- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-10
- Bylos Nr.
- 1A-231-185-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-58-1-00154-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Eligijus Gladutis
- Nuteistasis
- H. Š.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. Š. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo H. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir H. Š. paskirta galutinė bausmė – aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo. Priteista iš H. Š. A. V. 130 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
H. Š. nuteistas už tai, kad slapta pagrobė svetimą turtą įsibraudamas į patalpą, o būtent, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 9 d. 16 val. iki 2013 m. birželio 11 d. 9 val., tiksliai nenustatytu laiku, Zarasų r., Zarasų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) viensėdyje, išlauždamas pakabinamą durų įėjimo spyną, įsibrovė į A. V. priklausantį gyvenamąjį namą ir iš namo virtuvėje esančio šaldytuvo pagrobė 12 kg avienos skerdienos, kurios 1 kg kaina yra 10 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajam A. V. 120 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis H. Š. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat išreikalauti iš VšĮ Zarasų pirminės sveikatos priežiūros ir VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės jo medicininius dokumentus. Nurodo, kad nuo 2013 m. pradžios jis pradėjo kliedėti, taip pat dažnai patiria garsines ir vaizdines haliucinacijas, nebeatpažįsta savo artimųjų, nesiorentuoja aplinkoje, nesupranta savo veiksmų reikšmės, jų pasekmių ir pan. Prieš pat nusikalstamos veikos padarymą, t. y. nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 7 d., dėl psichikos sutrikimų ir ligų buvo gydytas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės stacionare. Nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis dalį pavogtos mėsos sušėrė kaimynų šunims, kitą dalį tiesiog paliko gesti į elektros tinklą neįjungtame šaldytuve. Paminėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl jo psichinės sveikatos būklės, todėl mano, kad jau šių aplinkybių egzistavimo pirmosios instancijos teismui turėjo pakakti tam, jog jam būtų paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, siekiant nustatyti, ar jis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo ir gali suvokti savo veiksmų esmę ir (ar) juos valdyti, taip pat, ar serga psichinėmis ligomis. Tačiau tokia ekspertizė nebuvo atlikta, nors iš bylos aplinkybių ir medicininių dokumentų matyti, kad jis kenčia nuo psichinės negalios, todėl teismo psichiatrijos ekspertizei patvirtinus, jog jis negalėjo ir (ar) negali suvokti savo veiksmų esmės ir (ar) jų valdyti, taip pat, kad jis serga psichikos liga, teismas turėtų jį pripažinti nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu ir taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, o ne skirti terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis prašė tenkinti jo skundą ir patikrinti jo sveikatos būklę, jo gynėja prašė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo H. Š. pakaltinamumo arba švelninti jam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į jo amžių, nusikalstamos veikos padarymo tikslą, sveikatos būklę, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstas išvadas dėl H. Š. kaltės, jo veikos juridinės kvalifikacijos bei jam skirtinos bausmės.
Nuteistasis H. Š. apeliaciniame skunde neginčija teismo išvadų dėl jo kaltės, įrodymų įvertinimo, taip pat jo veikos juridinės kvalifikacijos, tačiau kelia klausimą dėl jo pakaltinamumo, nurodydamas, jog jis turi būti gydomas, o ne teisiamas, ir prašo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
BPK 326 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio aukštesnės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio kodekso 224 ir 225 str. nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, jog nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichine liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teisme nėra pagrindo.
Pagal BK 17 str. asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas BK uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už padarytą pavojingą veiką, ir jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Vadovaujantis BK 18 str. 1 d. nuostatomis, asmuo yra ribotai pakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.
Susipažinusi su bylos medžiaga bei pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl nuteistojo H. Š. pakaltinamumo.
Pažymėtina, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta ir pridėta prie bylos Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma, kurioje nurodyta, jog H. Š. yra įrašytas į priklausomybių ligų kabineto įskaitą, dgn. F10.2. Tokią pat pažymą, kurioje nurodyta, jog H. Š. nuo 2012-05-28 yra įrašytas į psichikos sveikatos centro įskaitą, dgn. F10.2, ambulatoriškai nesilanko, aukštesnės instancijos teismui pateikė ir prokuroras. Remiantis pirmiau gauta pažyma, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis atlikti H. Š. psichinės būklės tyrimą. Ekspertams buvo pateikta H. Š. medicininė dokumentacija (ambulatorinė kortelė iš Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro), baudžiamosios bylos medžiaga bei užduoti klausimai dėl H. Š. pakaltinamumo ir ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės jam skyrimo tikslingumo. 2013-08-13 specialisto išvadoje Nr. 98TKK-67/2012 nurodyta, jog H. Š. diagnozuojamas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį (F10.2), jam atlikti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (b. l. 103). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šia specialisto išvada. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apeliantas neprašė jam paskirti teismo psichiatrijos ekspertizės ir apskritai nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų leidusios suabejoti jo psichinės sveikatos būkle. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nustačius naujų faktų, galinčių turėti įtakos vertinant nuteistojo psichinę būseną nusikalstamos veikos padarymo bei šiuo metu, ir siekiant išsamiai išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus bei pašalinti bet kokias abejones dėl H. Š. pakaltinamumo, nuteistajam buvo paskirta stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė, šiai ekspertizei atlikti nuteistasis buvo perkeltas (atiduotas) į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių, taip pat ekspertams buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, ligos istorijos iš Zarasų, Visagino, Rokiškio psichiatrijos ligoninių bei asmens sveikatos istorija iš Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro (kaip minėta, atliekant H. Š. konsultaciją, ekspertui buvo pateikta tik viena jo ligos istorija - iš Zarasų rajono savivaldybės VšĮ Pirminės sveikatos priežiūros centro). Įvertinusi šiuos duomenis ir tiesiogiai pabendravusi su nuteistuoju H. Š. ekspertų komisija pateikė teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės aktą Nr. 75U-II-51/2014, kurio išvadoje konstatavo, jog objektyvių medicininių duomenų, kad H. Š. praeityje ir nusikaltimo padarymo metu sirgtų lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Jam nustatomas organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdė jam ir visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. H. Š. individualūs psichologiniai ypatumai neturėjo esminės įtakos jo elgesiui inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu ir neribojo jo gebėjimo suvokti įvykius ir duoti apie juos parodymus. Šiuo metu H. Š. nustatomas organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. H. Š. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas, dėl psichikos sveikatos būsenos H. Š. gali dalyvauti teismo posėdyje, būti apklaustas.
Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti šiomis ekspertizės akto išvadomis, nes jos pagrįstos visų medicininių duomenų apie H. Š. sveikatos būklę analize, ekspertizės įstaigoje buvo stebimas nuteistojo elgesys, ekspertų komisija savo išvadą pagrindė ne tik nuteistojo psichikos, bet ir psichologiniais tyrimais. Be to, šios ekspertizės akto išvados dar kartą patvirtino prieš tai nuteistajam atliktos konsultacijos dėl jo psichinės būklės specialisto išvadas. Todėl kolegija sprendžia, kad visos abejonės dėl nuteistojo psichinės būklės nagrinėjamoje byloje yra pašalintos. Taigi neabejotinai nustatyta, kad tiek nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir šiuo metu H. Š. galėjo ir gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Todėl už pripažintą įrodytą nusikalstamą veiką jis turi atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus.
Nuteistasis padarė tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą nuosavybei, šį nusikaltimą jis įvykdė būdamas anksčiau devynis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir už analogiškus nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs, todėl jam, kaip recidyvistui, už padarytą nusikaltimą parinkta teisinga bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis, atsižvelgus į šias aplinkybes bei į tai, kad apeliantas yra baustas administracine tvarka, prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad pagrobto turto kiekis ir vertė yra nedidelė, nuteistasis sutinka atlyginti padarytą žalą, nustatytas gerokai mažesnis nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – vieneri metai laisvės atėmimo (vidurkis yra treji metai ir pusantro mėnesio). Todėl kolegija šiuo atveju neturi pagrindo nuteistajam skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, kuri taikant BK 64¹ str. nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, laikyti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, bei ją dar labiau švelninti.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas, todėl panaikinti jį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo H. Š. apeliacinį skundą atmesti.