Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai R. Č., pareiškėjos atstovui adv. V. Poškui, neatvykus suinteresuotų asmenų: VĮ ,,Registrų centras“ Šiaulių filialo (toliau - RC), Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos (toliau - DNSB), Šiaulių m. savivaldybės administracijos (toliau - ŠSA) ir VĮ ,,Turto bankas“ (toliau - TB) atstovams, gauti prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. Č. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į gyvenamąją patalpą pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: RC, DNSB, ŠSA ir TB.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant bylą teisme, dalyvavo pareiškėja R. Č. ir pareiškėjos atstovas adv. V. Poškus, kurie pareiškimą palaikė jame išdėstytais motyvais, prašė jį tenkinti, iš esmės paaiškino pareiškime nurodytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos pareiškimas netenkintinas.

Dėl įgyjamajai senačiai keliamų reikalavimų.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864) 33 straipsniu, įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančio civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui yra pagrindas pareiškėjos prašymą nagrinėti taikant 2001-07-01 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) nuostatas.

Įgyjamosios senaties (lot. - usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 1d. 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra sekančių sąlygų visuma. 1) Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3) Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6) Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8) Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą

Dėl daikto nuosavybės teisės (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo teismas negali paneigti aiškindamas ir taikymas įstatymus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, net ir konstatavus, jog valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės į jai priklausančius daiktus ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių.

Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (LAT 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačiai nuosavybei buvo vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, taip pat 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiai nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.

Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (LAT 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės. Byloje nėra ginčo, jog gyvenamasis namas esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo pastatytas už Valstybinės įmonės ,,Šiaulių televizorių gamykla“ (vėliau AB ,,Šiaulių tauras“) pinigines lėšas ir minėta įmonė šį jos ir valstybės nuosavybe esantį turtą patikėjimo teise valdė iki 2006-03-01, pagal Šiaulių apygardos teismo 2006-02-22 nutartį (45, 76 b.l.).

Minėtame name esantis kambarys (butas) - (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kaip įmonei patikėtas valstybės turtas 1988-10-27 buvo išnuomotas gyvenimui pareiškėjai ir kitai tuo metu jos bendradarbei J. P., jų darbo laikotarpiu VĮ ,,Šiaulių televizorių gamykla“ (3 b.l.).

VĮ ,,Šiaulių televizorių gamykla“ buvo privatizuota viešo akcijų pasirašymo būdu ir 1993-08-10 tuo pagrindu įregistruota AB „Šiaulių tauras“, iš pradžių turinti valstybei priklausančių akcijų dalį (6 b.l.).

Tačiau Šiaulių apygardos teismas jau 1995-04-12 nutartimi AB „Šiaulių tauras“ iškėlė bankroto bylą ir nuo 1997-01-01 iki 2006-12-31 buvo vykdomas reorganizavimo planas. Šiaulių apygardos teismas 2004-10-21 priėmė sprendimą ir nusprendė nutraukti bendrovei reorganizavimo procedūrą ir pripažino bendrovę bankrutavusia bei nusprendė ją likviduoti dėl bankroto. Reorganizavimo laikotarpiu gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, dalis kambarių (butų) buvo privatizuota pagal galiojančius teisės aktus. Duomenų, kad likę neprivatizuoti kambariai (butai) būtų atitinkamai perduoti (grąžinti) valstybei ar savivaldybei byloje nėra. Be to minėtame name 1999-04-15 buvo įkurta butų savininkų bendrija, kurioje ir toliau liko valstybei priklausantis turtas, tai yra neprivatizuoti butai su juose gyvenančiais nuomininkais (30-32 b.l.). Tačiau duomenų apie šio valstybei priklausančio turto įregistravimą viešame registre irgi nėra (4, 47-48, 74, 80 b.l.).

Kaip teismas jau yra nurodęs gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, gyventojai susirinkime nutarė įsteigti daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendriją, kuri viešame registre buvo įregistruota 1999-04-15 (30-32 b.l.). Bendrijos vadovas nepateikė teismui į bylą duomenų, kokiu pagrindu likę neprivatizuotų kambarių (butų) nuomininkai valdo jiems valstybės patikėtą turtą.

Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis seka, kad pareiškėja ir po bendrijos sukūrimo gyvenamąją patalpą valdo nuomininkės teisėmis, kuri nuosavybės teisė ir toliau priklauso valstybei (4, 74, 80 b. l.).

Pareiškėja teismo posėdžio metu pripažino, kad jai ir kitai nuomininkei buvo leista įforminti kambario (buto) pirkimo – pardavimo dokumentus pagal LR butų privatizacijos įstatymą, tačiau jis liko neprivatizuotas, kadangi dėl to nesusitarė abi jame gyvenusios nuomininkės. Pastebėtina, kad tolesnis laiku neprivatizuotų kambarių (butų) privatizavimas vyko pagal Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118, priimtus sprendimus dėl gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimus. Tačiau pareiškėja nepasinaudojo ir šia teisine galimybe, kuomet iš nuomojamo kambario (buto) išsikėlė kita nuomininkė J. P.. Nors Šiaulių miesto savivaldybė nurodė, kad neprieštarauja pareiškėjos prašymui, tačiau tokią suinteresuoto asmens nuomonę paneigia aukščiau teismo pateikti teisiniai argumentai. Įrodymų, pagrindžiančių priežastis dėl kokių aplinkybių nebuvo užbaigta ginčo buto privatizavimo procedūra nėra, o remiantis pareiškėjos R. Č. paaiškinimais, ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta tik dėl jos neveikimo.

Teismo nuomone nurodytos ir nustatytos faktinės aplinkybės objektyviai pagrindžia, kad namas, kuriame yra ginčo butas, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo iki šio momento butas išsaugojo valstybinės nuosavybės statusą. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo butas buvo įgytas privačiai nuosavybei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, tai yra privatizuojant ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl priešingai, nei įrodinėja suinteresuotas asmuo DNSB, ginčo buto nėra pagrindo laikyti ir šio suinteresuoto asmens nuosavybe. Suinteresuotas asmuo DNSB nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog yra ginčo butą kaip valstybės turtą privatizavusi.

Kadangi teismas laiko, jog ginčo butas yra valstybės nuosavybė, tai yra nėra vienos iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui nustatyti, todėl nėra įstatymu numatyto pagrindo tokiam faktui nustatyti (CK 4.68 – 4.71 straipsniai). Nesant vienos iš sąlygų įgyjamosios senaties faktui nustatyti, teismas dėl kitų sąlygų nepasisako.

Teismo nuomone, pareiškėja gali ginti savo interesus ginčo teisenos tvarka, paduodama prašymą valstybės įgaliotai institucijai dėl ginčo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymą (naujausia redakcija 2002-11-02 Nr. IX-1188) jame numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu,

n u sprendžia:

pareiškėjos pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.