- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-847-467/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01016-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Dalia Kačinskienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- J. T.
- Atsakovas
- V. T.
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui V. T. dėl tėvystės nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. T. 2010 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atnaujinti ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo padavimo terminą, pripažinti V. T. tėvystę, įrašytą L. T., gimusios 2003 m. birželio 3 d., gimimo liudijime, negaliojančia. Ieškinyje nurodė, kad ji su atsakovu V. T. susituokė 2001 m. birželio 30 d. Ji viena, be atsakovo, 2001 metais išvyko gyventi į Portugaliją, kur įsidarbino, susipažino su vietiniu gyventoju, nuo jo pastojo ir 2003 m. birželio 3 d. pagimdė dukrą L. T. Kadangi jos santuoka su atsakovu nėra nutraukta, dukros tėvu gimimo liudijime įrašytas atsakovas. Atsakovas negali būti jos dukros tėvu, nes ji nuo 2001 metų nė karto nebuvo grįžusi į Lietuvą, su atsakovu nebendravo. Prašė atstatyti praleistą senaties terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, nes ji nuo pat išvykimo nė karto nebuvo grįžusi į Lietuvą, kadangi neturėjo tam lėšų.
Atsiliepimas
Atsakovas V. T. su ieškiniu sutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovė 2001 metais išvyko į Portugaliją, kur 2003 metais pagimdė tamsiaodę dukrą. Ieškovė 9 metus nebuvo grįžusi į Lietuvą. Teismo posėdyje atsakovas nurodė, jog vieną kartą buvo nuvykęs pas ieškovę, bet po to, kai jau buvo gimusi dukra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė, jog nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams, galima tik įrodžius, jog vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai (CK 3.150 str.). Ieškovė neprašė, kad atsakovo tėvystės nuginčijimui būtų paskirta DNR ekspertizė. Kaip įrodymą, kad atsakovas nėra dukros L. T. tėvas, ieškovė pateikė tamsiaodės mergaitės fotonuotrauką, tačiau kokio būtent vaiko atvaizdas yra pateiktoje fotonuotraukoje, įrodymai nepateikti. Atsakovas taip pat nesutiko, kad tikslu nuginčyti tėvystę būtų atlikta DNR ekspertizė. Šalims atsisakius skirti DNR ekspertizę, kitų patikimų įrodymų, kad atsakovas nėra L. T. biologinis tėvas, nepateikta. Šalys nepateikė įrodymų, kad jie negyveno kartu nuo 2001 m. spalio 18 d., t.y., kai ieškovei buvo išduota viza viešnagei Portugalijoje, iki dukros L. T. gimimo 2003 m. birželio 30 d. Apie tai, kad atsakovas yra įrašytas L. T. tėvu, ieškovė sužinojo vaiko gimimo liudijimo išdavimo dieną, t.y. 2003 m. birželio 9 d., todėl ieškinio senaties terminas praleistas daugiau kaip 5 metus. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atstatyti senaties terminą, kadangi svarbių priežasčių, dėl ko ieškovė nesikreipė į teismą iki šiol, ji nenurodė. Ieškovė galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką pati ar kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo per atstovą. Ieškovė privalėjo būti pakankamai rūpestinga ir laiku kreiptis į teismą dėl atsakovo tėvystės nuginčijimo, nes tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis bei pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvų santykius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė J. T. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 straipsnyje. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovė nuo 2001 m. pabaigos gyvena Portugalijoje. Išvykusi gyventi į Portugaliją, ieškovė jokių santuokinių ryšių su atsakovu nepalaikė ir nepalaiko iki šiol. Ieškovei gyvenant Portugalijoje, ji turėjo intymių santykių su vietos gyventoju, nuo kurio pastojo ir susilaukė dukters L. T.. Ieškovė į Lietuvą nebuvo atvykusi iki šiol. Atsakovas niekada nematė ieškovės dukters, nedalyvavo jos auklėjime, taip pat niekada jos nepripažino savo dukra. Atsakovas pateikė analogiškus paaiškinimus, todėl labiau tikėtina, kad atsakovas nėra ieškovės nepilnamečio vaiko tėvas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų visiškai nepagrįstai nevertino. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 3.150 straipsnio 1 dalį, nes byloje esantys įrodymai (šalių paaiškinimai, nepilnamečio vaiko nuotrauka ir kt.) vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovas negali būti ieškovės vaiko tėvu. Teismas nepagristai plečiamai aiškino bei taikė CK 3.150 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė tėvams susituokus, galima tik įrodžius, jog vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai. Tokia sąlyga numatyta CK 3.150 straipsnio 2 dalyje, kuri šioje byloje šalių atžvilgiu netaikytina. Teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes aplinkybę, kad atsakovas nėra nepilnametės L. T. tėvas, abi šalys vienareikšmiškai ir tvirtai pripažino. Teismas šioje byloje nepagrįstai taikė materialines teisės normas reglamentuojančias tėvystės nustatymą, kadangi pagal CK 3.148 straipsnio 1 dalį DNR ekspertizė taikytina giminystės ryšiui nustatyti, o ne jam nuginčyti. CK 3.150 straipsnio 1 dalis nenumato, kad norint nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams, turi būti privalomai atlikta DNR ekspertizė giminystės ryšiui paneigti, nes galima tėvystę nuginčyti ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas taip pat nepagrįstai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, nes atsakovas neprašė byloje taikyti ieškinio senatį, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vaidas Trečiokas nurodė, jog sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės J. T. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti dėl netinkamo teisės normų taikymo.
Sutinkamai su CPK 178 straipsniu, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 263 str.). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nurodytos nuostatos iš esmės buvo pažeistos, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
J. T. ieškinys pareikštas dėl nepilnamečio vaiko tėvystės nuginčijimo, t.y. užvesta ir nagrinėjama civilinė byla iš šeimos teisinių santykių, todėl tokią bylą nagrinėjantis teismas privalo būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad byla būtų išspręsta teisingai (CPK 376 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios procesinės nuostatos nesilaikė, apsiribodamas tik tais įrodymais, kuriuos pateikė šalys, o jų, teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju nepakanka tam, kad byla būtų išnagrinėta teisingai. Taip pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kaip įrodymą, jog atsakovas nėra L. T. tėvas, ieškovė pateikė tamsiaodės mergaitės fotonuotrauką, tačiau kokio būtent vaiko atvaizdas yra pateiktoje fotonuotraukoje, įrodymai nepateikti. Esant tokiai aplinkybei teismas privalėjo įpareigoti ieškovę pateikti patikimus ir neginčytinus įrodymus, jog nuotraukoje atvaizduotas asmuo yra būtent L. T., tačiau to nepadarė.
Byloje yra duomenys, kad L. T. gimė 2003-06-03 Portugalijoje ir, nors šalys teigia, kad jie negyveno kartu nuo 2001 m. spalio 18 d., t.y., kai ieškovei buvo išduota viza viešnagei Portugalijoje, iki dukros L. T. gimimo 2003 m. birželio 30 d., jokių santuokinių ryšių nepalaikė ir nepalaiko iki šiol, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atvirkščiai, atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad jis lankėsi pas ieškovę jos gyvenamojoje vietoje užsienyje, tačiau nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kokiu laikotarpiu jis ten lankėsi. Atsakovas pripažino matęs L. T., tuo tarpu apeliantė tvirtina, jog atsakovas niekada nematė dukters, nedalyvavo jos auklėjime, taip pat niekada jos nepripažino savo dukra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtoms aplinkybėms patvirtinti iš esmės pakanka abiejų šalių paaiškinimų, tačiau paminėti paaiškinimai yra prieštaringi, be to teismo posėdyje dalyvavo ir paaiškinimus davė tik atsakovas. Tuo tarpu ieškovė teismo posėdyje nedalyvavo, CPK nustatyta tvarka paaiškinimų nedavė, todėl tikslu išklausyti ieškovės paaiškinimus ir pašalinti bet kokius prieštaravimus šalių paaiškinimuose, spręstinas klausimas dėl ieškovės būtino dalyvavimo teismo posėdyje ir jos apklausos. Pažymėtina, jog ieškovė tvirtina nuo 2001 metų nebuvusi Lietuvoje, tuo tarpu teismui 2010-01-20 paduotas ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo yra pasirašytas ieškovės J. T. asmeniškai.
Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės teisingai nurodė, kad nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams, galima tik įrodžius, jog vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai (CK 3.150 str.), tačiau šalys atsisakė skirti DNR ekspertizę, o kitų patikimų įrodymų, kad atsakovas nėra L. T. biologinis tėvas, nepateikta. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju nuginčyti tėvystę galima įrodžius, kad asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas, negali toks būti, t.y. taikytina CK 3.150 straipsnio 1 dalies nuostata. Taigi įrodymai, kad asmuo negali būti vaiko tėvas, gali būti ne tik moksliniai (ekspertizių išvados, paneigiančios giminystės ryšį), bet ir kiti įtikinami faktai. Tačiau, esant abejonių dėl įrodymų patikimumo, visais atvejais svarstytinas klausimas dėl giminystės ryšių patvirtinimo ar paneigimo ekspertizės. Nagrinėjamu atveju, konstatavus įrodymų nepakankamumą, teismas turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jų nurodytas aplinkybes (CPK 179, 376 str.) arba spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nes atsakovas neprašė byloje taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), todėl vien šiuo pagrindu ieškinys negalėjo būti atmestas. Be to byloje nėra pakankamai išaiškintos ir senaties termino praleidimo priežastys, kadangi ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu ir prašydama atstatyti praleistą senaties terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, nurodė tik tai, jog ji nuo pat išvykimo nė karto nebuvo grįžusi į Lietuvą, kadangi neturėjo tam lėšų, tačiau termino praleidimo priežastims pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis ir pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad šio klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės konstatavimo, t.y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko. Bylose dėl tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Taigi kaip ir kiekvienas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis ir interesais, senaties termino kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo klausimas turi būti sprendžiamas prioritetiškai atsižvelgiant į vaiko interesus - būtina įvertinti, ar galimas tėvystės nuginčijimas konkrečiu atveju nepažeis vaiko interesų. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė byloje taip pat nebuvo išaiškinta. Be to, sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, todėl, iškilus biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemai, turėtų būti atsižvelgiama į visus pirmiau nurodytus kriterijus ir priimamas vaiko interesus labiau atitinkantis sprendimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju pagrįstai netaikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nors aplinkybę, kad atsakovas nėra nepilnametės L. T. tėvas, abi šalys pripažino, tačiau byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokį šalių pripažinimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas nuostatas, taip pat į tai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesilaikė civilinio proceso normų reikalavimo nustatyti, išnagrinėti ir įvertinti turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes (atskleisti bylos esmę), nes nurodyti procesinės teisės normų pažeidimai gali turėti esminės reikšmės priimant teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, apskųstąjį teismo sprendimą panaikina (CPK 329 str. 1 d.). CPK 260 straipsnis numato, kad teismo sprendimas priimamas, kai ištirti ir įvertinti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu atveju byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi pagal byloje esančius įrodymus jos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjant bylą iš naujo svarstytinas ne tik ieškinio įrodytumo klausimas, bet ir aplinkybės, susijusios su nepilnamečio vaiko interesais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.