- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-166-873/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47447-2022-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Žimkienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- V. P.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Paulius Jablonskas
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (toliau – ir nuteistasis) gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko (toliau – ir gynėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta šešiasdešimties parų arešto bausmė. Iš V. P. civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 48,59 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą A. K.: jis, 2022 m. gruodžio 18 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), gatvėje, šalia kavinės „B v“ įėjimo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio žodinio konflikto metu su nukentėjusiuoju A. K. tyčia du kartus dešinės rankos kumščiu sudavė A. K. į kairės pusės veido sritį, šiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam A. K. muštinę 5–6 cm ilgio žaizdą kairėje kaktos pusėje virš kairiojo antakio, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas advokatas Paulius Jablonskas prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, arba, netenkinus šio prašymo, pakeisti nuosprendžiu paskirtą bausmę į nesusijusią su laisvės atėmimu.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių bei įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl V. P. kaltės. Teismo nuosprendis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų nuosprendžio surašymui, nes dėstomi argumentai prieštaringi, taip pat neteisingai parinkta bausmė.
2.2. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus.
2.3. Tvirtina, jog vien nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų V. P. kaltės klausimui išspręsti nepakanka, todėl teismo padarytos išvados yra nepagrįstos.
2.3.1. Nurodo, jog teismas iš esmės išanalizavo keturių asmenų parodymus bei specialisto išvadą ir jų pagrindu konstatavo, jog V. P. kaltė padarius inkriminuojamą veiką yra įrodyta. Visgi be šių asmenų parodymų byloje buvo apklausti du liudytojai, kurie betarpiškai dalyvavo nagrinėjamame įvykyje, tačiau teismas šių asmenų parodymus tik lakoniškai pacitavo. Apelianto nuomone, yra svarbu pažymėti, kad nukentėjusiojo parodymus teismas įvertino nuosekliais, tačiau iš byloje esančių apklausų, o taip pat ir nuosprendyje išdėstytų parodymų turinio su tokia išvada nėra pagrindo sutikti. Iš šių parodymų matyti, jog vienoje apklausoje nukentėjusysis nurodė, kad pačių smūgių nelabai kas matė, kitoje apklausoje nurodė, kad smūgius turėjo matyti liudytojai A. M. ir A. K.. Nukentėjusysis nurodė ir tai, kad pirminės apklausos metu, priimant pareiškimą apie smūgių sudavimą, pareigūnas detaliai neklausė, taip pat pripažino, kad pirminius parodymus duodamas buvo stipriai neblaivus, taip pat kad A. M. V. P. nustūmė.
2.3.2. Pažymi, jog apklausti A. M. ir A. K. nukentėjusiojo parodymų nepatvirtino. A. K. nurodė, kad nieko nežino, kas ir kaip buvo, nematė, ar nukentėjusysis buvo kruvinas. Jis (A. K.) sėdėjo kavinės viduje, į lauką išėjęs nebuvo. Ar nukentėjusysis sakė, kad V. P. trenkė, nežino, nes buvo labai girtas ir nieko nepamena.
2.3.3. Šioje byloje vienintelis įrodymų šaltinis yra nepatikimi nukentėjusiojo parodymai, kurie kiekvienos apklausos metu kito. Be kita ko, bylos duomenys patvirtina, jog prieš tai jau buvo vykęs incidentas su kėde, dėl kurio nukentėjusysis pretenzijų neturėjo ir pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nerašė. Kitų asmenų parodymai, kuriais remiasi teismas, yra išvestiniai duomenys, nes įvykio aplinkybės, galimas kaltininkas yra įvardintas tik iš nukentėjusiojo žodžių.
2.3.4. Pasak apelianto, teismas neteisingai vertino specialisto išvadą. Nėra aišku, kokiais duomenimis rėmėsi teismas, nes sužalojimo atsiradimą apibūdina ne tik jo lokalizacija bet ir kiti veiksniai: įvykio vietoje esantys objektai ir kt.
2.4. Skunde nesutinkama ir su parinktos bausmės rūšimi. Pasak apelianto, teismas turėjo pareigą apsvarstyti ir nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paskyrimą ar paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimą. Tvirtina, jog vien kaltės nepripažinimas savo esme negali sunkinti atsakomybės ir tokios aplinkybės įstatymas nenumato. Pažymi, kad ankstesnė nusikalstama veika, už kurią V. P. buvo nuteistas, nėra smurtinio pobūdžio. Teismas, pripažindamas V. P. recidyvistu, neįvertino, jog veikos skiriasi, o priešingai, turėjo svarstyti klausimą dėl švelnesnės bausmės skyrimo. Pažymi, jog teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad V. P. dirba, turi legalų pajamų šaltinį, taip pat keturiasdešimties parų arešto neatlikta bausmė buvo atliekama ne dėl paieškos, o dėl teismo 2023 m. sausio 9 d. priimtos nutarties pasiųsti V. P. atlikti arešto bausmę. Bylą nagrinėjant teisme V. P. išreiškė sutikimą teismui nusprendus dėl jo kaltės atlikti viešųjų darbų bausmę. Be kita ko, BK 75 straipsnio 1 dalis numato, jog asmeniui paskyrus arešto bausmę, teismas gali atidėti tokios bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Teismas šiuo konkrečiu atveju neatsižvelgė į tai, kad V. P. yra atlikęs keturiasdešimties parų arešto bausmę ir per bylos nagrinėjimo laikotarpį dalyvavo teismo posėdžiuose, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, įsidarbino.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliantas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, arba, netenkinus šio prašymo, pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę į švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
5. Gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl V. P. kaltės. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos, o teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepasitvirtino.
6. Baudžiamosios bylos duomenimis, V. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino. 2023 m. sausio 4 d. apklausos metu nuteistasis teigė, kad įvykio dieną konflikto su nukentėjusiuoju nebuvo. Jis, V. P., valgė kavinėje „B v“, prie to paties staliuko atsisėdo A. K.. Iš viso prie staliuko buvo penki žmonės. Nuteistasis išėjo į lauką parūkyti, netrukus paskui jį išėjo ir A. K.. Lauke daugiau nieko nebuvo. A. išėjus, nuteistasis iš karto baigė rūkyti, nes buvo šalta, ir grįžo į kavinę. Nukentėjusysis netrukus sugrįžo į kavinę, bet jo veidas jau buvo kruvinas, ir, nieko nesakęs, nuėjo į tualetą praustis (t. 2, b. l. 24). 2024 m. gegužės 29 d. apklausos metu V. P. nurodė, kad parodymus yra davęs anksčiau, pozicijos dėl kaltės neišsakė (t. 2, b. l. 49). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad jo pozicija dėl kaltinimo nesikeičia. Nukentėjusiojo niekas nemušė, jis tikrai nugriuvo. Prie durų buvo ledas, gal nukentėjusysis paslydo, gal nugriuvo. Pažymėjo, jog pirmą kartą konfliktas buvo „S u“ (t. 3, b. l. 57). Taigi nuteistasis laikėsi pozicijos, jog nematė, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis patyrė sužalojimus, teigė, kad įvykio dieną su nukentėjusiuoju nekonfliktavo. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo versiją atmetė kaip bylos duomenų visuma paneigtą. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritarti pagrindo nenustato.
7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Bendrajame pagalbos centre 2022 m. gruodžio 18 d., 17.12 val., buvo registruotas A. K. pranešimas apie tai, kad prieš 20 min. užeigoje „B v“ jį sumušė pažįstamas V. P.. Šiuo metu dėl antakio traumos pats vyksta į ligoninę (t. 1, b. l. 18). 2022 m. gruodžio 19 d. protokolo-pareiškimo duomenimis, A. K. nurodė, jog 2022 m. gruodžio 18 d., 17 val., šalia kavinės „B v“ įėjimo durų iš matymo pažįstamas V. P. žodinio konflikto metu ne mažiau kaip tris kartus trenkė jam į veido sritį, padarydamas virš kairio antakio 5–6 cm žaizdą (t. 1, b. l. 12). 2022 m. gruodžio 18 d. apklaustas kaip liudytojas A. K. paaiškino, jog įvykio dieną – 2022 m. gruodžio 18 d., apie 14 val., jo draugė B atvežė jį į kavinę, adresu (duomenys neskelbtini), pati išvyko susitikti su draugėmis. Kavinėje buvo pora nukentėjusiojo draugų, iš jų – ir iš matymo pažįstamas V. P.. Kavinėje bevartojant alkoholius gėrimus, V. P. kabinėjosi prie nukentėjusiojo, vadindamas jį necenzūriniais žodžiais, pastarajam pasiūlė išeiti į lauką pasikalbėti. Jiems išėjus iš kavinės, V. P., nieko nesakęs, pradėjo nukentėjusįjį mušti kumščiais į veido sritį. Iš minėtos kavinės išbėgo A. K. ir A. M., juos išskyrė. Nukentėjusysis, pamatęs, kad jo rankos kruvinos ir prakirstas kairysis antakis, nuėjo į tualetą. Atėjusi jam nepažįstama moteris padėjo sutvarkyti kraujuojančią žaizdą. Po to, kai kraujavimas buvo sustabdytas, nukentėjusysis paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė policijai (t. 1, b. l. 47). Papildomos apklausos, vykusios 2023 m. sausio 13 d., metu nukentėjusysis paaiškino, jog V. P. žino tik iš matymo. V. P. jam 2022 m gruodžio mėn. pradžioje buvo praskėlęs galvą Vievyje esančioje kavinėje „S u“. Nukentėjusysis pareiškimo nerašė, nes pasigailėjo V. P., žinodamas, kad šis vaikšto su apykoje, turi problemų. Tą kartą V. P. sviedė į jį kėdę, tokio elgesio priežasčių nukentėjusysis nežino. Nurodė, kad sakė A. M. ir A. K., jog reikalingos jų apklausos, tačiau jie nesutinka duoti parodymų, sakydami, kad nenori pakenkti V. P.. Paaiškino, kad kai įvykio dieną jis atėjo į kavinę, V. P. ten jau buvo kartu su A ir A. Jis, A. K., nenorėjo kalbėtis su V. P., tačiau kai šis išgėrė alaus, vėl pradėjo kabinėtis, provokavo, klausdamas, ar nukentėjusysis vėl nori gauti su kėde. Jis, A. K., parašė žinutę draugei, kad atvažiuotų jo paimti, kad vėl kažkas nenutiktų. Galiausiai, V. P. pagrasino jam trenkti bokalu ar buteliu, bet draugai šį sulaikė. Tada V. P. pasiūlė eiti į lauką parūkyti, kai tik nukentėjusysis atidarė duris, jau lauke buvęs V. P. kelis kartus trenkė kumščiu į veido sritį. A tikrai matė, kaip V. P. jį puolė, nes ėjo iš paskos (t. 1, b. l. 53–54). 2023 m. sausio 30 d. apklaustas A. K. papildomai paaiškino, kad po trečio V. P. smūgio A. M. sušuko: „Ką darai“ ir pastūmė V. P.. Negali paaiškinti, kodėl A. M. neigia, kad V. P. jį mušė. Jis nebuvo nugriuvęs, rūbai buvo švarūs, tik kruvini. Jis prausėsi kavinės tualete ir nusiuntė nuotrauką draugei, ji netrukus atvažiavo (t. 1, b. l. 59). 2023 m. kovo 1 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis patvirtino ankstesnių apklausų metu duotus parodymus, paaiškino, kad duodamas pirminius parodymus buvo išgėręs, tačiau tikrai neišsigalvojo, kad jį sužalojo V. P., pats niekur negriuvo. Nurodė, jog viskas įvyko labai greitai. Pirmas smūgis buvo į kairę veido pusę, žemiau žandikaulio, antras ir trečias smūgiai – į veido sritį. Artūras, eidamas iš paskos, V. P. nuo jo atstūmė (t. 1, b. l. 65–66). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis įvykio aplinkybes nurodė analogiškai. Atsakydamas į klausimus paaiškino, kad kavinėje V. P. prie jo kabinėjosi necenzūriniais žodžiais, A. (K.) nuteistajam sakė apsiraminti, tačiau šis nenurimo. Nukentėjusysis paklausė, dėl ko prie jo kabinėjasi, nuteistasis nurodė; „nes tu gaidys“, tada jis atsakė, jog šis „pats gaidys“, nuo to viskas prasidėjo. Nurodė ir tai, kad nusiplovęs žaizdą išėjo iš kavinės, paskambino policijai ir greitajai, pasakė, kad jo paimti atvažiuoja draugė. Atvažiavusi B. jį paėmė, tada nuvažiavo į ligoninę. Susiuvus žaizdą, nuvažiavo į policijos komisariatą, pasikalbėjo su policininku. Buvo patikrintas blaivumas, nustatyta, kad yra išgėręs, tada jam pasiūlė rašyti pareiškimą kitą dieną. Jis kitą dieną atvažiavo ir pareiškimą parašė (t. 3, b. l. 3–5). Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi pirmiau išdėstytus nukentėjusiojo A. K. parodymus, daro išvadą, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo pozicija viso proceso metu buvo nuosekli – jis iš karto pranešė apie nusikalstamą veiką, aiškiai įvardijo jį sužalojusį asmenį, įvykio vietą, laiką ir aplinkybes. Tai, kad papildomai apklausiamas bei atsakydamas į klausimus nukentėjusysis detalizavo savo paaiškinimus, teisėjų kolegijos nuomone, jo parodymų patikimumo nepaneigia. Išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog nukentėjusysis, o ne nuteistasis teisingai nupasakojo įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija daro įvertinusi ir kitą bylos medžiagą.
8. Visų pirma pažymėtina, kad B. G. , įvardinta nukentėjusiojo kaip jį atvežusi į kavinę, kurioje vėliau buvo sužalotas, ir iš jos paėmusi, taip pat gavusi tuojau po sužalojimo padarytą prakirsto antakio nuotrauką, apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kuriuose aplinkybes nurodė analogiškai, kaip ir nukentėjusysis. 2023 m. vasario 10 d. apklausos metu B. G. paaiškino, kad 2022 m. gruodžio 18 d. turėjo asmeninių reikalų, pasiūlė savo draugui A. K. kažką nuveikti atskirai. Ji paskambino A. K., paklausė, kur šis yra ir ar A. gali prisijungti. A. K. pasakė, kad yra Vievyje, kavinėje „B v“ kartu su A. M., bei sutiko, kad A. prisijungtų. Ji nuvežė A. K., paliko jį su A. K., pasitikusiu prie kavinės. Apie 17 val. gavo iš A. nuotrauką per programėlę „Messenger“, kurioje buvo matyti antakis su kraujuojančia žaizda, bei vaizdo įrašą. Ji iš karto suprato, kad A. vėl bus sumušęs V. P.. Po A. žinutės ji maždaug per 10 minučių nuvažiavo iki kavinės. A. ėjo link stotelės, jie nuvažiavo į Elektrėnų ligoninę. A. pasakojo, kad jį sumušė V. P. (t. 1, b. l. 90–91). Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo 2023 m. vasario 10 d. protokolo duomenimis, B. G. pateikė susirašinėjimo su A. K. ekrano nuotrauką bei vaizdo įrašą (t. 1, b. l. 141–146). Pirmosios instancijos teisme liudytoja B. G. taip pat paaiškino, kad jos parodymai buvo paremti A. K. pasakojimu, kuris teigė, kad susipyko su V. Patvirtino, jog gavo nuotrauką, kurioje nukentėjusysis nufotografavo save, buvo matyti, kad jam bėgo kraujas. Teigė, kad bylai aktualiu laiku A. K. ji jau norėjo atsikratyti, kadangi šis ja manipuliavo ir neleido užsiimti savo reikalais, yra sunkaus charakterio (t. 3, b. l. 26–27).
Žemesnės instancijos teismas
9. Policijos pareigūnų V. K. bei I. D. parodymai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo atvykę į įvykio vietą, taip pat atitinka nukentėjusiojo parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. 2023 m. sausio 26 d. apklausos metu paaiškino, jog 2022 m. gruodžio 18 d., apie 17.15 val., buvo gautas pranešimas apie tai, kad kavinėje „B v“ pažįstamas asmuo sužalojo A. K.. Susisiekė su A. K. pranešime nurodytu numeriu, šis pranešė, kad važiuoja į ligoninę, įvardijo sumušusį asmenį – V. P.. Kitame ekipaže dirbusių kolegų paprašė nuvykti į Vievį, į kavinę „B v“. Ten nuvykęs kolega I. D. pasakė, kad kalbėjosi su pačiu V. P., kuris buvo neblaivus, bet pasakė, kad sudavė A. K. į veidą, nes tas „prisišnekėjo nesąmonių“. Kiti du vaikinai – A. K. ir A. M., buvo smarkiai padauginę alkoholio ir su jais bendrauti buvo sunku. Nurodė, kad įvykio dieną žodžiu bendravo su A. K., šis nupasakojo įvykio aplinkybes. Be kita ko, A. K. nurodė ir tai, kad A. K. bei A. M., skyrė V. P. nuo jo, atėję į lauką (t. 1, b. l. 96). I. D. 2023 m. vasario 22 d. apklausos metu paaiškino, jog atvykus prie kavinės „B v“ liudytojui žinomas V. P. buvo kažkokiame automobilyje, matėsi, kad yra išgėręs. Paklausus, kas nutiko, pasakė, kad „prišnekėjo nesąmonių“, todėl „davė į galvą“. Liudytojas suprato, kad V. P. kalba apie A. K.. Pareigūnas matė, kad V. P. krumpliai patinę, paraudę. Kiti du vaikinai, buvę kartu su V. P., vieno iš kurių pavardė – K., buvo labai girti (t. 1, b. l. 102–103). Pirmosios instancijos teisme apklausti pareigūnai nurodė, kad įvykio aplinkybių nebeprisimena, liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti (t. 3, b. l. 25–26).
10. Nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, nustatytas baudžiamojoje byloje gauta specialisto išvada. Kaip pažymėta Medicininių dokumentų apžiūros 2023 m. sausio 4 d. protokole, specialistas darė išvadą, jog nukentėjusiajam nustatyta muštinė žaizda virš kairio antakio 5–6 cm ilgio; sužalojimas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodomu laiku (2022 m. gruodžio 18 d.) vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu, galimai sudavus smūgį kumščiu (t. 1, b. l. 183). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 604/2023 (01) duomenimis, pateiktuose medicininiuose dokumentuose A. K. konstatuota muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje, virš kairiojo antakio, padaryta kieto buko daikto poveikyje, vienu trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, tai yra sudavus smūgį kitam asmeniui, ir užduotyje nurodytu laiku (2022 m. gruodžio 18 d.). Odos žaizda atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jos padarymas sukėlė fizinį skausmą. Išvadoje nurodyta ir tai, kad identifikuoti objektą, kuriuo A. K. buvo padaryta kaktos muštinė žaizda, negalima. Atsižvelgus į tai, kad medicininiuose dokumentuose A. K. nustatytos žaizdos pakraščiuose nekonstatuoti odos nubrozdinimai, o žaizdos kraštuose nekonstatuoti odos sutraiškymai, galima teigti, kad žaizda negalėjo būti padaryta klausime nurodytomis aplinkybėmis: „pargriuvus ant snieguoto ar apledėjusio paviršiaus, asfaltuotos kelio dangos“ (t. 1, b. l. 187–189). Tokiu būdu ir rašytinių įrodymų – specialistų išvadų pakartotinis įvertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versiją apie nukentėjusiojo galimą susižalojimą šiam nugriuvus ir priešingai, nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad sužalojimas buvo padarytas suduodant jam smūgį kumščiu, teisingai laikė patvirtintais ir kitais bylos duomenimis. Apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą vertino neteisingai, nepasitvirtino.
11. Kaip spręstina iš pirmiau aptartų duomenų, nagrinėjamo įvykio metu kavinėje be nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo dar du asmenys – A. M. ir A. K.. Nukentėjusiojo parodymų duomenimis, abu šie asmenys galėjo matyti nusikalstamą veiką ar tam tikrus jos momentus. Apeliaciniame skunde itin pabrėžiama, kad aptariami liudytojai nukentėjusiojo parodymų nepatvirtino. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, sutinka, kad liudytojai parodymų apie tai, jog būtų stebėję nusikalstamą veiką, nedavė, visgi sprendžia, kad tokie liudytojų paaiškinimai pirmiau aptartų nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, patvirtintų ir liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais, patikimumo nepaneigia.
12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. 2023 m. sausio 18 d. apklausos metu parodė, kad 2022 m. gruodžio mėnesį, dienos neatsimena, kartu su draugais A. K. ir V. P. nuėjo į kavinę „B v“. Ten pietavo, išgėrė alaus. Vėliau prisijungė A. K.. Jis nepastebėjo, kad tarp V. ir A. būtų kilęs koks nors žodinis konfliktas. V. su A. išėjo į lauką parūkyti. Kai jis, A. M., išėjo į lauką, nes išgėręs taip pat mėgsta parūkyti, A. buvo kruvinu veidu, matėsi, kad prakirstas kairysis antakis. V. stovėjo netoliese, bet jis V. nieko neklausinėjo, nes iš karto susikoncentravo į A. žaizdą, skubėjo pagelbėti. Jis pasakė, kad A. eitų į tualetą nusiprausti, paskambino A. draugei, kad reikia vežti šį į ligoninę, siūti žaizdą. Su V. apie A. sužalojimą nekalbėjo. Nesikiša į jų reikalus. Apie įvykį gali pasakyti, kad arba A. pats nugriuvo ir prasiskėlė galvą, arba V jam trenkė (t. 1, b. l. 110–111). Akistatos su V. P. metu A. M. davė analogiškus parodymus (t. 2, b. l. 55–57). Pirmosios instancijos teisme A. M. tvirtino, jog įvykio neatsimena, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 3, b. l. 46). A. K. 2023 m. sausio 18 d. apklausos metu parodė, kad 2022 m. gruodžio mėn., atrodo, buvo savaitgalis, jis kartu su A. M. bei V. P. nuvažiavo į kavinę „B v“, ten gėrė alų. Maždaug po valandos prisijungė A. K.. Neatsimena, ar V. su A. dėl kažko būtų ginčijęsi prie stalo. V. su A. išėjo į lauką. Jis nieko panašaus į kažkokį kvietimą „pasikalbėti“ negirdėjo. Netrukus išėjo ir jis, pamatė, kad A. veidas kruvinas. Daugiau žmonių lauke, kiek atsimena, nebuvo. Kas A atsitiko, nežino, nes nematė. Jam A. pasakojo vėliau, kad V. trenkė. Su V. apie tai nekalbėjo (t. 1, b. l. 118–119). Pirmosios instancijos teisme A. K. laikėsi ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 3, b. l. 56).
13. Išanalizavus pirmiau išdėstytus liudytojų A. M. ir A. K. parodymus, spręstina, jog abu asmenys tvirtino nesigilinę į įvykio aplinkybes ir iš esmės matę tik sužalotą nukentėjusįjį. A. M., pripažinęs, jog lauke prie kavinės matė tiek A. K., tiek V. P., svarstė apie dvi galimybes – arba A. pats nugriuvo ir prasiskėlė galvą, arba V. jam trenkė, tuo tarpu A. K. tiesiog laikėsi pozicijos, jog nežino, kas atsitiko A., nes nematė. Teisėjų kolegija, pakartotinai vertindama šių asmenų parodymus, atsižvelgia į įvardintus draugiškumo santykius tarp liudytojų A. M. ir A. K. bei nuteistojo, taip pat nukentėjusiojo parodymuose nurodytą aplinkybę, kad liudytojai jam minėjo, jog nesutinka duoti parodymų, kadangi nenori pakenkti V. P.. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas tuojau po išėjimo iš kavinės, kurioje kartu su nuteistuoju ir liudytojais leido laiką, vartojo alkoholinius gėrimus, pabrėžtinai deklaruojamas nesidomėjimas sužalojimo aplinkybėmis vertintinas kritiškai. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liudytojų A. M. ir A. K. parodymų analizei išties neskirta pakankamai dėmesio, teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šie parodymai nėra patikimi, daro išvadą, jog motyvavimo trūkumas skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką teisingumo nepaneigia ir pagrindo nuosprendį naikinti ar keisti nesudaro.
14. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, jog nepaisant gana lakoniško argumentavimo skundžiamame nuosprendyje įrodymų tyrimas bei vertinimas esminių trūkumų neturi. Pagal teismų praktiką, teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018, 2K-9-976/2022 ir kt.). Išnagrinėjus bylą pagal apeliacinį skundą, pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio nuostatų, nėra.
15. Pasitvirtinus kaltinimo aplinkybėms, kad V. P. tyčia smurtaudamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą A. K., ginčo dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinio skundo ir priimti išteisinamojo nuosprendžio nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Apeliaciniu skundu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, jo dydis nėra ginčijamas. Dėl V. P. nusikalstamos veikos civilinė ieškovė patyrė išlaidų, sprendimas priteisti iš nuteistojo turtinės žalos atlyginimą yra teisingas, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Dėl bausmės
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam paskirta per griežta bausmė, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, taip pat pripažindamas V. P. recidyvistu, neįvertino kad ankstesnė nusikalstama veika, už kurią V. P. buvo nuteistas, nėra smurtinio pobūdžio, nors priešingai, turėjo svarstyti klausimą dėl švelnesnės bausmės skyrimo. Teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisingumą dėl bausmės nuteistajam individualizavimo.
17. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis).
18. Už veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu V. P. skirta šešiasdešimties parų arešto bausmė.
19. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, V. P. asmenybę, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes. Padaryta veika – tyčinis, nesunkus nusikaltimas, sukėlęs žalingas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Skundžiamame nuosprendyje V. P. pripažintas recidyvistu, tačiau atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai nepripažinta. Atsižvelgta į V. P. asmenybę – anksčiau teistas 5 kartus, administracine tvarka baustas, nedirbantis. Šių aplinkybių visuma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti tik paskyrus trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmę, kurios dydį nustatė didesnio nei įstatyme (BK 49 straipsnio 3 dalyje) numatyto vidurkio. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes – duomenis apie įsidarbinimą (t. 3, b. l. 65–66), išreikštą nuteistojo sutikimą atlikti viešųjų darbų bausmę, duomenų apie pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus nebuvimą, nepritarti parinktos bausmės rūšiai ar jos dydžiui pagrindo nenustato.
20. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad paskutinė nusikalstama veika, už kurią V. P. buvo teistas, nebuvo smurtinė, visgi, kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvinio duomenų išrašo, V. P. pirmiau buvo teistas ne tik 2022 m. spalio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, bet ir 2019 m. liepos 25 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį, šiuo nuosprendžiu paskirta bauda nesumokėta. Taigi nuteistasis, jau teistas už tyčinį smurtinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, vėl padarė analogiško pobūdžio tyčinį nusikaltimą, ir tai leidžia spręsti apie didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti nuteistąjį recidyvistu teisingas. Kaip pirmiau minėta, nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio1 dalies 13 punkte, skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyta, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas šiuo pagrindu turėjo svarstyti dėl švelnesnės bausmės skyrimo, nepasitvirtino. Priešingai, ankstesni asmens teistumai leidžia spręsti apie asmens neigiamą požiūrį į įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio normų laikymąsi, polinkį daryti naujas nusikalstamas veikas. Nuteistajam anksčiau buvo skirtos laisvės apribojimo, terminuoto laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant, baudos, arešto bausmės, tačiau jos pakankamo poveikio nuteistajam nepadarė ir jis vėl nusikalto. Tai įvertinus, spręsti, kad bausmės tikslai šiam nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pagrindo nenustato.
21. Konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, todėl nuteistojo gynėjo skundas atmetamas ir nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.