Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Janinos Vitunskienės,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Agnei Budzinskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2003 m. sausio 31 d. Nutarimo Nr. 142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte, detalizuojant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) nuostatą, įtvirtinta, kad iki nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog iki minėtos datos (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškėjo 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme buvo aiškiai išreikšta ir jokiais vėlesniais prašymais nebuvo keičiama valia atkurti nuosavybės teises į likusią žemę natūra ir ekvivalentine natūra. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė pareiškėjui, kad nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos 1991 m. prašyme nurodytu būdu - ekvivalentine natūra bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 p.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra" ir „lygiaverčiu žemės sklypu" iš esmės yra tapačios. Taigi, nors Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Lietuvos Aidas, Nr. 140; 1991, Nr. 21-545) (toliau - Atstatymo įstatymas) buvęs įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardintas Atkūrimo įstatyme, jis pagal savo esmę turi atitikmenų Atkūrimo įstatyme. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės plotą kitoje, nei buvo turėtoji žemė vietoje.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė akcentavo, kad nagrinėjant bylą atsižvelgtina į visa atkūrimo bylos visumą. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu įgyvendino pareiškėjo pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdą, įtraukdamas pareiškėją į eilę naujam žemės sklypui kitoje vietoje gauti ir tokį sklypą suteikdamas. Pažymėjo, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo išreikšta valia (t. y. pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentine natūra) atsakovui būtų buvusi neaiški ir kliudytų vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų apie tai, jog nuosavybės teises atkurti suteikiant lygiavertį sklypą kitoje vietovėje (t. y. ekvivalentine natūra) nėra objektyvių galimybių. Pareiškėjo turimomis žiniomis, tokių galimybių yra (t. y. yra atkurtinos žemės kitose (kaimo) vietovėse). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad ekvivalentinės natūros būdu nuosavybės teisės gali būti atkuriamos ne tik neatlygintinai perduodant lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, bet neatlygintinai perduodant lygiavertį turėtajam žemės sklypą kitoje vietovėje (2015-01-15 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A858-2240/2014).

Teisė parinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nuosavybės teises atkuriančiai institucijai būtų atsiradusi tik tuo atveju, jei pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nebūtų pareiškęs jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nebūtų nurodęs tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tuo tarpu pareiškėjas 1991 m. gruodžio 4 d. prašymu buvo aiškiai išreiškęs valią nuosavybės teises atkurti natūros ir ekvivalentinės natūros būdų, o nuosavybės teises atkurianti institucija iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjo, kad yra poreikis patikslinti jo valią dėl ekvivalentinės natūros ar kad šiuo būdu atkurti galimybių nėra.

2012 m. vasario 20 d. atsakovas raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-777 siūlė pareiškėjui pasirinkti būdą atlyginant pinigais, tačiau pareiškėjas tokio būdo nepasirinko ir gauti piniginės kompensacijos nepageidavo, pasilikdamas prie pirminiame prašyme išreikštos valios. Taigi, pareiškėjo valia nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos buvo aiški ir nuosekli, o skundžiamas sprendimas, kuriuo nuosavybės teisės į likusią žemę pareiškėjui buvo atkurtos kompensuojant pinigais, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius nuosavybės teises atsikurti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pasirinktu ir ligi šiol nepakeistu įmanomu įgyvendinti būdu - ekvivalentine natūra. Sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant pareiškėjui lygiaverčius žemės sklypus kitoje vietoje. Prašė skundą tenkinti.

Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 5 d. iki 2015 m, gruodžio 31 d.) nustatyta, kad iki nurodytos datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniajame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą; kai prašyme nurodytas nuosavybes teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu negalima atkurti nuosavybes teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus; kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos pasirinktu būdu.

R. J. 1991 m. gruodžio 4 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. J. iki 1940 m. turėtos žemės sklypą ir pageidavo, kad jam nuosavybės teisės būtų atkurtos grąžinant natūra ir ekvivalentine natūra.

Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. birželio 27 d. gavo R. J. įpėdinio V. V. J. prašymą, kuriame nurodyta, kad prašoma atkurti nuosavybės teises natūra. Taigi, R. J. įpėdinis V. V. J. iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 2 d.) nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl jam nuosavybės teisės turi būti atkuriamos pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Atsižvelgdamas į pretendento įpėdinio minėtą prašymą, Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5532 bei 2014 m. sausio 28 d. pakartotiniu raštu Nr.8SD-(14.8.7.)-393 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, kuris 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 70-2-3054 ir 2016 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 70-2-1083 informavo, kad išnagrinėtoje teritorijoje V. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pretendento įpėdinis Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nuosavybės teisės intensyviai buvo atkuriamos pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, taip pat atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėtoje teritorijoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra, atsakovas pagrįstai 2016 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr.8S-104-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“ už likutį 0,7957 ha atlyginant pinigais. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas neprieštarauja jokiems aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams, sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, sprendimas yra pagrįstas ir priimtas objektyviai įvertinus visas aplinkybes.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 8S-104-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“, kuriuo R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7957 ha žemės sklypą atlyginant pinigais už 0,7957 ha žemės sklypą 3186,00 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos Nr. 1815 medžiaga nustatyta, kad V. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 3.4080 ha žemes, esančios (duomenys neskelbtini) .

Prašymus atkurti nuosavybės teises į V. J. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) , pateikė vaikai: R. J., G. A. V., V. V. J..

R. J. 1991 m. gruodžio 4 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. J. iki 1940 m. turėtos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . R. J. prašymu pageidavo, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų gražintos natūra ir ekvivalentine natūra. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. birželio 27 d. gavo R. J. įpėdinio V. V. J. (administracinėje byloje ginčas nekyla dėl to, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į brolio dalį) prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į V. J. iki 1940 m. turėtos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) .

R. J. (mirusiam) priklauso atkurti nuosavybės teises į V. J. turėto 3,4080 ha žemės sklypo dalį, t. y. į 1,1360 ha. Kauno apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 02-01-8463 ir 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 3876 R. J. (mirusiam) grąžinta natūra turėtoje vietoje 0,12 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) , ir 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 02-01-11737 ir 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 7579 grąžinta natūra turėtoje vietoje 0,1942 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , dalis - 0,1314 ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-454 perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0889 ha naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) . Šiame sprendime nurodyta, kad liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,7957 ha, į kuriuos jos bus atkurtos vėliau. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 8S-104-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“ R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7957 ha žemės sklypą atlyginant pinigais už 0,7957 ha žemės sklypą 3186,00 Eur.

Pareiškėjas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 8S-104-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“, kuriuo R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7957 ha žemės sklypą atlyginant pinigais už 0,7957 ha žemės sklypą 3186,00 Eur, ginčija dėl to, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į likusią žemę (0,7957 ha) turėjo būti atkuriamos lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, kadangi toks būdas savo esme atitinka pareiškėjo pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ekvivalentine natūra ir skundžiamu sprendimu atsakovas nepagrįstai pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai.

Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena.

Skundžiamo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 8S-104-(14.8.3) priėmimo metu Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 10 01) nurodyta, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-6520 pareiškėjui pasiūlė pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą (dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje), tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo.

Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 10 01) nustatė, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimas ir prašymas atlyginti už valstybės išperkamą žemę kitu būdu yra numatytas kaip piliečio teisė, o ne pareiga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-590/2014).

Iš Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo bei Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 09 01) (nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus) įtvirtintų teisės normų analizės matyti, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą savo nuožiūra atsiranda tik tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškia jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Kaip minėta, 1991 metais pretendentas Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, aiškiai nurodydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą – grąžinti turtą natūra ir ekvivalentine natūra, o 2002 m. birželio 27 d. testamentinis įpėdinis pareiškėjas pakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – grąžinti turtą natūra.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 str. 3 d. (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 str. nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Iš aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo (Atkūrimo įstatymo 21 str. redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d.) darytina išvada, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. 2002 m. birželio 27 d. V. V. J. pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises į V. J. žemę nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra, daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjas iki 2013 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 10 01) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdas - grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę (turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Piliečiams, kuriems teismo sprendimu yra atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę natūra teritorijose, kuriose buvo likusi rėžių sistema, jeigu šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžintinų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 106¹ punktu, atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis tam tikra nurodyta tvarka. Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, - apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Minėtos Tvarkos 106¹ punkto analizė leidžia teigti, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei kitus Tvarkos 106¹ punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (-ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam skyriui.

Byloje pateikti įrodymai (V. J. atkūrimo byla Nr.1815) patvirtina, jog esant minėtam 2002 m. birželio 27 d. pretendento įpėdinio prašymui, vadovaujantis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 ir 106¹ punktais Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.) 5532 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės" kreipėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, kuris 2013 m lapkričio 4 d. raštu Nr. 70-2-3054 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ informavo, kad išnagrinėtoje teritorijoje V. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nes nagrinėta teritorija užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, inžinerinės infrastruktūros teritorija. Tokiu būdu, kaip minėta, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-454 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“ perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,0889 ha naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) . Pakartotinai Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius į Kauno miesto savivaldybes administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių kreipėsi 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-393 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano", 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. 8SD-397-(14.8.7) „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 m. buvusio žemės savininko V. J. turėtoje žemėje suteikimo“, 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. 8SD-1156-(14.8.7) „Dėl informacijos dėl laisvos (neužstatytos) žemės, į kuriuos buvo atsakyta Kauno miesto savivaldybes administracijos 2016 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 70-2-1083 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ ir informuota, kad išnagrinėtoje teritorijoje V. J. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nes pagal nagrinėjimo schemą nagrinėta teritorija užimta Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, inžinerinės infrastruktūros teritorija, teritorija užimta Neries upės pakrantės apsaugos juosta.

Žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.). Tvarkos 106 punkte nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus - faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, Šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu. Be to, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m lapkričio 4 d. rašto Nr. 70-2-3054 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, duomenis ginčo žemės sklype yra įregistruoti žemės sklypai ir inžinerinė infrastruktūra, tai laikytina, kad jie yra suformuoti, pastatyti, įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka ir toks žemės sklypas pagal aukščiau pateiktą Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą yra laikytinas užstatytu ir nelaisvu.

Kaip matyti, teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės (nagrinėjamu atveju – žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose) grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Nors galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ginčo atveju priima Nacionalinė žemės tarnyba, tačiau iki šio momento tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek savivaldybės administracijos direktorius turi atlikti pagal teisės aktus jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nuo kurių priklauso, ar dėl žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti priimamas sprendimas atkurti ją natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, grindžiamas inter alia tarp instituciniu bendradarbiavimu ir siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų tinkamas teisių ir pareigų vykdymas.

Byloje nėra duomenų, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m lapkričio 4 d. raštas Nr. 70-2-3054 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“, 2016 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 70-2-1083 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ būtų nuginčyti ar šiuo metu ginčijami. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisės nesivadovauti pateikta informacija. Tol, kol atitinkami administraciniai sprendimai, susiję su tokio konkretaus žemės sklypo statuso nustatymu, teisės aktuose nustatyta tvarka nėra nuginčyti, Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimo natūra procedūrų. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėjamu atveju atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, ir Kauno miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvos (neužstatytos) žemės nebuvimą buvo pakankamas pagrindas Nacionalinei žemės tarnybai atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į dalį šio žemės sklypo natūra. Nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, jog laisva (neužstatyta) žemė V. J. turėtos žemės ribose yra arba jos gali būti, pareiškėjas teismui nepateikė (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamu sprendimu atsakovas nepagrįstai pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes 1991 m. gruodžio 4 d. prašymu išreiškė valią nuosavybės teises atsikurti natūra ir ekvivalentine natūra ir savo pasirinktų būdų nepakeitė, jų neatsisakė. Nuosavybės teises atkurianti institucija iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjo, kad neva yra poreikis patikslinti pareiškėjo valią dėl ekvivalentinės natūros ar kad šiuo būdu atkurti galimybių nėra. Priešingai, nuosavybės teises atkuriančios institucijos ilgą laiką laikė, kad 1991 m. prašyme pareiškėjo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo ekvivalentinės natūros net ir po 2003 m. balandžio 1 d. joms buvo aiški, ir nematė kliūčių šiuo būdu atkūrinėti pareiškėjui nuosavybės teises. Atitinkamai pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės į likusią ginčo žemę jam būtų atkuriamos jei jau ne natūra, tai bent jau ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), o atsakovė prašomu panaikinti sprendimu šį teisėtą lūkestį nepagrįstai pažeidė.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Tokiu būdu, esant minėtoms faktinėms aplinkybėms ir teismo sprendimo argumentams, kuriais teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, šie skundo argumentai dėl teisėtų pareiškėjo lūkesčių yra nepagrįsti.

Įvertinus nurodytas faktines bylos aplinkybes ir esant minėtam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. 8S-104-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui R. J.“ yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą administracinį aktą, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo patenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 0,7957 ha V. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) , atkūrimo V. V. J., suteikiant neatlygintinai jam lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje Lietuvos vietovėje, todėl skundas ir dėl šio reikalavimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.