Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutartis

2020-12-15 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. II-535-903/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-15
Bylos Nr.
II-535-903/2020
Teisminio proceso Nr.
4-06-3-01332-2020-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
Teisėjas
Gintaras Stonkus (pirm.)
Pareiškėjas
S. M.
Institucija
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatas
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. II-535-903/2020 Teisminio proceso Nr. 4-06-3-01332-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.14.; 21.10.4.
(S)KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2020 m. gruodžio 15 d.Klaipėda
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėjas Gintaras Stonkus,sekretoriaujant Agnei Butkutei,dalyvaujant pareiškėjai S. M. ir jos atstovui advokato padėjėjui G. D.,

viešajame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos S. M., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Klaipėdos AVPK) 2020 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 31-ANR_N-3820-2020 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Klaipėdos AVPK 2020 m. spalio 7 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 31-ANR_P-6317-2020 S. M. už tai, kad 2020 m. rugsėjo 14 d. apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), namo bendrame kieme buvo paleistas S. M. priklausantis šuo, kuris lakstė be pavadėlio, taip pažeidžiant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. AD1-965 patvirtinto Gyvūnų laikymo Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijos gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 39 punkto reikalavimus.

Klaipėdos AVPK 2020 m. spalio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-3820-2020 S. M. už nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 346 straipsnio 1 dalyje, paskyrė administracinę nuobaudą - įspėjimą.

Šalies argumentai

Skundu S. M. prašo panaikinti Klaipėdos AVPK 2020 m. spalio 7 d. nutarimą Nr. 31-ANR_N-3820-2020 ir pradėtą administracinę teiseną jos atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodyta, kad piliečio asmeninė nuosavybė nelaikoma viešąja vieta. Pašaliniai asmenys į M. nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą be savininkų leidimo patekti negali. Analogiškai yra pasisakoma ir teismų praktikoje. Taigi norint asmenį traukti administracinėn atsakomybėn už administracinį pažeidimą, reikia įrodyti tai, kad jis neleistinus veiksmus atliko viešoje vietoje. Nors viešosios vietos sąvoka nėra pateikta Lietuvos Respublikos įstatymuose, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje teisės pažeidimo padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta pažeidimo vieta - bendras kiemas, įvardintas kaip vieša vieta, tačiau byloje nėra jokių duomenų kam priklauso teritorija, kurioje galimai padarytas administracinis nusižengimas, ar jame turėjo teisę lankytis kiti asmenys. Rišti šuns savame žemės sklype, prie įėjimo į pastatą, kuris taip pat priklauso S. M. tėvams, manytina, šuns šeimininkas pareigos neturi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu S. M. skundą palaikė bei parodė, kad 2020 m. rugsėjo 14 d., apie 16.00 val., jos mama grįžo į namus, jos tuo metu nebuvo, automobilį pasistatė savo įprastoje vietoje. Kaimyno su jo šunimi lauke nesimatė, todėl jos mama išlipusi iš automobilio iškėlė šunį ir jį pastatė ant grindinio. Mamai vos spėjus pasiimti iš automobilio rankinuką, atbėgo kaimyno šuo ir nusivijo jų šunį į kaimyno pusę. Mama išgirdo šuns cypimą. Kaimynų šuo sužalojo jos šunį. Jos šuo nėra aktyvus. Nori pabrėžti, kad jie savo šunį visada nešiojamas ant rankų, t. y. jie jį išneša į lauką atlikti gamtinius reikalus. Jų šunį kur pastatyti ten jį ir rasi, jis nebėgioja. Nutarimas surašytas jai, nes ji yra šuns šeimininkė. Jų žemė yra išpirkta. Jos tėvai ten turi butą ir jie visi kartu gyvena. Ji asmeniškai jokios nuosavybės teisės į butą neturi. Namas yra padalintas į du aukštus, pirmame aukšte gyvena jie, o kaimynai antrame aukšte. Kaimynams ūkinio pastato priklauso viena antroji. Kaimynui priklauso vienas sandėliukas, o žemė, kuria kaimynas naudojasi, yra valstybės. Jie žemę yra išsipirkę ir nusistatę naudojimosi tvarką. Savo žemės sklypo yra neatsitvėrę. Mašina yra statoma prie ūkinio namo sienos. Šiltnamis stovi kaimynų dešinėje pusėje. Ūkinis pastatas turi tris įėjimus, bet jis nėra atidalintas. Du įėjimai yra jų priklausančiai valdai, o trečias yra valstybinėje žemėje, kuria naudojasi kaimynas. Jie žemę yra iš valstybės išsipirkę. Name yra koridoriukas, kuriuo gali naudotis ir kaimynas. Šunimi rūpinasi visi šeimos nariai, nes jie gyvena vienoje patalpoje, viename name. Šuns savininkė yra tik ji, taip nurodyta ir šuns dokumentuose. Ji yra mamai davusi leidimą rūpintis šunimi. Ji nesijaučia nusižengusi, nes taip visada elgiasi, t. y. parvažiavę iškelia šunį, o paskui paima ant rankų ir nusineša į namus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

skundas netenkintas.

Pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktus. Minėta norma yra blanketinė, o tai reiškia, kad atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nevykdant kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (toliau – Įstatymo) 2 straipsnio 14 punkte numatyta, kad gyvūno savininkas – kiekvienas sukakęs 16 metų fizinis ar juridinis asmuo, kuris nuolat ar laikinai augina gyvūną. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad savininkai privalo garantuoti, jog gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo pačiu pažymėtina, kad Įsakymo 5 straipsnio 3 punktas numato, kad laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą.

Apraše nurodyta, kad viešoji vieta – aikštė, parkas, skveras, paplūdimys, daugiabučio namo kiemas, valstybės ir savivaldybės institucijos, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, prekybos, viešojo maitinimo, apgyvendinimo, poilsio ir pramogų organizavimo ir kitas paslaugas teikianti įstaiga, taip pat teritorija, statinys ar patalpa, kuriuose asmenys gali laisvai lankytis. Aprašo 38 punkte numatyta, kad žemės valdoje šunys gali būti laikomi nepririšti, jei užtikrinama, kad šunys iš jos neišeis (pvz., žemės valdoje, aptvertoje tvora su įrengtais vartais, kuriais užtikrinama, kad šunys iš žemės valdos neišeis). Tokiu atveju matomoje vietoje (pvz., prie vartų) turi būti įspėjamasis ženklas su ar be užrašo, pvz., „Atsargiai, šuo!“, o prie tokios žemės valdos įėjimo rekomenduojama įrengti priemonę (pvz., skambutį) žemės valdoje esantiems asmenims pakviesti. Aprašo 39 punkte numatyta, kad <...> „kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešojoje vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Jei vedžiojant (vedant) šunis šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šunys negalėtų pasiekti žmonių ar gyvūnų ir nekeltų jiems grėsmės“. Nors viešosios vietos sąvoka įstatymuose nėra pateikta, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog viešąja vieta laikoma tokia vieta, kurioje teisės pažeidimo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Tam tikrais atvejais viešąja vieta gali būti laikomas ir privatus asmens kiemas, kai asmens elgesys būnant jame pažeidžia kitų asmenų, esančių už to kiemo ribų, rimtį, trukdo jiems, tai yra kai nustatomas atitinkamas šio nusižengimo veikos (veiksmų) pobūdis bei dėl jų kilę padariniai.

Teismo posėdžio metu S. M. pripažino, kad ji yra čihuahua veislės šuns savininkė, o įvykio metu jos šunį prižiūrėjo jos mama V. M. jai paprašius, taigi nekyla abejonių, kad šiuo atveju atsakomybė už gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimą tenka būtent S. M..

Tiek iš pačios S. M. paaiškinimų teismo posėdžio metu, tiek iš V. M. 2020 m. rugsėjo 18 d. paaiškinimo matyti, kad S. M. priklausantis šuo be pavadėlio buvo paleistas (duomenys neskelbtini), namo kieme (V. M. šunį iškėlė iš automobilio ir jį pastatė ant žemės) ir tada šis šuo, pasak V. M., buvo užpultas ir sužalotas šuns, kuris priklauso kaimynui K. M.. Nors teismo posėdžio metu S. M. nurodė, kad jai priklausantis šuo buvo paleistas toje kiemo vietoje, kuri pagal nustatytą naudojimosi tvarką priklauso jos tėvams ir tik jų naudojama, tačiau taip pat nurodė, kad ši kiemo dalis nuo kitų kiemo dalių nėra aptverta ir yra atvira. Vėlgi tiek iš S. M. paaiškinimų teismo posėdžio metu, tiek iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame stovintis namas priklauso keliems bendrasavininkams, vienas iš kurių yra ir kito šuns savininkas K. M.. Iš to seka, kad minėtas žemės sklypas - namo kiemas yra šiems asmenims bendro naudojimo vieša vieta.

Taigi S. M. mama, kuriai S. M. davė leidimą rūpintis jos šunimi, žinodama, jog kaimynas turi šunį bei kad dalis namų valdos yra bendro naudojimo ir neaptverta, privalėjo užtikrinti, jog minėtose vietose, šuo būtų vedamas su pavadėliu, tačiau pasielgė priešingai, parvažiavusi namo, pirmiausia iškėlė iš automobilio šunį, kuris buvo be pavadėlio, bei pastatė ant grindinio ir tik paskui pasiėmė asmeninius daiktus.

Šioje situacijoje Klaipėdos AVPK pareigūnai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir skundžiamu nutarimu visiškai pagrįstai S. M. paskyrė ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatytą švelniausią administracinę nuobaudą – įspėjimą – ji yra aiškiai ne per griežta, atitinka ANK numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo tikslams – skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ANK 22 straipsnis). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Todėl naikinti Klaipėdos AVPK 2020 m. spalio 7 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-3820-2020 S. M. skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalimi, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 644 straipsniu, 646 straipsniu, teismas

nutaria:

palikti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020 m. spalio 7 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 31-ANR_N-3820-2020 nepakeistą ir S. M. skundo netenkinti.

Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo jos nuorašo išsiuntimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėjas Gintaras Stonkus