Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo E. K. atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei, atsakovo atstovei Agnei Zinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (15/6-14)15PR-254 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui E. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą prašymą išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas asmenų, kurie siekia jį sulaikyti ir sumušti dėl jo tautybės (jis yra (duomenys neskelbtini), jo žmona – (duomenys neskelbtini)), taip pat dėl to, kad dalyvavo mitinguose prieš (duomenys neskelbtini) prezidentą. Teigė, kad jei būtų išsiųstas į (duomenys neskelbtini), jam grėstų neteisėtas sulaikymas ar kitokio pobūdžio persekiojimas, todėl manė, kad atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, remiantis turima informacija apie prieglobsčio prašytojo kilmės šalį, nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos šiuo metu persekiotų protestuotojus. Prieš E. K. nebuvo panaudoti jokie veiksmai, prilyginami persekiojimui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui gresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai tautybei. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, pavojaus (duomenys neskelbtini), todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Pažymėjo, kad nebuvo rasta informacijos apie valdžios institucijų vykdomą persekiojimą, nukreiptą prieš (duomenys neskelbtini), sudariusius mišrias santuokas su (duomenys neskelbtini) tautybės asmenimis, priešingai, pažymoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) laipsniškai pradėjo kreipti dėmesį į mažumų problemas. Todėl tvirtino, kad pareiškėjo argumentai apie jo persekiojimą dėl to, kad jo žmona yra (duomenys neskelbtini), yra nelogiški ir neįtikinami. Akcentavo, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomi neteisėtai veiksmai, konstatuotina, kad jis neišnaudojo visų turimų galimybių kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, kad gautų valstybės pasaugą nuo tariamų persekiojimo veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę dėl diskriminacijos tautybės atžvilgiu nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, nes iš Departamento 2011 m. liepos 14 d. pažymos matyti, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) neišskiriami kaip kokia ypatinga etninė grupė, (duomenys neskelbtini) atžvilgiu (duomenys neskelbtini) taip pat nėra kokių nors rimtų diskriminacinių veikų. Atsižvelgęs į Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus turimą informaciją apie (duomenys neskelbtini) 2011 m. gegužės mėnesio pabaigoje vykusius protestus, nukreiptus prieš dabartinio šalies vadovo vykdomą politiką, per šiuos protestus sulaikytų asmenų padėtį, bei įvertinęs visą prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, teismas darė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos pareiškėjo nepersekioja, o jo paties baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai nepagrįsta, nes nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jį (duomenys neskelbtini) siekiama sulaikyti ir sumušti dėl jo tautybės, nėra įrodyti ir nesąlygoja Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatose įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjui būtų galima suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepasinaudojo (duomenys neskelbtini) valstybės gynyba, nors tai galėjo padaryti, pakankamų įrodymų apie negalėjimą gauti valstybės apsaugos nuo persekiojimo pareiškėjas taip pat nepateikė. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) nėra paplitusi prievarta, pareiškėjas politinėms partijoms nepriklauso, todėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą nėra. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Sprendimu pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį akivaizdžiai nepagrįstu pripažintas pagrįstai (Įstatymo 2 str. 1 d., 77 str. 2 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą ir Departamento Sprendimą panaikinti bei įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš naujo.

Teigia, kad grįžti į (duomenys neskelbtini) negali. Nurodo, kad apklausų metu neturėjo galimybės pateikti išsamių paaiškinimų, kadangi jam nebuvo tinkamai ir suprantami išaiškinta teisė turėti atstovą apklausos metu, kuris būtų papildomai tiksliau ir detaliau paaiškinęs, jog jis privalo išsamiai pateikti argumentaciją dėl prieglobsčio suteikimo. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teisme papildomai pateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios atsakovo nebuvo tiriamos ir kurios susijusios su prieglobsčio prašymo pagrįstumu. Tvirtina, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti jo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo tenkinimu. Mano, kad teismas neturėjo galimybių objektyviai įvertinti ir ištirti posėdžio metu jo nurodytų naujų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos Departamento, todėl teismo išvados paremtos tik prielaidomis ir jo atžvilgiu nepagrįstai taikytos akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo teisinės pasekmės.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad remiantis byloje esama medžiaga, pareiškėjas buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis, tai patvirtina jo paties parašas, todėl pareiškėjo teiginys, jog nebuvo paaiškinta, kad jis turi pateikti visą su prieglobsčio prašymu susijusią informaciją ir kad nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į teisinę pagalbą, yra visiškai nepagrįstas. Mano, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią pareiškėjas norėjo atskleisti pareigūnams, buvo pateikta ir užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrų reikalavimų. Pabrėžia, kad pareiškėjas melagingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė jo teismo posėdžio metu pateiktų argumentų, nes pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčijamu atsakovo Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikos dėl to, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas, bei nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies ir Įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrįstai taikė akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo teisines pasekmes bei kad nepagrįsta teismo išvada, jog jo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastys nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį laikė akivaizdžiai nepagrįstu.

Akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoka pateikta Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, jog tai yra toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 77 straipsnio 2 dalis reglamentuota, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius visapusiškus paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, o nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis išvyko iš savo kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

2011 m. rugsėjo 7 d. Departamentui pateiktame prašyme dėl prieglobsčio pareiškėjas teigė, kad prašo suteikti politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje todėl, kad pas jį (duomenys neskelbtini) didelės problemos, jį persekioja politiniu motyvu dėl to, kad jis dalyvavo demonstracijoje prieš valdžią, po gegužės 26 d. jį ir jo šeimą pradėjo persekioti organai, jį porą kartų mušė prie namų, jo žmona ir 5 metų vaikas bijo išeiti į gatvę, nes (duomenys neskelbtini) visą laiką persekiojo (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0421, b. l. 3). 2011 m. rugsėjo 7 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad dėl to, jog jo žmona yra (duomenys neskelbtini), juos persekiojo, taip pat kad ne kartą buvo mitinguose, po kurių būdavo sulaikytas ir vežamas į mišką bei mušamas (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0421, b. l. 8). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti motyvai akivaizdžiai nepagrindžia persekiojimo Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais pavojaus. Įvertinusi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. liepos 17 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-10-6-31 apie partiją (duomenys neskelbtini) „Demokratinis judėjimas – vieninga (duomenys neskelbtini)“ ir Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. liepos 9 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-6-19 apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) bei paties pareiškėjo paaiškinimus, teisėjų kolegija visiškai sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai nepagrįsta, neparemta jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Byloje esantys duomenys apie tautinių mažumų padėtį (duomenys neskelbtini) prieštarauja pareiškėjo nurodytiems teiginiams apie tariamą jo persekiojimą dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o jo žmona – (duomenys neskelbtini). Šie pareiškėjo teiginiai neargumentuoti ir niekaip nepagrindžia diskriminacinio pobūdžio persekiojimo pavojaus kilmės šalyje. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad grąžinus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), dėl jo nurodytos veiklos ar priklausymo tautinei mažumai jam grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas, tuo labiau, kad pagal Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro išleisto „Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir JTVPK vadovas) 65 punktą, diskriminacija pati savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį pabėgėliu. Byloje nesant duomenų, kad valdžios institucijos žinojo apie pareiškėjo atžvilgiu tariamai atliekamus diskriminacinius veiksmus ir nesiėmė pagrįstų priemonių užkirsti jiems kelią ar nesugebėjo atlikti joms pavestos funkcijos juos apginti, pagal JTVPK vadovo 65 punktą nėra pagrindo tokius veiksmus laikyti persekiojimu.

Be to, nei Migracijos departamentui pateiktame prieglobsčio prašyme, nei apklausos metu pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo dalyvavimu mitinguose prieš šalies valdžią, nepagrindžia individualaus persekiojimo grėsmės pareiškėjo atžvilgiu. Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Tuo tarpu Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai apie jam kylančią grėsmę nebuvo nuoseklūs. Prašyme dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas nurodė, kad jį porą kartų mušė prie namų, jo žmona ir vaikas bijo išeiti į gatvę, nes (duomenys neskelbtini) visą laiką persekiojo, tuo tarpu pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis buvo vežamas į mišką ir mušamas po demonstracijų. Pareiškėjo pasakojimas prieštarauja neprieštaringumo ir nuoseklumo reikalavimams, keliamiems prieglobsčio prašytojų bylose, kai prieglobsčio prašytojo pasakojimas faktiškai yra esminis įrodymas, kuriuo asmuo grindžia būtinybę jam suteikti prieglobstį. Todėl pareiškėjo paaiškinimai, juos įvertinus informacijos apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) kontekste, pagrįstai nevertinti kaip įrodymas, kad (duomenys neskelbtini) jam gali grėsti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų. Nurodomi pareiškėjo sumušimai nėra pagrįsti jokiais įrodymais bei, kaip minėta, yra prieštaringi, todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nenustatyta, jog pareiškėjas yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų, o jo baimė grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygota realiai egzistuojančiomis priežastimis ir yra akivaizdžiai nepagrįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog pareiškėjas savo paaiškinimuose iš esmės nenurodė grėsmių, kurios galėtų būti traktuojamos kaip pagrindas suteikti pabėgėlio statusą.

Bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo atžvilgiu bus pažeistos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Byloje esantys įrodymai (paties pareiškėjo paaiškinimai, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. liepos 17 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-10-6-31 apie partiją (duomenys neskelbtini) „Demokratinis judėjimas – vieninga (duomenys neskelbtini)“ ir Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. liepos 9 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-6-19 apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. liepos 14 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) 15/6-10-6-30 apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. (duomenys neskelbtini) 0421, b. 1. 18-31)) nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į (duomenys neskelbtini), kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nes nėra įrodymų, kad šioje valstybėje vyksta chaotiško, aklo smurto protrūkiai.

Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, t. y. visiškos grėsmės būti persekiojam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Be to, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti jam papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktus ar laikiną teritorinį prieglobstį pagal Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog jam nebuvo tinkamai išaiškinta teisė į teisinę pagalbą, todėl jis nepateikė išsamių paaiškinimų, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 7 d. pirminės apklausos metu buvo pasirašytinai supažindintas su teisėmis ir pareigomis, apklausoje dalyvavo vertėjas (Prieglobsčio prašytojo byla (duomenys neskelbtini) 0421, b. 1. 4). Skunde ar apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurių jis nebūtų galėjęs pateikti atsakovui, ar kokių kitų naujų aplinkybių. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo (b. l. 21-22), todėl pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teisme pateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios atsakovo nebuvo tiriamos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas PiličiauskasSkirgailė Žalimienė