- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-25
- Bylos Nr.
- A-1721-822/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01150-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- K. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. P. kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 metų iki 2014 m. spalio 22 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Gyvenamosiose kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, ant lubų ir sienų kaupėsi pelėsis, lubos ir grindys išdaužytos, sienos sutrūkinėjusios. Tualetas ne visose kamerose atskirtas nuo bendros erdvės, apšvietimas neatitinka higienos normų reikalavimų. Kameroje nėra šilto vandens. Į dušą veda tik 1 kartą per savaitę. Duše nėra kabinų, o dušo rageliai aprūdiję, neveikia ventiliavimo sistema. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, pareiškėjas patyrė emocinius išgyvenimus, buvo psichologiškai pažemintas, pablogėjo jo socialiniai ryšiai, sutriko psichika.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, tai rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.
Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo K. P. skundą tenkino iš dalis – priteisė pareiškėjui K. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. iki 2012 m. balandžio 13 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. balandžio 13 d. (spaudas ant voko, b. l. 4). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises įstatymo nustatytais terminais, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.
Pritaikius ieškinio senatį bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. spalio 22 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kameroje Nr. 40, kurios plotas 22,93 kv. m, kameroje Nr. 76, kurios plotas 9,24 kv. m. ir kameroje Nr. 98, kurios plotas 19,87 kv. m. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos. Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai.
Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. spalio 22 d., iš viso 24 dienas, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikta 2015 m. gegužės 14 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažyma Nr. 62/08-557 ,,Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ yra abstraktaus pobūdžio. Remiantis nurodyta pažyma negalima spręsti, ar patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tuo metu atitiko higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas pakankamai detalizuotai nurodė kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, todėl pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui. Atsakovas nepaneigė objektyviais įrodymais pareiškėjo nurodytų aplinkybių (kameroje ant lubų ir sienų kaupėsi pelėsis, lubos ir grindys išdaužytos, sienos sutrūkinėjusios, tualetas ne visose kamerose atskirtas nuo bendros erdvės, apšvietimas neatitinka higienos normų reikalavimų), todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją (b. l. 14-51) darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
Pirmosios instancijos teismas ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus (kameroje nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, kameroje nėra šilto vandens, į dušą veda tik 1 kartą per savaitę. Duše nėra kabinų, o dušo rageliai aprūdiję, neveikia ventiliavimo sistema) atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur.
III.
Pareiškėjas K. P. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Mano, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų nepagrįstai taikė ieškinio senaties institutą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, Šiaulių TI yra įrengtas karšto (šilto) vandens tiekimas kamerose, kuriose laikomos moterys, ir tai yra tiesioginė diskriminacija pagal lytį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindžia abstrakčiais teiginiais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą. Apeliacinio skundo argumentai laikyti nepagrįstais, reiškiami siekiant pasipelnyti iš susidariusios situacijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. iki 2012 m. balandžio 13 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 24 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, be to, kameros, kuriose buvo kalintas pareiškėjas neatitiko higienos reikalavimų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).
Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2011 m. iki 2012 m. balandžio 13 d. priteisimo.
Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2014 m. spalio 22 d. pareiškėjas 24 dienas buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublik?s teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, be kita ko, šio fakto neneigia ir atsakovas, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013).
Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimą.
Patikrinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo pateikta 2015 m. gegužės 14 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažyma Nr. 62/08-557 ,,Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ yra abstraktaus pobūdžio. Remiantis nurodyta pažyma negalima spręsti, ar patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tuo metu atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pareiškėjas pakankamai detalizuotai nurodė kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, todėl pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui. Atsakovas nepaneigė objektyviais įrodymais pareiškėjo nurodytų aplinkybių (kameroje ant lubų ir sienų kaupėsi pelėsis, lubos ir grindys išdaužytos, sienos sutrūkinėjusios, apšvietimas neatitinka higienos normų reikalavimų), todėl šios aplinkybės pagrįstai aiškintinos pareiškėjo naudai.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog Šiaulių TI yra įrengtas karšto (šilto) vandens tiekimas kamerose, kuriose laikomos moterys, ir tai yra tiesioginė diskriminacija pagal lytį, nevertintini, kadangi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, laikant pareiškėją kamerose, kurios tam tikrą laikotarpį neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kuriose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), ir EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimų. Atsižvelgus į šioje byloje konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma didinama iki 200 Eur. Ši pareiškėjui priteistina suma, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, yra pakankama kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – pareiškėjui priteistą 150 Eur neturtinės žalos dydį padidinant iki 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui K. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.