio teismo nutartyje pateiktos motyvuotos išvados dėl šios ekspertizės išvadų įvertinimo. Priešingai negu tvirtinama kasaciniame skunde, M. Ž. nenustatyta neabejotinų stipraus emocinio susijaudinimo būsenai būdingų ir jai diagnozuoti būtinų požymių. Vien ekspertizės išvadoje panaudotų M. Ž. būseną apibūdinančių atskirų teiginių išvardijimas, nekreipiant dėmesio į aiškiai ekspertų išdėstytas aplinkybes, rodančias afekto būsenos nebuvimą (nepatvirtintos prielaidos, kad prieš įvykį nuteistasis galėjo būti įpykęs, įsižeidęs ar įsiutęs dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio; labai intensyvių emocinių išgyvenimų prieš pat agresyvų išpuolį apibūdinimo nebuvimas; įvykio aplinkybių užmiršimas ne pirminių, o vėlesnių apklausų metu; M. Ž. nurodomas labai ilgas „neprisiminimo“, „apdujimo“ laikotarpis, automobilio valingo ir tikslingo vairavimo tuoj po įvykio faktas), nesudaro pagrindo manyti, kad teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės turinys rodo kasatorių buvus didelio susijaudinimo būsenos. Remdamasis šia ekspertize ir kitais bylos duomenimis apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad M. Ž. nusikaltimo padarymo metu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta išsami įrodymų analizė, papildanti pirmosios instancijos teismo argumentaciją ir patvirtinanti šio teismo išvadas apie M. Ž. veikos kvalifikavimą kaip tyčinį nužudymą, padarytą nuteistajam iš anksto pasiruošus, jam veikiant tiesiogine tyčia. Nutartyje įvertinti M. Ž. paruošiamieji veiksmai prieš nužudymą, aptarti nuteistojo turėti finansiniai įsipareigojimai nukentėjusiajam, susitikimo tikslas, nurodytos aplinkybės, pabrėžiančios valingus ir kryptingus kasatoriaus veiksmus siekiant nuslėpti nusikaltimo pėdsakus. Teismas, remdamasis šiomis nustatytomis aplinkybėmis, padarė pagrįstą išvadą, kad M. Ž. nužudė S. J. iš anksto apgalvojęs, jog nuteistasis elgėsi ne spontaniškai, o veikė sąmoningai siekdamas išvengti skolos grąžinimo.

Kasatorius teisingai nurodo, kad teismas atskirai neįvertino, kokią reikšmę turi aplinkybė, jog prieš nužudymą M. Ž. buvo žinoma, kad įvykio vietos patalpos filmuojamos. Tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad įrodymų vertinimas dėl nuteistojo susijaudinimo būsenos paviršutiniškas ir nelogiškas. Iš nustatyto nužudymo padarymo būdo, kryptingų M. Ž. veiksmų tuoj po nužudymo siekiant sunaikinti savo buvimo įvykio vietoje pėdsakus (nužudytojo mobiliojo ryšio telefono, skolos dokumentų paėmimas, pastangos nepalikti savo rankų pėdsakų) matyti, jog kasatorius nepaisydamas tos aplinkybės, kad įvykio vieta filmuojama, nebuvo dezorganizuotas, tačiau priešingai - sąmoningai ir valingai siekė išvengti padaryto tyčinio nužudymo išaiškinimo.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant, kad nužudymas padarytas dėl savanaudiškų paskatų

Kasaciniame skunde M. Ž. teigia, kad teismai nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, nes nužudžius nukentėjusįjį jis turtinės naudos neturėjo ir negalėjo jos tikėtis. Ši aplinkybė nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu tinkamai nepatikrintu įrodymu – parodymų patikrinimo vietoje protokolu.

Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų teismų praktikoje kvalifikuojamas ne tik tada, kai nužudoma tiesiogiai siekiant gauti materialinės naudos, bet ir tada, kai kaltininkas siekia išvengti turtinės prievolės. Šiuo atveju S. J. nužudymas padarytas siekiant išvengti skolos grąžinimo, kaltininkui dedant pastangas, kad skolininkas ir skolos dydis po nukentėjusiojo mirties būtų nenustatyti. Pirmosios instancijos teismas nurodė rašytinius bylos duomenis ir liudytojų parodymus, kuriais įrodyta, kad M. Ž. buvo skolingas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 60 000 Lt, o apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nuteistojo M. Ž. parodymų analize, jo parodymų patikrinimo medžiaga, įvykio vaizdo medžiagoje užfiksuotais nuteistojo ir nukentėjusiojo veiksmais prieš pat nužudymą, atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio nustatymo.

Pagal BK 241 straipsnio 2 dalį ir 242 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo išsamiai, nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes ir tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. liepos 27 d. M. Ž. apklausiamas kaip įtariamasis, pripažino, kad visus dokumentus ir daiktus, paimtus nuo nukentėjusiojo S. J. stalo, jis sudegino prie Šauklių tvenkinio esančioje laužavietėje. Atliekant M. Ž. parodymų patikrinimą vietoje, jis taip pat parodė, kad laužavietėje degino vekselius ir dokumentus, susijusius su skola S. J. 2009 m. lapkričio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo tiesiogiai tiriami bylos dokumentai, tarp jų ir baudžiamosios bylos 3 tomo 77-114 lapuose esantis parodymų patikrinimo vietoje protokolas, taip pat apie šias aplinkybes apklaustas kaltinamasis M. Ž., kuris parodė, jog po nusikalstamos veikos padarymo, kad niekas nieko nerastų, degino iš įvykio vietos paimtą 17 000 Lt vertės vekselį. Taigi teismas atlikdamas BPK 272 ir 290 straipsniuose numatytus proceso veiksmus patikrino parodymų patikrinimo metu gautus duomenis. Tai rodo, jog BPK 242 straipsnio reikalavimas - tiesiogiai ištirti bylos įrodymus - nebuvo pažeistas. Teismai, M. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokolą laikydami įrodymu ir jo turinį vertindami visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kaip tai įpareigoja BPK 301 straipsnio nuostatos.

Dėl skundo argumentų apie atsakomybę lengvinančias aplinkybes

M. Ž. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat neatsakė į skundo argumentus, kad nukentėjusiojo elgesys išprovokavo nusikalstamos veikos padarymą.

Tokie skundo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Nuosprendyje nurodyta, kodėl teismas nesirėmė M. Ž. parodymais apie neteisėtus, provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus ir kokios teismo patikrintos aplinkybės tokius nuteistojo parodymus paneigia. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad joks byloje nustatytas S. J. elgesys neturėjo įtakos nusikalstamiems M. Ž. veiksmams. Šis teismas, patikrinęs M. Ž. apeliacinio skundo argumentą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, jį motyvuotai atmetė. Nutartyje nurodyta, kad M. Ž. tik iš dalies pripažino esmines nusikaltimo aplinkybes, byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pateikdavo naujas įvykio versijas, stengdamasis sušvelninti savo atsakomybę; po nusikaltimo padarymo slėpė nusikaltimo pėdsakus, sunaikino dalį dokumentų, tuo apsunkindamas ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad apie nukentėjusiojo rankinės su nuteistojo paimtais iš įvykio vietos daiktais ir vekseliu paslėpimo aplinkybes, nuteistasis taip pat nedavė išsamių parodymų, nes 2009 m. liepos 29 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu teigė, kad šį lagaminą sudegino namo rūsyje esančioje krosnyje. Taigi M. Ž. ne padėjo išsiaiškinti nusikalstamai veikai atskleisti reikšmingo daikto buvimo vietą, o klaidino tyrimą, nurodydamas neatitinkančias tikrovės aplinkybes.

Taigi darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą atmesti.