Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, V. J. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmeniniu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Faktinės bylos aplinkybės

9. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės O. P., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai buvo A. P. ir V. P. (b. l. 5). Iš santuokos liudijimo kopijos matyti, kad Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota santuoka tarp V. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiant žmonai vyro pavardę – Š. (b. l. 53, 55). Iš gimimo liudijimo kopijos matyti, kad V. V. Š. (dabar – J.), gim. (duomenys neskelbtini), tėvai yra V. Š. ir V. Š. (b. l. 54, 56). Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2000 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad santuoka, (duomenys neskelbtini) įregistruota tarp V. P. ir V. Š. Š. miesto CMS, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukta 2000-03-16 teismo sprendimu, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8, 20-21).

10. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bazės išrašo bei (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su 5,74 kv.m. rūsiu ir ½ dalimi pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. (duomenys neskelbtini) įgytas ir registre įregistruotas V. Š. vardu (b. l. 13-16, 12). Iš pateiktų sutarčių matyti, kad V. Š. savo vardu ne tik įregistravo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bet ir su ja buvo sudaryta žemės sklypo dalies, esančios po jai priklausančiais pastatais, nuomos sutartis (b. l. 12, 30-35), jai buvo priskirta minėto žemės sklypo dalis naudotis (b. l. 42), o vėliau – leista įsigyti su kita bendrasavininke lygiomis dalimis (b. l. 44-47), ji teikė prašymus sudaryti su ja sutartis dėl komunalinių paslaugų tiekimo su jų tiekėjais, su ja minėtos sutartys ir buvo sudarytos (b. l. 43, 48, 49). Iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylos ir namų knygos kopijų matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke nurodyta V. Š. nuo (duomenys neskelbtini), V. Š. į minėtą butą gyventi atvyko (duomenys neskelbtini) iš gimimo vietos, t. y. (duomenys neskelbtini) srities Baltarusijoje (b. l. 17-29, 36-47). Iš medicininio mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. Š., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Iš (duomenys neskelbtini)Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarės N. M. išduoto liudijimo kopijos ir ieškovės paaiškinimų matyti, kad ieškovė O. P. yra priėmusi V. Š. palikimą, tačiau notarė atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į dalį turto, kadangi dalis nekilnojamojo turto yra įgyta santuokoje (b. l. 7).

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

11. Ieškovė teigia, jog jos mama V. Š., nors ir būdama ištekėjusi už V. Š., butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo už asmenines lėšas bei asmeninius ir sesers dovanotus investicinius čekius, todėl minėtas turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Atsakovę atstovaujantis VĮ Turto bankas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškiniu sutinka (b. l. 59-61). Atsakovei raštu atsiliepime pripažinus ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, teismas surašo sutrumpintus sprendimo motyvus (CPK 268 straipsnio 5 dalis).

12. Įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad sutuoktiniai gali turėti ne tik bendro, bet ir asmeninio turto. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (SŠK). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK), kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (3.87, 3.88 straipsniai). Tačiau tiek SŠK, tiek CK nustato atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalyse. Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis.

13. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Todėl kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutuoktinis, kuris mano, kad santuokos metu įgytas turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

14. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011; kt.).

15. Todėl sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

16. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 pagrindu vieno sutuoktinio vardu įgyto buto nuosavybės formos. Butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Lietuvos Respublikos butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarka bei apibrėžta, kokios valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti parduodamos (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis), kas turi teisę jas pirkti (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), kuriame nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamą gyvenamąją patalpą, o Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nurodytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos.

17. Taip pat Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirmiau nurodyta įstatymo nuostata taikyta visiems nariams tos šeimos, kurios narys ar nariai yra privatizavę butą, net ir tiems, kurie neįgijo nuosavybės teisių į nupirktą butą, o tik davė sutikimą jį pirkti kitiems jos nariams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2001; 2001 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1182/2001; ir kt.).

18. Nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, turėjo susitarti (notariškai patvirtintu susitarimu) dėl nuomojamo buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendrasavininkiais) (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis) bei įforminę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstami įgyvendinę Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu jiems suteiktą teisę privatizuoti vieną butą, todėl pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto negalėjo (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis).

19. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad sandorio sudarymo metu ieškovė buvo pilnametė, todėl, kaip nurodė teismo posėdyje, prisimena tam tikras turto įsigijimo aplinkybes. Iš byloje esančių dokumentų bei ieškovės paaiškinimų matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), jos seneliui ir jos motinos V. Š. tėvui, kaip karo veteranui, buvo valstybės skirtas laikinai valdyti ir naudotis, t. y., minėtame būste gyveno V. Š. tėvų šeima. V. Š. sesuo L. K. sudarė santuoką ir išsikraustė gyventi pas sutuoktinį, o V. Š. liko gyventi tėvui paskirtame bute. G. V. Š. tėvui paskirtame bute, ieškovės mama sudarė santuoką su V. Š., jų santuokoje gimė ieškovės sesuo V. J.. Atkūrus nepriklausomybę, pagal 1991-05-28 Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 atsirado galimybė įgyti gyvenamąjį būstą nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis numatė, kad „<...> pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa“. Kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), laikinai valdyti ir naudotis valstybės buvo paskirtas ieškovės seneliui (jos mamos tėvui), kaip perkamo buto nuomininkui, o ieškovės mama ten taip pat gyveno, todėl ji buvo kaip buto nuomininko šeimos narys. Be to, V. Š., kaip pilietė, gavo iš valstybės atitinkamą sumą investicinių čekių, t. y., ji turėjo tiek asmeninių investicinių čekių, tiek šiek tiek santaupų (grynųjų pinigų), o trūkstamą kiekį investicinių čekių ieškovės mamai dar dovanojo jos sesuo L. K., t. y., V. Š. turėjo asmeninių lėšų butui įsigyti. Be to, kaip ir numatė Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, šeimoje buvo susitarta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigis V. Š. savo vardu. Taigi, būstą V. Š. turėjo teisę įsigyti dėl to, kad jis buvo priskirtas naudotis jos tėvui, kaip buto nuomininkui, o ji buvo jo šeimos narys, taip pat dėl to, kad turėjo pakankamai savo asmeninių lėšų bei asmeninių ir sesers dovanotų investicinių čekių. Tuo tarpu V. Š. buvo kariškis, atvykęs iš Baltarusijos, ne Lietuvos Respublikos pilietis (pilietybė – baltarusas), ir nors santuoka buvo sudaryta 1988 m., tačiau duomenų, kad V. Š. būtų turėjęs nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą, byloje nėra. Iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylos ir namų knygos kopijų matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke nurodyta V. Š. nuo (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad V. Š. į minėtą butą gyventi atvyko (duomenys neskelbtini) iš gimimo vietos, t. y. (duomenys neskelbtini) Minsko srities Baltarusijoje (b. l. 17-29, 36-47). Faktas, kad įsigyjant butą V. Š. minėtame bute net nebuvo registruotas, įrodo, jog jis net negalėjo įsigyti minėto buto.

20. Taigi, V. Š. buto įsigijimo metu jame negyveno, todėl net teoriškai neturėjo teisės pretenduoti į šio turto įsigijimą. Be to, V. Š. neturėjo nei investicinių čekių, nei lėšų, kuriomis galėtų turtą įsigyti ar prisidėti prie jo įsigijimo. Kaip nurodė ieškovė, jis prarado darbą, neteko pajamų, nuolat vartojo alkoholį, neturėjo jokių santaupų, jų nerėmė ir neišlaikė. Tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Butas buvo įregistruotas V. Š. vardu, prieš tai jis buvo skirtas gyventi jos tėvui, kaip karo veteranui, o pati V. Š., kaip jo šeimos narys, iš esmės beveik visą laiką ginčo turte gyveno, iš pradžių – viena, o po to - su šeima. V. Š. savo lėšų tam nenaudojo ir į minėtą turtą nepretendavo - nei santuokos metu, nei ją nutraukiant, nei vėliau. Jo įpėdiniai po jo mirties taip pat pretenzijų nepareiškė, po motinos mirties likusį turtą, tame tarpe ir ginčo butą, pagal įstatymą paveldėjo ieškovė, trečiasis asmuo jos sesuo V. J. tam neprieštaravo ir prieštaravimų nagrinėjamoje byloje nepareiškė. Esant tokioms aplinkybėms pagal formuojamą teisminę praktiką laikoma, kad vien buvimas santuokoje nesudaro pagrindo laikyti, kad vieno iš sutuoktinių vardu registruota nuosavybė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes turto įgijimas buvo reglamentuojamas specialaus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, kuris nustatė tam tikras sąlygas ir ribotą ratą asmenų, galėjusių įgyti nuosavybę į turtą. V. Š. tų sąlygų neatitiko, todėl nei vienas, nei su sutuoktine būsto įsigyti neturėjo teisės.

21. Byloje nustatyta, kad ieškovės mama V. Š. turėjo teisę ir galimybes minėtą nekilnojamąjį turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir tai ji padarė, butą įsigijo asmeninėn nuosavybėn (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, sutuoktinis prie to neprisidėjo. Iš (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėja yra V. Š., kuri už butą sumokėjo 19709 rublių, iš kurių 2404 rubliai buvo sumokėta grynaisiais pinigais ir 17205 rublių buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis (b. l. 12). Pažymėtina ir tai, kad sandoris buvo sudarytas ir įregistruotas tik V. Š. vardu. V. Š. nedalyvavo nė viename iš turto įsigijimo etapų. Visuose po turto įsigijimo sudarytose sutartyse ir kituose su turtu susijusiuose dokumentuose, kaip turto savininkė, nurodoma tik V. Š., kuri aiškiai išreiškė savo valią minėtą turtą valdyti, juo naudotis bei disponuoti savo vardu, t. y., įgyti asmeninėn nuosavybėn, turto pirkimo-pardavimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, tuo metu pagal įstatymus nebuvo reikalaujama. V. Š. ginčo butu rūpinosi, mokėjo mokesčius ir t. t., t. y., aiškiai savo valiniais veiksmais parodė, jog minėtas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, kad ji išreiškė valią minėtą turtą įgyti ne su sutuoktiniu bendrojon jungtinėn nuosavybėn, o asmeninėn nuosavybėn.

22. Nors santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, tačiau įsiteisėjusiame Šiaulių miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad sutuoktiniai susituokė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra V., nebeįmanomas šeimyninis gyvenimas yra jau keletą metų, kai atsakovas V. Š. neteko darbo. Dėl to pradėjo girtauti, įtarinėti, naudoti smurtą ieškovės V. Š. atžvilgiu. V. Š. patvirtino minėtas aplinkybes, nurodė, jog jam buvo sunku prisitaikyti, nes Baltarusijoje visai kitos tradicijos, jis prašo santuoką nutraukti, nes nori išvykti iš Lietuvos. Sutuoktiniai nenurodė, jog turi bendro turto, jo nesidalino (b. l. 20-21). Teismas pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei gyvenant santuokoje, nei santuokos nutraukimo metu V. Š. nereiškė pretenzijų į šį turtą, neprašė kompensacijų už jį, neįvardino teisme, nenurodė, jog jis dalintinas, kad jam priklauso dalis buto, po santuokos nutraukimo V. Š. taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl šio turto, nepretendavo į jį, nesiekė turtu naudotis, jame nesilankė, nelaikė savo daiktų, turto neprižiūrėjo, juo nesirūpino, nepatyrė jokių su tuo susijusių išlaidų, po santuokos nutraukimo išsikraustė ir išvyko gyventi atgal į Baltarusiją, niekada negrįžo ir turto ar kompensacijos už jį iš V. Š. nepareikalavo, t. y. jokių aktyvių veiksmų, kad laikytų minėtą turtą savu, nesiėmė ir neatliko, taip aiškiai išreikšdamas, kad minėtas turtas jam nepriklauso. Tai įrodo, jog butas buvo įsigytas V. Š. asmeniniam valdymui, panaudojant tik jos asmenines lėšas, nes priešingų duomenų byloje nėra.

23. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, į tai, kad atsakovė prieštaravimų dėl ieškinio nepareiškė, ieškovės nurodytų aplinkybių neginčijo, su jomis sutiko, teismas konstatuoja, kad nekilnojamąjį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. Š. įgijo iš asmeninių lėšų, turtas viešame registre įregistruotas jos vardu, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad V. Š. būtų aktyviai dalyvavęs valdant turtą ar būtų naudojęsis turtu, ar būtų aiškiai išreiškęs valią jį valdyti, juo naudotis, ar būtų reiškęs į jį pretenzijas, priešingai – jis neatliko jokių veiksmų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog tai nėra V. Š. asmeninė nuosavybė, todėl ieškovės ieškinio reikalavimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu bei tenkintinas, pripažintina, jog butas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), yra V. Š. asmeninė nuosavybė (CK 1.138 straipsnio 1 punktas, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) suteikta antrinė teisinė pagalba ir ji 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (b. l. 50-51). Ieškovei esant atleistai nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo paduodant ieškinį, ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Turto banko, į valstybės biudžetą turėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Sutiktina su VĮ Turto banko argumentais, nurodytais atsiliepime, jog susidariusioje situacijoje VĮ Turto bankas, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Taisyklių nuostatas (Taisyklių 105 p.), neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus, ieškinio patenkinimui neprieštaravo. Nors ieškinio reikalavimai patenkinti visiškai, tačiau byla buvo inicijuota ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų, t.y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovė kokiu nors būdu būtų pažeidusi ieškovės teises, o todėl, kad tiesiog nėra kito būdo, kaip išspręsti susidariusią situaciją, tik bylą nagrinėjant teisme, ieškovei pareiškus ieškinį. Be to, atsakovė neprieštarauja ieškinio patenkinimui. Teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, jei buvo sąžiningai naudojamasi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliktos procesinės pareigos (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis). Todėl atsižvelgiant į tai, kad šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, atsakovė ieškinio neginčijo, ji pripažino ieškinį, su juo sutiko nuo pat pradinės proceso stadijos, į tai, kad ieškovei tiesiog nėra kito būdo, kaip išspręsti susidariusią situaciją, nesant atsakovės kaltės ar neatsargių veiksmų, teismas bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu ieškovei) iš atsakovės, nagrinėjamoje byloje atstovaujančios pačią valstybę, valstybei nepriteisia, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis, 5 dalis).

25. Kadangi nagrinėjama byla elektroninė, procesiniai dokumentai šalims buvo įteikiami per EPP, o trečiajam asmeniui – elektroniniu paštu, valstybei iš atsakovės nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos - išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes tokių išlaidų byloje nėra (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 - 267 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti butą su 5,74 kv.m rūsiu bei priklausiniu (½ dalimi pastato - sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose.