Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Bronė Vidzėnienė,

Sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo J. S. skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi atmestas pareiškėjo skundas dėl Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2011-04-08 nutarimo, kuriuo paliktas galioti žemesniojo prokuroro 2011-03-14 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 229 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė jo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pagrindinis pareiškėjo skundo argumentas yra tas, kad prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyje esanti išvada, jog per 19 metų trukusį nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procesą sprendimus priėmę valstybės tarnautojai nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar neatliko tarnybos pareigų dėl neatsargumo, yra padaryta, neatlikus išsamaus ir objektyvaus tyrimo, todėl neteisinga. Tačiau iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis tyrimo neišsamumą iš esmės motyvuoja tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu priimtuose prokurorų ir teismo sprendimuose pateiktas duomenų vertinimas ir tokio vertinimo pagrindu padarytos išvados, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, neatitinka pareiškėjos požiūrio į jos dėstomas aplinkybes.

Iš bylos matyti, kad vienas pagrindinių duomenų šaltinių, kuriais savo sprendimuose rėmėsi prokurorai ir teismas, yra įvairių valstybės institucijų pateiktos išvados ir pareiškėjo skundų dėl žemės grąžinimo nagrinėjimo medžiaga. Šiuose dokumentuose yra įvertintos tiek faktinės, tiek teisinės aplinkybės ir atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skunduose keltus klausimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumo. Seimo kontrolieriaus 2010-02-02 pažymoje dėl pareiškėjo skundo prieš Utenos miesto savivaldybės ir Utenos apskrities viršininko administraciją yra pateikta vienareikšmiška išvada dėl pareiškėjo skunduose prokuratūrai ir teismui pakartotinai akcentuojamo klausimo, susijusio su tuo, kad trims paveldėtojams, vienas kurių – pareiškėjas, grąžintinos žemės plotas padalintas ne lygiomis dalimis. Tyrimo išvadose nurodoma, kad grąžintino žemės sklypo dalys buvo nustatytos proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti natūra žemės plotą, nes pretendentai nepateikė susitarimo dėl sklypo dalių. Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, nenustatė pareigūnų biurokratizmo ar piktnaudžiavimo sprendžiant klausimus, susijusius su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir pareiškėjo skundą atmetė (13-16 b.l.). Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnai, atlikę pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo patikrinimą, pateikė vienareikšmišką išvadą, kad nuosavybės teisės atkurtos, laikantis Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymą nuostatų, o vienintelis pažeidimas yra gerinantis pareiškėjo situaciją, nes jo prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo patenkintas, pasibaigus įstatyme numatytam terminui (92-97 b.l.). Skundžiamuose sprendimuose išanalizuoti ir kituose dokumentuose esantys duomenys, todėl šiam sprendime jie nebekartojami. Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad prokurorai ir teismas vadovavosi tik aptartomis įvairių institucijų pateiktomis išvadomis, tačiau visiškai netyrė jo skunduose nurodytų aplinkybių. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas teisingai pažymėjo, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas, prasidėjęs 1991 m., yra ilgas ir gana sudėtingas tiek dėl šį procesą reglamentavusių aktų kaitos, tiek dėl to, kad šiame procese dalyvauja įvairios institucijos (savivaldybių ir apskrities viršininkų administracijos, ministerijos), kurios priima sprendimus pagal savo kompetenciją. Pareiškėjo skunduose nurodytų aplinkybių analizė reikalavo specialių žinių, todėl skundžiamuose sprendimuose buvo pagrįstai remiamasi jau aptartomis išvadomis. Skundžiamų sprendimų motyvai patvirtina, kad juose, priešingai nei teigia pareiškėjas, neapsiribota tik šių išvadų pakartojimu, nes jos tebuvo vienas šaltinių, darant teisines išvadas dėl nusikalstamų veikų valstybės tarnybai. Tuo tarpu pareiškėjas savo skunde praktiškai neanalizuoja sprendimuose išdėstytų motyvų, kuriais remdamiesi prokurorai ir teismas nutraukė ikiteisminį tyrimą. Skunde apsiribojama plačiais teoriniais samprotavimais, kurie nėra susiejami su nagrinėjama situacija ir daug dėmesio skiriama retoriniams motyvams, kurie atspindi pareiškėjo požiūrį į jį netenkinusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tačiau jais negalima remtis, sprendžiant dėl nusikalstamų veikų buvimo konkrečių asmenų veiksmuose. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde apylinkės ir apygardos teismams neįvardija jo teises galimai pažeidusių asmenų, taip visiškai nutoldamas nuo baudžiamoje teisėje taikomo asmeninės atsakomybės principo. Vertindamas tokius pareiškėjo motyvus, apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime turi būti griežtai laikomasis BPK nuostatų ir negalima siekti bet kokiais būdais asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Nuosavybės teisių atkūrimo procese didelę reikšmę turi ne tik šiuos klausimus sprendžiančių pareigūnų, bet ir paties paveldėtojo veiksmai. Nors pareiškėjas skunde teigia nuosekliai laikęsis tikslo atgauti paveldėtą žemę, tačiau skundžiamoje teismo nutartyje išsamiai išdėstyti ir šiame sprendime nebekartojami duomenys patvirtina apylinkės teismo išvadą, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese teikė daug prašymų, kuriais nuolat keitė savo valią dėl grąžintinos žemės vietos pakeitimo, įgalioto asmens, žemės vertės. Be to, iš byloje esančių dokumentų ir paties apelianto apklausų matyti, kad jis, 1991 m. pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, visus klausimus įgaliojo spręsti savo brolį J. S. ir vėl asmeniškai į procesą įsijungė tik 1998 m., gaudamas Utenos apskrities administracijos Žemėtvarkos skyriaus pažymą apie paveldimos žemės plotą, po to 2002 m. pareiškė prašymą grąžinti žemę natūra (48-52; 92-97 b.l.). Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas aktyviai naudojosi teisės aktuose numatytomis teisėmis keisti savo poziciją ir nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo nenuosekliai, o tai taip pat įtakojo šio proceso spartą.

Atsižvelgtina ir į tai, kad nors pareiškėjas skunde aptaria viso jam grąžintinos žemės ploto nuosavybės teisės atkūrimo eigą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis iš 2,9895 ha jam priklausančio žemės ploto yra atkūręs nuosavybės teises į didesnę jo dalį : Alytaus apskrities viršininko 2006 m., Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. ir Utenos apskrities viršininko 2009 m. sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į 2,938 ha žemės ir šiuo metu liko neatkurtos nuosavybės į 0,0509 ha žemės Utenoje (12-13; 93-96 b.l.).

Teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su viešojo administravimo subjektų sprendimais žemės grąžinimo klausimais, turi teisę juos apskųsti administraciniam teismui. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad teismas turėjo nurodyti, kuriuos konkrečius klausimus jis turėtų spręsti administraciniame teisme, tačiau šis skundo argumentas nepagrįstas, nes teisinių konsultacijų teikimas nėra teismo kompetencija.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas iš dalies pripažino, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos. Šiuo atveju pareiškėjas neteisingai sutapatina teismo išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsėsi ilgai su savo norima išvada apie nusikalstamų veikų padarymą. Skundžiamame ir šiame sprendime aptarta, kad nuosavybės teisės atkūrimo proceso trukmė negali būti tapatinama su nusikalstamų veikų padarymu. Teismas, įvertinęs tyrimo duomenis, padarė vienareikšmišką išvadą apie nusikalstamų veikų valstybės tarnybai nebuvimą.

Apylinkės teismo nutartyje teisingai išspręstas ir pareiškėjo keliamas klausimas dėl galimo dokumento suklastojimo, kuomet dviejose Utenos r. žemėtvarkos skyriaus 1998-11-02 pažymose nurodyti skirtingi pareiškėjui grąžintinos žemės plotai (59-60 b.l.). Pagal BK 95 str. 1 d. 1 p. b. p.p. nuostatas, šiuo metu už BK 300 str. 1 d. numatytą nusikaltimą yra suėjęs 5 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad neaišku, kada dokumentai suklastoti, t.y. kada į pažymas įrašyti skirtingi skaičiai, nes iš byloje esančio 1998-11-26 pareiškimo matyti, kad pareiškėjas jame nurodo būtent neteisingą žemės plotą – 2,8562 ha vietoje 2,9895 (62 b.l.), o tai reiškia, kad neteisingi duomenys vienoje pažymoje nurodyti būtent 1998 m. ir pareiškėjui apie tai buvo žinoma. Be to, skundo teiginys, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo jo sužinojimo apie pažymą dienos, yra klaidingas, nes baudžiamojoje teisėje senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo (BK 95 str. 2 d.).

Skundą nagrinėjantis teismas apibendrindamas daro išvadą, kad tiek prokurorų nutarimuose, tiek teismo nutartyje yra išsamiai išanalizuoti ir įvertinti ikiteisminio tyrimo duomenys, šių duomenų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal 229 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrįstos ikiteisminio tyrimo duomenimis, todėl šiuos sprendimus pripažinti neteisėtais ir juos naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.