Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Edita Lapinskienė Baudž. byla Nr. 1A–183-174/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.2.2.; 2.1.7.4.; 1.1.4.6.; 1.1.10.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. balandžio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. L. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-01-12 nuosprendžio, kuriuo:

S. M., a. k. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų ir dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

S. M. nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta suimti.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio S. M. sulaikymo dienos.

A. L., a. k. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

A. L. nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta suimti.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo faktinio A. L. sulaikymo dienos.

Visiškai patenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys – priteista solidariai iš E. J. M. J., S. M. ir A. L. 133,80 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo S. N. civilinis ieškinys – priteista solidariai iš E. J., M. J., S. M. ir A. L. 250 Lt S. N. .

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir E. J. bei M. J., bet jie nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. ir S. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su E. J. ir M. J., 2007 m. lapkričio 7 d., apie 20.30 val., Klaipėdos mieste, (duomenys neskelbtini) namo esančiame parke, be to, nuteistieji E. J., S. M. ir A. L., būdami apsvaigę nuo alkoholio, S. M. papurškus dujų balionėliu nukentėjusiajam S. N. į veidą bei paėmus už atlapų bandant nukentėjusįjį parversti ant žemės, A. L. tris kartus kumščiu sudavus nukentėjusiajam S. N. į galvą, po to suklupusiam nukentėjusiajam bandant keltis, M. J., E. J., S. M. ir A. L. kojomis bei rankomis sudavus nukentėjusiajam S. N. ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairias kūno vietas, M. J. nuo žemės pakėlęs ir į savo kišenę įsidėjęs pagrobė nuo smūgių krentant iš striukės kišenės iškritusį nukentėjusiajam priklausantį 60 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3100“ bei nuo kaklo nuplėšė pakabinamą nukentėjusiajam S. N. priklausančią 50 Lt vertės piniginę, kurią numetė į šalia esančius krūmus, o A. L., S. M. ir E. J. apieškojus gulinčio nukentėjusiojo rūbų kišenes, nuo nukentėjusiojo rankos piršto numovė sidabrinį 120 Lt vertės žiedą. Vėliau nukentėjusiajam S. N. bandant keltis, E. J. iš vidinės striukės kišenės išsitrauktu peiliu tris kartus dūrė nukentėjusiajam į nugarą, tuo nukentėjusiajam padarydamas tris durtines- pjautines žaizdas nugaroje, po to nuteistieji iš įvykio vietos pasišalino, tačiau netrukus sugrįžo ir suradę pagrobė nukentėjusiajam S. N. priklausančią pakabinamą 50 Lt vertės piniginę su joje buvusiais daiktais – 300 Lt vertės automobilio raktu ir 130 Lt vertės raktu nuo šarvuotų durų. Tokiu būdu E. J., M. J., S. M. ir A. L. pagrobė nukentėjusiajam S. N. priklausantį turtą, kurio vertė 660 Lt.

Nuteistasis A. L. ir nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. L. ir S. M. apeliaciniai skundai atmestini.

Baudžiamosios teisės praktikoje ir teorijoje tuomet, kai plėšimas padaromas panaudojant peilį ar kitus įstatyme įvardytus nusikaltimo įrankius, šiuo atveju – peilį, tačiau ne visi bendrininkai žinojo apie turimą įrankį ar jo panaudojimą, nusikaltimo bendrininkų veika kvalifikuojama atsižvelgiant į tai, ar jie šią aplinkybę žinojo ir suvokė. Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką asmenų, kurie apie nusikaltimo įrankį žinojo ir numatė jo panaudojimo galimybes, taip pat asmenų, kurie apie tai ir nežinojo, tačiau panaudojant įrankį tam neprieštaravo ir tęsė savo nusikalstamus veiksmus, veika visais atvejais kvalifikuotina kaip plėšimas panaudojant peilį. Taip pat pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas yra privalomas subjektyvusis bendrininkavimo požymis ir gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, bei įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas; jis gali būti tiek išankstinis, tiek spontaniškas, staigus. Esant bendrininkavimui, visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, tai yra už bendrus veiksmus, išskyrus, jeigu nustatomas vykdytojo ekscesas. BK 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, tai yra už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors ir turi ryšį su bendrai daroma veika, tačiau jų neapima kitų bendrininkų tyčia.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo apeliantų S. M. ir A. L. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Apeliantai neneigia, kad buvo padarytas plėšimas, tačiau kaip vieną iš apeliacinių skundų argumentų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jie padarė plėšimą panaudodami peilį, nes jie peilio nenaudojo, apie tai, kad kitas nusikaltimo bendrininkas E. J. jį turėjo ir panaudojo prieš nukentėjusįjį, sužinojo tik po to, kai šie veiksmai buvo atlikti.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis M. J. nurodė matęs, kaip nuteistasis E. J. tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam į nugarą. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu M. J. paaiškino, kad dar einant link nukentėjusiojo, E. J. iš striukės kišenės išsitraukė turėtą peilį ir parvertus nukentėjusįjį ant žemės dūrė pastarajam tris kartus į nugarą. Tada jis E. J. paklausė, kodėl bado žmogų, tačiau E. J. nereagavo (t. 1, b. l. 103). Pakartotinai apklausiamas kaip įtariamasis M. J. patvirtino, kad S. J. iš vidinės striukės kišenės išsitraukė peilį ir tris kartus dūrė vyriškiui į nugarą, visa tai matė ir A. L. su S. M. Tai pamatęs S. M., po to ir jis (M. J. ) pradėjo šaukti ant E. J. (t. 1, b. l. 112). Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad A. L. ir S. M. matė, kaip E. J. dūrė nukentėjusiajam peiliu į nugarą ir kad dėl dūrio peiliu ant E. J. pirmas pradėjo šaukti S. M. .

Ikiteisminio tyrimo apklausos metu nuteistasis S. M. nurodė, kad tuo metu, kai baigė mušti nukentėjusįjį ir jau ėjo šalin, matė, kaip E. J. peiliu dūrė bandančiam keltis vyriškiui į nugarą, tada jo brolis (A. L. ) E. J. paklausė, ką jis daro (t. 1, b. l. 179).

Nuteistasis A. L. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad nueidamas kartu su broliu (S. M. ) jis matė, jog E. J. dūrė peiliu vyriškiui į nugarą, nors apie tai prieš plėšimą jokios kalbos nebuvo (t. 1, b. l. 177). Tai paneigia nuteistojo A. L. apeliacinio skundo argumentą, kad apie dūrius peiliu jis sužinojo iš E. J. Be to, šiuo atveju ši aplinkybė įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Iš tiesų byloje nustatyta, kad nusikaltimo dieną visi bendrininkai buvo pas asmenį, vadinamą „Gierka“. Nuteistasis E. J. ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad nusikaltimo padarymo dieną, tai yra 2007-11-07 apie 16 val., kartu su M. J. buvo pas pažįstamą „Gierką“ bute, taip pat atėjo ir S. M. su A. L. . Tuo metu jis (E. J. ) turėjo su savimi iš namų pasiimtą peilį. Jiems būnant pas „Gierką“, E. J. pastarajam demonstravo su savimi turėtą ir vėliau prieš nukentėjusįjį panaudotą peilį. Nors E. J. negalėjo pasakyti, ar kiti nusikaltimo bendrininkai matė peilį, nes jį rodė tik „Gierkai“, tačiau nurodė, kad tuo metu bute, kuris yra vieno kambario, buvo jie visi kartu. Draugai žinojo, kad jis turi peilį (t. 1, b. l. 141).

Ikiteisminio tyrimo apklausos metu nuteistasis M. J. parodė, kad tuo metu, kai su E. J. buvo pas pažįstamą „Gierką“ bute, jis matė, kad E. J. su savimi turėjo virtuvinį peilį, kurį buvo pasiėmęs iš savo namų. Kartu su jais bute taip pat buvo ir S. M. , ir A. L. (t. 1, b. l. 103). Taigi esant šioms nustatytoms aplinkybėms teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. J. demonstruojamą peilį bute pas „Gierką“ turėjo matyti ir matė S. M. bei A. L., kurie tuo metu buvo kartu su jais vieno kambario bute. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmenybę teikė nuteistojo M. J., kuris plėšimo metu buvo blaiviausias, parodymams, nes jis išsamiai ir nuosekliai parodė pagrindines nusikalstamos veikos aplinkybes – įvykių seką, kiekvieno iš nusikaltimo bendrininkų veiksmų apimtį, ir jo parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad peilį prieš nukentėjusįjį panaudojo vienas iš nusikaltimo bendrininkų E. J. Tačiau pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad esant susitarimui padaryti plėšimą, žinant peilio turėjimo faktą, visi nusikaltimo bendrininkai ne tik turėjo suvokti ir numatyti, bet ir suvokė bei numatė peilio panaudojimo galimybę, yra nepagrįsta. Tai yra tik teismo padaryta prielaida, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Tačiau pažymėtina, kad po to, kai E. J. panaudojo peilį prieš nukentėjusįjį ir apie tai buvo žinoma kitiems nusikaltimo bendrininkams, S. M., A. L. ir M. J. savo nusikalstamus veiksmus tęsė – grįžo į nusikaltimo padarymo vietą norėdami surasti ir pagrobti likusį nukentėjusiajam priklausantį turtą. Tokiais savo veiksmais jie išreiškė pritarimą peilio, kaip nusikaltimo įrankio, panaudojimui. Ši nustatyta aplinkybė ir leidžia padaryti išvadą, kad apeliantai padarė kvalifikuotą plėšimą, kuris teisingai kvalifikuojamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir apeliantų A. L. ir S. M. , kaip ir kitų nuteistųjų E. J. ir M. J. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jie bendrais veiksmais panaudodami fizinį smurtą, o vienam bendrininkų grupės nariui E. J. panaudojus peilį, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą, tai yra padarė plėšimą.

Nustačius, kad apeliantų S. M. ir A. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, atmestinas jų reikalavimas dėl BK 75 straipsnio, numatančio bausmės vykdymo atidėjimą, taikymo, nes šios įstatymo normos taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tik tada, kai asmuo nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už padarytą nusikaltimą (nusikaltimus) dėl neatsargumo, jeigu teismas nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu apeliantai S. M. ir A. L. nuteisti už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, BK 75 straipsnis jiems negali būti taikomas, todėl šis apeliantų reikalavimas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. neigia pagrobęs nukentėjusiajam priklausantį sidabrinį žiedą. Byloje nustatyta, kad sidabrinis žiedas iš nukentėjusiojo pagrobtas nusikaltimo padarymo dieną – 2007-11-07. Ikiteisminio tyrimo metu žiedą grąžino pats A. L. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. L. parodė, kad kitą dieną po plėšimo ant savo rankos piršto pamatė sidabrinį žiedą, tačiau dėl girtumo neatsiminė, iš kur jį gavo (t. 1, b. l. 177). Tačiau vėliau paaiškino, kad žiedą paėmė iš nukentėjusiojo. Kaip įtariamasis apklausiamas M. J. nurodė, kad kitą dieną po plėšimo matė ant A. L. rankos sidabrinį žiedą. A. L. jam sakė, kad žiedą pagrobė iš nukentėjusiojo plėšimo metu (t. 1, b. l. 113). Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. J. taip pat nurodė, kad po nusikaltimo sidabrinį žiedą jis matė pas A. L. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam priklausantį sidabrinį žiedą plėšimo metu pagrobė A. L.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes apeliantams atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnio 2 dalyje, – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininkų asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantai kartu su kitais nuteistaisiais M. J. ir E. J. padarė tyčinį nusikaltimą, jis priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nustatyta apeliantų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta ir tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad S. M. buvo anksčiau teistas už nusikaltimą nuosavybei, teistumas jam nėra išnykęs. Tai S. M. apibūdina kaip asmenį, linkusį nusikalsti. Įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę, teismas apeliantams S. M. ir A. L. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kurios sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, paskyrė bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės negu straipsnio sankcijoje numatytas laivės atėmimo bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmes, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, paskyrė teisingas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų S. M. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti.