Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2010-01-29 · Administracinė byla Nr. A-261-1388-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-01-29
Bylos Nr.
A-261-1388-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
M. B., A. B.
Trečiasis asmuo
Z. Š., Kauno apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Ramūnas Širvys
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A261 – 1388/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjai M. B., pareiškėjo A. B. atstovei S. B.,trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. atstovui advokatui Ramūnui Širviui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Z. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir M. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai ir Z. Š. dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B. ir M. B. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu (I tomas, b. l. 5 – 6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti terminą pateikti J. K. su F. K. giminystės ryšį patvirtinantį dokumentą, t. y. J. K. gimimo liudijimą.

Pareiškėjai nurodė, kad jų senelis, J. K. 1991 m. gegužės 15 d. Kauno miesto valdybai padavė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į jo tėvo F. K. žemės sklypą, esantį, pagal dabartinę numeraciją, (duomenys neskelbtini), Kaune. Paaiškino, kad J. K. mirė 1993 metais. Po J. K. mirties visą jo turtą paveldėjo pareiškėjai. 2002 m. birželio 6 d. pareiškėja M. B. pateikė žemėtvarkos skyriui visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu. Tačiau apie tai, kad trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento jų niekas neinformavo. Nurodė, kad 2006 m. vasario 22 d. raštu Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pakartotinai prašė pateikti J. K. gimimo liudijimą. 2006 m. balandžio 10 d. dokumentas buvo pateiktas ir priimtas. 2007 m. sausio 30 d. raštu Nr. S1-430(1.10) pareiškėjams buvo pranešta, kad trūkstamą Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro 2006 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 12/2006 pateikė praleidę terminą, nurodant, jog pareiškėjai turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į prašymą (I tomas, b. l. 16 – 17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apskrities viršininko administracija nurodė, kad 1991 m. gegužės 15 d. J. K. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Kartu su prašymu buvo pateikta F. K. mirties liudijimo ištrauka, pareiškimo, pakartotiniam J. K. gimimo liudijimui gauti, kopija, tačiau J. K. gimimo liudijimas nebuvo pateiktas. Pažymėjo, kad 1993 m. liepos 20 d. J. K. buvo raštu pranešta, jog turi pateikti Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybai patvirtinantį dokumentą, kad jis yra F. K. sūnus. 1993 m. gruodžio 13 d. mirus J. K., jo testamentiniai įpėdiniai pagal 2002 m. balandžio 4 d. išduotus paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimus yra pareiškėjai. Nurodė, jog šie teisės liudijimai nepatvirtina, kad pareiškėjai yra viso J. K. turto paveldėtojai bei kad turi teisę pretenduoti į visą J. K. turtą, kaip įpėdiniai. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatyta, kad piliečiams praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kauno apskrities viršininko administracijos nuomone, pareiškėjai nenurodė jokių svarbių, objektyvių ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių turėtų būti patenkintas prašymas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu (II tomas, b. l. 128 – 131) pareiškėjų skundą tenkino, atnaujino pareiškėjams A. B. ir M. B. praleistą terminą pateikti J. K. su F. K. giminystės ryšį įrodantį dokumentą (tai yra J. K. gimimo akto įrašą).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nustatytais terminais nepateikė giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, t. y. J. K. gimimo liudijimo. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Pažymėjo, jog istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489, nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgęs į tai, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teismas vertino, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Pabrėžė, jog svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pareiškėjai tokia aplinkybe nurodo faktą, jog 1993 m. liepos 20 d. rašto nei J. K., nei pareiškėjai nėra gavę, o 2002 m. birželio 6 d. pareiškėja M. B. pateikė žemėtvarkos skyriui visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu, tačiau apie tai, kad trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento, pareiškėjų niekas neinformavo, tik 2006 m. vasario 22 d. raštu Kauno miesto žemėtvarkos skyrius pakartotinai prašė pateikti J. K. gimimo liudijimą. Teismas pažymėjo, jog byloje yra 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo (nenurodyta kokio miesto) raštas J. K. dėl papildomų duomenų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šis raštas buvo išsiųstas J. K. ir įteiktas jam ar kuriam nors iš su juo tuo metu gyvenusių šeimos narių, byloje nėra. Teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių šiai aplinkybei nustatyti. Atkreipė dėmesį, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 4 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, jog duomenų apie tai, ar 1993 m. liepos 20 d. raštas „Dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę“ adresuotas J. K., buvo išsiųstas, ar buvo įteiktas ir kam įteiktas, nėra. Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento priimamojo 2008 m. spalio 31 d. raštas Nr. 27-7-131 patvirtina, jog siunčiamų raštų registracijos žurnalai pagal 1993 metų bylų nomenklatūrą buvo saugomi 5 metus. Pareiškėjo A. B. atstovė S. B. patvirtino, jog minėto rašto negavo nei J. K., nei pareiškėjai, nei ji. Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė patvirtino, jog J. K., mirusio 1993 m. gruodžio 13 d., mirties liudijimas buvo pateiktas žemėtvarkos skyriui 1994 metais. Pagal byloje esančią medžiagą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimus pareiškėjai Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė 2002 m. birželio 10 d. Teismas pabrėžė, jog byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai, J. K. įpėdiniai, iškart po pastarojo mirties ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami užtikrinti savo teisių tinkamą įgyvendinimą. 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pareiškėjai pateikė prašymus Kauno miesto valdybai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Nuo 1994 metų vyko aktyvus pareiškėjų ir Kauno apskrities viršininko administracijos susirašinėjimas bei teismo procesai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Teismo manymu, tai patvirtina, jog Kauno apskrities viršininko administracijai buvo žinoma apie J. K. mirtį ir apie jo teisių perėmėjus. 2002 m. birželio 10 d. pareiškėjams pateikus papildomus dokumentus, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų dėl trūkstamų dokumentų pareiškėjams nepareiškė bei neinformavo jų apie trūkstamus dokumentus. Be to, pažymėjo, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. liepos 8 d. rašte Nr. 02-302 nurodyta, kad pareiškėjai informuojami apie tai, jog su jais bus derinami nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. K. žemę klausimai. Tačiau apie trūkstamus dokumentus pareiškėjams buvo pranešta tik 2006 metais, t. y. jau pasibaigus įstatyme numatytiems terminams. Teismo nuomone, pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra išskirtinės, nėra visuotinai įprastos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kiekvienas pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, siekiantis nuosavybės teisų atkūrimo, turi rinkti informaciją apie savo giminaičius. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų terminų atnaujinimui, todėl pareiškėjų prašymą laikė pagrįstu ir tenkino.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Š. apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 138 – 145) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs Z. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, 2008 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT 2008 m. birželio 15 d. nutartyje nurodė, kad teismas 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimu patenkindamas pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo, išvadą, jog svarbia termino praleidimo priežastimi buvo tai, kad pareiškėjai neva iki 2006 metų nebuvo informuoti dėl trūkstamų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui, padarė nepakankamai ištyrus byloje surinktus įrodymus. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, ar 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo raštas J. K. dėl papildomų dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo buvo išsiųstas J. K. ir įteiktas jam ar kuriam nors iš su juo tuo metu gyvenusių šeimos narių. Teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar J. K. įpėdiniai iškart po pastarojo mirties ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, siekdami užtikrinti savo teisių tinkamą įgyvendinimą. LVAT taip pat pažymėjo, jog kilusio ginčo išsprendimui reikšmingų duomenų gali būti ir nuosavybės teisių į F. K. žemę atkūrimo byloje, kadangi, kaip iš byloje esančio Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. vasario 4 d. rašto Nr. 02-03/5.3, Kauno miesto valdybos 1994 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. 963 į dalį F. K. priklausiusios žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla į administracinę bylą išreikalauta nebuvo.

2. Pareiškėjai privalėjo nurodyti tas svarbias aplinkybes, lėmusias termino praleidimą ir pateikti tų aplinkybių egzistavimą patvirtinančius įrodymus, priešingu atveju – prašymas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Kauno apygardos administracinis teismas privalėjo vertinti pareiškėjų iki 2003 m. gruodžio 31 d. atliktus veiksmus, siekiant realizuoti savo subjektines teises, kad nebūtų praleistas terminas dokumentams pateikti, tinkamai ir laiku vykdyti teisės aktų reikalavimus ir Institucijos nurodymus, o ne formaliai apsiriboti tuo, kad Institucija neva neinformavo įpėdinių apie trūkstamus dokumentus ir jiems apie tai nebuvo ir negalėjo būti žinoma.

3. Išvadą, kad pareiškėjams nebuvo žinoma apie būtinybę ir Institucijos reikalavimą pateikti trūkstamus dokumentus, teismas padarė neįvykdęs LVAT nurodymo, nepakankamai ištyręs byloje surinktus įrodymus. Juk teismui nagrinėjant bylą iš naujo ir gavus papildomų duomenų, teismas turėjo įvertinti visetą byloje buvusių ir naujai pateiktų įrodymų, t. y. tiek pareiškėjų nurodytas aplinkybes patvirtinančių, tiek ir paneigiančių.

4. Nors byloje nėra rašytinių duomenų apie 1993 m. liepos 10 d. rašto dėl trūkstamų dokumentų įteikimą J. K. ar pareiškėjams, tačiau atkreiptinas teismo dėmesys į kitus bylą nagrinėjant iš naujo teismui pateiktus ir prie bylos prijungtus dokumentus. Z. Š. pateikė teismui 1992 m. spalio 13 d. pažymą iš atkūrimo bylos („Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“), pasirašytą Institucijos darbuotojos E. M., kurios grafos Nr. 2 antrame punkte yra nurodoma, jog „K. J., F., gimimo liudijimo nepateikė, nes krikštytas sentikių cerkvėje, o pateikė pareiškimo kopiją“. Susipažinus su atkūrimo byla akivaizdu, kad minėtu laikotarpiu jokių kitų pareiškimų, išskyrus tiek administracinėje, tiek ir atkūrimo byloje esantį 1992 m. liepos 14 d. pareiškimą „J. K. pakartotiniam liudijimui gauti“, pasirašytą J. K. dukters ir tuo pačiu pareiškėjų motinos S. B., nėra. Minėtame pareiškime yra aiškiai nurodoma, kad prašomas J. K. gimimo liudijimas, kuriame būtų aiškiai nurodyta, jog F. K. buvo J. K. tėvas, ir kuris reikalingas „savivaldybei žemės grąžinimui“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas surašytas 1992 m. liepos 14 d., o Institucijos pažyma surašyta 1992 m. spalio 13 d., akivaizdu, kad vietoje trūkstamo dokumento – J. K. gimimo liudijimo – J. K. ar jo duktė Institucijai pateikė minėtą pareiškimą, turėjusį patvirtinti, kad J. K. kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl trūkstamo dokumento – gimimo liudijimo – gavimo.

5. Tos pačios 1992 m. spalio 13 d. pažymos pabaigoje yra dar vieno Institucijos darbuotojo 1992 m. spalio 13 d. įrašas, kuriuo pažymima: „Kad buvęs žemės savininkas K. F. yra miręs ir pareiškėjas yra jo sūnus – įrodymų nepateikta, dėl nuosavybės atstatymo svarstymas yra priešlaikinis“. Akivaizdu, kad Institucija vertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus ir buvo ne kartą nustačiusi, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.

6. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje taip pat yra Institucijos darbuotojų – L. Z., V. K., L. P. ir E. M. – raštas „Nekilnojamojo turto grąžinimo komisijai“. Minėtame rašte Institucijos darbuotojos aiškiai nurodo, kad „J. duktė (S.), tvarkanti be įgaliojimo dokumentus, dėl nuosavybės teisiu atstatymo (dėl žemės) <...> reguliariai terorizuoja tarnybos darbuotojus, kai jai aiškinama., kad reikia pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus“. Nors dokumente nėra datos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atkūrimo byloje dokumentai segami chronologiškai nuosekliai pagal jų pateikimo (gavimo) datą, darytina išvada, kad minėtas raštas yra rašytas 1994 metais. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad minėtą raštą pasirašiusios Institucijos darbuotojos, atsižvelgdamos į J. K. dukters S. B. „terorizavimą“, Nekilnojamojo turto grąžinimo komisijos prašė svarstyti J. K. prašymą išimties tvarka ir leisti jai įrodyti komisijoje savo tėvo teises į grąžinamą turtą, o Nekilnojamojo turto grąžinimo tarnybos 1994 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 497 nurodoma, kad „J. K. prašymas su nekomplektiškai pateiktais giminystės ryšį nustatančiais dokumentais buvo svarstytas du kartus Nekilnojamojo turto grąžinimo komisijoje (1992 m. lapkričio 25 d. ir 1993 m. sausio 6 d.), tačiau sprendimo nebuvo. Už J. K. (be įgaliojimo) dokumentus pristatanti S. B. visada tarnyboje elgėsi nekorektiškai, ką byloja ir tarnybos darbuotojų pareiškimas pateiktas komisijos pirmininkui“.

7. Iš nurodytų aplinkybių bei dokumentų akivaizdi ir kita aplinkybė, nurodoma Institucijos darbuotojų pareiškime, kad ne J. K. anūkai – pareiškėjai šioje administracinėje byloje, o jų motina – J. K. duktė – be jokio įgaliojimo tvarkė visus nuosavybės atkūrimo dokumentus. Teismas, atmesdamas kuriuos nors įrodymus, privalėjo nurodyti bei motyvuoti, kodėl vienokiais ar kitokiais įrodymais nesiremia. Teismas apsiribojo 1993 m. liepos 20 d. rašto įteikimo fakto nustatymu ir tyrimu, tačiau visiškai be jokio pagrindo nesirėmė kitais į bylą pateiktas įrodymais, iš kurių darytina neabejotina išvada – J. K. ir/ar pareiškėjai ir/ar jų atstovė S. B. žinojo arba bent jau turėjo žinoti (negalėjo nežinoti), kad atkūrimo byloje trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Teismas sprendime nurodė, kad „pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais“. Tačiau nesuprantama teismo pozicija nevertinti atkūrimo byloje buvusių ir į administracinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad S. B. (J. K. dukrai ir pareiškėjų motinai) buvo žinoma apie trūkstamus dokumentus, nes kaip matyti iš šiame punkte aptarto rašto, Institucijos darbuotojos aiškiai buvo nurodžiusios S. B., kad „reikia pateikti giminystės ryšį įrodančius dokumentus“. Tačiau giminytės ryšį patvirtinančio dokumento – gimimo liudijimo – nei J. K., nei jo duktė S., nei pareiškėjai įstatymo nustatytu terminu Institucijai nepateikė. Tuo tarpu teismas visiškai nepagrįstai apskritai nevertino šių rašytinių įrodymų ir net keturių tarnybos darbuotojų pareiškimo.

8. Atkreiptinas teismo dėmesys į 1994 m. balandžio 24 d. (1994 m. gegužės 10 d. raštas įregistruotas numeriu K- 1059) pareiškėjų bei jų motinos S. B. ir kitų asmenų bendrą pareiškimą Kauno miesto mero pavaduotojui J. V., kuriame tiek S. B., tiek ir pareiškėjai prašo „pašalinti darbuotoją Nekilnojamojo Turto Tarnybos Malinauskienę už specialų įstatymo pažeidimą ir dokumentų pametimą <...>“. Toliau pareiškime nurodoma: „kaip pradėjome teirautis dėl ko iki šio laiko mūsų klausimas neišspręstas sužinojome, kad mūsų byla Nr. 305 tuščia ir ten prijungta daug pareiškimų nuo pašalinių žmonių, jokio giminystės ryšio neturinčių“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas yra išaiškinęs, kad vertinant faktines aplinkybes, kurios objektyviai sutrukdė realizuoti subjektines teises asmenims, kurie to siekė, kiekvienu konkrečiu atveju vertinama tai, ar tokie asmenys elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Tiek S. B., tiek ir pareiškėjai buvo ir yra puikiai susipažinę su atkūrimo bylos medžiaga. Tokią išvadą leidžia daryti pareiškėjų ir jų motinos minėtame pareiškime nurodomos aplinkybės, kad buvo pamesti byloje buvę dokumentai, kad atkūrimo byla tuščia arba kad prie jos prijungta daug kitų žmonių pareiškimų. Jei pareiškėjai žino atkūrimo bylos medžiagą, tai jiems žinoma ir Institucijos pozicija bei Institucijos raštai, kuriuose nurodoma, kad trūksta giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų ir kad yra reikalavimas J. K. juos pateikti. Juo labiau, iš byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad Institucijos darbuotojos asmeniškai (betarpiškai) S. B. yra tai nurodžiusios. Akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, nes atkūrimo byloje atlikinėjo veiksmus, rašė skundus ir pan., tačiau nesiėmė priemonių pateikti visų reikiamų giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, ir kaip patys nurodo, neva jie niekada nesusipažino su atkūrimo byla, todėl jiems nebuvo žinoma apie giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų trūkumą bei nurodymą juos pateikti. Tokie pareiškėjų paaiškinimai neabejotinai patvirtina, kad termino praleidimo priežastys yra išimtinai asmeninio ir subjektyvaus pobūdžio, nes priežastys, kurios priklauso tik nuo asmens valios ir jo suvokimo, yra subjektyvaus pobūdžio, todėl teismas negalėjo tokių priežasčių pripažinti svarbiomis bei objektyviomis.

9. Taip pat atkreiptinas teismo dėmesys į teismui pateiktą Institucijos 1994 m. birželio 14 d. (pasirašyta B. S.) pažymą „Dėl S. B. 1994 m. gegužės 13 d. pareiškimo“, kurioje aiškiai nurodoma, kad „medžiagoje nėra K. J. gimimo liudijimo, iš kurio būtų matyti, kad K. J. yra K. F. sūnus <...>“, kurios Kauno apygardos administracinis teismas taip pat dėl nesuprantamų priežasčių nevertino kaip pareiškėjų teiginius ir nurodomas aplinkybes paneigiančio įrodymo.

10. Pareiškėjų paaiškinimai, kad jie nėra susipažinę su nuosavybės teisių atkūrimo byla kaip tik ir patvirtina tą aplinkybę, jog pareiškėjai buvo nerūpestingi, nes nuo pat testatoriaus mirties (1993 m. gruodžio 13 d.) per 10 metų (iki termino pateikti dokumentus pabaigos 2003 m. gruodžio 31 d.) nesugebėjo susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byla. Vadinasi, jei pareiškėjai yra pretendento J. K. teisių ir pareigų perėmėjai, tai jie privalėjo vykdyti Institucijos J. K. duotą nurodymą pateikti trūkstamą dokumentą. Klaidingas tam tikrų akivaizdžių aplinkybių suvokimas, nerūpestingas pasitikėjimas, kad visų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti pakanka ar nesidomėjimas nuosavybės teisių atkūrimo bylos eiga (nesugebėjimas susipažinti su nuosavybės teisų atkūrimo bylos medžiaga per 10 metų) – tai subjektyvios, tačiau jokiu būdu ne objektyvios priežastys, lėmusios termino pateikti trūkstamus dokumentus praleidimą ir akivaizdžiai priklaususios nuo pareiškėjų valios.

11. Teismas nepagrįstai perkelia Institucijai pareigą už pareiškėjus rūpintis tuo, ką Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka“ aiškiai įtvirtina kaip besikreipiančiųjų į Instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareigą. Juk minėtame įstatyme nėra nurodyta, kad Institucija turi pareigą ar privalo išsiaiškinti įpėdinius, juos susirasti, kone priverstinai supažindinti su atkūrimo bylos medžiaga, išsireikalauti iš jų tai patvirtinančius įrodymus (paveldėjimo teisės liudijimus). Minėtų veiksmų atlikimas ir dokumentų pateikimas – pretendentų ar jų įpėdinių įstatyme įtvirtinta pareiga, kurios šiuo konkrečiu atveju dėl savo paties nerūpestingumo ir neatidumo pareiškėjai tinkamai neįvykdė.

12. Teismas, darydamas išvadas apie aktyvius pareiškėjų veiksmus, visiškai susipainiojo, nes nurodomi argumentai bei įrodymai, kuriais teismas remiasi darydamas išvadas apie aktyvius pareiškėjų veiksmus, nesutampa su teismo daromomis išvadomis. Teismas nurodo, kad „<...> byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai, J. K. įpėdiniai, iškart po pastarojo mirties ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami savo teisių tinkamą įgyvendinimą. 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pareiškėjai pateikė prašymus Kauno miesto valdybai dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo“. Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės bei teismo posėdžio metu išsakytų argumentų, kad J. K. buvo pateikęs Institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises ne tik į F. K. žemę, bet ir prašymą atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos turėtą žemę, o susipažinus su teismo nurodytais pareiškimais akivaizdu, kad pareiškėjai prašė „grąžinti priklausančią K. J. ir K. E. žemę pagal paveldėtojų prašymus“.

13. Teismas nurodo, kad pareiškėjams pateikus 2002 m. birželio 10 d. pareiškimus su papildomais dokumentais, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų dėl trūkstamų dokumentų pareiškėjams nepareiškė bei neinformavo jų apie trūkstamus dokumentus. Susipažinus su minėtais pareiškimais tampa akivaizdu, kad jie taip pat skirti J. K. nuosavybės teisių atkūrimo į jo paties iki nacionalizacijos turėtą žemę atkūrimo bylai. Minėtuose pareiškimuose nurodoma, kad pareiškėjai buvo parašę pareiškimus atkurti jiems nuosavybės teises į 1 ha ploto laisvos žemės Smetonos laiku priklausančią K. J. bei pažymi, kad jie yra J. K. įpėdiniai ir tik tuomet pateikė paveldėjimo teisės liudijimus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai prašo prijungti prie J. K. į jo paties turėtą žemę atkūrimo bylos dokumentus, patvirtinančius pareiškėjų giminystę su seneliu (pareiškėjų senelis J. K.). Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. liepos 8 d. rašte Nr. 02-302 nurodyta, jog pareiškėjai informuojami apie tai, jog su jais bus derinami nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J. K. žemę. Akivaizdu, kad teismas neatidžiai tyrė byloje esančius įrodymus, nes iš minėto rašto matyti, jog juo buvo atsakoma į pareiškėjų 2002 m. birželio 10 d. prašymus, apie kuriuos pasisakyta aukščiau, kad tie prašymai ir dokumentai buvo pateikti dėl J. K. „Smetonos laiku priklausančios K. J.“, o ne F. K., žemės atkūrimo. Šias aplinkybes patvirtina ir pareiškėjų prašymuose minimas žemės plotas, nes J. K., pateikdamas prašymą dėl F. K. priklausančios žemės atkūrimo yra nurodęs daugiau kaip 12 ha plotą.

14. Teismas nurodo, kad neva pareiškėjai iškart po J. K. mirties ėmėsi „<...> aktyvių veiksmų siekdami savo teisių tinkamą įgyvendinimą“. Žodis „tinkamą“ šiuo atveju aiškiai suponuoja subjektyvių faktorių buvimą, nes kiekvieno asmens suvokimas apie „tinkamą savo teisių įgyvendinimą“ priklauso tik nuo jo suvokimo apie atliekamų veiksmų tinkamumą konkrečioje situacijoje. Todėl tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2006 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. 12/2006 apie J. K. gimimą bei jo tėvus buvo pateikta tik 2006 metais įrodo, jog terminas buvo praleistas ne dėl objektyvių ir nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių, o būtent dėl pareiškėjų subjektyvaus suvokimo apie savo atliekamų veiksmų „tinkamumą“ prieš pasibaigiant įstatymo nustatytam terminui (2003 m. gruodžio 31 d.), siekiant savo teisių įgyvendinimo.

15. Pareiškėjai, nors ir nuosavybės teisių atkūrimo ne į F. K., o į J. K. žemę, paveldėjimo teisės liudijimus pateikė tik kartu su 2002 m. birželio 10 d. pareiškimais. Iš paveldėjimo teisės liudijimų akivaizdu, kad jie išduoti tik 2002 m. balandžio 4 d., t.y. praėjus devyneriems metams po J. K. mirties.

16. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka“ aiškiai įtvirtina tai, kad įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytų dokumentų, reikalingų nuosavybės teisių atkūrimui, pateikimas – asmenų, siekiančių nuosavybės teisių atkūrimo, pareiga, o ne Institucijos pareiga. Iš to seka, kad teismas nepagrįstai perkėlė įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo siekiančių pretendentų bei jų įpėdinių pareigas Institucijai, dėl to darė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.

17. Teismas pažeidė pagrindinį įrodinėjimo principą, kad kiekvienas į teismą besikreipiantis suinteresuotas asmuo privalo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismas sprendime nurodo, kad „pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir teiginiai nėra paneigti byloje surinktais įrodymais <...>“. Iš suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose yra žinoma, jog teismai paprastai reikalauja pateikti ir vertindavo įrodymus, patvirtinančius apie objektyvių priežasčių, egzistavusių iki termino pateikti reikiamus dokumentus pabaigos ir objektyviai (nepriklausomai nuo pareiškėjų valios) sutrukdžiusių įgyvendinti savo subjektines teises, buvimą, bet jokiu būdu neperkelia įrodinėjimo pareigos bylos dalyviams, kad šie paneigtų nurodomas aplinkybes ir teiginius.

18. Tai, kad pareiškėjai yra J. K. teisių bei pareigų perėmėjai, pareiškėjai įrodinėja 1989 m. spalio 4 d. testamentu ir 2002 m. balandžio 4 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimais. J. K. mirė 1993 m. gruodžio 13 d., t. y. jau po prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo, tačiau naujo testamento, kuriuo būtų norėjęs visą savo turtą ir turtines teises palikti pareiškėjams, sudaręs nebuvo, nors tokią galimybę turėjo. J. K. 1989 m. spalio 4 d. testamentu paliko pareiškėjams lygiomis dalimis aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtą turtą – jam asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančią dalį pastatų, esančių Pakraščio g. 97, Kaune. Jokio kito turto pretendentas pareiškėjams daugiau nepaliko. Palikimo atsiradimo metu (J. K. mirties dieną) buvo ir šiuo metu yra gyvas vienas iš vaikų, t. y. dukra S. B.. Paveldėjimo teisės liudijimai pareiškėjams taip pat išduoti tik konkrečiam testatoriaus testamente nurodytam turtui – gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kaune (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas). Jokiam kitam turtui pagal minėtą testamentą paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo ir negali būti išduoti. Teismas, atsižvelgdamas į tokią situaciją, turėtų įvertinti tai, kad nuosavybės teisės į žemę bet kuriuo atveju būtų atkurtos pretendento, pateikusio prašymą, vardu, t. y. J. K. vardu. Vadinasi, pareiškėjai, esantys konkretaus turto pagal konkretų apibrėžtą testamentą paveldėtojais, atkurtos žemės negautų, nes paveldėjimo bylą tvarkantis notaras šiems asmenims negalėtų išduoti paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo į atkurtą žemę. Tai reiškia, kad priimtas teismo sprendimas nesukels pareiškėjams tų teisinių pasekmių, kurių pareiškėjai siekia. Priešingas nei šioje pastraipoje išdėstytos pozicijos vertinimas, t. y. vertinimas, kad byloje esantis testamentas reiškia, jog pareiškėjai yra visų J. K. teisių ir pareigų perėmėjai, iškraipytų paveldėjimo teisės santykius, o tuo pačiu ir testatoriaus valią.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismo sprendimas taip pat pažeidžia konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, kadangi tokiu teismo sprendimu sukuriamos teisinio netikrumo ir neapibrėžtumo aplinkybės, kai tinkamai, laiku ir rūpestingai teisės aktų reikalavimus vykdantys asmenys negali būti visiškai tikri, jog ir kiti asmenys, kurie netinkamai, ne laiku ir nerūpestingai vykdydami savo pareigas, tačiau padedami teismo, lygiai taip pat sėkmingai įgyvendins savo subjektines teises.

Atsiliepimas

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 149 – 151) prašo Z. Š. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. J. K. 1993 m.gruodžio 13 d. mirė ir savo visą turtą 1989 m. spalio 4 d. testamentu paliko pareiškėjams. Žemės tuo metu jis neturėjo, todėl jos palikti negalėjo, todėl sutinkamai su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi pareiškėjai yra tinkami jo teisių perėmėjai.

2. 2002 m. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai telefonu informavo, kokių dokumentų reikia pateikti papildomai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. turėtą žemę. 2002 m. birželio 6 d. M. B. pateikė visus reikalaujamus dokumentus atkurti nuosavybės teises J. K. vardu. Gavę pateiktus dokumentus, Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. liepos 8 d. raštu pranešė, kad paveldėjimo teisės liudijimas pridėtas prie dokumentų bylos ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimai bus derinami su pareiškėjais. Jog trūksta giminystės ryšį nustatančio dokumento, nepranešė ir iš pareiškėjų nereikalavo. Todėl pareiškėjai buvo įsitikinę, kad giminystės ryšiui nustatyti pakanka pateikto Kauno sentikių parapijos bažnyčios 1924 m. mirusiųjų metrikos ištraukos, kurioje nurodyta, kad po F. K. mirties liko sūnus Jonas ir kiti įpėdiniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 14 punktas nustato, kad giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais laikomi gimimo liudijimai, santuokos liudijimai, savininko ar jo vaikų mirties liudijimai, o jų nesant – išrašai iš bažnyčios dokumentų. Kaip matyti iš pateiktos Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2006 m. balandžio 8 d. pažymos Nr. 12/2006, J. K. gimimo įrašas nėra išlikęs ir 1905 m. rugsėjo 27 d. įrašas Nr. 7a yra atkurtas.

3. Tačiau 2006 m. vasario 22 d. raštu Nr. S1-168 Kauno miesto Žemėtvarkos skyrius dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. vardu iš pareiškėjų pareikalavo pakartotinai pateikti J. K. gimimo metrikus. Gimimo pažymą jie pateikė 2006 m. balandžio 10 d. ir ją iš pareiškėjų priėmė. 2007 m. sausio 30 d. raštu Nr. S1-430(1.10) pareiškėjai pranešė, kad pareiškėjai trūkstamą Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro 2006 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. 12/2006 pateikė praleidę terminą ir kad jie turi per tris mėnesius kreiptis į administracinį teismą dėl termino atnaujinimo papildomiems giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti. Tik gavę šį raštą pareiškėjai buvo priversti kreiptis į teismą dėl termino giminystės ryšį nustatantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 1993 m. liepos 20 d. mero pavaduotojo raštas nebuvo įteiktas J. K., 1993 m. gruodžio 13 d. J. K. mirties liudijimą paveldėtojai pateikė 1994 m. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai po senelio mirties ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti: 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pateikė prašymus dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo. Pateikus 2002 m. birželio 10 d. papildomus dokumentus Kauno miesto žemėtvarkos skyrius jokių pretenzijų apie trūkstamus dokumentus nepareiškė, pranešė, kad pareiškėjai bus informuojami ir su jais bus derinami nuosavybės atkūrimo klausimai. Visas šias aplinkybes teismas laikė svarbiomis ir pagrįstai atnaujino terminą giminystės ryšį nustatančiam dokumentui paduoti. Dar 1994 m. birželio 14 d. A. B. atstovei S. B. pateikus papildomus dokumentus surašytoje pažymoje yra konstatuota, kad prašymas atkurti nuosavybę yra pagal papildomai pateiktus dokumentus pagrįstas. Apie tai buvo informuota ir S. B..

Šalies argumentai

5. Kaip matyti iš byloje esančių 1994 m. gegužės 10 d. bei 1994 m. spalio 10 d. pateiktų prašymų dėl J. K. priklausančios žemės grąžinimo, 2002 m. birželio 10 d. viršininko administracijai pateiktų pareiškimų, pareiškėjai pateikė J. K. mirties liudijimą, motinos gimimo liudijimą, motinos santuokos liudijimą, paveldėjimo teisės liudijimus, gimimo liudijimo ir paso kopijas. Šie dokumentai įrodo, kad nustatytais terminais pareiškėjai pateikė patvirtinančius jų giminystės ryšį su J. K. bei jo teisių perėmimo dokumentus ir atsakovas pretenzijų dėl jų nepakankamumo nepareiškė. Todėl atsakovas turėjo apsvarstyti pateiktus dokumentus ir jei jų nepakanka apie tai informuoti pareiškėjus.

6. Pareiškėjai yra ne tik J. K. testamentiniai, bet ir įstatyminiai įpėdiniai (Civilinio kodekso 573 str., 1964 m. redakcija). Paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas į pastatus įrodo, kad jie po J. K. mirties jo palikimą priėmė. Pretenzijas dėl J. K. palikimo galėtų reikšti pareiškėjų motina S. B., tačiau ji palikimo nepriėmė ir jį geranoriškai perleido pareiškėjams ir ginčų dėl to nėra. Apeliantė nėra J. K. palikimo paveldėtoja ir neturi teisės reikšti pretenzijų dėl J. K. palikimo priėmimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės Z. Š. atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėja M. B. ir A. B. atstovė S. B. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjų A. B. ir M. B. prašymą atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems J. K. ir F. K. giminystės ryšį, paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Apeliantė Z. Š. nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia netinkamu faktinių aplinkybių įvertinimu bei teisės taikymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Pareiškėjų senelis 1991 m. gegužės 15 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į F. K. iki nacionalizacijos valdytą 12,53 ha žemę (nuosavybės teisių atkūrimo byla). Su prašymu pareiškėjas pateikė nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, tačiau nepateikė giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančių dokumentų. Apie tai, kad privalu pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus su buvusiu savininku F. K., J. K. buvo pranešta 1993-07-20 (b.l.18 1t.), tačiau J. K. gimimo liudijimas institucijai įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo pateiktas.

J. K. mirė 1993 m. gruodžio 14 d. (b.l. 104 2t.). J. K. 1989 m. spalio 4 d. testamentas patvirtina, kad jis pareiškėjams perleido dalį pastatų, esančių Kauno m., Pakraščio g. 97. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas išduotas pareiškėjams 2002 m. balandžio 4 d. patvirtina, kad pagal J. K. testamentą jie paveldėjo ½ dalį statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune (b.l. 13-14). Kitų duomenų, apie J. K. testamentinės valios išreiškimą bei patvarkymų dėl teisės perleidimo atkuriant nuosavybes teises į žemę, byloje nėra.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi nustatyta , kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Atkūrimo įstatymo 11 straipsnis numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi.

Šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta, kam nuosavybės tesės perduodamos mirus pretendentui po nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nėra nustatyta, kas turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po pretendento mirties.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis CK 5.1 straipsnio 1 dalimi turtinių teisių perleidimas galimas pagal įstatymą arba pagal testamentą. Tokiu būdu mirusiojo įpėdinai pagal įstatymą arba pagal testamentą turi teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese po mirusiojo pretendento su tokiomis pat teisėmis kokias turėjo pats pretendentas. Todėl įpėdiniai privalo pateikti institucijai įgaliotai spręsti nuosavybės teisių atkūrimą dokumentus, patvirtinančius jų giminystės ryšį su mirusiuoju pretendentu arba dokumentą patvirtinantį mirusiojo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai A. B. ir M. B. yra S. B. vaikai (b.l.38,45 2t.). S. B. yra J. K. dukra ( (b.l.43,46 2t.).Tokiu būdu, S. B. yra įpėdinė pagal įstatymą. Todėl esant pirmos eilės įpėdiniui pagal įstatymą, pareiškėjai, kaip mirusiojo pretendento anūkai, tokios teisės neturi. Taip pat jie tokios teisės neįgijo pagal J. K. m. spalio 4 d. testamentą, nes pareiškėjams buvo perleisti tik statiniai, bet ne teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (b.l.48 1t.)

ABTĮ 5 straipsniu nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju, pareiškėjai įstatymo saugomo intereso neturi, todėl jų prašymas atnaujinti terminą giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos administracinis teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančius ginčo santykius, ir tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis).

Panaikinus sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo A. B. ir M. B. prašymas atnaujinti terminą dokumentams, patvirtinantiems J. K. ir F. K. giminystės ryšį, paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į F. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi šiai argumentais ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Z. Š. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - A. B. ir M. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasDainius Raižys