Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-05-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-158-354/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-03
Bylos Nr.
1A-158-354/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-16249-2017-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus, Virginija Žindulienė
Kaltinamasis
D. L.
Advokatai
Giedrius Danėlius
Baudžiamoji byla Nr. 1A-158-354/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16249-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.20.12; 2.4.6.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 3 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Vaicekavičiui,išteisintojo D. L. gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 242 straipsnį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. L. buvo kaltinamas tuo, jog vengė atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę: žinodamas apie 2017 m. vasario 23 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kuriuo nuspręsta panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį dėl D. L. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį (BK straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), 145 straipsnio 2 dalį ir priimtą naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, būdamas dar nesuimtas išvyko iš savo nurodytos gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), taip pasislėpdamas nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų vengė atlikti 2017 m. vasario 23 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo trejiems metams bausmę iki 2017 m. kovo 30 d. 13.10 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Š. Vaicekavičius prašo panaikinti 2018 m. vasario 12 d. Telšių apylinkės teismo nuosprendį ir D. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 242 straipsnyje, ir jį nubausti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, naujai paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, subendrinant su jau paskirta laisvės atėmimo bausme 2017 m. vasario 23 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, prie didesnės neatliktos bausmės dalies pridėti mažesnę nauju nuosprendžiu skiriamą bausmę ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 10 mėnesių.Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino tiesioginius ir netiesioginius byloje surinktus D. L. kaltę pagrindžiančius įrodymus, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be to, skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė policijos pareigūnų parodymus apie tai, kad D. L. nerado jo gyvenamojoje vietoje, ir vadovavosi tik liudytojų, kurie yra D. L. draugai, kaimynai, parodymais. Prokuroras mano, kad vien ta aplinkybė, jog D. L. praeityje yra ne kartą teistas ir žinomas kaip asmuo, linkęs slėptis nuo pareigūnų, ne kartą sulaikymų metu nuo jų bėgo, ir tą patvirtino buvusi D. L. sutuoktinė A. S., parodo, kad D. L. linkęs daryti nusikalstamas veikas ir turėdamas kriminalinę patirtį puikiai žino bylų nagrinėjimo bei sprendimų priėmimo tvarką, jo išsakomi argumentai apie tai, kad jis nežinojęs apie jo atžvilgiu priimtą nepalankų Šiaulių apygardos teismo sprendimą, vertintini kritiškai, tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu D. L. atsisakė duoti kokius nors parodymus dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, o versija apie tai, kad D. L. gynėjas advokatas A. K. savo iniciatyva 2017 m. kovo 10 d. padavė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, išteisintajam apie tai nieko nežinant, atsirado tik bylos nagrinėjimo teisme metu ir negalėjo būti patikrinta ikiteisminio tyrimo metu. Pažymima, kad siekiant patikrinti D. L. teiginių pagrįstumą, teismo buvo prašoma iš advokato A. K. pareikalauti pateikti teisinių paslaugų teikimo D. L. sutarties kopiją, kasacinio skundo, teikto Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, nuorašą, rašto, kuriame raštu pareikšta ginamojo D. L. valia dėl sprendimo apskundimo kasacine tvarka, nuorašą, tačiau teismas šio prašymo netenkino.

Šalies argumentai

2. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo D. L. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Š. Vaicekavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

2. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

2.1. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

2.2. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

2.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

2.4. Prokuroro teigimu, D. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje, patvirtina policijos pareigūnų parodymai, duomenys apie tai, kad D. L. yra teistas, turi kriminalinę patirtį, be to, kad D. L. gynėjas advokatas A. K. 2017 m. kovo 10 d. padavė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl 2017 m. vasario 23 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio.

2.5. Kolegijos manymu, sutikti su tokiais prokuroro argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, jog siekiant asmenį pripažinti kaltu pagal BK 242 straipsnį, būtina ne tik nustatyti, kad asmuo žino apie jo atžvilgiu priimtą ir įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo asmeniui yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau ir realius tyčinius tokio asmens veiksmus, kuriais buvo vengiama atlikti paskirtą bausmę. Vien duomenys apie tai, kad asmuo turi kriminalinę praeitį ir žino apie jo atžvilgiu priimtą nuosprendį, nagrinėjamu atveju nepatvirtina, kad nuteistasis slapstosi ir realiai vengia atlikti su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Iš policijos pareigūnų V. V. ir P. Š., kurie vykdė D. L. paiešką, parodymų, duotų apylinkės teisme, negalima daryti neabejotinos išvados, kad D. L. vengė atlikti su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Pareigūnas V. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog vykdant D. L. paiešką buvo du kartus nuvykta D. L. nurodytu gyvenamuoju adresu ir nebuvo nieko rasta, o kokie kiti paieškos veiksmai buvo atlikti, minėtas liudytojas negalėjo nurodyti, nes duomenys apie paieškos metu atliekamus veiksmus yra riboto naudojimo (2 t., b. l. 36–39). Pareigūnas P. Š., apklausiamas apylinkės teisme, nurodė, kad ieškant D. L., į pastarojo gyvenamąją vietą per savaitę buvo vykta 5 kartus, kad jis pats (P. Š.) į D. L. gyvenamąją vietą nevyko, todėl, kaip konkrečiai buvo ieškoma nuteistojo D. L., nurodyti negalėjo, teigė, jog buvo mėginta su D. L. ir šio žmona susisiekti telefonu, tačiau to padaryti nepavyko, D. L. buvusi žmona taip pat nieko nežinojo apie buvusio vyro buvimo vietą. Be to, P. Š. paaiškino, jog su kitais asmenimis dėl D. L. buvimo vietos nebuvo bendrauta (2 t., b. l. 63–65). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir pareigūno P. Š. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 132). Taigi, šie liudytojų parodymai patvirtina tai, kad D. L. buvo ieškoma, tačiau tai nepatvirtina kaltinime nurodomų aplinkybių, jog D. L. savo tyčiniais veiksmais realiai vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, nes iš minėtų pareigūnų parodymų yra neaišku, kiek intensyviai buvo ieškoma D. L., kokie kiti veiksmai, išskyrus nuvykimą iki D. L. gyvenamosios vietos, buvo atlikti, ir byloje nėra jokių duomenų, rodančių, jog D. L. nurodytu gyvenamuoju adresu faktiškai negyveno, slapstėsi, vengė sulaikymo. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. L. versija, kad jis nesislapstė nuo pareigūnų, byloje nebuvo paneigta. D. L., teigdamas, jog jis nesislapstė, paaiškino, kad jis buvo savo gyvenamojoje vietoje ir tik asmeniniais reikalais trumpam išvykdavo, kad jis neturėjo jokių žinių, jog yra ieškomas. Šiuos D. L. teiginius patvirtina apylinkės teisme liudytojais apklausti A. L., E. B., M. B., A. L., S. L., S. T., kurie nurodė, kad D. L. 2017 m. vasario–kovo mėnesiais būdavo savo gyvenamojoje vietoje, pas jį atvykdavo draugai, pažįstami, be to, minėti liudytojai patvirtino, kad pareigūnai jų neklausinėjo apie D. L. ar pastarojo buvimo vietą ir nemėgino susisiekti su kitais D. L. artimaisiais. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. L. vasario pabaigoje buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) esančią VĮ (duomenys neskelbtini)“, kuri yra tame pačiame pastate, kaip ir (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas, ten užsisakė vairuotojo pažymėjimą, o 2017 m. kovo 2 d. nuvyko į tą pačią VĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsiimti minėto vairuotojo pažymėjimo (1 t., b. l. 164–165). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. L. buvo sulaikytas taip pat netoli (duomenys neskelbtini) policijos komisariato esančioje kavinėje (2 t., b. l. 23–24). Taigi, nurodytos byloje nustatytos aplinkybės, kad nebuvo bandoma susisiekti su D. L. draugais, kaimynais, giminėmis ar kitais asmenimis, galinčiais turėti duomenų apie D. L., taip pat tai, jog pats D. L. lankėsi viešose vietose, patvirtina, jog D. L. nesislapstė ir nevengė atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju byloje ištirtais įrodymais nepavyko įrodyti, kad D. L. atliko veiksmus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo vengimą, ir kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, jog D. L. turėjo tyčią vengti realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

2.6. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinio skundo reikalavimo ir, vadovaujantis prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, pripažinti kaltu ir nuteisti D. L. pagal BK 242 straipsnį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad D. L. pagal BK 242 straipsnį išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus apeliacinį skundą.

Teisėjai Nijolė MatuzevičienėGražvydas PoškusVirginija Žindulienė