Utenos apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. B., gim. (duomenys neskelbtini) , a.k. (duomenys neskelbtini) Radviliškio rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsilavinimas – 8 klasės, bedarbis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini) , Anykščiuose, teistas, teistumas išnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2012 m. gegužės 26 d. apie 18 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, I. ir S. L. bute, esančiam (duomenys neskelbtini), Anykščiuose, kilusio konflikto su R. P. metu, peilio geležte dūrė jam į pilvą, padarė durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su žarnos sienelės sužalojimu ir tokiais veiksmais sunkiai sutrikdė R. P. sveikatą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis S. B. kaltu prisipažino iš dalies, nurodė, kad gynėsi. Paaiškino, kad 2012 metų gegužės mėnesio gale buvo S. L. gimtadienis. Jį taip pat pakvietė užeiti, ten jau buvo S. ir R. Jie visi išgėrė. Po kiek laiko kilo konfliktas dėl jam priklausančios drėlės, kurią jis buvo davęs suremontuoti R. P., tačiau jis ją kažkam pardavė ar pragėrė. Jis su R. P. nutarė eiti išsiaiškinti. Jiems išėjus į koridoriuką, R. P. jam pirmas smogė, prakirto lupą. Sudavė du ar tris smūgius į veidą. Nuo paskutinio smūgio jis išsisuko, atstūmė R. P., išsitraukė peilį ir dūrė jam į šoną. Peiliu dūrė tik vieną kartą. Viskas gavosi spontaniškai. Tikslo sužaloti neturėjo, kur įdurti nesitaikė. R. išėjo į lauką. Kai jis pamatė, kas atsitiko, iškvietė policiją ir greitąją. Policijai iš karto pasakė, kad tai jis sužalojo R. P.. Nukentėjusiojo atsiprašė nuėjęs į ligoninę. Žalos jam neatlygino. Su nukentėjusiuoju gyvena kaimynystėje. Dabar su juo nebendrauja. Nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio nepripažįsta, nes gynėsi. Nesutinka, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Su ligonių kasos pareikštu ieškiniu irgi nesutinka.

Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. P. parodė, kad tą vakarą jis ėjo pas kaimynystėje gyvenančius L.parsivesti savo sugyventinės S. namo. P. L. vyko balius. Kai jis pasakė S., kad jau reikia eiti namo, nes ji per daug išgėrusi, įsikišo B. ir pasakė, kad jis vienas gali eiti, o S. tegul lieka. T. S. pasakė, kad jis atiduotų B. drėlę. B. jam nebuvo atsilyginęs už drėlės sutaisymą, todėl jis B. drėlės negrąžino, o ją pardavė kitam žmogui. Tada jis pasiūlė B. eiti pasišnekėti. Į lauką ėjo aiškinti dėl drėlės, o ne muštis. Jiems išeinant B. jį pastūmė iš nugaros. Tada jis atsisuko ir trenkė jam kelis smūgius į veidą, bet ne kumščiu, o tik ranka, nors smūgiai buvo pakankamai stiprūs. K. B. atšoko, jis pasisuko eiti ir tuo metu jam B.iš nugaros pusės dūrė į šoną. Iš pradžių jis nesuprato kas įvyko, nieko net nepajuto. Tik išėjęs į lauką pamatė, kad bėga kraujas iš šono. Grįžo, pasakė, kad skambintų kam nori. Tada išėjo į lauką ir laukė kol atvažiavo policija ir greitoji. Dėl pareikšto civilinio ieškinio paaiškino, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Turtinę žalą sudaro vaistai, drabužiai, kurie buvo sugadinti. Įrodymų, pagrindžiančių padarytą turtinę žalą neturi ir pateikti negali. Neturtinę žalą patyrė dėl to, kad labai skaudėjo, liko randai po operacijos. Kentėjo skausmus, pastoviai vartojo vaistus, nedarbingas buvo apie tris savaites. Šiuo metu dirba, darbas fizinis, prie statybų, jam nėra uždrausta dirbti sunkų fizinį darbą.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja S. M. parodė, kad R. P. yra jos draugas, jie gyvena kartu. K. S. B. yra jų kaimynas. Įvykis buvo I. L. namuose. Jie šventė I. vyro gimtadienį. Kai ji nuėjo ten jau buvo S.. Po kiek laiko atėjo R., atnešė gėlių, pasveikino ir išėjo. Tada atėjo antrą kartą parsivesti liudytojos. T. S. atsistojo tarpdury. Jie (S. B. ir R. P.) pradėjo pyktis dėl drėlės, kad R. sutvarkė jo drėlę ir kažkam pardavė. R. neprisipažino, kad pardavė drėlę. T. R. kelis kartus smogė kumščiu į veidą S. B.. Kad pirmas būtų pastūmęs R. P. S. B. liudytoja nematė. T. R. išėjo į lauką, jis buvo susiėmęs šoną. Priėjusi prie R. P. pamatė, kad jam buvo įdurta, kad bėga kraujas iš jo šono.

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 957/12(05), kurią pateikė teismo medicinos ekspertas G. S. matyti, kad R. P. buvo nustatyti šie sužalojimai: durtinė – pjautinė kiauryminė pilvo žaizda su žarnos sienelės sužalojimu. Sužalojimas padarytas vieno smūgio aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu pasekoje. R. P. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas (b.l. 18).

Iš asmens blaivumo testo Nr. 2135, atlikto 2012-05-26 20 val. 24 min. matyti, kad S. B. buvo nustatytas 2,49 promilių neblaivumas (b.l. 49).

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 690/12(05), kurią pateikė teismo medicinos ekspertas R. Ž. matyti, kad S. B. buvo padaryta muštinė žaizda su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, muštinė žaizda su kraujosruva viršutinėje lūpoje, padaryti sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b.l. 85).

BK 135 str. 1 d numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Šiame straipsnyje įtvirtinti nusikalstamos veikos požymiai apima tiek tiesioginę, tiek netiesioginę tyčią.

Kaip matyti iš kaltinamojo S. B. parodymų, jis pripažįsta, kad nukentėjusiajam vieną kartą dūrė peiliu į pilvo sritį, tačiau tai vertina kaip būtinąją gintį, nes nukentėjusysis jam pirmas sudavė smūgius į veidą, dėl ko jam buvo padaryta muštinė žaizda su poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, muštinė žaizda su kraujosruva viršutinėje lūpoje. Kaltinamasis ir jo gynėjas teigia, kad kaltinamojo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Teismas, įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp kaltinamojo S. B. ir nukentėjusiojo R. P., jiems abiems būnant neblaiviems, įvyko žodinis konfliktas, peraugęs į fizinį konfliktą. Apie žodinį konfliktą, susistumdymą ir smūgius patvirtino ir liudytoja S. M.. Nukentėjusiajam rankomis suduodant smūgius į galvą kaltinamajam S. B., buvo akivaizdus kėsinimosi realumas, tačiau teismas daro išvadą, jog kėsinimasis nebuvo toks pavojingas, kad kaltinamajam būtų reikėję gintis peiliu duriant nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą - pilvą. Tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusysis buvo neblaivūs, bet pats kaltinamasis teismo posėdžio metu savo būsena vertino pakankamai gerai, t.y. nelaikė, jog buvo visiškai girtas, todėl turėjo galimybę realiai įvertinti kėsinimosi pavojingumą, tačiau to nepadarė. Šį teiginį įrodo tai, jog įvykyje dalyvavo tik kaltinamasis ir nukentėjęs, kitų kaltinamajam grėsmę kėlusių asmenų nebuvo, tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjęs yra panašaus kūno sudėjimo, nors nukentėjusysis yra jaunesnis. Kėsinimosi momentu nukentėjusysis jokio kaltinamajam grėsmę keliančio ginklo ar įrankio neturėjo, be to, pats kaltinamasis pripažino, kad nuo paskutinio smūgio išsisuko, atstūmė R. P., tačiau tuo pat metu išsitraukęs bei atlenkęs peilį dūrė nukentėjusiajam. Todėl darytina išvada, jog peilio panaudojimas šioje situacijoje buvo neadekvati kaltinamojo panaudota priemonė, gynyba buvo akivaizdžiai neproporcinga kėsinimosi pobūdžiui bei pavojingumui, todėl negali būti vertinama kaip būtinoji gintis.

Kaltinamasis privalėjo suvokti ir būdamas psichiškai sveikas suvokė, jog jo gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau peiliu durdamas į nukentėjusiojo gyvybiškai svarbią kūno vietą suvokė, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų žmogaus sveikatai, tai suprasdamas jis numatė, kad gali padaryti pavojingą kūno sužalojimą ir to norėjo. Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Tarp kaltinamojo S. B. pavojingos veikos – dūrimo peiliu į nukentėjusiojo pilvą ir atsiradusių pasekmių - nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nusikaltimas baigtas, nes dėl pavojingo nukentėjusiojo gyvybei sužalojimo nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, daro kategorišką išvadą, kad S. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

(duomenys neskelbtini) str. 1 d. nustato, kad teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą ieškinį arba jį atmeta.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 4305,99 Lt sumai už nukentėjusiojo R. P. gydymą ir sveikatos priežiūros paslaugas įrodytas pateiktais dokumentais (b.l. 41-46), pagrįstas, todėl tenkintinas, priteisiant iš kaltinamojo S. B..

N. R. P. pareiškė civilinį ieškinį 25 150 Lt sumai, t.y. 150 Lt turtinei žalai atlyginti ir 25 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti (b.l. 14).

N. R. P. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro sugadinti drabužiai ir vaistai, netenkintinas, nes nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtos turtinės žalos dydį, o sutinkamai su civilinio ieškinio nagrinėjimo reikalavimais baudžiamojoje byloje, įrodymus dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio pateikia civilinis ieškovas ((duomenys neskelbtini) str.).

N. R. P. prašo priteisti iš kaltinamojo 25 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą sudaro nukentėjusiojo patirti išgyvenimai dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl likusio rando ant kūno, dėl kentėtų skausmų, buvusio laikino nedarbingumo.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas pripažįsta, kad nukentėjusysis R. P. patyrė skausmą, nepatogumus, tam tikrą laiką negalėjo dirbti, patyrė dvasinius išgyvenimus dėl patirto sunkaus sužalojimo. Tačiau didesnių nepatogumų šiuo metu nukentėjusysis nebejaučia, gali dirbti visus darbus, tame tarpe ir fizinius. Todėl teismas, atsižvelgdamas į visa tai, kas paminėta, į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad neturtinės žalos dydis R. P. mažintinas iki 1000 Lt, priteisiant šią sumą iš S. B., atsižvelgiant į tai, kad jo paties elgesys buvo nederamas kaltinamojo atžvilgiu ir iš esmės provokuojantis konfliktą (CK 1.5 str., 6.250 str. 2 d.).

K. S. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skirdamas bausmę kaltinamajam S. B. teismas atsižvelgia į baudžiamajame įstatyme numatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kaltinamasis pirmą kartą padarė vieną nusikalstamą veiką – sunkų nusikaltimą. Nustatyta kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. K. S. B yra neįgalus, jam nustatytas 45 procentų darbingumas, turi rimtų sveikatos sutrikimų, niekur nedirba, charakterizuojamas teigiamai.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo vadovautis baudžiamajame įstatyme numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra sunkus, sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Bausmės paskirtis nurodyta BK 41 straipsnyje, iš šio straipsnio 2 dalies matyti, kad baudžiamasis įstatymas nenumato vieno svarbiausio bausmės tikslo, teismų praktika ir baudžiamosios teisės doktrina laikosi nuostatos, kad bausmės negali nulemti vien nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – ji turi būti siejama su nusikaltusiu asmeniu, jo socialinėmis, psichologinėmis ir moralinėmis savybėmis. Byloje nustatytos kaltinamąjį ir jo padarytą veiką charakterizuojančios faktinės aplinkybės, teismo nuomone, yra išimtinės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nusikaltusiam asmeniui už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas laiko, kad kaltinamajam S. B. yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę - laisvės apribojimą. Teismas turi pagrindą manyti, kad maksimali šios bausmės trukmė ir įpareigojimai leis įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktinis įrodymas – peilis, priklausantis kaltinamajam S. B. ir saugomas prie baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00278-12, kaip nusikaltimo padarymo įrankis, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuotinas ir sunaikintinas (BK 72 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

S. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį ir, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nubausti laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant bausmės laiku kiekvieną dieną būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., neatlygintinai išdirbti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje įstaigoje dienos.

Į bausmės laiką įskaityti kardomojo sulaikymo laiką nuo 2012-05-26 iki 2012-05-27.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (į.k. 191351679), atstovaujamai Panevėžio teritorinės ligonių kasos, iš S. B. priteisti 4305,99 Lt (keturis tūkstančius tris šimtus penkis litus ir 9 centus) turtinės žalos atlyginimo.

N. R. P. iš S. B. priteisti 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiojo R. P. civilinį ieškinį atmesti.

Daiktinį įrodymą – S. B. priklausantį peilinį, saugomą prie baudžiamosios bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Anykščių rajono apylinkės teismą.