- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-19
- Bylos Nr.
- 1A-333-107-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00210-2010-11
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Valužis (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Dalius Jocys
- Nuteistasis
- A. Ž.
Teisėja Loreta Bajorinienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00210-2010-11
2011 m. gegužės 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 145 str. 1 d. ir nuteistas:
pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta dvejų (2) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2010-02-17 iki 2010-04-19 ir nuo 2010-12-14 iki 2011-02-03.
Iš A. Ž. priteista L. V. 690 litų turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už tai, kad 2010-01-13, apie 5 val., V. G. namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atvirosios vagystės būdu, matant L. V., pagrobė bate buvusius jai priklausiusius 200 eurų, tai atitinka 690 litų.
A. Ž. nuteistas ir už tai, kad 2010-02-17, apie 23.20 val., bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikydamas rankoje peilį atlenkta geležte, priėjęs prie D. I., peiliu vedžiodamas aplink jos kelnes, užkišo atlenktą peilį už kelnių, prie kūno, baksnojo juo koją. D. I. pasipriešinus, sakydamas, kad ji yra ožka ir ją padės į vietą, tai nors žinos, už ką sėdės kalėjime, A. Ž. atlenktą peilį pakišo jai po kaklu, tokiais savo veiksmais leido suprasti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti D. I. sveikatą gali būti įvykdytas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. teigia, kad pagal BK 178 str. 2 d. yra nuteistas nepagrįstai. Apeliantas tvirtina, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir vienodus parodymus, jog 2010-01-13 iš L. V. pinigų neatėmė, jai negrasino, nieko bendro su jai priklausiusių pinigų užvaldymu neturi. Nuteistojo nuomone, L. V. davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Pirminių parodymų metu ji apie jokią pinigų vagystę policijos pareigūnams nepasakojo, vėliau parodė, jog jis esą atėmė iš jos pinigus virtuvėje, panaudodamas peilį, kurį esą prikišo jai prie kaklo. Apelianto tvirtinimu, tokie nukentėjusiosios parodymai yra melagingi, jais siekiama jam pakenkti dėl vėliau šiame bute jai atsitikusios nelaimės, su kuria jis nesusijęs. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu L. V. parodė, kad jis iš bato pavogė 300 eurų. Teisminio nagrinėjimo metu, kiek ji turėjo eurų išlipusi iš lėktuvo Vilniaus aerouoste, tiksliai parodyti negalėjo, patvirtino, jog jis buvo prikišęs jai po kaklu peilį.
Nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas patikėjo ne visais L. V. parodymais, todėl jo veiką perkvalifikavo į atvirą vagystę. Tačiau nuteistasis su tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija nesutinka, nes jis pinigų nepavogė. Apeliantas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu jo parodymus patvirtino tą vakarą kartu buvę liudytojai D. I., V. G. ir V. B., kurie parodė, kad tarp L. V. ir jo jokio konflikto nebuvo. Priešingai, minėti liudytojai patvirtino, jog visi gražiai bendravo, L. V. padovanojo jam (A. Ž.) 150 litų. Vienintelė liudytoja D. I. parodė, kad jai įeinant į virtuvę, L. V. pasakė, kad A. Ž. paėmė jos pinigus, tačiau liudytoja D. I. pati jokio vagystės fakto nematė, pinigų paėmimo aplinkybių nesiaiškino. L. V. teisminio nagrinėjimo metu keletą kartų patvirtino, kad buvo labai girta ir dėl girtumo visų aplinkybių prisiminti nebegalėjo. Kad L. V. buvo stipriai girta, patvirtino jau minėti liudytojai. Apelianto įsitikinimu, L. V., sakydama D. I., jog jis paėmė jos pinigus, dėl girtumo galėjo suklysti ir galėjo pasakyti apie 150 litų, kuriuos buvo davusi jam pati.
Nuteistojo A. Ž. tvirtinimu, apylinkės teismas nepatikėjo L. V. parodymais dėl peilio buvimo, dėl pinigų kiekio, t. y. 300 eurų, ir tokius parodymus vertino kritiškai, tačiau dėl kokių priežasčių patikėjo kitais L. V. parodymais, nepasisakė. Apelianto nuomone, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, vadovautis nenuosekliais parodymais negalima, todėl teismas turėjo nesivadovauti nei jo, nei L. V. parodymais, o nuosprendį pagrįsti kitais objektyviais, jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu tokių įrodymų byloje nesurinkta, jų nepadaugėjo ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Priešingai, nuosekliai apklausiant nukentėjusiąją L. V. paaiškėjo, kad ji dėl girtumo neprisiminė net pačių svarbiausių aplinkybių, kiek ji buvo išsikeitusi eurų į litus, kiek eurų turėjo su savimi ir kt. Nuteistasis A. Ž. nurodo, kad L. V. teisme parodė, jog ji bate turėjo 230 eurų, ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad A. Ž. tariamai pavogė 300 eurų, liudytoja D. I. parodė, kad L. V. galėjo turėti 180 eurų, nes Lietuvoje išsikeitė 200 eurų, tačiau nuteistajam neaišku, kuo remdamasis, apylinkės teismas padarė išvadą, kad jis pavogė 200 eurų.
Nuteistasis nurodo, kad jis su V. B. iš V. G. buto buvo išėjęs nupirkti alkoholinių gėrimų. L. V. su drauge D. I. ir V. G. pasiliko, todėl galėjo pasiskųsti dėl pavogtų pinigų, iškviesti policiją, tačiau L. V. niekam apie jokius pavogtus pinigus nepasakojo. Nuteistasis A. Ž. įsitikinęs, kad L. V. nepasakojo apie iš jos pavogtus pinigus, nes jis (A. Ž.) pinigų nepavogė. Tačiau teismas nuosprendyje šios aplinkybės nevertino. Taip pat nevertino ir fakto, kad tą naktį L. V. iškrito iš penkto aukšto balkono, todėl, jeigu pinigai buvo bate, jie tikrai galėjo iškristi, juos galėjo surasti ir pasiimti kas nors kitas.
Nuteistojo A. Ž. tvirtinimu, jis iš L. V. nepavogė nei 300 eurų, nei 200 eurų, nei 180 eurų, todėl pagal BK 178 str. 2 d. buvo nuteistas neteisėtai ir nepagrįstai ir turi būti išteisintas.
Nuteistojo A. Ž. tvirtinimu, apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria jis nuteistas pagal BK 145 str. 1 d., yra neteisėta ir nepagrįsta, teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas ir pritaikė netinkamą baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistasis A. Ž. nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu D. I. buvo apklausinėjama labai išsamiai ir nuosekliai, net po kelis kartus teismui ir prokurorui užduodant tuos pačius klausimus, ir ji nedviprasmiškai parodė, kad dėl A. Ž. veiksmų jai buvo nemalonu, tačiau tikrai nemanė, kad jis galėtų ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Ikiteisminio tyrimo metu šis klausimas nukentėjusiajai užduotas nebuvo ir į jį neatsakyta. Apelianto įsitikinimu, teisiamajame posėdyje išsiaiškinus nedviprasmišką nukentėjusiosios D. I. poziciją, jog ji nemanė, kad A. Ž. ją galėjo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., nėra. Nuteistojo nuomone, šio baudžiamojo įstatymo dispozicija reikalauja subjektyvaus nukentėjusiojo suvokimo, ar pagal atliktus veiksmus yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas bus įvykdytas ir kad kėsinamasi į nukentėjusiojo gyvybę ir sveikatą. Apelianto nuomone, jis savo veiksmais galėjo sutrikdyti kitų žmonių rimtį, pažeisti jų privatumą, todėl jo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 284 str. 2 d. ar kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius, bet ne kaip grasinimas nužudyti. Apelianto tvirtinimu, jis su nukentėjusiąja D. I. visada sutarė, niekada rimtai nebuvo susipykę, todėl negalėjo būti net minties apie ketinimą ją sužaloti ar nužudyti. Be to, nukentėjusioji D. I. teisiamajame posėdyje parodė, kad iškvietė ne budinčius pareigūnus, o tą pareigūną, kuris A. Ž. ieškojo, t. y. kriminalistą V. M., kadangi pastarasis jos buvo prašęs pranešti, jeigu jį (A. Ž.) susitiks. Apelianto tvirtinimu, jeigu iš tikrųjų jis būtų puolęs ir grasinęs D. I. nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, ji pati arba kartu buvę draugai ir giminaičiai būtų nedelsdami iškvietę policijos pareigūnus per budėtojų dalį.
Nuteistasis A. Ž. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-02-03 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį pagal BK 178 str. 2 d. išteisinti, nes šio nusikaltimo nepadarė, nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 145 str. 1 d., pakeisti, jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 284 str. 2 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo A. Ž. kaltė, padarius nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistojo A. Ž. nusikalstamos veikos pagal BK 178 str. 2 d., 145 str. 1 d. kvalifikuotos teisingai.
Dėl pinigų vagystės iš L. V.
Nuteistasis A. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl pinigų vagystės iš L. V. neigė (t. 1, b. l. 47–49, 245–246). Apeliaciniame skunde A. Ž. tvirtino, kad L. V. pati jam davė 150 litų, o dėl girtumo ji galėjo apsirikti, jog pinigai iš jos buvo pavogti, melagingais parodymais L. V. siekia jam pakenkti dėl vėliau jai atsitikusios nelaimės.
2010-01-14 apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. V. dėl patirtos traumos įvykio aplinkybių neprisiminė išvis (t. 1, b. l. 8–10).
2010-01-20 ikiteisminio tyrimo metu apklausta papildomai ir teisiamajame posėdyje nukentėjusioji L. V. davė iš esmės vienodus parodymus. L. V. parodė, kad su D. I. buvo grįžusios iš Šveicarijos ir abi turėjo po 400 eurų, iš kurių 100 eurų ji išsikeitė. Dalį iškeistų pinigų išleido gėrimams, maistui, V. G. namuose šventė sugrįžtuves. 300 eurų pasislėpė sportiniuose bateliuose, po vidpadžiu. A. Ž. pareikalavo likusius pinigus atiduoti, prie kaklo prirėmė peilį, liepė nusirengti, nusiauti batus, taip bate rado paslėptus pinigus. Apie tai, kad A. Ž. atėmė iš jos pinigus, pasakė D. I., kuri A. Ž. liepė pinigus grąžinti (t. 1, b. l. 12–15, 236–237).
Nukentėjusioji L. V. teisiamajame posėdyje nepaneigė, jog įvykio dieną buvo išgėrusi, tačiau nebuvo tokia girta, kad neprisimintų šio įvykio. Ji nepaneigė, kad kažkokią pinigų sumą A. Ž. davė pati. Galėjo būti, kad A. Ž. davė ir 150 litų (t. 1, b. l. 237).
Nukentėjusioji D. I. teisiamajame posėdyje parodė, kad Šveicarijoje, prieš įlipant į lėktuvą, abi su L. V. gavo po 385 eurus. L. V. išsikeitė virš 100 eurų, todėl, jos nuomone, jai turėjo likti apie 200 eurų. D. I. patvirtino, kad L. V. davė A. Ž. virš 100 litų, vėliau L. V. jai pasakė, kad A. Ž. iš jos pinigus atėmė, tačiau sumos nepasakė. Kai D. I. paklausė A. Ž., kodėl jis paėmė iš L. V. pinigus, A. Ž. pasakė, kad nusipirks degalinėje alaus, o kitus pinigus sugrąžins. D. I. suprato, kad A. Ž. iš L. V. pinigus paėmė (t. 1, b. l. 237–239).
Nukentėjusioji L. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje tvirtino, jog A. Ž. pagrobė iš jos pinigus prie gerklės prikišęs peilį, tačiau šių nukentėjusiosios parodymų nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusioji L. V. į teisėjos užduotą klausimą patikslino, jog ji galbūt išsikeitė apie 130 eurų ir bate pasislėpė virš 200 eurų, tačiau tikrai ne mažiau kaip 200 eurų, todėl savo pareikštą civilinį ieškinį sumažino iki 200 eurų, t. y. 690 litų (t. 1, b. l. 240). Kad L. V. galėjo turėti 200 eurų, patvirtino ir nukentėjusioji D. I. bei liudytojas V. B. (t. 1, b. l. 238, 240). Apylinkės teismas, visas abejones vertindamas kaltinamojo naudai, nuteistojo A. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 180 str. 2 d. perkvalifikavo į BK 178 str. 2 d., konstatavo, jog iš L. V. buvo pavogta ne 300 eurų, bet 200 eurų. Abejoti, jog nuteistasis A. Ž. iš viso nepavogė iš L. V. pinigų, nėra pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną L. V. pinigų turėjo. Dalį pinigų buvo išsikeitusi iš eurų į litus, o dalį pinigų buvo pasilikusi eurais. Nukentėjusioji L. V. nepaneigė, kad A. Ž. davė pinigų, tačiau – litais. Kad A. Ž. gavo iš L. V. pinigų, tačiau ne eurais, patvirtino ir liudytojas V. B. (t. 1, b. l. 240). Nuteistasis A. Ž. taip pat patvirtino, jog L. V. jam davė 150 litų, tačiau – ne eurų.
Nukentėjusioji L. V. 2010-01-20 ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog A. Ž. išvažiavo su V. B. parvežti alaus jau po to, kai atėmė iš jos pinigus. Tik po to ji nuėjo į balkoną parūkyti. Balkone susistumdė su V. G.. V. G. prirėmė ją prie balkono turėklo ir daugiau ji nieko neprisiminė (t. 1, b. l. 14). Nukentėjusioji D. I. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog A. Ž. išvažiavo į degalinę jau po to, kai L. V. jai buvo pasakiusi apie pinigų vagystę. A. Ž. jai nepaneigė, jog pagrobė iš L. V. pinigus. D. I. L. V. sakė, jog ši palauktų, kol A. Ž. sugrįš, nes jis žadėjo pinigus jai sugrąžinti. L. V. susinervinusi išėjo į balkoną parūkyti ir iš balkono iškrito (t. 1, b. l. 238).
Iš aptartų parodymų matyti, jog A. Ž. atėmė iš L. V. eurus prieš išvažiuodamas į degalinę, todėl teigti, jog pinigus iš L. V. bato galėjo paimti kas nors kitas, kai ji iškrito iš balkono, nėra pagrindo. Nukentėjusioji L. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kai balkone ji susistumdė su V. G., A. Ž. bute nebuvo, todėl nuteistojo tvirtinimas, kad nukentėjusioji L. V. siekia jam pakenkti dėl V. G. bute įvykusios nelaimės, yra visiškai nepagrįstas.
Nukentėjusioji L. V. D. I. apie pavogtus pinigus pasakė iš karto po vagystės. Iš nukentėjusiosios D. I. parodymų matyti, jog ji L. V. sakė, kad ši palauktų, kol A. Ž. sugrįš, nes jis žadėjo jai sugrąžinti pinigus. Po A. Ž. įvykdytos vagystės L. V. susinervinusi išėjo į balkoną parūkyti, ten susistumdė su V. G. ir netrukus iš balkono iškrito, todėl imtis kažkokių veiksmų dėl jai padarytos vagystės neturėjo galimybių. Tai, jog L. V. neiškvietė policijos įvykio metu, A. Ž. kaltės dėl padarytos vagystės nesumažina. A. Ž. kaltė, padarius nusikaltimą, už kurį nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., abejonių nekelia.
Dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti D. I. sveikatą
Nuteistasis A. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad tarp jo ir D. I. galėjo būti žodinis konfliktas, tačiau jokio peilio jai prie kojos nė po kaklu nekišo, peilio neturėjo, D. I. nužudyti negrasino (t. 1, b. l. 91–93, 246).
Apeliaciniame skunde apie tai, jog ateidamas į V. M. butą peilio su savimi neturėjo, nuteistasis A. Ž. net neužsiminė. A. Ž. nuomone, D. I. nemanė, kad jis galėjo ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, nes jis su D. I. visada sutarė. Tačiau nuteistasis nepaneigė, jog savo veiksmais galėjo sutrikdyti kitų žmonių rimtį.
Nukentėjusioji D. I. teisiamajame posėdyje parodė, kad jai būnant pas kaimynę L., sėdint virtuvėje, į butą atėjo A. Ž., kuris rankoje turėjo atlenkiamą peilį. A. Ž. kartu su ja buvusiems jos broliui M., V. M. ir dar dviem vaikinams liepė iš virtuvės išeiti. Brolis M. A. Ž. paliepimo nepaklausė. Po to A. Ž. peiliu baksnojo D. I. į koją, kišo peilį už kelnių ir pagrasino: „ožka padėsiu tave į vietą, tai nors žinosiu, už ką sėdėsiu kalėjime“. Dėl šių pasakytų žodžių D. I. neišsigando, tačiau, kai A. Ž. peilį pridėjo jai prie kaklo, ji išsigando, kad ko nepadarytų, nes girtas A. Ž. būna agresyvus. D. I. paprašė brolio, kad šis atneštų telefoną, ir ji paskambino į policiją. Brolis viską matė, nes buvo kartu virtuvėje. Teisiamajame posėdyje, atsakydama į prokuroro klausimą, D. I. patvirtino, kad A. Ž. bijojo, bijojo, kad jis jai ko nors nepadarytų su peiliu. Gindamasi nuo A. Ž., ji paėmė nuo stalo virtuvinį peilį ir pasakė, kad „jeigu jis papjaus, tai ir ji jį papjaus“. Atsakydama į nuteistojo gynėjo klausimus D. I. parodė, kad ji nemanė, jog bus nužudyta, tačiau išsigando, kad A. Ž. gali ją sužaloti, buvo išsigandusi, nes A. Ž. grasino jai peiliu. D. I. paskambino pareigūnui V. M., nes žinojo, kad A. Ž. yra paieškomas. Atvykus policijai, A. Ž. peilį įsikišo į kišenę (t. 1, b. l. 239, 245).
Nukentėjusioji D. I. analogiškus parodymus davė ir akistatos su A. Ž. metu (t. 1, b. l. 99–100).
Teisiamajame posėdyje nuteistasis nepaneigė, jog jis D. I. grasino žodžiu, pasakė, kad „ji yra ožka ir ją padės į vietą, tai nors žinos, už ką sėdės kalėjime“, parodė, kad, būdamas neblaivus, būna ramus, jei kas nors jo nesunervina (t. 1, b. l. 246).
Nukentėjusioji D. I. ikiteisminio tyrimo metu, dar prieš 2010-02-17 įvykį, 2010-01-27 apklausta kaip liudytoja papildomai parodė, kad jai davus parodymus apie L. V. padarytą vagystę, A. Ž. tris kartus jai skambino telefonu skirtingais numeriais ir ją iškeikė necenzūriniais žodžiais dėl to, jog prieš jį davė parodymus policijoje, grasino jai, jog ji niekur nepasislėps, ją susiras ir su ja susidoros (t. 1, b. l. 28–29).
Iš nukentėjusiosios D. I. ikiteisminio tyrimo metu 2010-02-19 duotų parodymų matyti, kad A. Ž. D. I. pareiškė, kad jeigu jį uždarys policija, tai jis padarys taip, kad ir jai būtų blogai (t. 1, b. l. 65–67).
Liudytojas M. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jam ir seseriai D. I. būnant pas kaimyną V. M., atėjo neblaivus A. Ž., rankoje jis turėjo peilį. A. Ž. su atsineštu peiliu badė D. I. kojas, prikišo peilį prie gerklės, peilį buvo užkišęs už kelnių, D. I. buvo išsigandusi, liepė surasti policijos pareigūnų telefono numerį. Jis seseriai atnešė telefoną ir ji pati iškvietė policiją. Policijos pareigūnai A. Ž. sulaikė. M. B. taip pat išsigando, kad sesuo gali būti sužalota (t. 1, b. l. 244–245).
Iš liudytojos L. B. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad A. Ž. į jos namus atėjo ieškodamas D. I., rankoje laikė atlenkiamą peilį, buvo neblaivus. L. B. žinojo, kad neblaivus A. Ž. būdavo neprognozuojamo elgesio, todėl paprašė, kad sūnus V. B. nubėgtų perspėti D. I., kad jos ieško A. Ž. (t. 1, b. l. 243).
Liudytojas D. I. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad A. Ž. buvo atėjęs į namus ir ieškojo jo motinos, buvo išgėręs, matė A. Ž. rankoje peilį (t. 1, b. l. 242).
Liudytojų parodymai patvirtina, kad A. Ž., jau prieš ateidamas į V. M. butą, buvo nusiteikęs prieš D. I. priešiškai, turėjo peilį, bute D. I. peiliu grasino.
2010-02-17 atlikus A. Ž. asmens kratą, iš jo paimtas lenktinis peilis (t. 1, b. l. 58).
Teisiamajame posėdyje teisėjai parodžius daiktinį įrodymą – peilį, nukentėjusioji D. I. patvirtino, jog tai tas pats peilis, kuriuo jai grasino A. Ž. (t. 1, b. l. 247).
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir panašiai, gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. Ž. turėjo motyvą grasinti D. I. ir grasino jai dėl to, jog ji liudijo prieš jį dėl L. V. apiplėšimo. A. Ž. grasinimas D. I. buvo išreikštas ne tik žodžiu, bet ir aktyviais veiksmais – grasinant peiliu. D. I. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, šio grasinimo ji bijojo, bijojo, kad A. Ž. jos nesužalotų turėtu peiliu, nes buvo neblaivus, neprognozuojamas, todėl iškart iškvietė policiją.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, A. Ž. veika pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2011-02-03 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.