- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-04
- Bylos Nr.
- 2-977/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- E. G.
- Trečiasis asmuo
- V. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-3449-262/2008 pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovui V. K. , tretysis asmuo V. K. personalinė įmonė ,,Vidkolina“, dėl avanso, palūkanų, delspinigių ir netesybų priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė Eglė Gabriūnaitė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. K. 105 000 Lt piniginės prievolės įvykdymui, 50 000 Lt piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, 2 000 Lt palūkanų, 2 000 Lt delspinigių, 2 000 Lt netesybų. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžia didele ieškinio suma ir atsakovo nesąžiningu elgesiu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 9 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovo V. K. 161 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo V. K. nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos. Nurodė, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, ieškinio suma yra didelė. Teismų praktikoje preziumuojama, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jei kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos. Teismo teigimu, tikėtina, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl ieškovo prašymas tenkintinas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.).
Šalies argumentai
Atsakovas V. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neįvertino tai, kad atsakovas yra netinkama šalis. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sudarė su trečiuoju asmeniu V. K. personaline įmone ,,Vidkolina“ , tačiau ieškinį pareiškė kitam asmeniui, t. y. V. K. , kuris būdamas V. K. personalinės įmonės ,,Vidkolina“ savininku ir atstovaudamas įmonę, pasirašė sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas V. K. nėra preliminarios sutarties bei pirkimo-pardavimo sutarties šalis ir jam negali kilti sutartinių įsipareigojimų pagal minėtas sutartis, darytina išvada, kad atsakovas V. K. yra netinkamas atsakovas ir jam taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos.
2. Ieškovė pareikšdama ieškinį dėl neįvykdytos sutarties sąlygos, piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes ieškovė pareikštu ieškiniu ginčija įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą faktą, kad V. K. personalinė įmonė ,,Vidkolina“ įvykdė sutartinę prievolę suderinti projektą ir gauti leidimą rekonstrukcijai bei patalpų paskirties pakeitimui.
3. Teismas areštuodamas atsakovui V. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant 161 000 Lt, neatsižvelgė į tai, kokias pasekmes atsakovo veiklai gali turėti priimta nutartis. Atsakovas yra V. K. personalinės įmonės ,,Vidkolina“ savininkas, todėl atsakovo turto areštas sudaro tokią teisinę situaciją, kuriai esant atsakovas negalėtų atlikti būtinų atsiskaitymų su valstybe, trečiaisiais asmenimis, o taip pat ir su įmonės darbuotojais, tokiu būdu įmonės veikla būtų iš esmės sustabdyta.
4. Teismas, priimdamas nutartį, nevienodai vertino ieškovės ir atsakovo interesus, nepagrįstai suteikė prioritetą ieškovės interesams. Teismas nutarė areštuoti ne tik nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, bet ir visas atsakovo sąskaitas bankuose ir kredito įstaigose, visiškai apribojant galimybę disponuoti jose esančiomis lėšomis, netgi draudžiant atlikti einamąsias operacijas su atsiskaitomose sąskaitose esančiomis lėšomis (CPK 145 str. 6 d.). Skundžiama nutartimi pažeidžiamas ekonomiškumo principas, kadangi areštavus visas atsakovo pinigines lėšas bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ir draudžiant su jomis atlikti bet kokias, nes ir einamąsias operacijas, bus visiškai sutrikdytas atsikaitymas su valstybe ir trečiais asmenimis, dėl ko atsakovui neabejotinai bus padaryta žala.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, kadangi didelė ieškinio kaina gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tikėtina, jog didelė ieškinio kaina – 161 000 Lt gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, dėl ko pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį šia aplinkybe, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų, nes areštavo atsakovui priklausantį turtą ne didesnei nei ieškinyje nurodytai sumai. Taip pat teismas pirmiausiai areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo neesant ar neužtenkant, areštavo atsakovo pinigines lėšas, t. y. laikinąsias apsaugos priemones teismas pritaikė ekonomiškai.
Apelianto argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovo interesus, savaime nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą nutartį laikyti neteisėta ir nepagrįsta. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teisėjų kolegijos manymu, nutartimi teismas teisėtai ir pagrįstai taikė įstatymo nustatytus laikinus ribojimus, siekdamas užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Apeliantas skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taip pat grindžia argumentais, jog ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, ieškovė pareikšdama ieškinį dėl neįvykdytos sutarties sąlygos, piktnaudžiauja teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes ieškiniu ginčija įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas, tame tarpe ir ieškovo teisė reikšti reikalavimą apeliantui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Ieškinio pagrįstumo klausimas bus vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus, kad jis esą nėra tinkamas atsakovas byloje, atkreipia dėmesį į tai, jog šios apeliacijos objektas – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumas ir pagrįstumas. Kaip minėta, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina ieškinio pagrįstumo, taip pat aplinkybių, ar ieškovo nurodytas atsakovas tikrai turi pareigą atsakyti pagal pareikštą reikalavimą, nes tai svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės, įvertinant visas bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimant sprendimą dėl ieškovo reikalavimų, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, vykdydamas CPK 144, 148 straipsnių reikalavimus ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėjo ir nesprendė klausimų dėl šalių tinkamumo byloje. Ieškinio reikalavimai dėl 161 000 Lt priteisimo yra pareikšti atsakovui V. K. , todėl atitinkamoje bylos stadijoje laikinosios apsaugos priemonės šio asmens atžvilgiu taikytos pagrįstai, tuo siekiant užtikrinti būsimo procesinio sprendimo byloje įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Bylą nagrinėjant iš esmės ir nustačius, jog nurodytas atsakovas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, būtų atliekami procesiniai veiksmai, numatyti CPK 45 straipsnyje, o tuo pačiu sprendžiama ir dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės atsakovui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovo turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.