- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-408-383-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-00016-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Evaldas Gražys, Regina Cemnolonskienė
- Kaltinamasis
- D. M.
- Advokatai
- Kostas Žilinskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, gynėjui advokatui Kostui Žilinskui, išteisintajam D. M., teismo posėdyje išnagrinėjo Alytaus rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. išteisintas dėl jam pateiktų kaltinimų pagal LR BK 219 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įm. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. pateikęs Alytaus apskrities VMI elektroniniu būdu UAB (duomenys neskelbtini) pridėtinės vertės mokesčio, metines pelno mokesčio, avansinio pelno mokesčio, mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų, nekilnojamojo turto mokesčio, mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, metines socialinio mokesčio nuo nuolatinių Lietuvos gyventojų A klasės pajamų apskaičiuoto pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų duomenų deklaracijas už 2006 m. sausio 1 d.-2010 m. liepos 31 d. laikotarpį, kuriose deklaravo apskaičiuotus mokėtinus mokesčius, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai 2010 m. rugsėjo 27 d. Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija raštu Nr.15-07- 3894 priminė apie pareigą per 20 dienų nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. spalio 16 d. sumokėti mokesčius-137 531,62 litų.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu jis išteisintas dėl BK 219 str. 2 d. nusikalstamos veikos padarymo, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, pripažinti D. M. kaltu pagal BK 219 str. 2 d. ir nubausti jį dvejais metais laisvės atėmimo; bausmės vykdymą pagal BK 75 str. atidėti dvejų metų laikotarpiui, taikant įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Skunde nurodoma, jog nuosprendyje nurodytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas neteisingai interpretavo mokesčio mokėtojo sąvoką - mokesčio mokėtojas šiuo atveju yra UAB (duomenys neskelbtini), o ne bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) direktorius D. M. kaip fizinis asmuo, todėl priminimas mokėti mokesčius nebūtinai turėjo būti įteiktas mokesčio mokėtojo vadovui. Teismas neįvertino baudžiamojoje byloje esančių duomenų, kad mokesčių administratorius teisingai įteikė priminimą mokesčių mokėtojui, kaip to reikalauja Mokesčių administravimo įstatymo 164 str. l d. 1 p. - priminimą tiesiogiai įteikė mokesčių mokėtojui. 2010-09-28 mokesčių administratorius 2010-09-27 priminimą Nr. 15-07-3894 sumokėti 150 883, 31 Lt mokestinę nepriemoką įteikė bendrovės veiklos adresu (duomenys neskelbtini), įmonės darbuotojai D. K., kuri apie priminimo gavimą pasirašė mokesčių administratoriui. Apklausta liudytoja D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad pranešimą įteikė direktoriui asmeniškai. D. K. yra ne parduotuvės darbuotoja, kaip akcentuoja teismas, o UAB (duomenys neskelbtini) mokesčių mokėtojo darbuotoja, kuriame įteikiamas priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius. Asmenims, kurie nėra valstybės tarnautojai ar pareigūnai, galioja privatinės teisės principas „leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“. Joks norminis aktas nedraudžia įmonės darbuotojui priimti tai įmonei adresuotos korespondencijos. Mokesčių administratoriui taikytinas atvirkštinis principas „leidžiama tai, kas numatyta". LR Mokesčių administravimo įstatymo 164 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad dokumentai mokesčių mokėtojui ar jo atstovui gali būti įteikiami tiesiogiai. Tiesioginis dokumento įteikimas smulkiau nėra reglamentuotas. Taigi mokesčių administratoriaus atstovams atvykus į UAB (duomenys neskelbtini) vieną iš veiklos vietų, o būtent, kurioje yra direktoriaus darbo vieta ir jo neradus, priminimas buvo įteiktas kitam mokesčių mokėtojo atstovui - įmonės darbuotojai D. K.. Kaip minėta, norminis aktas leidžia mokesčių administratoriui įteikti dokumentą mokesčių mokėtojui ar jo atstovui. Savo ruožtu joks norminis aktas nedraudė D. K. priimti priminimo skirto įmonei, kurioje ji dirba, todėl ji ir priėmė priminimą, pasirašė apie jo gavimą bei informavo mokesčių administratoriaus atstoves, kad perduos priminimą įmonės direktoriui. D. K. priminimą perdavė direktoriui, taigi priminimas mokesčių mokėtojui UAB (duomenys neskelbtini) buvo įteiktas tiesiogiai, kaip ir yra numatyta LR Mokesčių administravimo įstatymo 164 str. 1 d. 1 p. Tą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Beje, to niekada neneigė ir pats išteisintasis UAB (duomenys neskelbtini) direktorius D. M.. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika BK 219 straipsnyje 2 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybinės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad valstybės įgaliota institucija priminimą mokesčių mokėtojui įteiktų bent vieną kartą (2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 55 19 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad priminimas mokesčių mokėtojui įteiktas tinkamai. Be to, iš bylos duomenų matosi, kad mokesčių mokėtojas iki priminimo įteikimo tiesiogiai naudojosi ir kitu Mokesčių administravimo įstatymo 164 str. 1 d. 2 p. numatytu būdu - siuntė 2010-08-04 priminimą Nr. 15-07-3379 registruotu paštu įmonės registravimo adresu (duomenys neskelbtini), tačiau priminimas grįžo neįteiktas su atžyma „persikraustė". UAB (duomenys neskelbtini) neinformavo mokesčių administratorius apie įmonės registravimo vietos pakeitimą. Teismo nurodyti motyvai, kad neužpildytos kai kurios priminimo grafos, nėra esminiai, todėl negalima teigti, jog dėl to priminimas įteiktas netinkamai. Teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius D. M. nebuvo tinkamai informuotas apie tokią pareigą (sumokėti mokesčius), taigi jis ir neturėjo pareigos sumokėti mokesčius. Tačiau pareiga sumokėti mokesčius atsiranda ne dėl priminimo įteikimo, o pagal atitinkamus įstatymus (PVM ir kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-11-25 nutartyje Nr. 2K-448/2011 situacijoje, kai priminimas apie mokesčių sumokėjimą buvo įteiktas mokesčio mokėtojo darbuotojui, bet nebuvo perduotas direktoriui, ir jis teigė kad apie priminimą nežinojo, konstatavo, kad priminimas įteiktas tinkamai ir paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 219 str. 2 d. Taigi, byloje nustatyta, kad išteisintojo D. M. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 219 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimo sudėties požymiai: UAB (duomenys neskelbtini) turėjo galimybę sumokėti privalomus mokesčius, bendrovė tinkamai gavo priminimą sumokėti mokesčius, tačiau bendrovės direktorius D. M. jų tyčia nemokėjo, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendis dėl D. M. išteisinimo naikintinas ir D. M. pripažintinas kaltu pagal BK 219 str. 2 d.
Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. nuosprendis yra naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. išteisintas dėl BK 219 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo tuo pagrindu, kad netinkamai buvo įteiktas D. M. priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ištirtus apylinkės teismo įrodymus daro išvadą, kad D. M. įvykdė nusikalstamą veiką:
D. M., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įm. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2010 m. rugpjūčio 25 d. pateikęs Alytaus apskrities VMI elektroniniu būdu UAB (duomenys neskelbtini) pridėtinės vertės mokesčio, metines pelno mokesčio, avansinio pelno mokesčio, mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų, nekilnojamojo turto mokesčio, mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, metines socialinio mokesčio nuo nuolatinių Lietuvos gyventojų A klasės pajamų apskaičiuoto pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų duomenų deklaracijas už 2006 m. sausio 1 d.-2010 m. liepos 31 d. laikotarpį, kuriose deklaravo apskaičiuotus mokėtinus mokesčius, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių po to, kai 2010 m. rugsėjo 27 d. Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija raštu Nr.15-07- 3894 priminė apie pareigą per 20 dienų nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. spalio 16 d. sumokėti mokesčius-137 531,62 litų.
Tokiais veiksmais D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 219 str. 2 d.
Apklaustas kaip kaltinamasis, D. M. parodė, kad jis yra UAB (duomenys neskelbtini) vadovas ir vienintelis akcininkas. Bendrovė buvo įkurta 2005 metais, ir kol neprasidėjo ekonomikos nuosmukis, dirbo normaliai ir mokėjo mokesčius. Prasidėjus krizei, apyvarta sumažėjo beveik 50 procentų.
Nurodo, kad apie mokesčių inspekcijos paliktą raštą dėl mokesčių sumokėjimo sužinojo tik po savaitės, tą raštą rado užsukęs į bendrovės parduotuvę, kur kaltinamasis turi ir savo darbo kabinetą. Tą raštą pardavėja buvo pasidėjusi prie kasos. Neaišku, kiek tas raštas būtų pragulėjęs, jeigu jis nebūtų užsukęs į parduotuvę. Pardavėja pasakojo, kad į (duomenys neskelbtini) parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), atėjo dvi moterys, teiravosi direktoriaus. Kai parduotuvės darbuotoja atsakė, kad parduotuvėje jo nėra, jai liepė pasirašyti, kad gavo direktoriui skirtus dokumentus. Jos neaiškino, kokį dokumentą moterys palieka. Darbuotoja aiškinusi mokesčių inspekcijos atstovėms, kad ji neturi teisės pasirašinėti, bet jos liepė, tiesiog privertė pasirašyti, kad ši gavo dokumentus, kuriuos turi perduoti direktoriui.
Nurodo, kad parduotuvės darbuotoja neturi teisės pasirašinėti už direktorių, ji pagal pareigybinę instrukciją tik materialiai atsakinga už prekes ir už pardavimus bei tvarką prekybos salėje. Dėl to ji buvo instruktuota ir supažindinta su savo pareigomis. Bendrovės oficiali būstinė yra adresu (duomenys neskelbtini).
Nurodo, kad net penkis kartus dar iki VMI rašto kreipėsi dėl mokesčių išdėstymo, tačiau į keturis raštus buvo formaliai atrašyta, kad negerai pateikti dokumentai, kad yra jų trūkumas, tada visuomet pridėdavo nurodytus trūkstamus dokumentus, konsultuodavosi su inspektoriais, bet vėl gaudavo formalų atsakymą. Šiuo metu sudarytas įmonės restruktūrizavimo planas, jau panaikintas bendrovės turto areštas ir jau pradėti mokėti mokesčiai ( t.3,b.l.47).
Liudytoja D. K. parodė, kad ji dirba pardavėja-konsultante UAB (duomenys neskelbtini), kaltinamasis–jos darbdavys ir įmonės vadovas. Tiesioginis liudytojos darbas- bendravimas su pirkėjais parduotuvėje. Nurodo, kad kartą atėjo dvi moterys, prisistatė iš mokesčių inspekcijos ir klausė direktoriaus. Liudytojai atsakius, kad jo nėra, jos liepė pasirašyti direktoriui skirtą dokumentą. Liudytoja atsakė, kad negali pasirašyti, tačiau moterys tiesiog pareikalavo. To dokumento prieš pasirašant neperskaitė, nes tam ji neturi teisės, suprato, kad pasirašo už tai, kad perduos tą dokumentą direktoriui. Direktoriaus tą dieną nebuvo, dokumentą liudytoja nunešė prie kompiuterio ir padėjo. Kitą dieną direktorių informavo apie rašto palikimą. Vėliau tą dokumentą direktorius rado, ją barė, kodėl ji pasirašė tą dokumentą, nes jai nesuteikta teisė pasirašyti direktoriui skirtus dokumentus. Tai, kad moterys buvo iš mokesčių inspekcijos, sužinojo tik tada, kai jai tą pasakė direktorius (t.3,b.l.33, t.2, b.l.89-90).
Liudytoja V. B. parodė, kad ji šešis metus dirba UAB (duomenys neskelbtini) buhaltere. Nurodo, kad dėl sunkios ekonominės padėties bendrovės skolos pradėjo kauptis nuo 2008 m. Nors jas buvo stengiamasi sumokėti, tačiau trūko apyvartinių lėšų. Direktorius prašydavo visokių buhalterinių dokumentų, jis rašė raštus mokesčių inspekcijai dėl skolų mokėjimo atidėjimų. Atėjus finansiniam sunkmečiui ir sumažėjus apyvartai, įmonė neturėjo galimybės mokėti mokesčių, direktorius atsiskaitydavo savo grynaisiais pinigais. Liudytojai bendrovės darbuotoja pardavėja K. pasakojo, kad neprisistatę moterys atnešė raštą ir liepė pasirašyti, pardavėja pasirašė tą raštą, o vėliau išaiškėjo, kad ten buvo mokesčių inspekcijos darbuotojos ir tai buvo mokesčių inspekcijos raginimas dėl skolų sumokėjimo ( t.3, b.l.33).
Be paties kaltinamojo D. M. pripažinimo, kad jam liudytoja D. K. perdavė mokesčių inspekcijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, liudytojų parodymų, jo kaltę patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai. 2010 m. rugsėjo 27 d. Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priminimu, kur išdėstyta UAB (duomenys neskelbtini) pareiga sumokėti mokesčius (t 1, b. 1. 22); UAB (duomenys neskelbtini) deklaracijų kopijose nurodytomis žiniomis, kuriomis vadovaujantis buvo nustatyta mokestinė nepriemoka (t 1, b. l . 33-119); UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitų išrašų, kasos knygos, avanso apyskaitų, pardavimo ir pirkimo operacijų žurnalo žiniomis, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. spalio 16d. UAB (duomenys neskelbtini) turėjo apyvartinių lėšų (t 1, b.1. 197); UAB (duomenys neskelbtini) dokumentais, pagrindžiančiais sandorius su UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 7 d. (t 1, b.l. 132-137).
2005 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214 , 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) išaiškinta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikto priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nutarimo 16 punkte teigiama, jog valstybės įgaliotos institucijos priminimas mokesčių mokėtojui apie pareigą sumokėti mokesčius yra būtinas BK 219 straipsnyje nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymis, t. y. mokesčių mokėtojas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik po to, kai gavo tokį priminimą ir neįvykdė pareigos sumokėti mokesčių. Valstybės įgaliotos institucijos priminimas, tai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės įgaliotų institucijų dokumentas, kuriame primenama apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas jiems sumokėti. Dokumentas siunčiamas asmeniui, kai jis pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarką patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių. Priminimas mokesčių mokėtojui turi būti tinkamai įteiktas. Teismai, spręsdami, ar priminimas mokesčių mokėtojui įteiktas tinkamai, turi vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis, kur teigiama, kad dokumentai mokesčių mokėtojui įteikiami trimis būdais: tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais bei viešai paskelbiant. Taigi, būtina sąlyga atsakomybei atsirasti - įgaliotos institucijos (šiuo atveju - Alytaus apskrities VMI) priminimas- pranešimas mokesčių mokėtojui apie jo pareigą sumokėti mokesčius. BK 219 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybinės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad valstybės įgaliota institucija priminimą mokesčių mokėtojui įteiktų bent vieną kartą.
LR BK 219 str. 1d. dispozicijoje nustatyta viena iš sąlygų – valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius – apsprendžia subjekto tyčią. Tai suprantama, kad subjektas turi žinoti apie tokį priminimą. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo D. M. veiksmuose tyčios nesumokėti numatytus mokesčius po to, kai jam apie tokią pareigą priminė tam įgaliota institucija yra, kadangi kaip matyti iš aukščiau aptarta, D. M. jo darbuotoja perdavė valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų rašytinį priminimą, kad jis turi pareigą sumokėti mokesčius per nurodytą terminą.
Aukščiausiojo teismo nutartyje 2K-448/2011 yra pažymėta, kad nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti.
Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamajam D. M. buvo perduotas valstybinės mokesčių inspekcijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius per nustatytą laiką. Tai patvirtino kategoriškai liudytoja D. K., kuri nurodė, kad mokesčių raštą perdavė direktoriui kitą dieną. Kaltinamasis D. M. pripažino, kad jam priminimas buvo perduotas po savaitės. Kadangi priminime buvo nurodyta mokesčius sumokėti per 20 dienų, darytina išvada, kad kaltinamasis D. M. turėjo pakankamai laiko sumokėti mokesčius.
Apylinkės teismas, išteisindamas D. M., rėmėsi formaliu pagrindu, akcentuodamas Mokesčių administravimo įstatymo 164 str. nustatytą priminimo mokėti mokesčius tvarką, darydamas išvadą apie netinkamai įteiktą priminimą. Tačiau, apylinkės teismas padarė esminę klaidą, nesivadovaudamas LR BK 219 str. dispozicijos aprašymu, iš kurio turinio seka, kad kaltinamasis turi žinoti apie tokį priminimą iš valstybinės institucijos, kad jam yra pareiga per nustatytą terminą sumokėti mokesčius. Iš dispozicijos turinio seka, kad priminimo tvarka neturi jokios reikšmės, o yra esmingai reikšminga, kad kaltinamasis žinotų apie tokį priminimą. Reikėtų paminėti Aukščiausiojo teismo nutartį (2K-448/2011), kurioje buvo konstatuota, kad kaltinamasis nors ir neigė, kad jam buvo žinoma apie tokį priminimą, bet buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad kaltinamasis žinojo.
Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad įmonė turėjo apyvartinių lėšų, ir minimu laikotarpiu darė kitus atsiskaitymus su kitais kreditoriais, o ne mokėjo mokesčius. Taigi, darytina išvada, kad įmonė buvo moki mokėti mokesčius.
Bausmės skyrimas
Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam D. M., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pobūdį ir jų pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes.
D. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgia į jį charakterizuojančią medžiagą: D. M. charakterizuojamas teigiamai, dirbantis. Todėl jam skiriama minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jo atžvilgiu taiko LR BK 75 str. nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012-02-24 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
D. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 219 str. 2 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams. Taikyti jo atžvilgiu LR BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams. Nustatyti įpareigojimą, kad be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymą sutikimo neišvykti ilgiau kaip 7 paroms.