Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-05 nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, jis įpareigotas per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos jas apimant, ir subendrinta bausmė G. Š. paskirta – laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2010 m. liepos 12 dienos Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė G. Š. nustatyta – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas visas atliktas bausmės laikas pagal 2010 m. liepos 12 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Nukentėjusiosios V. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista jai iš G. Š. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 straipsnio 6 punktu, 104 straipsnio 2 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, priteista iš G. Š. nukentėjusiajai V. Š. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad 2010-04-14, laikotarpiu tarp 11.00 val. iki 12.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), viešai įžeidė V. Š., pavadindamas valkata, dvasios ubage, bjauria, siūlė pasikarti, tokiu būdu viešai pažemindamas nukentėjusiąją V. Š..

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010-04-14, apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini) namų, panaudojo fizinį smurtą prieš V. Š. – griebė jai už rankos, suspaudė ir ėmė jėga tempti, padarydamas kraujosruvą kairio žasto apatinio trečdalio ištiesiamajame paviršiuje ir tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai V. Š. fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo G. Š. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas ir paskyrė teisingas bausmes.

Apeliantas G. Š. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį išteisinti. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

Dėl įrodymų vertinimo ir G. Š. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliantas skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Toliau savo apeliaciniame skunde nuteistasis nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, cituoja nukentėjusios ir liudytojų parodymų ištraukas ir daro išvadą, kad jie yra prieštaringi, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Apelianto teigimu, visi prieštaravimai turi būti aiškinami teisiamojo naudai, o kadangi prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir bylos medžiagą, sprendžia, kad šie nuteistojo skunde nurodyti argumentai nepagrįsti, kadangi aukštesnės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek G. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama G. Š. kaltė.

Be to, apeliantas skunde nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos, tačiau teigia, kad teismas buvo šališkas, nes nuosprendis, nuteistojo nuomone, pagrįstas prieštaringais nukentėjusios ir liudytojos V. M. parodymais, ir teigia, kad teismas nesirėmė jį teisinančiais liudytojų P. K., S. B. ir E. J. parodymais. Tačiau aukštesnės instancijos teismas ir su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti negali ir juos atmeta.

Apeliantas G. Š. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) mieste, draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) patalpose, viešai įžeidė V. Š., pavadindamas valkata, dvasios ubage, bjauria, siūlė pasikarti, tokiu būdu viešai pažemindamas nukentėjusiąją V. Š..

Be to jis nuteistas už tai, kad panaudojo fizinį smurtą prieš V. Š. – griebė jai už rankos, suspaudė ir ėmė jėga tempti, padarydamas kraujosruvą kairio žasto apatinio trečdalio ištiesiamajame paviršiuje ir tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai V. Š. fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,...“. Teismų praktikoje viešoji vieta aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Įžeidimas žodžiu – suprantamas kaip neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. Š. 2010 m. balandžio 14 d. įvairiais žodžiais išplūdo V. Š.. R. Š. nepadoriai, užgauliai formuluojant, neigiamai apibūdino V. Š. ir taip žemino jos orumą. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Žodžius, užgauliai žeminančius V. Š., apeliantas pasakė draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) patalpose, liudytojos V. M. akivaizdoje, jai girdint, t. y. viešai. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, o nepadoriai apibūdindamas V. Š. girdint V. M. apeliantas suvokė, kad viešai užgauliai žemina nukentėjusiąją, ir to norėjo, taigi – veikė tiesiogine tyčia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. vienu pagrindiniu argumentu nurodo tai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino privačios kaltintojos ir nukentėjusios V. Š., liudytojos V. M. bei jo ir liudytojo P. K. parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir su tokiais apelianto skunde nurodytais teiginiais nesutinka ir remdamasis byloje esančių duomenų visetu sprendžia, jog priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visą bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad privačios kaltintojos V. Š. ir liudytojos V. M. parodymai yra patikimi, juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga, ir nėra pagrindo jais abejoti ir nesiremti.

Apeliantas teigia, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nors nukentėjusioji parodė, kad „jis (liudytojas P. K.) matė, kad koliojo, kad nebuvo draugiškas pokalbis, jis matė kaip aš verkiau. Žmogus iš malonaus pokalbio, tai tikrai neverks. Aš verkiau draudimo patalpose", bet liudytojas P. K. teismui davė parodymus, kad matė, jog vyko normalus pokalbis, kad jokių išsišokimų nebuvo, nieko nereikėjo tramdyti. Apelianto teigimu, teismas visiškai nevertino liudytojo P. K. parodymų, kur jis parodė, kad jam su nukentėjusiąją kalbantis patalpoje triukšmo niekas negirdėjo, kad jis nematė nukentėjusiosios verkiant, kad nuo stalo, prie kurio jie sėdėjo, draudimo kompanijos darbuotojų staleliai buvo už pusantro metro atstumo. Taip pat nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiosios V. Š. parodymai visos bylos eigoje buvo nenuoseklūs, nes 2011-06-01 teismo posėdyje ji nurodė, jog draudimo patalpose ji buvo įžeidinėjama „visą valandą", liudytoja V. M. 2010-06-22 teismo posėdyje taip pat nurodė, kad „tikslaus laiko nežinau, žinau, kad draudime užgaišom pusantros valandos laiko", o jau 2011-06-30 teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, kad pusantros valandos laiko truko viskas – nuo įžeidinėjimo draudimo kompanijos patalpose iki buvo iškviesta policija.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis G. Š. nebuvo kaltinamas viešosios tvarkos pažeidimu, t. y. kad jis kėlė triukšmą draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) patalpose, trikdė bendrovės darbą. Privati kaltintoja ir nukentėjusioji parodė, jog nuteistasis G. Š. neklausęs leidimo atsisėdo šalia jų stalelio, klausė kur vaikas, tampė už palto rankovės ir šaipėsi, vadindamas „valkata, dvasios ubage, kad tu dingtum iš mano gyvenimo, kad tu pasikartum“. V. Š. sėdėjo ir verkė, prašė, kad paliktų ją ramybėje. Jos parodymus patvirtino ir liudytoja V. M.. Todėl atmesti šiuos parodymus remiantis vien liudytojo P. K., kuris, kaip pats parodė teisiamojo posėdžio metu, negirdėjo triukšmo, nėra pagrindo, kadangi liudytoja V. M. buvo šalia nukentėjusiosios, ir girdėjo nuteistojo sakomus išsireiškimus. Be to, tam, kad įžeisti asmenį, girdint pašaliniam asmeniui, nebūtina šaukti, kelti triukšmą. Todėl ta aplinkybė, kad liudytojas P. K. negirdėjo triukšmo, nematė nukentėjusiosios verkiant, esant nukentėjusiosios parodymams, kuriuos patvirtina ir liudytojos V. M. parodymai, nuteistojo kaltės nepaneigia. O tai, kad privati kaltintoja nukentėjusioji V. Š. ir liudytoja V. M. nenuosekliai nurodo trukusio konflikto trukmę, paaiškinama nukentėjusiosios ir liudytojos dėmesio sutelkimu į patį konfliktą, o ne į jo trukmę. Be to, laiko skirtumas neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 155 straipsnio 1 dalį.

Toliau iš byloje nustatytos įvykių eigos seka, jog privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai bei nuteistajam ir liudytojai išėjus iš draudimo bendrovės patalpų ir vykstant konfliktui gatvėje buvo iškviesti policijos darbuotojai. Tai rodo, kad draudimo bendrovės patalpose nevyko paprastas pokalbis tarp nukentėjusios ir nuteistojo, o nukentėjusioji buvo įžeidinėjama toliau, prieš ją buvo smurtaujama, ir dėl to nukentėjusioji kvietė policijos darbuotojus.

Be to pastebėtina ir tai, kad ir pats nuteistasis neneigia, jog su privačia kaltintoja ir nukentėjusiąja V. Š. bendravo, kad pokalbis nebuvo draugiškas, tačiau apelianto teigimu, jis jos neįžeidinėjo, o tiesiog klausė jos dėl jo bendravimo su vaiku.

Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas apeliantą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pagrįstai nesivadovavo liudytojų S. B. ir E. J. parodymais, nes jie įvykio tiesiogiai nematė, buvo kitoje gatvės pusėje, atvykus policijos pareigūnams, nuteistasis G. Š. gestu parodė prie jų nesiartinti ir jie pasišalino. Iš to seka, jog pats nuteistasis G. Š. vengė, kad minėtus liudytojus tuoj po įvykio, apklaustų policijos darbuotojai.

Nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai V. Š. padaryto sužalojimo faktą patvirtina specialisto išvada (1 t., 7 b. l.), nukentėjusios V. Š., liudytojos V. M. parodymai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Kadangi nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl keisti priimtą teismo nuosprendį nėra pagrindo. O apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl paskirtos bausmės ir neturtinės žalos

Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. Š. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – įvykdė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, jo asmenybę – nuskalstamas veikas įvykdė būdamas neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, nedirba, registruotas darbo biržoje, į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė G. Š. laisvės apribojimo bausmes.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajai V. Š. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai – asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai V. Š. iš nuteistojo G. Š. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų nepažeidė.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.