- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-18
- Bylos Nr.
- I-2477-624/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Anatolijus Baranovas
- Trečiasis asmuo
- E. R., valstybės įmonė Registrų centras, A.
- Pareiškėjas
- K. V. B., A. M.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. V. B. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. V. B. ir A. M. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, E. R., A. S., A. K. ir N. J., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I
Pareiškėjai K. V. B. ir A. M. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami:
1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Centras, trečiasis suinteresuotas asmuo) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 235 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 235);
2) panaikinti Centro Vilniaus filialo (toliau – ir Filialas, atsakovas) 2009 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. RS-999 „Atsisakyti išregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir sprendimas Nr. RS-999);
3) įpareigoti Filialą priimti naują sprendimą: panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į pastatus – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir namų ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatai) – E. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) vardu bei panaikinti Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) įrašą apie nuosavybės teisių įregistravimą į Pastatus E. R. vardu.
Skunde pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad Filialas neturėjo teises priimti sprendimo įregistruoti nuosavybės teises į Pastatus E. R. vardu, nes 2008 m. sausio 9 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties (toliau – ir Sutartis) pagrindu pareiškėjai įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Trakų raj., (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas) ir tą pačią dieną Centrui pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių į Sklypą įregistravimo, kas buvo padaryta 2008 m. sausio 22 d.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.395 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Sutartyje nuosavybės teisių perleidimo į Sklype esančius statinius klausimas nebuvo aptartas, todėl laikytina, jog visi statiniai, esantys Sklype, perėjo pareiškėjų nuosavybėn.
Atkreipė dėmesį į tai, kad E. R. 2008 m. sausio 22 d., t. y. tada, kai nuosavybės teisės į Sklypą jau buvo įregistruotos pareiškėjų vardu, neturėdamas Sklypo savininkų sutikimo, Centrui pateikė prašymą atlikti nuosavybės teisių į Pastatus registravimą. Nurodė, kad minėtas prašymas buvo patenkintas ir 2008 m. vasario 5 d. nuosavybės teisės į Pastatus įregistruotos Registre. Vertino, kad tai padaryta buvo nepagrįstai ir neteisėtai. Nukreipė į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 29 straipsnį ir pabrėžė, kad E. R. prašymas turėjo būti atmestas.
Teigė, kad dėl pirmiau nurodyto tiek Filialas, tiek ir Centras turėjo tenkinti pareiškėjų reikalavimus panaikinti sprendimą dėl E. R. nuosavybės teisių į Pastatus įregistravimo bei panaikinti atitinkamą Registro įrašą. Nurodė, kad sprendimas Nr. 235 yra formalus, jame atkartojami sprendimo Nr. RS-999 argumentai. Laikėsi pozicijos, kad jame nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjai turi pateikti papildomus dokumentus, kurie patvirtintų, jog įregistruota daiktinė teisė pasibaigė (Registro įstatymo 22 str. 7 d.), nes tą įrodo Sutartis.
Atkreipė dėmesį į tai, jog centrinis registratorius, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymą, nurodė ir kitą argumentą, t. y. kad Registre yra įregistruoti juridiniai faktai apie E. R. disponavimo Pastatais teisės apribojimą (areštą), tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nurodytos teisės normos, kuriomis grindžiamas šis argumentas. Be to, pagal Registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, neteisėtas nuosavybės teisių įregistravimas Registre negali sukelti teisėtų pasekmių, t. y. disponavimo turtu apribojimo ir pan. Galiausiai juridinių faktų (arešto) įregistravimas nepadaro neteisėto nuosavybės teisių į Pastatus įregistravimo teisėtu.
Manė, kad vienašališkas E. R. prašymas ir kartu su juo pateikti statybos leidimas bei pripažinimo tinkamu naudoti aktas negalėjo būti pagrindu, be jokių papildomų įrodymų suteikiančiu teisę teritoriniam registratoriui priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į svetimame žemės sklype esančius Pastatus.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovai papildomai paaiškino, kad sudarant Sutartį, nebuvo atlikta Sklype esančių Pastatų teisinė registracija, todėl jie į Sutartį nebuvo įtraukti, tačiau pareiškėjai žinojo ir tai buvo aptarta preliminariojoje pirkimo–pardavimo sutartyje (2007 m. spalio 8 d. sutartis dėl nupirktų žemės sklypų teisinio įforminimo), kuri buvo sudaryta tarp pareiškėjų ir E. R., kad perkamama Sklypas su jame esančiais Pastatais. Pažymėjo, kad preliminari pirkimo–pardavimo sutartis niekur nebuvo įregistruota. Teigė, jog Pastatai Sutartyje nebuvo paminėti, nes tiek pardavėjui, tiek ir pirkėjams tai buvo priimtina.
Atsiliepimas
Atsakovas Filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju E. R. kartu su 2008 m. sausio 22 d. prašymu dėl nuosavybės teisių įregistravimo pateikė 2007 m. sausio 18 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. sausio 22 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (100)-11.73-14, kuriame statytoju nurodomas E. R., kuris yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinantis dokumentas (Registro įstatymo 22 str. 1 d.) ir kurio pagrindu įrašomi duomenys apie daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą turėtoją. Taigi daiktinių teisių į Pastatus registravimas Registre buvo atliktas teisėto, nenuginčyto bei atitinkančio Registro įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) reikalavimus dokumento pagrindu.
Rėmėsi Registro įstatymo 16 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Nuostatų 35 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas panaikinti Registro įrašus apie E. R. nuosavybės teises į Pastatus ir kartu su prašymu pateikta Sutartis nėra tinkamas pagrindas nuosavybės teisių į Pastatus išregistravimui, t. y. nagrinėjamu atveju nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad nuosavybės teisės pasibaigė ar pasikeitė jų turėtojas arba kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo įstatymų nustatyta tvarka panaikintas. Todėl sprendimu Nr. RS-999 buvo pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą.
Nukreipė į Sutarties 1.1 ir 5.1 punktus ir laikėsi pozicijos, jog Sutarties pagrindu pareiškėjai įsigijo tik Sklypą, kuriame vėliau teisės aktų nustatyta tvarka buvo suformuoti ir įforminti nekilnojamieji daiktai. Teigė, kad laikyti nekilnojamąjį daiktą kito nekilnojamojo daikto priklausiniu bei taikyti tam tikras teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į nekilnojamojo daikto priklausinius atsiradimo pagrindus, būtų galima tik tada, jeigu tuo metu, kai pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į Sklypą, atitinkamo teisės akto tvarka būtų buvę suformuoti ir įforminti patys nekilnojamieji daiktai. Taigi nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.395 straipsnio 1 dalies nėra jokio pagrindo.
Rėmėsi Registro įstatymo 13 straipsniu ir laikėsi pozicijos, kad dėl to, jog tuo metu, kai buvo registruojamos nuosavybės teisės į Sklypą, Pastatai Nekilnojamojo turto kadastre (toliau – ir Kadastras) nebuvo įregistruoti, pareiškėjai į juos neįgijo nuosavybės teisių. Nukreipė į Registro įstatymo 23 straipsnį bei Nuostatų 11 ir 46 punktus ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju prašymą išregistruoti nuosavybės teises turi teisę paduoti tik nekilnojamojo daikto savininkas, o suinteresuoti asmenys, t. y. pareiškėjai, pažeistas teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, nes jie nėra tinkami subjektai paduoti tokį prašymą.
Pažymėjo, kad Pastatai šiuo metu yra areštuoti, be to, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2111-44/2008 pagrindu yra padaryta žyma apie E. R. nuosavybės teisių į Pastatus perleidimo draudimą. Nukreipė į Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalis ir manė, kad nagrinėjamu atveju Pastatų teisinio registravimo keitimas (asmens nuosavybės teisių į juos išregistravimas) nėra galimas, nes būtų pažeistas Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalyjes numatytas draudimas pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą.
Pabrėžė, jog, vadovaujantis Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registro duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad prievolės tikrinti, ar yra žemės sklypo savininko sutikimas, kad jam nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype būtų įregistruoti trečiajam asmeniui priklausantys pastatai, atsakovas neturi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjai žinojo, jog neįgis Pastatų Sutarties pagrindu, nes su jais buvo sutarta, kad nagrinėjamu atveju bus taikomos CK 6.395 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos. Pažymėjo, jog pirkėjai buvo susipažinę su Sklypo generaliniu planu, jo užstatymo techniniais rodikliais. Akcentavo, kad Sutartyje buvo numatyta atpirkimo teisė ir kad registruojant Pastatus jos įgyvendinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Teigė, jog pareiškėjai taip pat žinojo apie pardavėjo projektus ir generalinio plano eksplikacijoje sutartiniu ženklu Nr. 5 pažymėtus esamus namų ūkio pastatus bei numatytus projektus (ženklai 2–3). Jų parduoti trečiasis suinteresuotas asmuo neketino ir nepardavė. Pabrėžė, kad jokių dokumentų, patvirtinančių E. R. nuosavybės teisių į Pastatus pasikeitimą ar pasibaigimą, nėra.
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens E. R. atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentai yra analogiški atsakovo Filialo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentams.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo ir jo atstovas papildomai paaiškino, kad pardavė ir tą Sklypo dalį, kurioje buvo jam priklausantys Pastatai, nes tik tokiu būdu buvo galima gauti leidimus statybai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai nepagrįstai remiasi CK 6.395 straipsnio l dalimi, nes sudarydami Sutartį jie žinojo, kad perka tik Sklypą.
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens A. S. atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentai yra analogiški atsakovo Filialo ir trečiojo suinteresuoto asmens E. R. atsiliepimų į pareiškėjų skundą argumentams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo N. J. su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. su pareiškėjų skundu iš esmės sutiko ir prašė dėl pareiškėjų reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad realiai Sklypas nebuvo perkamas, o Sutartimi E. R. iš esmės buvo suteiktas kreditas, t. y. Sklypas buvo įkeistas, dėl ko ir buvo numatyta teisė E. R. per 1 metus atpirkti Sklypą su Pastatais. Pažymėjo, kad praėjus 1 metams, jis Sklypo neatpirko, bet įregistravo nuosavybės teises į Pastatus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsniu, 22 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 1–3 dalimis, 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 12 straipsnio 1–3 dalimis, 13 straipsnio 1–3 dalimis, Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 625 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 84–85, 88–90 punktais ir padarė išvadą, kad Filialas, E. R. prašymo pagrindu įrašydamas Pastatų duomenis į Kadastrą bei registruodamas juos Registre, taip pat įregistruodamas E. R. nuosavybės teises į Pastatus, nepažeidė teisės aktų nustatytos tokių veiksmų atlikimo tvarkos ir nepriėmė nepagrįstų sprendimų, nes E. R., kuris yra šių daiktų statytojas, pateikė atsakovui Kadastro įstatyme ir Kadastro nuostatuose numatytus dokumentus, t. y. prašymą įrašyti Pastatų duomenis į Kadastrą, statybos leidimą, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir kadastrinių matavimų bylą. Vertino, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti įrašyti nekilnojamų daiktų duomenis į Kadastrą, taip pat juos įregistruoti Registre. Pažymėjo, kad šių sprendimų pareiškėjai neginčijo ir neginčija. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog duomenų apie tai, kad dokumentas, kurio pagrindu atsakovas įregistravo E. R. nuosavybės teises į Pastatus, t. y. 2008 m. sausio 22 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (100)-11.73-14, būtų panaikintas, nėra, Filialas neturėjo pagrindo priimti sprendimo netenkinti atitinkamo E. R. prašymo.
Vertino, kad pareiškėjų teiginiai, jog E. R., neturėdamas žemės, kurioje stovi Pastatai, savininkų sutikimo, neturėjo teisės paduoti prašymo įregistruoti nuosavybės teisės į juos ir jog dokumentas, kurio pagrindu buvo prašoma atlikti registraciją, neatitiko Registro įstatymo reikalavimų, t. y. kad buvo Registro įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos aplinkybės Registro tvarkytojui atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, yra nepagrįsti, nes nenuginčijus 2008 m. sausio 22 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)-11.73-14, nėra pagrindo manyti, kad E. R. neturėjo teisės paduoti prašymo įregistruoti nuosavybės teisių į jame nurodytus Pastatus, o reikalavimas, kad Registro tvarkytojui, teikiant tokio pobūdžio prašymą, būtų pateikiamas žemės, kurioje stovi statiniai, savininko sutikimas, Registro įstatyme ir Registro nuostatuose nenumatytas.
Nukreipė į Registro įstatymo 16 straipsnio 1 ir 4 dalis, Registro nuostatų 19 ir 35 punktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1512/2008 ir konstatavo, kad pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisių į Pastatus išregistravimo buvo atmestas pagrįstai, nes jiems nesuteikta teisė paduoti tokį prašymą. Be to, pareiškėjų prašymo pateikimo atsakovui metu Pastatai buvo areštuoti, todėl atsakovas vien šiuo pagrindu negalėjo tenkinti pareiškėjų prašymo (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 1 ir 4 d., 4 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų reikalavimas, kitaip nei nurodo pirmosios instancijos teismas, buvo ne E. R. nuosavybės teisių išregistravimas, o neteisėtų sprendimų dėl nekilnojamojo turto įregistravimo panaikinimas, ir nurodė, kad dėl to, jog neteisingai nustatė pareiškėjų skundo dalyką, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.
2. Pažymi, kad pareiškėjai į Filialą kreipėsi dėl neteisėtos registracijos panaikinimo, o ne dėl E. R. nuosavybės teisių į Pastatus išregistravimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tas faktines ir teisines aplinkybes, kurios buvo neteisėtų Centro sprendimų priėmimo metu, o ne tas, kurios egzistavo pareiškėjų prašymų dėl neteisėtų sprendimų panaikinimo padavimo metu.
Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jų skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog CK 6.395 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai nekilnojamieji daiktai yra tinkamai įregistruoti Kadastre ir Registre. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjų minima 2007 m. spalio 8 d. sutartis dėl nupirktų žemės sklypų teisinio įforminimo yra preliminari, be to, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Sutartis buvo sudaryta būtent minėtos sutarties pagrindu. Pabrėžia, kad Registro tvarkytojui 2007 m. spalio 8 d. sutartis dėl nupirktų žemės sklypų teisinio įforminimo pateikta nebuvo.
Kiti atsakovo Filialo atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. R. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad A. K. ir N. J. nagrinėjamu atveju nepagrįstai įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nes šioje byloje priimtas teismo sprendimas neturės įtakos jų teisėms ir pareigoms.
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens E. R. atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą argumentai yra analogiški pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentams.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo pateikia argumentus, analogiškus jo atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Tretieji suinteresuoti asmenys Centras, A. K. ir N. J. atsiliepimų į pareiškėjų apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl sprendimo Nr. 235 ir sprendimo Nr. RS-999 teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėjai turi teisę reikalauti, idant atsakovas atliktų tokius veiksmus, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tyrė ir vertino būtent šiuos aspektus, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jų pateikto skundo dalyką, nes kokie reikalavimai jame buvo keliami, tokie ir buvo nagrinėjami skundžiamame sprendime.
Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendras principas, kad Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 22 d. E. R. kreipėsi į atsakovą su prašymais dėl jam priklausančio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Kadastrą ir fizinio asmens nuosavybės įregistravimo į statinius, butus ar patalpas (b. l. 53-54) (Registro įstatymo 13 str.). Kartu su prašymu jis pateikė 2008 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (100)-11.73-14 (b. l. 56), kuriame statytoju nurodomas E. R. (taip pat ir 2007 m. sausio 18 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame statytoju nurodomas E. R.; b. l. 55), kuris Registro įstatymo 22 straipsnio 1 punkto prasme laikytinas tinkamu daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančiu dokumentu ir atitinka Registro įstatymo 23 straipsnyje tokiam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi atsakovas pagrįstai 2008 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą dėl Pastatų ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo E. R. vardu (2009 m. birželio 18 d. Registro centrinio duomenų banko išrašas, b. l. 9-13). Teisėjų kolegija pažymi, kad tas teisines pasekmes, su kuriomis nesutinka pareiškėjai, sukelia būtent šis teritorinio registratoriaus sprendimas. Byloje nėra duomenų, kad minėtas teritorinio registratoriaus spendimas būtų buvęs nuginčytas ar šiuo metu būtų ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka. Taigi jis yra galiojantis ir sukelia atitinkams teisines pasekmes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai 2009 m. birželio 1 d. kreipėsi į atsakovą prašydami panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į Pastatus E. R. vardu ir panaikinti Registre įrašą apie nuosavybės teisių įregistravimą į Pastatus E. R. vardu (b. l. 14-15), kitaip tariant, išregistruoti E. R. nuosavybės teises į Pastatus, nes, anot jų, jie remiantis CK 6.395 straipsnio 1 dalimi Sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į Pastatus. Sprendimu Nr. RS-999 minėtas prašymas inter alia tuo pagrindu, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog E. R. nuosavybės teisės į Pastatus pasibaigė (Registro įstatymo 16 str. 1 d., 22 str., 23 str. 2 d., Registro nuostatų 35 p.), o pareiškėjų atsirado, buvo netenkintas. Sprendimu Nr. 235 sprendimas Nr. RS-999 iš esmės tais pačiais motyvais, kurie nurodyti sprendime Nr. RS-999, buvo paliktas galioti.
Registro įstatymo 22 straipsnio 7 punkte numatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančiu dokumentu yra rašytinis sandoris. Nagrinėjamu atveju buvo sudarytas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sandoris, įformintas Sutartimi (b. l. 18-24), kurioje expressis verbis nebuvo aptartas Pastatų, esančių Sklype, perėjimo nuosavybėn klausimas, ką pareiškėjai, remdamiesi CK 6.395 straipsnio 1 dalimi, laiko fakto, jog Pastatai perėjo jų nuosavybėn, patvirtinimu ir tuo iš esmės grindžia visus savo reikalavimus, adresuotus tiek atsakovui, tiek ir teismui. E. R. su tokia pozicija nesutinka ir teigia, kad Pastatai priklauso jam. Taigi nagrinėjamu atveju yra kilęs civilinės prigimties ginčas dėl to, kas yra Pastatų savininkas, tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų sprendimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Tai nebuvo reikšminga ir atsakovui priimant sprendimą Nr. RS-999, kadangi Sutarties sudarymo metu, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, Pastatai, kaip nekilnojamieji daiktai, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti ir įregistruoti Kadastre bei Registre bei atitinkamai nebuvo įregistruotos nuosavybės teisės į juos. Taigi pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad Sutartis įrodo, jog Sutarties pagrindu E. R. nuosavybės teisės į Pastatus baigėsi, o jų atsirado. Galiausiai iš Sutarties turinio nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad pardavėjas išreiškė valią parduoti Pastatus, o pirkėjai apie tokią jo valią nežinojo ir jos nesuprato (1.2.3, 5.1 p., nuostatos dėl servitutų nustatymo (CK 395 str. 2 ir 3 d.)).
Registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, Registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimo tvarką nustato Registro nuostatai. Registro nuostatų 11 punkte inter alia numatyta, kad prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo teritoriniam registratoriui, o pagal jų 35 punktą, daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Sutartis tokiu dokumentu nelaikytina, o duomenų apie tai, kad 2008 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (100)-11.73-14 (ar 2007 m. sausio 18 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų buvę panaikinti ar kitokiu būdu pripažinti negaliojančiais, byloje nėra, todėl nėra ir pagrindo išvadai, kad E. R. nuosavybės teisės į Pastatus yra pasibaigusios. Taigi pareiškėjai, kreipdamiesi į atsakovą, idant šis iš Registro išregistruotų E. R. nuosavybės teises į Pastatus, nepateikė jokio dokumento, kuris patvirtintų tokį juridinį faktą, dėl ko atsakovas pagrįstai ir teisėtai sprendimu Nr. RS-999 nurodė jiems, kad šie neįvykdė šio pirmiau nurodytuose teisės aktuose įtvirtinto reikalavimo. Atitinkamai ir sprendimas Nr. 235, kuriuo sprendimas Nr. RS-999 buvo paliktas galioti, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus tokiame faktiniame kontekste taip pat nėra. Be to, šis pareiškėjų reikalavimas negali būti patenkintas dar ir todėl, jog yra taip suformuluotas, jog atsakovas turėtų atlikti veiksmus, kurių jis negali atlikti ex officio, vadinasi, jis tam neturi kompetencijos.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, nors iš dalies ir grindžiamas kitais motyvais, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų K. V. B. ir A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.