- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- I-4407-402/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01900-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- J. N.
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014-12-29 iki šiol atlieka bausmę Alytaus PN. Periodiškai, atliekant bausmę kamerose jam draudžiama rūkyti. Rūkyti leidžiama tik išeinant iš uždaros zonos. Jis rūko nuo pat jaunystės. Per parą surūkydavo po 30-40 cigarečių, todėl jam nepakanka rūkyti tik išeinant į pasivaikščiojimo kiemelį vieną kartą per parą. Dėl pastovaus nikotino trūkumo jis negali miegoti, pailsėti, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučiasi pažemintas. Mano, kad atsakovo veiksmai neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka, atsiliepime į skundą (b.l. 7-12) ir atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas nuo 2014-12-29 iki dabar periodiškai bausmę atlieka baudos izoliatoriaus kamerose, dėl nuolatinio atsisakymo eiti į jam paskirtą būrį.
Pareiškėjo argumentas, kad Alytaus pataisos namai jam nesuteikė teisės rūkyti yra klaidinantis, nes 2015-08-31 Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-231 1.2. p. numatyta, kad uždaroje zonoje esantys nuteistieji rūkymo priemones laiko tam įrengtose dėžutėse kurios yra uždarosios zonos patalpų koridoriuje ir vadovaujantis 1.5. p. rūkymo priemonės jiems išduodamos einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždarosios zonos patalpų.
Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose nuo 2014-12-29 iki skundo padavimo teismui dienos – 2015-03-27.
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad Alytaus pataisos namai jam nesuteikė teisės rūkyti, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir kt.).
Sutinkamai su 2015-08-31 Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymo Nr. 1-231 1.2. p. uždaroje zonoje esantys nuteistieji rūkymo priemones laiko tam įrengtose dėžutėse kurios yra uždarosios zonos patalpų koridoriuje ir vadovaujantis 1.5. p. rūkymo priemonės jiems išduodamos einant į pasivaikščiojimą arba išvykstant iš uždarosios zonos patalpų.
Lietuvos higienos normos HN76:2010 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas nenumato rūkymo ribojimo įkalinimo įstaigose, tačiau šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja rūkymo draudimą bendrojo naudojimo patalpose, kur nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigų gyvenamieji kambariai, kamerų tipo patalpos bei kitos bendro naudojimo patalpos priskiriamos prie bendro naudojimo patalu. Taigi, miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos ištaigu administracijos turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (2013m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013; 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013; 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1386/2012).
Sutinkamai su BVK 103 str., 146 str. 2 d., nuteistiesiems esantiems uždarytiems į baudos izoliatoriaus kamerą leidžiama kasdien pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo metu pareiškėjas gali rūkyti.
Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos laisvės atėmimo vietų direktoriams išaiškino Lietuvos Respublikos bausmių Vykimo kodekso 110 str. 2 d. 9 p. (laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose) taikymo detales 2015-09-01 raštu Nr. 1S-3165: „Kalėjimų departamento vertinimu, draudimas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, yra taikytinas ne tik Kodekso 145 str. normai, bet ir Kodekso 146 str. normai, t. y. baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose, nes savo esme, suvaržymais ir taikymo eiliškumu, anksčiau minėtos nuobaudų rūšys yra griežtesnės. Todėl draudimas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose turėtų būti taikomas ir Kodekso 146 str., kol minėtas straipsnis neteks galios (2016 m. balandžio 1 d.).
Pareiškėjas savo skundu teigė, kad jam nebuvo leista rūkyti patalpinant jį kamerų tipo patalpose. Tačiau teismui pateiktoje pažymoje apie pareiškėjo perkėlimus nurodyta, jog jis periodiškai buvo patalpintas į baudos izoliatorių, kaip matyti ginčo laikotarpiu pareiškėjas niekada nebuvo patalpintas į kamerų tipo patalpas. Atsakovas tai patvirtino teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog pareiškėjas nebuvo patalpintas į kamerų tipo patalpas.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys Bausmių vykdymo kodekso skyriai. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos ir draudimai, tarp jų: pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus; draudimas turėti ir naudoti tabako gaminius uždaroje zonoje. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas -užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis - drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodeksas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A149-589/2010).
Esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą pareiškėjo argumentai nepagrįsti ir atmestini.
Atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog rūkymo ribojimas sukėlė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir kt. neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl rūkymo ribojimo Alytaus pataisos namuose, yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai ir kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvenciją, sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginami bausmės atlikimo reikalavimai.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3, 21 str. sąlygomis.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog byloje nenustatyta aplinkybių ir duomenų, kuriuos galima būtų laikyti teisiniu pagrindu neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. N. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.