- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-01
- Bylos Nr.
- 2-152/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Donatas Šernas, Alė Bukavinienė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Medikona“
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Medikona“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1183-28/2007 pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“, uždarosios akcinės bendrovės „Šilainių šeimos sveikatos centras“, uždarosios akcinės bendrovės „Šeimos medicinos klinika“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Kauno dializės centras“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui padavimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teisme atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“, prašydami sustabdyti Vilniaus miesto Karoliniškių poliklinikos veiklos ir ūkio priežiūros koncesijos suteikimo konkursą, uždraudžiant Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijai priimti sprendimą dėl konsecijos sutarties sudarymo su trečiaisiais asmenimis UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ bei uždraudžiant Vilniaus miesto savivaldybės vykdomajai institucijai sudaryti koncesijos sutartį su trečiaisiais asmenimis UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 25 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 63 Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė Vilniaus miesto Karoliniškių poliklinikos veiklos ir ūkio priežiūros koncesijos suteikimo konkursą bei konkurso vykdymo sąlygas. Pareiškėjai UAB „Limedika“, UAB „Šilainių šeimos sveikatos centras“, UAB „Šeimos medicinos klinika“ ir UAB „Kauno dializės centras“, sudarydami konsorciumą, dalyvavo konkurse bei pateikė pasiūlymą. 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybė „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 1 paskelbė konkurso dalyvių sąrašą, kuriame buvo nurodyta, kad įvertinus visus Vilniaus miesto Karoliniškių poliklinikos veiklos ir ūkio priežiūros koncesijos suteikimo konkurso dalyvių pateiktus pasiūlymus, skelbia sudarytą konkurso dalyvių sąrašo pagal suteiktą vertinimų eiliškumą vertinamojo balo mažėjimo tvarka: 1. UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ (konsorciumas). 2. UAB „Limedika“, UAB „Šilainių šeimos sveikatos centras“, UAB „Šeimos medicinos klinika“ ir UAB „Kauno dializės centras“ (konsorciumas). Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos sudarytas konkurso dalyvių sąrašas yra neteisėtas, ir jie ginčys Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos sprendimą dėl konkurso dalyvių sąrašo patvirtinimo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą patvirtinti koncesijos sutarties sudarymą su UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“. Suinteresuoti asmenys negali pateikti teismui ieškinio dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos priimto sprendimo panaikinimo iš karto, nes šiuo metu neturi dokumentų, kurie padėtų išsamiai įrodyti jų nurodomas aplinkybes. Minėti dokumentai yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos žinioje, kuriai jau yra pateiktas prašymas dėl minėtų dokumentų pateikimo. Todėl siekdami tinkamai apginti savo pažeistas teises, pareiškėjai prašo teismo iki ieškinio padavimo teisme taikyti minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad koncesijos esmė yra ta, kad suteikiančioji institucija, be kita ko, suteikia koncesininkui leidimą teikti viešąsias paslaugas ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą. Koncesijos suteikimo konkursas yra vykdomas tam tikrais etapais, kurių paskutinysis yra koncesijos sutarties sudarymas. Koncesiją suteikusi institucija bei koncesininkas įgyja su koncesijos esme ir jos vykdymu susijusias teises ir pareigas nuo koncesijos sutarties sudarymo. Sudarius koncesijos sutartį, ji pradedama vykdyti – šalys perduoda viena kitai turtą, sudaro kitas sutartis ir jas pradeda vykdyti. Pagal Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo 19 straipsnį sprendimas dėl kiekvienos koncesijos sutarties sudarymo būtų paskelbtas „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Pranešimo tekstą suteikiančioji institucija privalo išsiųsti spausdinti šiame straipsnyje nurodytame leidinyje ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po koncesijos sutarties sudarymo. Vadinasi, iš pradžių yra sudaroma koncesijos sutartis ir tik po to apie koncesijos sutarties sudarymo faktą yra informuojami kiti dalyvavusieji konkurse asmenys. Tai reiškia, kad bet kuriuo momentu su trečiaisiais asmenimis UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ gali būti sudaryta ir pasirašyta koncesijos sutartis, kuri gali būti ir pradėta vykdyti, o jos vykdymas gali sukelti papildomų išlaidų ar nuostolių visiems suinteresuotiems asmenims bei sukelti teisinį nestabilumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 10 d. nutartimi pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – sustabdė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomą Vilniaus miesto Karoliniškių poliklinikos veiklos ir ūkio priežiūros koncesijos suteikimo konkursą, uždraudžiant Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijai priimti sprendimą dėl konsecijos sutarties sudarymo su trečiaisiais asmenimis UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“ bei uždraudžiant Vilniaus miesto savivaldybės vykdomajai institucijai sudaryti koncesijos sutartį su trečiaisiais asmenimis UAB „Medikona“ ir UAB „Plungės sveikatos centras“, nustatė pareiškėjams terminą iki 2007 m. sausio 24 d. ieškiniui pateikti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas yra tenkintinas, nes nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 6.).
Šalies argumentai
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, o nepanaikinus minėtos nutarties, taikyti nuostolių užtikrinimo priemones – įpareigoti pareiškėjus pervesti į teismo depozitinę sąskaitą 4 009 258 Lt arba pateikti šios sumos banko garantiją. Skunde nurodo:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, nes pareiškėjai neturėjo teisės kreiptis į teismą, kadangi Koncesijų įstatymo 20 straipsnis nenumato tokios galimybės anksčiau nei yra priimtas sprendimas dėl koncesijos sutarties sudarymo.
2. Teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą – ginčo konkursu yra siekiama kuo greičiau pagerinti Karoliniškių poliklinikai priklausančių asmenų sveikatos apsaugą, t. y. tokiems asmenims teikiamas paslaugas. Paskutinius dvejus metus, kol vyko pasirengimas projektui, Karoliniškių poliklinikos finansiniai rezultatai nuolat blogėjo, dėl to blogėjo ir asmenų sveikatos apsauga bei priežiūra. Įstaigą palieka kvalifikuoti specialistai, todėl yra teikiama mažiau kvalifikuotų paslaugų pacientams, atitinkamai mažėja ir gaunamos pajamos, kurios galėtų būti panaudojamos sveikatos priežiūros gerinimui, geresnės paslaugų kokybės užtikrinimui.
3. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad derybų procedūrų sustabdymas prieštarautų šalių interesų pusiausvyros bei kitiems CPK įtvirtintiems bendriesiems proceso principams – teisingumo, protingumo, proporcingumo, ekonomiškumo, socialinio stabilumo. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nepatenkinus ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turės skirtingas pasekmes pareiškėjams bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir tretiesiems asmenims – pareiškėjai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepatirs jokių nuostolių, be to, jie savo teises gali ginti ir neprašant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi derybų prasidėjimas tęsiasi tam tikrą laiką ir dar nepasibaigus deryboms gali būti išspręstas ieškinio pagrįstumo klausimas. Tuo tarpu atsakovas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, patirtų didžiulius nuostolius.
4. Teismo nutartis pažeidžia proporcingumo principą, kadangi koncesijos sutartis apskritai gali būti nesudaryta ir tai galėtų sukelti neigiamas socialines ir ekonomines pasekmes, nes Europos Sąjungos paramos teikimo sutartyje yra nurodyta, jog projekto įgyvendinimo pradžia yra 2007 m. sausio 2 d., o pabaiga 2008 m. rugsėjo 1 d. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra didelė tikimybė, kad minėtos lėšos nebus įsisavintos laiku, todėl projekto įgyvendinti nepavyks.
5. Teismo nutartis yra nepagrįsta, kadangi nutartyje apsiribojama vien tik pareiškėjų teiginių nurodymu, tačiau nepateikiami motyvai, pagrindžiantys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nenurodoma, kodėl nesustabdžius koncesijos sutarties sudarymo procedūros pasunkės ar pasidarys neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Įrodymais nepagrįstas ir pareiškėjų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas priimdamas nutartį turėjo įvertinti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali pažeisti viešąjį interesą ir įpareigoti suinteresuotus asmenis užtikrinti atsakovui galinčius atsirasti nuostolius. Įvertinus bylos pobūdį bei sudėtingumą teismo procesas užtruktų ilgiau negu metus, todėl pareiškėjai turėtų būti įpareigoti užtikrinti šiuos Vilniaus miesto savivaldybei galinčius atsirasti nuostolius: 1) užmokestis konsultantams – 222 800 Lt. Vilniaus miesto savivaldybė koncesijos konkursą vykdė remdamasi konsultantų parengta galimybių studija ir konkurso dokumentacija, tačiau konkursui užsitęsus, ši studija nebeteks prasmės, nes joje esantys skaičiavimai bus pasenę, todėl reikėtų vėl kreiptis į konsultantus bei rengti naują galimybių studiją; 2) konkurso dalyvis, su kuriuo planuojama pasirašyti koncesijos suteikimo sutartį, savo pasiūlymu į poliklinikos materialųjį ir nematerialųjį turtą per pirmuosius trejus metus įsipareigojo investuoti 19,499 mln. Lt. Jei sutarties pasirašymas būtų nukeltas metams, vien dėl infliacijos investicijų vertė sumažėtų 922 000 Lt; 3) Karoliniškių poliklinikai yra skirta 2,864 mln. Lt Europos Sąjungos parama. Šios lėšos turi būti įsisavintos iki 2008 m. rugsėjo 1 d. Prasidėjus teismo procesui ir nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių yra tikimybė, kad nebus spėta įsisavinti paramos lėšų, o žala siektų 2 864 458 Lt. Iš viso Vilniaus miesto savivaldybės tiesioginiai nuostoliai, nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių, sudarytų 4 009 258 Lt.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo UAB ,,Medikona“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti, pareiškėjų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki sprendimo sudaryti koncesijos sutartį paskelbimo, negali būti tenkinamas. Koncesijų įstatymo 20 straipsnyje yra nustatyta, kad savo teises teisme gali ginti tie asmenys, su kuriais nuspręsta nesudaryti koncesijos sutarties. Teisė kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo atsiranda tik po to, kai viešai paskelbiamas pranešimas apie sprendimą sudaryti koncesijos sutartį. Tuo tarpu pareiškėjai kreipėsi į teismą dar iki sprendimo sudaryti koncesijos sutartį paskelbimo.
2. Pareiškėjai nenurodė nei vieno pagrindo ar pažeidimo, dėl kurio būsimas ieškinys galėtų būti patenkintas. Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė konkurso dalyvių sąrašą pagal preliminarų įvertinimą, tačiau šio sąrašo paskelbimas nereiškia, kad koncesijos sutartis negali būti sudaryta su pareiškėjų konsorciumu. Koncesijų įstatymo 16 straipsnis numato galimybę koncesijos sutartį sudaryti su antrą įvertinimą po aukščiausio įvertinimo gavusiu dalyviu. Todėl pareiškėjų teisės nėra pažeistos.
3. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bus pažeistas viešasis interesas, kadangi nuolat blogėjanti Karoliniškių poliklinikos finansinė padėtis neleis užtikrinti tinkamų ir kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, teikimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjai UAB „Limedika“, UAB „Šilainių šeimos sveikatos centras“, UAB „Šeimos medicinos klinika“ ir UAB „Kauno dializės centras“ atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti, prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į trečiojo asmens UAB ,,Medikona“ atskirąjį skundą prašo šį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirieji skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantai nepagrįstai teigia, jog pagal Koncesijų įstatymo 20 straipsnį teisė kreiptis į teismą atsiranda tik priėmus sprendimą dėl koncesijų sutarties sudarymo. Koncesijų įstatymo 20 straipsnis nustato, jog konkurso, surengto pagal Koncesijų įstatymą, dalyviai, su kuriais nuspręsta nesudaryti koncesijos sutarties, ir kiti asmenys, kurie mano, kad jų teisės suteikiant koncesijas buvo pažeistos, turi teisę ginti savo teises teisme pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tokie reikalavimai teismui turi būti pateikiami per vieno mėnesio ieškinio senaties terminą nuo pranešimo apie sprendimą sudaryti koncesijos sutartį paskelbimo, kaip numatyta šio Įstatymo 19 straipsnyje, dienos. Šis įstatymo straipsnis nustato dvejopas nuostatas: pirma, kad asmenys, kurie mano, jog jų teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, turi teisę ginti savo pažeistas teises ar interesus tiesiogiai kreipdamiesi į teismą. Antra, kad reikalavimams teismui pareikšti nustatomas vieno mėnesio senaties terminas. Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą yra procesinė teisė, kuri nėra susijusi su pareikšto reikalavimo pagrįstumu, todėl pareiškėjai turi teisę reikšti reikalavimus dėl jų manymu nepagrįsto konkurso dalyvių sąrašo, pagal suteiktų vertinimų eiliškumą, sudarymo. Taigi, Koncesijų įstatymo 20 straipsnis nereiškia, jog iki koncesijų sutarties sudarymo asmenys neturi teisės ginti savo teisių ir teisėtų interesų teisme.
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kliudo laiku įsisavinti Europos Sąjungos skirtas lėšas. Iki projektų dėl Europos Sąjungos lėšų panaudojimo įsisavinimo termino pabaigos - 2008 m. rugsėjo 1 d., dar liko pakankamai daug laiko. Apeliantas nenurodė jokių konkrečių argumentų bei nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės iš tiesų sukliudys laiku sudaryti sutartis. Šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad iki minėto termino byla gali būti neišnagrinėta ir ES lėšos nebus įsisavintos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tęstinis veiksmas. Jų taikymo sąlygų pasikeitimas gali nulemti, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos arba pakeistos vėliau pasikeitus aplinkybėms. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nekliudo vėliau panaikinti ar pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Todėl, jeigu toliau nagrinėjant bylą paaiškės, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali kliudyti laiku įsisavinti Europos Sąjungos lėšas, laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos arba panaikintos (CPK 150 str. 1, 2 d.).
Apeliantai nepagrįstai teigia, jog teismas, priimdamas nutartį, turėjo įpareigoti suinteresuotus asmenis užtikrinti atsakovui galinčių atsirasti nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemones. CPK 147 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Įstatymas suteikia teismui teisę, bet ne pareigą, taikant laikinąsias apsaugos priemones reikalauti, kad ieškovas pateiktų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Įstatymas nedraudžia apeliantui kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ne tik taikant laikinąsias apsaugos priemones, bet ir po jų pritaikymo, todėl atsakovui išaiškinama, kad esant realiai galimybei atsakovo nuostoliams atsirasti, jis gali pateikti galimų nuostolių paskaičiavimus ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Galimų apelianto nuostolių atlyginimo klausimas nėra šios apeliacijos dalykas šioje byloje, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimo nesprendė.
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeisti viešieji interesai. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija viešojo intereso pažeidimą motyvuoja tuo, kad koncesijos tikslas kuo greičiau pagerinti asmenų, priklausančių Karoliniškių poliklinikai, sveikatos apsaugą ir priežiūrą. Kad dėl situacijos neapibrėžtumo polikliniką palieka kvalifikuoti specialistai ir tiekiama mažiau kvalifikuotų paslaugų pacientams. Kad Karoliniškių poliklinikos finansiniai rezultatai nuolat blogėjo, todėl, neva, blogėjo ir asmenų sveikatos apsauga ir priežiūra. Todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apelianto manymu, situacija poliklinikoje dar labiau pablogės. Apelianto argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo yra nepagrįsti. Viešasis interesas neabejotinai reikalauja užtikrinti tinkamą asmenų sveikatos apsaugą ir priežiūrą. Viešojo intereso pažeidimas būtų tuomet, jei kiltų grėsmė Karoliniškių poliklinikai tinkamai vykdyti sveikatos apsaugos ir priežiūros funkcijas. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, jog šiuo ar artimiausiu metu Karoliniškių poliklinikoje nebus sveikatos apsaugos ir priežiūros funkcijos atliekamos tinkamai; apeliantas nepateikė įrodymų, jog finansiniai rezultatai nuolat blogėjo ir šis blogėjimas tiesiogiai bei neigiamai įtakojo atliekamų funkcijų kokybę taip, kad kyla grėsmė jų tinkamam atlikimui; apeliantas nepateikė įrodymų, jog polikliniką palieka kvalifikuoti specialistai būtent dėl neapibrėžtumo ir kad dėl šios priežasties teikiama mažiau kvalifikuotų paslaugų pacientams, tuo sukeliant grėsmę tinkamam savo funkcijų atlikimui, t.y. apelianto teiginiai nėra paremti jokiais objektyviais įrodymais (CPK 178 str.), todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas. Be to, apeliantas nurodo, kad koncesijos tikslas - kuo greičiau pagerinti sveikatos apsaugą ir priežiūrą, t.y., apelianto manymu, koncesijos sutarties vykdymas pagerins sveikatos apsaugos ir priežiūros funkcijų vykdymą. Tačiau nėra pagrindo tokiems teiginiams, kaip matyti iš Koncesijos sutarties 2.1 punkto (I T., b.l. 61), koncesininkas įsipareigoja vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veiklą ir prisiima visą veiklos riziką. Kaip ir bet kokia kita veikla, veikla šioje srityje gali būti ir pelninga, ir nuostolinga, todėl yra tokia pati tikimybė, jog koncesijos sutarties pasirašymas ir vykdymas gali tiek pabloginti, tiek pagerinti finansinę Karoliniškių poliklinikos padėtį. Įrodymų, patvirtinančių, jog pasirašius ir vykdant koncesijos sutartį sveikatos apsaugos ir priežiūros funkcijos bus atliekamos geriau, apeliantas nepateikė (CPK 178 str.), todėl apelianto nurodomi argumentai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.
Apeliantas tretysis asmuo UAB ,,Medikona“ nepagrįstai teigia, jog pareiškėjai nenurodė nei vieno pagrindo ar pažeidimo dėl kurio būsimas ieškinys galėtų būti tenkinamas. Taigi, apeliantas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ginčija jam ateityje galimo pareikšti ieškinio nepagrįstumu. Pažymėtina, kad civilinio proceso įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas būsimo ieškinio pagrįstumas, tame tarpe ir įrodyta ieškovo teisė reikšti reikalavimą apeliantui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Ieškinio pagrįstumo klausimas bus vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl apelianto argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, jog teismas nemotyvavo, kodėl pasirašius ir pradedant vykdyti koncesijos sutartį, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Iš skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjų argumentais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su argumentais, kad pasirašius ir pradėjus vykdyti koncesijos sutartį, bus perleidžiamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas koncesininkui, bus sudaromos sutartys su trečiaisiais asmenimis dėl koncesijos sutarties sąlygų vykdymo, todėl galimas pareiškėjams palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki koncesijos sutarties pasirašymo, t.y. gali būti taikoma restitucija, būtų nutraukiamos pirminio koncesininko sutartys su trečiaisiais asmenimis, dėl to akivaizdu, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų. Be to, vykdant būsimą pareiškėjams galimai palankų teismo sprendimą nuostolių patirtų ir buvęs koncesininkas, ir tretieji asmenys, sudarę ir pradėję vykdyti sutartis sudarytas su pirminiu koncesininku. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).
Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai nurodo, kad derybų procedūrų sustabdymas prieštarauja šalių interesų pusiausvyros bei kitiems CPK įtvirtintiems bendriesiems proceso principams. Iš skundžiama nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nesustabdė derybų procedūrų, todėl minėti apelianto teiginiai yra nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.