- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-284-307/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53831-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Albinas Bielskis, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- M. D.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio, Lino Žukausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad nužudė savo artimą giminaitį: 2018 m. lapkričio 9 d. apie 22.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungėje, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su savo seneliu A. D. ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu smūgiavo A. D. į galvą, dėl to nuo trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu bei subarachnoidinių (povoratinklinių) kraujosruvų, išsiliejusiam kraujui suspaudus galvos smegenis, išsivysčius antrinėms galvos smegenų kraujosruvoms ir galvos smegenų pabrinkimui, A. D. mirė įvykio vietoje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. D. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nuosprendį – BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, pripažinti, kad jam paskirtoji bausmė neatitinka teisingumo principo ir, pritaikius BK 54 straipsnio nuostatas, bausmę sušvelninti.
2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nusikaltimo padarymo metu M. D. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau veikė siekdamas sutrikdyti žmogaus sveikatą bei sąmoningai leido atsirasti pasekmėms, t. y. tyčia nužudė A. D., rėmėsi tik subjektyvia savo ir prokuroro nuomone. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo kraujyje nustatyta alkoholio koncentracija atitinka lengvo girtumo laipsnį. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog būdamas neblaivus A. D. įvairiais įžeidimais, necenzūriniais žodžiais galėjo išprovokuoti neteisėtus apelianto veiksmus. Apeliantas nurodo, jog susinervinęs dėl provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų bei būdamas afekto būsenoje jis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam, tačiau jo gyvybės atimti nenorėjo. Apelianto teigimu, būdamas afekto, susijaudinimo ir nervingumo būsenoje, jis galėjo nesuprasti savo veiksmų esmės ir galėjo jų nesuvaldyti. Šių aplinkybių visuma, nuteistojo nuomone, patvirtina, kad jis negalėjo sąmoningai leisti atsirasti nusikalstamos veikos pasekmėms. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos teismo psichologijos 2019 m. sausio 29 –31 d. ekspertizės aktas Nr. 85TPK-22/2019, kuriame konstatuota, kad šiuo metu M. D. diagnozuojamas organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimas. Be to, apeliantas nurodo, jog 2014 m. gruodžio 1 d. jis nukrito iš didelio aukščio bei patyrė galvos traumą, 2018 m. lapkričio 22 d. jį ištiko epilepsijos priepuolis, kurio metu kraujas išsiliejo į smegenis. Dėl nurodytų traumų ir ligos jam nustatytas tik 50 procentų darbingumas. Jis turi nuolatos vartoti raminamuosius vaistus. Nuteistasis nurodo, jog pirmiau aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog veikos padarymo metu jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktos medicininės pažymos.
2.2. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, apeliantas nurodo, jog šis teismas jam bausmę paskyrė neatsižvelgęs į bausmės skyrimui svarbias aplinkybes: kaltės formą, apeliantą persekiojantį kaltės jausmą, jo asmenybę, sveikatos būklę, t. y. ligas ir patirtas sunkias galvos traumas, turimą neįgalumą, kad jis nesuvokė atliekamų veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Teismas skirdamas bausmę taip pat tinkamai neįvertino, jog apeliantas anksčiau neteistas, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo motina serga sunkia onkologine liga. Be to, apeliantas atsiprašė nukentėjusiųjų, o nukentėjusieji apeliantui taip pat neturėjo pretenzijų, prašė teismo skirti jam švelnesnę bausmę.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad nužudė savo artimą giminaitį – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su savo seneliu A. D. ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu smūgiavo A. D. į galvą, dėl to nuo trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu bei subarachnoidinių (povoratinklinių) kraujosruvų, išsiliejusiam kraujui suspaudus galvos smegenis, išsivysčius antrinėms galvos smegenų kraujosruvoms ir galvos smegenų pabrinkimui, A. D. mirė.
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia konflikto metu sudavęs minėtus smūgius A. D., tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtus veiksmus jis atliko tyčia, nurodo, kad senelio nužudyti neketino, smūgius į galvą jam sudavė pastarojo išprovokuotas, būdamas afekto būsenoje, dėl kurios negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Taigi, jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį, be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui svarbių aplinkybių.
7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji M. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.
8. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė savo artimą giminaitį. BK 130 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal teismų formuojamą praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Taip pat turi būti vertinami kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, konflikto prielaidos, jo eiga, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgiama į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-723/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K-130/2009, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-226/2011, Nr. 2K-189/2013 ir kt.).
9. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatytos sąlygos, būtinos M. D. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis A. D. įvykio metu su M. D. elgėsi neteisėtai ar itin įžeidžiančiai, taip sukeldamas pastarojo staigų didelį susijaudinimą. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis M. D., apklaustas pirmosios instancijos teisme, savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pripažino visiškai. Nuteistasis parodė, kad buvo pasisavinęs seneliui priklausantį grąžtą ir jį užstatęs lombarde. Įvykio dieną jis (M. D.) buvo išėjęs iš namų ir su draugu vartojo alkoholinius gėrimus. Vakare parėjęs namo savo kambaryje rado senelį. Senelis jam priekaištavo dėl pavogto grąžto, varė jį iš namų, jie susistumdė. Susinervinęs dėl tokio senelio elgesio jis (M. D.) sudavė kelis smūgius seneliui į galvą. Senelis pargriuvo į fotelį, o jis (M. D.) nuėjo parūkyti į virtuvę. Grįžęs į savo kambarį senelį rado sėdintį fotelyje, o pats užmigo ir daugiau nieko negirdėjo. Ryte pamatė senelį jau gulintį ant grindų, bet netikrino, ar jis gyvas, tiesiog išėjo iš namų. Išeidamas iš namų sutiko senelę, bet jai nieko nesakė. Apie senelio mirtį sužinojo iš draugo, kuris pasakė, kad jo (M. D.) ieško policija (t. 2, b. l. 107–108). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis nuteistasis iš esmės nurodė analogiškas konflikto tarp jo ir senelio A. D. kilimo priežastis – pastarasis laukė M. D. jo kambaryje, jam įėjus į kambarį pareiškė pretenzijas dėl paimto grąžto, sudavė kelis smūgius į krūtinės sritį, užsipuolė M. D. dėl paimto grąžto, prašydamas pasiaiškinti, varė pastarąjį iš namų. Supykęs ant senelio jis (M. D.) sudavė jam smūgius į galvą (t. 1, b. l. 188–191). Parodymų patikrinimo vietoje metu apeliantas parodė įvykio vietą ir kokiomis aplinkybėmis 2018 m. lapkričio 10 d. smurtavo prieš savo senelį A. D. (t. 1, b. l. 194–196). Jis parodė, kad jam (M. D.) įėjus į kambarį senelis pakilo iš fotelio, kuriame prieš tai sėdėjo, ir sudavė jam keletą kartų į krūtinę ir galvą. Po to M. D. supyko ir dešine ranka tris kartus sudavė seneliui į veidą.
10. Nepaisant to, kad apeliantas nurodo, jog A. D. sudavė išprovokuotas pastarojo suduotų smūgių, teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Pirma, nuteistojo teiginių apie tai, kad senelis jam sudavė smūgius į krūtinę ar galvą nepatvirtina kiti baudžiamosios bylos duomenys. 2018 m. lapkričio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G1970/2018(03), atliktoje nuteistajam pareiškus, kad be smūgių į krūtinę senelis A. D. jam kumščiu sudavė tris smūgius į galvą, sužalojimų šiose M. D. kūno srityse neužfiksuota (t. 1, b. l. 176–177). Antra, nuteistojo parodymai dėl nukentėjusiojo A. D. prieš jį pavartoto smurto taip pat nebuvo nuoseklūs – iš pradžių jis teigė, jog senelis tik sudavė smūgius jam į krūtinę, vėliau, kad sudavė smūgius ir į galvą. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme apeliantas negalėjo nurodyti, kurie iš pirmiau nurodytų jo parodymų yra teisingi. Trečia, apklausiamas teisme nukentėjusysis V. D. parodė, kad jo tėvas, nukentėjusysis A. D., kuris gimė 1943 metais, prieš įvykį buvo patyręs miokardo infarktą, sunkiai valdė dešinę ranką, buvo silpnos sveikatos, taigi, fiziškai negalėjo suduoti nuteistajam stiprių smūgių. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusysis A. D. įvykio metu fiziškai smurtavo prieš nuteistąjį M. D..
11. Iš pirmiau aptartų nuteistojo parodymų matyti, jog ypatingo poveikio jo psichikai, kuris galėtų būti prilygintas afekto būsenai, senelio A. D. elgesys įvykio metu jam nesukėlė. Apeliantas pakankamai gerai prisiminė įvykio aplinkybes, aiškiai nurodė, kad seneliui smūgiavo susinervinęs ir paveiktas pykčio, o pastarajam pargriuvus jo daugiau nemušė. Apeliantas apklausiamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu taip pat nenurodė jokių konkrečių nukentėjusiojo A. D. įvykio metu išsakytų itin įžeidžiančių frazių, kurios būtų galėję sukelti jam afekto būseną. Vien tai, kad nukentėjusysis įvykio metu taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog konflikto metu jis nuteistąjį įžeidinėjo. Apklausiama teisme nukentėjusioji E. D. teisme patvirtino, jog nukentėjusiojo elgesys priekaištaujant ir reikalaujant išsikraustyti iš namų nuteistajam nebuvo staigmena – M. D., kaip ir prieš įvykį, dažnai iš senelio namų, kuriuose gyveno, išnešdavo daiktus, nepareidavo kelias dienas namo ir senolis dėl to ant jo pykdavo, sakydavo, kad M. D. daugiau su jais negyvens, liepdavo jam išsikraustyti. Šios nukentėjusiosios parodytos aplinkybės taip pat rodo, kad įvykio metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilęs konfliktas, atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą, susiklosčiusią situaciją šeimoje bei besikartojančius panašaus pobūdžio konfliktus, nebuvo išskirtinis, todėl senelio išsakyti priekaištai, reikalavimas išsikraustyti, nebuvo visiškai netikėta, nelaukta situacija nuteistajam, kuri jam galėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną. Taigi, nenustačius, jog nukentėjusiojo elgesys nusikaltimo padarymo metu buvo neteisėtas ar įžeidžiantis, ar kad nuteistasis buvo afekto būsenos, nėra pagrindo nuteistojo M. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.
12. Atmestini apelianto argumentai, kad nusikaltimo padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Šie nuteistojo teiginiai paneigiami Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2019 m. sausio 31 d. ekspertizės aktu Nr. 85TPK-22/2019. Šiame akte, įvertinus medicininius duomenis apie nuteistojo ligą, praeityje patirtas traumas, taip pat 2018 metų lapkričio mėnesį ištikusio priepuolio pasekmes, konstatuota, jog nėra duomenų, kad M. D. jam inkriminuojamos veikos padarymo metu dėl psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. M. D. gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo bei teisminiame procese ir duoti teisingus paaiškinimus į jam užduotus klausimus. Šiuo metu M. D. diagnozuojamas organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimas, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (sutrikimai išsivystę ir prieš nusikaltimo padarymą). M. D. nereikia taikyti priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių. M. D. netikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 2, b. l. 38–39). Dėl to nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Šios išvados nepatvirtina ir nuteistojo pateikti medicininiai dokumentai, kurių turinys, kaip matyti iš pirmiau nurodyto ekspertizės akto, M. D. psichikos būklės tyrimo metu jau buvo įvertintas.
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su savo seneliu A. D. ne mažiau kaip keturis kartus kumščiu smūgiavo A. D. į galvą, dėl to nuo trauminio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu bei subarachnoidinių (povoratinklinių) kraujosruvų, išsiliejusiam kraujui suspaudus galvos smegenis, išsivysčius antrinėms galvos smegenų kraujosruvoms ir galvos smegenų pabrinkimui, A. D. mirė įvykio vietoje. M. D. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, atlikti per trumpą laiko tarpą, sužalojimai padaryti smūgiuojant į gyvybei svarbią vietą – galvą. Šie M. D. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, darydamas šį nusikaltimą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo (suduoti keturi smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą) ir neveikimo (pagalbos sužalotam nukentėjusiajam neiškvietimas) nukentėjusysis A. D. gali mirti, ir nors šių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. D. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam M. D. taip pat teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. D., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.
15. Nuteistasis padarė tyčinį kvalifikuotą nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir nustato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, įvertino, kad jis anksčiau neteistas, atsižvelgė į jo turimas ligas bei nukentėjusiųjų prašymą M. D. neskirti itin griežtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas M. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir dėl to švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nuteistojo motina serga onkologine liga, nepatvirtinta jokiais objektyviais rašytiniais bylos duomenimis. Kita vertus, net ir nustačius, kad nuteistojo motina serga, tai nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtąją bausmę. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis iki nusikaltimo padarymo su motina negyveno, niekur nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu ir jai pagalbos neteikė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Įvertinęs pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam M. D. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskyrė gerokai mažesnę nei šio straipsnio sankcijos vidurkis (laisvės atėmimas keturiolikai metų) bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, BK 61 straipsnio reikalavimus, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą.
16. Paprastai švelnesnė nei nustatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų nėra. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, vertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Tačiau šioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų. Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys jį apibūdina neigiamai, kaip linkusį piktnaudžiauti alkoholiu ir daryti administracinius nusižengimus asmenį, o duomenys, apibūdinantys pačią nusikalstamą veiką, taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – nukentėjusysis nužudytas suduodant smūgius į galvą bei paliekant jį be pagalbos. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam M. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta, ir jos švelninti nėra teisinio pagrindo.
17. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl M. D. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Nuteistajam paskirtoji bausmė individualizuota tinkamai. Dėl to nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo M. D. apeliacinį skundą.