- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-04
- Bylos Nr.
- e2S-218-657/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-2236-736/2016, kuria buvo atsisakyta priimti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Kapitalo valda“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 101,03 Eur skolos, 681,35 Eur delspinigių, 10,10 Eur baudos, 11,89 Eur išlaidų už Gyventojų registro pažymą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko R. M..
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
2. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Šalies argumentai
3. Teismas nurodė, kad iš teismui pateikto pareiškimo matyti, kad kreditorė iš skolininko prašo priteisti 681,35 Eur dydžio delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,2 procento dydžio delspinigių normą už 3372 dienas. Kadangi skolininkas yra vartotojas, kuris sutartį su pradine kreditore sudarė prisijungdamas prie parengtų standartinių sutarčių sąlygų, kreditorė taiko 0,2 procento dydžio delspinigius per dieną nuo uždelstos mokėti sumos, susidariusi delspinigių suma ženkliai viršija skolos sumą, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli, neatitinkantys šalių interesų pusiausvyros, sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Dėl šių priežasčių tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431 – 440 straipsniais teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d.) Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, todėl pareiškimą atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Atskirajame skunde pareiškėja UAB „Kapitalo valda“ prašė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
5. Nurodė, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog kreditorės pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, ir pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakyti priimti. Skundžiama nutartis neatitinka teisingumo, objektyvumo, teisės taikymo principų. Teismas tokio pobūdžio civilinėse bylose negali būti aktyvus ir ginti nesąžiningos, siekiančios išvengti įsipareigojimų įvykdymo proceso šalies interesų, negali spręsti klausimų, kurie nagrinėtini tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pabrėžiama, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentracijos principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises ir interesus. Prašydamas išduoti teismo įsakymą, kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismui nustačius pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo formos bei turinio trūkumus, jie šalinami CPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka. UAB „Kapitalo valda“ pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitinka CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas. Be to, skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditorės pareikšto reikalavimo byla būtų nagrinėjama ginčo teisenos tvarka. Pats skolininkas privalo būti aktyvus, rūpestingas, atsakingas, bendradarbiauti tiek su kreditoriumi, tiek su teismu. Priešingas teisės doktrinos aiškinimas nepagrįstai suvaržytų kreditorės teisę pasirinkti savo pažeistų teisų gynybos būdą, didintų byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo išlaidas, pažeistų CPK 435 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio arba atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
7. Byloje nustatyta, kad kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko R. M. 101,03 Eur skolos, 681,35 Eur delspinigių, 10,10 Eur baudos, 11,89 Eur išlaidų už Gyventojų registro pažymą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Kreditorė savo reikalavimą grindė 2006 m. gruodžio 5 d. išperkamosios nuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria kreditorė UAB „Kapitalo valda“ perėmė iš UAB Ūkio bankas reikalavimą pagal išperkamosios nuomos sutartį.
8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo laikė aiškiai nepagrįstais ir atsisakė priimti pareiškimą. Teismas konstatavo, jog skolininkas, kuris yra vartotojas ir sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, jog kreditoriaus prašoma priteisti 0,2 proc. delspinigių suma ženkliai viršija skolos sumą, yra aiškiai per dideli, neatitinkantys šalių interesų pusiausvyros, sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Be to, delspinigiai paskaičiuoti už 3372 dienas.
9. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pabrėžiama, kad teismo įsakymo institutu realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 str. 3 d.), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, bei tikrina parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus. Teismui nustačius pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo formos ir turinio trūkumus jie šalinami CPK 115 straipsnio nustatyta tvarka.
10. Taigi, sumarinio proceso tikslas – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo.
11. Vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi, teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
12. Nagrinėjamu atveju kreditorė prašo priteisti iš skolininko 681,35 Eur delspinigių, skaičiuojamus po 0,2 procentų nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Pareiškimą grindžia šalių sudaryta sutartimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakydamas priimti pareiškimą, nustatė ir konstatavo, kad kreditorės reikalavimas dėl delpsinigių priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Lingvistiškai aiškinant minėtoje normoje vartojamas sąvokas – „aiškus“ reiškia gerai matomą, lengvai suvokiamą, suprantamą, o „nepagrįstas“ – tai neturintis pagrindo, neargumentuotas. CPK 435 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai iš faktinio prašymo pagrindo matyti, kad reikalavimas yra absurdiškas ar kai tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos.
13. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio minėtų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). Reikalavimas priteisti įstatyme nustatyto dydžio delspinigius pats savaime nėra nei absurdiškas, nei aiškiai nepagrįstas. nes pareiškimo priėmimo stadijoje dėl šios kategorijos bylų supaprastinto proceso teismo diskrecijos teisė įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms objektyviai ribojama, nes teismas netikrina reikalavimo pagrįstumo, kadangi nėra galimybės įvertinti visas bylos aplinkybes ir ištirti įrodymus: paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis bei jų sudarymo aplinkybes, sumokėtas sumas, skolininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, kad būtų galima konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju reikalavimas akivaizdžiai (aiškiai, matomai) nepagrįstas.
14. Pažymėtina, kad šie klausimai galėtų būti sprendžiamai tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo ir teismui bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog skolininkui yra suteikiama galimybė pateikti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo ir tokiu būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų priteisti ne tik skolą, bet ir delspinigius (CPK 439 str.). Akivaizdu, kad skolininko teisė pateikti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditoriaus reikalavimo pareiškimo. Priešingas aiškinimas nepagrįstai suvaržytų kreditoriaus teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą, kreipiantis į teismą su tokiais reikalavimais įstatyme nustatyta tvarka, tai nepagrįstai didintų byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo išlaidas ir pažeistų CPK 435 straipsnio 3 dalies nuostatas.
15. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismui nebuvo pagrindo vadovaujantis CPK 435 straipsnio 2 dalimi atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Kadangi pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija (CPK 431 str. 6 d.), todėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis naikintina ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 – 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartį ir kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.