Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2013-12-30 · Administracinė byla Nr. A-143-2373-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-12-30
Bylos Nr.
A-143-2373-13
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00298-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
L. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143-2373/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00298-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–3) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 7 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad į teismą kreipiasi dėl netinkamų suėmimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis, analogišką elgesį draudžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 104 punkte yra nurodyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai reikiamam vietos plotui, vėdinimui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nurodyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. Pažymėjo, jog jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomas nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki šiol nepaisant visų įstatymų, kurie buvo paminėti, jam nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kameros plotas yra 16 kv. m, todėl ir kamera skirta 3, o ne 6 asmenims. Jis buvo laikomas dar su 5 asmenimis, todėl leistina norma viršyta du kartus. Prašė atsižvelgti, kad 16 kv. m plote, be 6 asmenų, turėjo tilpti 4 vnt. dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele nuo kameros, kriauklė, 2 spintelės, stalas su 2 kėdėmis, buitiniai reikmenys ir 6 žmonių daiktai. Būnant 23 val. per parą perpildytoje kameroje sąlygos tampa nepakenčiamomis, nėra galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas, turėdavo didesnėmis dozėmis leistis insuliną, nes serga I tipo cukriniu diabetu. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija į jo žodinius skundus nereagavo. Nurodė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir pirmųjų dviejų priežastiniam ryšiui. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės atsakomybė atsiranda, kai valstybės tarnautojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir t. t. teismo įvertinta pinigais. Nurodė, kad atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Prašė atkreipti dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-743/2009 ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavę, jog asmuo, kuris yra laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kuri yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Prašė jo skundą patenkinti ir priteisti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, ją įvertinant 7 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 49–52) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. lapkričio 20 d. ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki pažymos išdavimo datos, t. y. 2013 m. balandžio 8 d. Laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 64, nuo atvykimo į įstaigą 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjas laikomas kameroje Nr. 86. Kameros Nr. 64 plotas yra 23,34 kv. m, o kameros Nr. 86 plotas – 17,78 kv. m. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius kameroje Nr. 64 buvo nuo 3 iki 8, kameroje Nr. 86 – nuo 2 iki 6. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui kalinimo įstaigoje kameroje Nr. 64 laikotarpiu tekdavo nuo 2,59 kv. m iki 5,84 kv. m gyvenamasis plotas, kameroje Nr. 86 – nuo 2,54 kv. m iki 5,93 kv. m gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma. Pažymėjo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 nurodė, kad kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2013 m. balandžio 8 d. buvo laikomas 107 dienas, kameroje Nr. 64 – 61 dieną, kameroje Nr. 86 – 46 dienas. Per skundžiamą laikotarpį pareiškėjas 27 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), pripažindamas, kad smarkiai perpildytos ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilyginamos orumą žeminančiam elgesiui, vertina tikslias pareiškėjo įkalinimo sąlygas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka – patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pabrėžė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jam nebuvo sudarytos normalios laikymo sąlygos, skundžiasi tik gyvenamojo ploto trūkumu ir tariamai to sąlygotų reiškinių. Pretenzijų dėl kitų kalinimo sąlygų nereiškia. Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 nurodė, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246– 6.249 straipsniuose. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinės žalos patyrimą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Abstraktūs teiginiai, įprasminantys neturtinę žalą galinčius sukelti veiksnius, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu (b. l. 59–64) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, laikant pareiškėją suimtą kalėjimo kameroje, kuri neatitiko higienos reikalavimų, ir perpildytose kamerose, kuriose nesilaikyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A62-932/2011, Nr. A444-619/2008), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

Teismas nustatė, kad 2012 m. liepos 19 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko sveikatos apsaugos kontrolę, siekiant įvertinti pareiškėjų skunduose minimus faktus. Patikrinimas buvo atliktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimais. Teismas įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 19 d. patikrinimo aktą Nr. EP-289. Pažymėjo, jog pažeidimai nustatyti dar iki pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 64, tačiau padarė išvadą, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo nurodytoje kameroje metu, nes pateikti įrodymai patvirtino, kad Šiaulių tardymo izoliatorius Šiaulių visuomenės sveikatos centrą informuodavo, jog nuolat šalina trūkumus, nustatytus Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu ir nurodytus patikrinimo aktuose. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso kameros Nr. 86 valstybės kontrolės institucijos netikrino. Taigi pažeidimai nustatyti pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 64 laikotarpiu, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teismas vadovavosi Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 2, 12.3 punktais.

Teismas, nustatydamas institucijos neteisėtus veiksmus, jų pobūdį ir dydį, atsižvelgė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas izoliatoriuje, tačiau dėl jų nekonkretumo negalėjo tiksliai nustatyti, kiek tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tiksliai teko gyvenamojo ploto. Remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. balandžio 30 d. pažyma, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. lapkričio 20 d. ir su pertraukomis laikomas įstaigoje iki šiol. Laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 64, nuo atvykimo į įstaigą 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjas laikomas kameroje Nr. 86. Kameros Nr. 64 plotas yra 23,34 kv. m, o kameros Nr. 86 plotas – 17,78 kv. m. Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius kameroje Nr. 64 buvo nuo 3 iki 8, kameroje Nr. 86 – nuo 2 iki 6. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui kalinimo įstaigoje kameroje Nr. 64 laikotarpiu tekdavo nuo 2,59 kv. m iki 5,84 kv. m gyvenamasis plotas, kameroje Nr. 86 – nuo 2,54 kv. m iki 5,93 kv. m gyvenamasis plotas, t. y. tam tikrais atvejais pareiškėjui galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o kitais atvejais ji buvo viršijama. Kaip nurodė atsakovas atsiliepime, reikia atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki 2013 m. balandžio 8 d. (į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 4 d.) buvo laikomas 107 dienas, kameroje Nr. 64 – 61 dieną, kameroje Nr. 86 – 46 dienas. Per skundžiamą laikotarpį pareiškėjas 27 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kameroje, kurioje visada būdavo 5–6 asmenys. Nustačius, jog pareiškėjas tam tikrą laiką buvo laikomas akivaizdžiai perpildytose kamerose, kamera Nr. 64 neatitiko visų jai keliamų higienos reikalavimų, konstatuotina, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė aukščiau paminėtų taikytinų nacionalinių teisės normų reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, byloje nustatyti neteisėti veiksmai būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų prasme. Taigi byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau, siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A17-1001/2007), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-376/2007). Nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad neturtinę žalą įvertina tokia suma dėl įkalinimo įstaigoje patirtų išgyvenimų, galimybės pasimankštinti ar pajudėti nebuvimo (trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, turėdavo didesnėmis dozėmis leistis insuliną, nes serga I tipo cukriniu diabetu). Remdamasis pareiškėjo asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad pareiškėjas I tipo cukriniu diabetu sirgo jau prieš patekdamas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pareiškėjas yra buvęs laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam yra duodamas insulinas, t. y. suteikiama tinkama medicininė pagalba. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjas turėdavo leistis didesnėmis dozėmis insuliną dėl jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra pagrindo. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų praktika, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, kad atsakovas pareiškėjui būtų sąmoningai siekęs tyčia sudaryti blogesnes laikymo sąlygas ir taikęs kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus. Taigi, nenustačius Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir konstatavus minimalias nacionalinės teisės aktų pažeidimo pasekmes pareiškėjui, teismo nuomone, šioje byloje yra pagrindas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 66–67) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu ir prašo priteisti iš atsakovo 7 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į teismą dėl netinkamų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, kurios neatitinka keliamų higienos reikalavimų nei pagal Lietuvos, nei pagal Europos Sąjungos teisės normas. Negauna reikiamo medicininio aprūpinimo, todėl progresuoja liga. Visa tai sukelia kančias, depresiją, nemigą. Be to, norėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, bet buvo išvykęs etapu į Klaipėdą, per vėlai įteiktas pranešimas apie teismo posėdžio datą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis pretenzijomis ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas įvertino, jog pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos nepagrįsti ir ryšio tarp nustatytų asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybių ir tariamo neigiamo poveikio pareiškėjui įžvelgti negalima. Pareiškėjui kalinimo laikotarpiu teiktas visokeriopas medicininis aptarnavimas. Išgyvenimų, sąlygotų sveikatos būklės, negalima sugretinti su kalinimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pažymi, kad teisės aktuose nurodyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, neišskiriant kameroje turinčio ir leidžiamo būti inventoriaus bei daiktų užimamos vietos. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo. Pabrėžia, jog teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai nepatenkino pareiškėjo piniginio reikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. Reikalavimą priteisti iš atsakovo atstovaujamos valstybės 7 000 Lt neturtinės žalos pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad pas atsakovą jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, atsakovo (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą bei tuo, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Pastebėtina, kad pastarąjį savo teiginį pareiškėjas grindžia iš esmės tik pirmuoju iš jo nurodytų pažeidimu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. – pareiškėjas kameroje Nr. 64, kurioje jam tekdavo nuo 2,59 kv. m. iki 5,84 kv. m, buvo laikomas 61 dieną, kameroje Nr. 86, kurioje jam tekdavo nuo 2,54 kv. m iki 5,93 kv. m – 46 dienas. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui atsakovo nebuvo užtikrintas aukščiau paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Tuo pačiu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šio pažeidimo apytikslę trukmę (atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad šis pažeidimas tęsėsi sąlyginai nedidelį laiką), kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu gali būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tačiau tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija daro išvadą, kad, kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis (kolegijos aptartomis) neturtinės žalos dydžio nustatymo taisyklėmis, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui nustatytinas 500 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydis, kuris, kolegijos manymu, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra ir skunde teismui pareiškėjas nenurodė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių aukščiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti teiginiai kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas nepagrįstu dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje. Todėl jis yra naikintinas (ABTĮ 143 str.), o pareiškėjo teismui paduotas skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt neturtinės žalos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti. Priteisti pareiškėjui L. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, penkis šimtus litų (500 LT) neturtinės žalos atlyginimui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė