Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-30 · Administracinė byla Nr. I-4454-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-30
Bylos Nr.
I-4454-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02605-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
N. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4454-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02605-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 30 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. (N. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. P. (N. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad turi sveikatos problemų dėl kurių turi nuolat vartoti vaistus, jam nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. nedarbingumas. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, taip pat kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas. Pažymėjo, jog buvo laikomas kamerose Nr. 333, 290, 287, 305, 279, 299, 385, 361, 203. Kamera Nr. 361 buvo rūsyje, joje įrengtas tupimas tualetas. Šioje kameroje taip pat nėra užtikrinama temperatūra, tvyrojo pelėsio kvapas. Kamerose sanitarinis mazgas atskirtas sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas tiek nuo kitų, kameroje laikomų asmenų, tiek nuo pareigūnų. Dėl mažo kameros ploto, išsiskalbus drabužius, padidėdavo drėgmė, be to, nebuvo sudarytos galimybės džiovinti drabužius. Antro korpuso kamerose nebuvo užtikrinamas vėdinimas, kadangi ant langų įrengtos grotos. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė diskomfortą, psichologines ir dvasines kančias, miego sutrikimus, garbės ir orumo pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–18).

Nurodė duomenis apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d., t. y. kamerų numerius, plotus, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena, t. y. valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką buvo išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) visada buvo išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė.

Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Pažymėjo, jog į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Visų gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos bei tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino ir prižiūrėjo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Be to, šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei saves žalojimo atvejus. Oro temperatūra buvo tinkama. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

Grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų kreipėsi vieną kartą.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,, Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,72 kv. m. ploto kameroje Nr. 333 (1–2 asm.); 7,76 kv. m. ploto kameroje Nr. 290 (2 asm.); 7,70 kv. m. ploto kameroje Nr. 287 (1–2 asm.); 8,17 kv. m. ploto kameroje Nr. 305 (1–2 asm.); 7,77 kv. m. ploto kameroje Nr. 279 (2 asm.); 7,87 kv. m. ploto kameroje Nr. 299 (1–2 asm.); 6,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 385 (1 asm.); 7,47 kv. m. ploto kameroje Nr. 361 (1 asm.); 6,83 kv. m. ploto kameroje Nr. 203 (1 asm.); 34,71 kv. m. ploto kameroje Nr. 254 (3 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 10–18).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,85 kv. m. iki 11,57 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,57 kv. m. iki 11,38 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad kamera Nr. 361 buvo rūsyje, o joje įrengtas tupimas tualetas.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešime ,,Dėl P. N. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K rūsyje kamerų nėra. Kadangi Lukiškių TI-K seniai statytas, gyvenamųjų kamerų yra cokoliniame aukšte ir tai nėra teisės aktų pažeidimas (b. l. 69–70). Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kamera Nr. 361 buvo rūsyje, tačiau nedetalizavo ir nenurodė, kokia neturtinė žala jam dėl to kilo. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K kamerų, įrengtų pastato rūsyje, nėra, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Teisės aktuose nėra numatyta ar tardymo izoliatoriuose turi būti įrengtas sėdimas, ar tupimas tualetas. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9.1 papunktį, sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas, kuris gali būti ir tupimas, bei praustuvė, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Be to, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC) atlikdamas kamerų patikrinimą ir jų atitikimą Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, nenustatė, kad įrengti tualetai neatitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimų (b. l. 24–26, 28–30, 37–39, 41–42, 47–49, 62–64).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose nebuvo užtikrinta temperatūra, kamerose tvyrojo pelėsio kvapas ir kaupėsi drėgmė.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas kamerose Nr. 203, 279, 287, 290, 299, 305, 333, 361, 385 (b. l. 1–3). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 203, 254, 279, 287, 290, 299, 305, 333, 361, 385 (b. l. 10–18). Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai dėl jų atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams. Pažymėtina, jog NVSC, atlikęs patikrinimus, kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas nenustatė netinkamos temperatūros, pelėsio ar drėgmės pažeidimų (b. l. 24–26, 28–30, 37–39, 41–42, 47–49, 62–64). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 24 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, kuriame prašė išduoti sąrašą, kuriose kamerose buvo laikomas, bei kuriais laikotarpiais nuo atvykimo į įstaigą iki prašymo pateikimo dienos (b. l. 22). Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio 28 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. 96-3234 ,,Dėl kalinimo sąlygų“, kuriame nurodė kamerų numerius ir plotus, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (b. l. 21). Daugiau duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nėra. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešime ,,Dėl P. N. skundo“ nurodyta, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 69–70).

Nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais 2018 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2018 m. spalio 8 d. iki 2018 m. spalio 9 d., 2018 m. spalio 17 d., nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d., nuo 2018 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 5 d., nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. balandžio 23 d., iš viso 138 paras pareiškėjas buvo laikomas vienas. Laikotarpiais nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. spalio 7 d., nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. spalio 16 d., nuo 2018 m. spalio 18 d. iki 2018 m. lapkričio 19 d., nuo 2018 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d., nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. balandžio 7 d., iš viso 106 paras, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis kameroje (b. l. 10–18). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina buvo įrengta kameroje Nr. 254 (b. l. 69–70), kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. balandžio 7 d., iš viso 2 paras (b. l. 10–18). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2 paras buvo laikomas kameroje, kurioje buvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, darytina išvada, kad pareiškėjui 104 parų laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo sudarytos galimybės džiovinti drabužius.

Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti ir skalbimo paslauga. Įstaigos suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas (b. l. 10–18).

Iš byloje pateikto Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešimo ,,Dėl P. N. skundo“ matyti, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtieji ir nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi (b. l. 69–70).

Pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN nebuvo sudaryta sąlygų džiovinti drabužius vertintini kritiškai, kadangi Vilniaus PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami tą pačią dieną bei sausi. Be to, pareiškėjui sudaryta galimybė skalbti drabužius ir iš skalbyklos gauti juos sausus dažniau nei Vilniaus PN šią paslaugą teikia nemokamai, tačiau asmeninėje sąskaitoje turi būti pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad antro korpuso kamerose nebuvo užtikrinamas vėdinimas, kadangi ant langų įrengtos grotos.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosios kameros, kuriose grotos įrengtos ir iš vidinės, ir iš išorinės langų pusės, buvo tinkamos tiek suimtiesiems, tiek nuteistiesiems (b. l. 10–18). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo diskomfortu, psichologinėmis ir dvasinėmis kančiomis, miego sutrikimu, garbės ir orumo pažeidimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 105 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 105 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo N. P. (N. P.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui N. P. (N. P.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 105 Eur (vieną šimtą penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė