Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Immensum“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bedrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Immensum“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė į bylą pateiktų įrodymų, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai nustatė sąlygas, todėl neteisingai išsprendė bylą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė rūsio bei pirmojo ir antrojo aukštų planų ir akto kopijas (t. 2, b. l. 17-20). Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, naujai pateiktais įrodymais, kurie išsiųsti ir apeliantei, konstatuoja, kad pateikti įrodymai tik papildo bylos medžiagą, jais siekiama išsklaidyti abejones, todėl priimtini (CPK 314 straipsnis).

Byloje ginčas kilo dėl mokesčio už tiekiamą šilumos energiją skaičiavimo. Dėl to, kad už teikiamą paslaugą reikia mokėti ginčo nėra, tačiau atsakovė nesutinka su ieškovės skolos paskaičiavimu, motyvuodama tuo, kad dalis patalpų nebuvo šildomos nuo pat sutarties sudarymo momento, todėl ir mokestis neturėjo būti skaičiuojamas.

Kolegija pažymi, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti poįstatyminiai teisės aktai. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 1 dalis). CK 6.388 straipsnio 1 dalis sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pateiktą šilumos energiją. Vadovaujantis to paties Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Byloje nėra duomenų, kad pastato bendrasavininkiai būtų priėmę sprendimą pasirinkti vieną iš komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ar pasitvirtinti minėtos komisijos sprendimu naują šilumos paskirstymo metodą. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė AB „Kauno energija“ su atsakove UAB „Immensum“ 2001 m. rugsėjo 27 d, buvo sudariusi Negyvenamųjų patalpų šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo ir šilumos įrenginių eksploatavimo paslaugų sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo tiekti šilumos energiją atsakovės patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), o atsakovė – už ją atsiskaityti (t. 1, b. l. 12-16). Šios sutarties 2.4 punkte nurodyta, kad negyvenamųjų patalpų bendras naudingas plotas yra 222,41 kv. m. Pažymėtina, kad sutartis buvo sudaryta atsakovės prašymu, pagal atsakovės pateiktus duomenis - VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, patalpų inventorizacijos dokumentų kopijas, ieškovės turimą informaciją apie name įrengtą šildymo sistemą (t. 1, b. l. 11, 17, 20-22). Sutarties 2 punktu šalys deklaravo, kad pateikiami duomenys sutarties pasirašymo metu apie vartotojo patalpas bei apie gyvenamąjį namą, kuriame yra vartotojo patalpos, yra teisingi ir atitinka įrašus pirminiuose dokumentuose. Atsakovė, ką pripažino ir ji pati, nuo sutarties sudarymo gaudavo ieškovės išrašytas sąskaitas, jas priimdavo, ginčų dėl sąskaitose priskaičiuotų sumų nekėlė. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą į ieškovę dėl šildomo ploto patikslinimo atsakovė kreipėsi 2009 m. gruodžio 7 d. (t. 1, b. l. 23), o duomenų apie tai, kad dalis patalpų buvo nešildoma ar atjungta nuo namo šilumos tiekimo sistemos, kaip ir kada tai buvo padaryta, atsakovė nei ieškovei, nei teismui nepateikė. Ieškovės teigimu, ji tokių duomenų neturi, jokie rūsio patalpų atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos darbai nei atsakovės, nei kitų prieš atsakovę patalpas valdžiusių asmenų su ieškove nebuvo derinami. Kaip nustatyta byloje, tai, kad nešildomos rūsio patalpos, konstatuota 2010 m. kovo 4 d. aktu. Būtent nuo šio fakto konstatavimo dienos ieškovė atsakovei teikia sąskaitas už faktiškai šildomų patalpų plotą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su ieškovės argumentais, kad šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodyti duomenys apie nuomojamų patalpų plotus, jų aukštį, kuriais vadovaujantis bus skaičiuojami mokėjimai už patalpų šildymą, atsakovė ieškovės pateiktas sąskaitas apmokėdavo. Tai, kad, anot apeliantės, rūsio patalpos dažniausiai nėra prijungtos prie centralizuotos šildymo sistemos, nėra pagrindas teigti, kad ieškovė su atsakove pasirašydama sutartį turėjo suprasti, kad atsakovei priklausančios rūsio patalpos nėra šildomos bei neskaičiuoti joms tenkančio šilumos kiekio. Atsižvelgdama į tokias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog rūsio patalpų įtraukimas į sutartį nereiškia, kad patalpos buvo šildomos.

Kolegija nesutinka su apeliante, kad ieškovės byloje pateiktas namo rūsio šildymo sistemos techninis brėžinys neturi įrodomosios galios, nes, anot apeliantės, nėra aišku ar šie brėžiniai patvirtina realią faktinę būklę, ar tai brėžiniai patvirtinantys atliktus namo remonto ir renovacijos darbus, ar tiesiog numatantys būsimus remonto ar renovacijos darbus, kurie įvyks ateityje. Kolegijos nuomone, ieškovės į bylą pateiktas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje įrengtos centralizuotos šildymo sistemos brėžinys, iš kurio matyti kad, namo rūsyje pagal projektą buvo įrengti centralizuoto šilumos tiekimo magistraliniai ir skirstomieji vamzdynai ir rūsio šildymo įrenginiai. Ieškovė, siekdama išsklaidyti apeliaciniame skunde atsakovės keliamas abejones, papildomai pateikia namo rūsio, pirmojo ir antrojo aukšto šildymo sistemos brėžinius, iš kurių matyti, kad namo pirmo ir antro aukšto šildymo sistemos stovai yra įrengti nuo namo rūsio stovų ir turi vienodus numerius. Be to, ieškovas pateikia 1982 m. spalio 15 aktą, kuris patvirtina, kad visas gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo prijungtas prie miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklų o darbai buvo atlikti pagal suderintą projektą. Pateikti brėžiniai ir nurodytas aktas patvirtina, kad 1982 metais buvo atlikta namo šildymo sistemos renovacija, namas buvo prijungtas prie miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklo ir namo rūsys realiai buvo šildomas, t. y. patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Kaip jau konstatavusi teisėjų kolegija, informacijos apie rūsio patalpų atjungimą ar šildymo sistemos name rekonstrukciją nei ieškovei, nei teismui nėra pateikta, todėl, sutiktina su ieškove, jog skirstydama pastate suvartotą šilumą, vadovavosi tokia informacija, kuria disponavo. Kolegija pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytai nuomonei, kad net ir tuo atveju, jeigu šildymo sistemos rekonstrukciją atliko ne pati atsakovė, jos teisės ir pareigos yra išvestinės ir tokios pačios kaip ankstesnių patalpų savininkų ar nuomininkų. Atsakovė, besinaudodama patalpomis, perėmė buvusio nuomininko ar patalpų savininko tiesės ir pareigas dėl patalpų eksploatavimo ir su tuo susijusių mokesčių mokėjimo (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).

Kadangi ieškovė mokesčius už atsakovės naudojamoms patalpoms nuo 2001 m. spalio 1 d. tiektą šilumos energiją skaičiavo pagal objekto įvade įrengto apskaitos prietaiso rodmenis ir visą name suvartotos šilumos kiekį paskirstė tarp bendraturčių, todėl kolegija nesutinka su apeliante, kad ieškovė nepagrįstai praturtėjo, nes ji negavo daugiau, nei buvo suvartota šilumos energijos. Kolegija pritaria apylinkės teismui, konstatavusiam, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys yra verslo subjektai, todėl nė vienai jų netaikytinas silpnesnės šalies kriterijus, ir atmeta apeliantės argumentus, jog ji yra silpnesnė šalis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012; kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl įskaitymo. Kaip nurodo apeliantė, ji vadovaudamasi CK 6.130-6.134 straipsniais atliko įskaitymus, kurių ieškovė neužginčijo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovė privalo įrodyti, jog įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų.

Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal CK 6.130 straipsnį galima įskaityti, kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius yra ir skolininkas. Tokie šalių tarpusavio santykiai gali susiklostyti esant dviem sutartims arba prievolėms. Šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Negalima įskaityti, jeigu vienos šalies pareiga yra perduoti pinigus, o kitos šalies - teikti paslaugas. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės teisės ir pareigos yra aptartos sutartyje ir yra nevienodos: ieškovės pareiga tiekti šilumą, o atsakovės - už ją atsiskaityti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė nesutiko su atsakovės vienašališkais veiksmais ir įskaitymo nepripažino, siuntą sąskaitas, nurodydama vis didesnį įsiskolinimą. Be to, atsakovės (apeliantės) pateikti ieškovės skolos paskaičiavimai negali besąlygiškai patvirtinti argumento, jog apeliantė būtent tokią sumą, t. y. 11 165,60 Lt permokėjo ieškovei už nešildomas patalpas, t. y. neįrodė buvusios ieškovės skolos, todėl šią sumą įskaityti į skolos grąžinimą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neturėjo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovei, kurį būtų galėjusi įskaityti, atsakovės prievolė ieškovei nėra pasibaigusi įskaitymu.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl užskaitymo fakto, rėmėsi keliomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, tačiau, jos nuomone, ginčo atvejui šios nutartys yra netinkamos. Apeliantė įsitikinusi, kad tam, jog įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai bei vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje nutartyje nurodoma, jog prievolė pasibaigia, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kad skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius - ir savo skolininko skolininkas, šalys turi turėti reikalavimų viena kitai, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. prievolių dalykas turi būti toks pat. Kolegijos nuomone, minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodytų požymių, kurių pagrindu įstatymas numato galimybę įvykdyti priešpriešinio reikalavimo įskaitymą, tarp ieškovės ir atsakovės nėra.

Kolegija atmeta apeliantės argumentus dėl įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo. Pažymėtina, kad faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Kad konkrečiai dėl kiekvieno pateikto įrodymo nepasisakė, tačiau tai neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui, nes, priimdamas sprendimą, teismas rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis bei pateiktais byloje įrodymais, juos vertindamas kaip visumą, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, todėl negalima teigti, jog pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir tai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, sprendžia, kad apylinkės teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą plikti nepakeistą.