Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Šarūno Ivanausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-08-27 nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir nubaustas 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5,7 punktais, 3 dalimi laisvės atėmimo bausmės vykdymas L. V. atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams, ir nuo nuosprendžio įsiteisėjimo įpareigojant per vieną mėnesį pradėti legaliai Lietuvos Respublikoje dirbti, o pradėjus dirbti per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos Vilniaus rajono be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

L. V. iš kaltinimo pašalinta nuorodą į Kelių eismo taisyklių 4., 9. punktų reikalavimų pažeidimą.

Iš L. V. nukentėjusiųjų R. B. ir M. B. naudai priteista 2610, 47 EUR turtinei žalai atlyginti.

Iš L. V. nukentėjusiųjų R. B. ir M. B. naudai priteista kiekvienam po 3292, 4 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Iš Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialo nukentėjusiųjų R. B. ir M. B. naudai priteista kiekvienam po 2500 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nukentėjusiųjų R. B. ir M. B. ieškinys atmestas.

Iš L. V. priteista 560, 7 EUR proceso išlaidų UAB „Impulsana“ naudai.

Iš L. V. priteista 500 EUR proceso išlaidų nukentėjusiųjų R. B. ir M. B. naudai už jiems suteiktą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas už tai, kad būdamas blaivus, turėdamas teisę ir vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, o būtent:

jis, 2013 m. rugpjūčio 5 d., apie 16.21 val. Vilniaus r., Rudaminos k., Aušros g. 16 vairuodamas automobilį „Honda Civic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtintų 2002-12-11 Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais 2008-07-16 Nr. 768, galiojančių nuo 2013-01-19, Kelių eismo taisyklių (toliau-KET) 29., 133., 134. ir 135. punktų reikalavimus, numatančius ir įpareigojančius << imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų arba neįgaliųjų, važiuoti neviršijant leistino greičio, pasirinkti važiavimo greitį, atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių; taip pat jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams >>“, tai yra gyvenvietėje važiavo viršydamas maksimalų leistiną greitį (60 km/h), aiškiai matydamas kelyje (kairiame ir dešiniame kelkraščiuose) esančius vaikus nesiėmė jokių papildomų atsargumo priemonių bei artėdamas prie važiuojamosios dalies kairiajame kelkraštyje stovinčių mažamečių vaikų (dėl susidariusių aplinkybių) turėdamas galimybę iš anksto numatyti kliūtį laiku nesulėtino automobilio važiavimo greičio dėl ko neteko techninės galimybės išvengti mažametės K. B., 2005-11-18 gim. partrenkimo, kuri įžengė į kelio važiuojamąją dalį ir sudarė kliūtį, dėl ko buvo pertrenkta „Honda Civic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio.

Mažametė K. B. nuo kūno sumušimo pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis galvoje, abipus pečių užpakaliniuose paviršiuose, juosmens kairėje, dešinėje blauzdoje, kraujosruvomis abiejų lūpų raudonyje ir gleivinėje; odos nubrozdinimais galvoje, dešinio paties srityje, abiejose šoniniuose ir nugariniame paviršiuose; minkštųjų audinių kraujosruvomis kaktoje ir pakaušyje, kaukolės skliauto ir pamato įspaustiniu- skeveldriniu lūžiu su kietojo dangalo pažeidimu ir galvos smegenų suardymu, abiejų žastikaulių įstrižiniais ir kairio žastikaulio atviru lūžiais, dešinio šeivikaulio įstrižiniu lūžiu, - žuvo šio eismo įvykio metu.

Taip pat, Advokato nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė šį KET punktą. Anot jo, skirtingai nei konstatavo teismas, šis punktas KET yra skirtas apsaugoti vaikus, kurie dėl susidariusių aplinkybių yra kelyje, pvz.: sustojęs autobusas su ženklu „vaikai" išlaipina ar įlaipina vaikus ar vyksta visuotinė šventė, kurios metu gatvėse padaugėja vaikų, taip pat kai keliu vedamos organizuotos vaikų grupės. Pasak Advokato, KET 29 punktas negali būti taikomas kiekvieną kartą kai kelyje yra vaikų, kadangi turi būti atsižvelgiama ir į konkrečią susidariusią situaciją, paties vaiko veiksmus ir elgesį iki eismo įvykio.

Advokatas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog jam įkaltinamą nusikalstamą veiką L. V. padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Advokato teigimu, nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes.

Anot Advokato, šiuo atveju, pagal bylos aplinkybes, L. V. įvertino situaciją, taip, kad vaikai rengiasi kirsti kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje ir žvalgosi ar nėra automobilių bei padarė logišką išvadą, kad vaikai kelią kirs mašinoms pravažiavus. Pats nuteistasis ir bet koks kitas vidutinių gebėjimų žmogus negali ir neprivalo daryti išvados, kad vaikas matydamas artėjantį automobilį 24 m. atstumu bandytų kirsti kelią. Taigi, anot Advokato, L. V. buvo įsitikinęs, kad vaikai jį mato, todėl pagrįstai nenumatė, jog gali kilti autoįvykis.

Apeliaciniame skunde Advokatas taip pat nesutinka su KET 135 punkto reikalavimų pažeidimo įkaltinimu L. V., nurodydamas, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog eismo įvykio metu jis iš tiesų važiavo didesniu nei leistinas maksimalus greitis. Esant šioms aplinkybėms, pasak Advokato, turi būti taikomas principas, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Anot Advokato, byloje nustatyta, kad L. V. nurodytas judėjimo greitis - 50 km/h atitiko KET reikalavimus ir buvo tinkamas atsižvelgiant į vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą. Buvo šviesu, saulėta, eismas neintensyvus, automobilis techniškai tvarkingas. Advokatas pažymi ir tai, kad maksimalus leistinas greitis taip pat yra nustatomas atsižvelgiant į minėtas sąlygas ir preziumuojama, kad jis yra saugus, todėl daro išvadą, kad KET 133 punkto reikalavimų L. V. nepažeidė.

Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-11-29 specialisto išvada Nr. 11-2276 (13) nustatyta, jog į važiuojamą dalį išbėgusi K. B. sudarė L. V. neišvengiamą kliūtį. Esant šioms aplinkybėms, pasak Advokato, KET 134 punkto, įpareigojančio imtis veiksmų jau pastebėjus kliūtį, pažeidimas L. V. inkriminuotas nepagrįstai, kadangi pėstieji kelkraštyje nelaikomi kliūtimi kelyje.?Advokatas taip pat akcentuoja, jog sprendžiant L. V. kaltės klausimą dėl jam įkaltinamos veikos padarymo, visiškai nebuvo įvertinti pačios mažametės K. B. veiksmai, kurie, vadovaujantis aukščiau nurodyta specialisto išvada, sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

Apeliacinės instancijos teismui visgi pripažinus L. V. kaltu, Advokatas prašo panaikinti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo per vieną mėnesį pradėti legaliai dirbti Lietuvos Respublikoje, o pradėjus dirbti per vieną mėnesį per visą bausmės atidėjimo laiką tęsti darbą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos Vilniaus rajono be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Advokatas pažymi, kad L. V. 2015 m. baigė studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir įgijo bioinžinerijos bakalauro diplomą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje galimybės gauti darbą pagal šią specialybę yra labai ribotos, o atlyginimai bioinžinerijos specialistams Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje skiriasi du kartus, tokio įpareigojimo taikymas, anot Advokato, yra netikslingas ir netgi žalingas nukentėjusiesiems, kadangi ženkliai apsunkintų galimybę atgauti žalos atlyginimą per trumpesnį terminą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji, jos atstovas advokatas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino L. V. kaltu, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą.

Pripažindamas L. V. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje padarymo, pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kiti duomenys), pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo.

Gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, nuteistasis nurodo, jog jam nepagrįstai buvo inkriminuoti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 29 (pagal šiuo metu galiojančią redakciją – 24 p.), 135, 133, 134 punktų reikalavimų pažeidimai.

Pasak apelianto, teismas plečiamai aiškino KET 29 p. reikalavimus, kadangi jame nėra konkrečiai nurodyta kokių atsargumo priemonių turi imtis vairuotojai, jeigu kelyje yra vaikai. Be to, apelianto nuomone, šis punktas yra skirtas apsaugoti vaikus, kurie yra kelyje. Šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai yra visų eismo dalyvių pareiga (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 5 dalis). Tas pats pasakytina ir dėl KET 29 punkte bei pastarajame įstatyme analogiško turinio įtvirtintos normos (13 straipsnio 13 dalis), numatančios vairuotojams pareigą imtis papildomų atsargumo priemonių, jei kelyje yra vaikai arba neįgalieji. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, jog galiojantys teisės aktai detaliai nereglamentuoja kokių būtent papildomų atsargumo priemonių reikia imtis, pastebėjus kelyje vaikus, tačiau toks detalus reglamentavimas paneigtų šios teisės normos prasmę. Teisės aktuose negali būti išsamiai numatytos visos galimos atsargumo priemonės, kadangi jos kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo susiklosčiusios situacijos ypatumų. Iškilus pavojui, būtent vairuotojas, t. y. išlaikęs vairavimo ir teorijos egzaminą asmuo, privalo pats nuspręsti kokia atsargumo priemonė šiuo konkrečiu atveju padės jam tinkamai laikytis nustatytų pareigų – nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, išvengti avarinių situacijų ir pan. Akcentuotina, kad pats vaikų buvimo kelyje faktas vertintinas kaip pavojų kelianti situacija. Vaikų elgesys yra neprognozuojamas, jie dažnai elgiasi neapgalvotai, impulsyviai, kaip ir atsitiko šiuo atveju. Būtent dėl pastarosios priežasties įstatymų leidėjas atskirai akcentavo vairuotojų pareigą imtis papildomų atsargumo priemonių pastebėjus kelyje vaikus. Bylos medžiaga (paties nuteistojo parodymais, atliktais eksperimentais, kitais byloje surinktais įrodymais) neginčytinai nustatyta, jog L. V. gerai matė šalia kelio važiuojamosios dalies buvusius vaikus. Paties L. V. teigimu, tuo metu, kai jis pamatė vaikus, juos skyrė pakankami didelis atstumas. Jokių kliūčių matomumui nebuvo (b. t. 2, b. l. 145). Atlikus eksperimentą nustatyta, kad vaikus L. V. galėjo gerai matyti 159,5 m. – 139 m. atstumu (b. t. 2, b. l. 55). Apibūdindamas vaikų elgesį, nuteistasis teisme paaiškino, jog jam pasirodė, kad vaikai ruošėsi bėgti per kelią (b. t. 2, b. l. 145). Taigi esant tokiai situacijai nuteistasis turėjo sumažinti važiavimo greitį. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, jog kiti liudytojais byloje apklausti tuo metu pro šalį važiavę vairuotojai būtent taip ir pasielgė. Taip liudytojas A. J. teisme paaiškino, jog pamatė vaikus 150-250 m. atstumu. Jam pasirodė, kad vaikai ruošėsi bėgti per kelią (jie tai prieidavo, tai atsitraukdavo nuo kelio važiuojamosios dalies), todėl siekdamas išvengti eismo įvykio, jis sulėtino važiavimo greitį. Anot liudytojo, sprendžiant iš vaikų elgesio galima buvo numatyti, jog jie ketina bėgti per kelią. A. J. taip pat parodė, jog nuteistajam patrenkus mergaitę, jam pavyko sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę likus kažkur metro atstumui iki ant kelio važiuojamosios dalies gulėjusio mergaitės kūno. Liudytojo teigimu, prieš tai nesumažinus važiavimo greičio, laiku sustabdyti automobilio jam nepavyktų (b. t. 2, b. l. 174). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ir kitas, neužilgo iki eismo įvykio pro šalį važiavęs vairuotojas, liudytoju byloje apklaustas S. K., teisme paaiškino, jog pastebėjęs prie kelio važiuojamosios dalies vaikus, pro juos pravažiavo pristabdęs vairuojamą automobilį (b. t. 2, b. l. 190-193). Šie liudytojų parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pastebėjus kelyje vaikus, natūralia vairuotojų reakcija laikytina vairuojamos transporto priemonės važiavimo greičio sumažinimas. Būtent šių papildomų atsargumo priemonių nagrinėjamu atveju turėjo imtis ir L. V., tačiau jis, jo paties teigimu, važiavimo greičio nemažino. K. B. išbėgus į kelio važiuojamąją dalį, automobilio stabdžių paspausti nespėjo (b. t. 2, b. l. 145). Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog KET 29 punkto reikalavimai taikytini vairuotojams tik tuo atveju, jei vaikai jau yra kelyje. Iš skundo turinio galima spręsti, jog kalbėdamas apie kelią, apeliantas jį tapatina su kelio važiuojamąja dalimi. Toks šios teisės normos aiškinimas yra neteisingas bei neatitinkantis kitų KET reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis KET 3.7 punktu keliu liakytina visa eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Taigi nustatydamas vairuotojams pareigą imtis papildomų atsargumo priemonių kelyje esant vaikams, įstatymo leidėjas kalbėjo ne tik apie važiuojamąją kelio dalį, bet apie kelią plačiąja prasme, įskaitant ir kelkraščius, kas nagrinėjamu atveju yra svarbu, sprendžiant L. V. kaltės klausimą.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog L. V. yra pagrįstai pripažintas kaltu pažeidęs KET 29 punkto reikalavimus, kadangi jis nesiėmė jokių papildomų atsargumo priemonių kelyje būnant vaikams. Tas pats pasakytina ir dėl kaltinime nurodytų KET 133, 134, 135 punktų reikalavimų pažeidimo. Taip KET 133 punktas (nusikaltimo padarymo metu galiojusi redakcija) įpareigoja vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio. Tuo tarpu KET 134 punkte (nusikaltimo padarymo metu galiojusi redakcija) numatyta, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. Apeliantas nurodo, jog L. V. važiavimo greitis byloje nėra nustatytas, todėl pastarųjų KET punktų pažeidimas jam yra įkaltintas nepagrįstai. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei teigiama skunde, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog įvykio metu L. V. važiavo 60 km/h greičiu, tokiu būdu viršydamas gyvenvietėje leistiną 50km/h greitį ir pažeisdamas aukščiau nurodytus KET reikalavimus. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai atsižvelgia į paties L. V. paaiškinimus, kur jis nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, jog važiavo būtent 60 km/h greičiu (b. t. 2, b. l. 72, 144). Apylinkės teisme apklausta specialistė L. L. taip pat patvirtino, jog L. V. nurodomas važiavimo greitis neprieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms (b. t. 2, b. l. 146). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog pasak mažametės liudytojos P. Č. (įvykio metu buvusios šalia K. B.), iš dešinės važiavusi mašina (L. V. vairuojamas automobilis) greitai artėjo. Anot liudytojos, ji važiavo greičiau nei kiti automobiliai, nei mašina važiavusi jai iš kairės. Liudytoja parodė, kad vienu momentu jai pažiūrėjus į dešinę, mašinos dar nebuvo, o po to ji jau atsirado, dėl to, liudytojos teigimu, ji nebėgo per kelią, liko kelkraštyje (b. t. 2, b. l. 172-173). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių byloje nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia L. V. pareikštus kaltinimus dėl KET 133 ir 134 punktų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad savo veiksmais nuteistasis pažeidė ir KET 134 punkto (nusikaltimo padarymo metu galiojusi redakcija) reikalavimus. Pastarajame KET punkte numatyta, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Neigdamas savo kaltę, L. V. pažymi, jog išbėgusi į kelią K. B. sudarė jam neišvengiamą kliūtį, tuo tarpu būdami kelkraštyje vaikai dar nesudarė jokios kliūties, todėl jis jokių veiksmų imtis neprivalėjo. Su šiuo apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti. Akcentuotina, kad teismo posėdžio metu atsakydama į proceso dalyvių klausimus, specialistė L. L. paaiškino, jog teikiant specialisto išvadą bei konstatuojant, jog K. B. sudarė L. V. neišvengiamą kliūtį, K. B. judėjimo greitis ir nubėgtas atstumas buvo vertinami vairuotojo naudai (b. t. 2, b. l. 147). Anot specialistės, tai sąlygojo byloje esančios išvados pateikimą. Teismui paprašius specialistės pateikti paskaičiavimus, kuriuose būtų vadovaujamasi kitu galimu K. B. judėjimo greičiu, L. L. pateikė skaičiavimus (b. t. 2, b. l. 170), kuriais nustatyta, kad važiuodamas leistinu 50 km/h greičiu L. V. nebūtų turėjęs techninės galimybės sustabdyti automobilio iki partrenkimo tik tuo atveju, jei K. B. 4,4 m. atstumą įveiktų maksimaliu jos amžiaus mergaitei galimu greičiu – 10,8÷12,4 km/h greičiu. Tuo tarpu jai judant 7,6 km/h ar 8,4 km/h greičiu (ramiai bėgančios 7-8 metų mergaitės greičio reikšmės naudojamos ekspertinėje praktikoje – 7,0÷10,0 km/h), L. V. tokią galimybę turėtų. Pažymėtina, kad šios specialistės nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa su nukentėjusiųjų į bylą pateiktoje UAB „Impulsana“ specialisto išvadoje MV 2014-27 nustatytomis aplinkybėmis. Pastarajame dokumente teigiama, jog tuo atveju, jei L. V. būtų savalaikiai sureagavęs ir efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį, jis turėtų techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios (b. t. 2, b. l. 18). Pažymėtina, jog abu specialistai priėjo vienareikšmiškos išvados, jog tai, kad L. V. pastebėjęs vaikus nemažino automobilio važiavimo greičio, techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (b. t. 2, b. l. 7, 18). Nagrinėjamo skundo kontekste svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog dėl nepaaiškinamų priežasčių (paties L. V. teigimu, tikriausiai dėl gyvenimiškos patirties stokos) pamatęs ant kelio važiuojamosios dalies išbėgusią mergaitę, nuteistasis visiškai nestabdė savo vairuojamo automobilio. Pasak L. V., jis tikėjosi apvažiuoti mergaitę, bet jam tiek iš dešinės, tiek iš kairės pusės būnant kitiems vaikams, nuteistajam to padaryti nepavyko. Įvertinusi aukščiau nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiais savo veiksmais L. V. pažeidė KET 134 punkto reikalavimus.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį apylinkės teismas visiškai neįvertino K. B. veiksmų bei jų įtakos eismo įvykio kilimui ir netinkamai atskleidė nusikaltimo subjektyviąją pusę, t. y. klaidingai konstatavo, jog nusikalstamą veiką L. V. padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Pažymėtina, kad dėl K. B. veiksmų bei jų įtakos eismo įvykio kilimui, t. y. L. V. galimybės sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę mergaitei staiga išbėgus į kelio važiuojamąją dalį, teisėjų kolegija jau pasisakė aukščiau, atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl L. V. kaltės pažeidus KET 134 punkto reikalavimus.

Teismui nustačius L. V. KET pažeidimus ir jų priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, veikai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Įvertinęs aukščiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog nusikalstamą veiką L. V. padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pats nuteistasis ir bet koks kitas vidutinių gebėjimų žmogus negali ir neprivalo daryti išvados, kad vaikas matydamas artėjantį automobilį bandytų kirsti kelią. Šio teiginio nepagrįstumą patvirtina ne tik liudytojų S. K. bei A. J. veiksmai, kurių jie ėmėsi pamatę kelkraštyje buvusius vaikus – sumažino automobilio važiavimo greitį, bet ir jų paaiškinimai, kur jie nurodė, jog šių veiksmų ėmėsi matydami, jog vaikai ruošėsi bėgti per kelio važiuojamąją dalį. Pažymėtina, kad analogiškai vaikų elgesį apibūdino ir L. V., tačiau priešingai nei aukščiau nurodyti liudytojai, nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padaryti KET pažeidimai gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, nors pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, t. y. veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Teismo posėdžio metu L. V. paaiškino, kad taip pasielgė dėl gyvenimiškos patirties stokos, tačiau ši aplinkybė jokios reikšmės jo kaltės klausimui spręsti neturi.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. V. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra įrodyta visiškai. Naikinti 2015-08-27 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Kreipdamasis į teismą su apeliaciniu skundu, apeliantas taip pat prašė pripažinus L. V. kaltu, panaikinti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo per vieną mėnesį pradėti legaliai dirbti Lietuvos Respublikoje, o pradėjus dirbti per vieną mėnesį per visą bausmės atidėjimo laiką tęsti darbą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos Vilniaus rajono be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. V. 2015 m. baigė studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir įgijo bioinžinerijos bakalauro diplomą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje galimybės gauti darbą pagal šią specialybę yra labai ribotos, o atlyginimai bioinžinerijos specialistams Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje skiriasi du kartus, tokio įpareigojimo taikymas, anot apelianto, yra netikslingas ir netgi žalingas nukentėjusiesiems, kadangi ženkliai apsunkintų galimybę atgauti žalos atlyginimą per trumpesnį terminą. Apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pats L. V. buvo minėjęs ketinantis tęsti studijas magistrantūroje, kas sąlygoja jo buvimo Lietuvos Respublikoje teritorijoje būtinumą. Be to, esant konkrečiam darbo pasiūlymui arba susidarius tokiai situacijai, kai L. V. dėl kažkokių kitų pateisinamų priežasčių negalėtų tinkamai vykdyti jam teismo paskirto įpareigojimo, Probacijos tarnybos įstatymas suteikia probacijos tarnyboms galimybę kreiptis į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo. Probacijos tarnybų teikimu teismas gali pakeisti probuojamajam paskirtas auklėjamojo poveikio priemones, baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir (ar) šio kodekso 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytomis pareigomis arba šio kodekso 82 straipsnyje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis (Probacijos tarnybos įstatymo 29 straipsnis). Taigi apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kilus būtinumui, gali būti išspręstas nuosprendžio vykdymo metu.

Esant šioms aplinkybėms bei vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo L. V. gynėjo advokato Šarūno Ivanausko apeliacinį skundą atmesti.

2015-08-27 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.