Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. R. (S. R.) ir C. O. (C. O.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai S. R. ir C. O. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 10K-4595 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti jų prašymą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai patikslintame skunde nurodo, kad 2023 m. kovo 15 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) jiems suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų mažamečiai vaikai A. R. ir A. O. (A. O.) gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai 2021 metais išvyko iš savo šalies dėl persekiojimo grėsmės ir negali į ją sugrįžti. Siekdami įgyvendinti šeimos susijungimo teisę 2023 m. kovo 24 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti tarpininkavimo raštą anglų kalba (duomenys neskelbtini) ambasadai (duomenys neskelbtini) dėl vienkartinės D vizos išdavimo pažymint, kad vaikai vyksta šeimos susijungimo tikslais ir kad atvykus jiems bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, rašte (duomenys neskelbtini) ambasadai prašyta nurodyti, kad pareiškėjų vaikus kelionėje lydės pareiškėjo motina. Tačiau atsakovas 2023 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 10K-4595 atsisakė patenkinti pareiškėjų prašymą. Mano, kad skundžiamas Raštas pažeidžia pareiškėjų vaikų interesus, pareiškėjų teisę susijungti su šeima.

Remiasi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsniu, 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3, 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 ir 3 dalių, 18 straipsnio 1 dalies straipsniais. Teigia, kad jų vaikų interesas gyventi šeimoje nekelia abejonių, taigi sprendimas, kuriuo atsisakoma ginti šį vaiko interesą, yra neteisėtas.

Pareiškėjai pažymi, kad jie yra pripažinti pabėgėliais 1951 m. Ženevos konvencijos prasme pagal nustatytas aplinkybes, kad kilmės valstybėje gali grėsti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Įgiję nurodytą statusą pareiškėjai siekia įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą. Atsižvelgę į tai, kad neturi galimybių įgyvendinti Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus gauti Šengeno vizą fizinio asmens kvietimo pagrindu, pareiškėjai kreipėsi į atsakovą prašydami padėti įgyvendinti jų teisę į šeimos susijungimą.

Pareiškėjai pabrėžia, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos Vykdomasis komitetas (toliau – UNHCR Vykdomasis komitetas) savo išvadoje Nr. 24 (XXXII) dėl šeimos susijungimo nurodo, kad turėtų būti dedamos visos įmanomos pastangos, siekiant užtikrinti išskirtų pabėgėlių šeimų sujungimą.

Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – ir Direktyva 2003/86/EB) teisę susijungti su šeima suteikia tais atvejais, kai globėjas turi valstybės narės išduotą, vienus metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai (3 straipsnis). Ši direktyva tiesiogiai taikoma asmenims, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas. Direktyva įtvirtina pareigą laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, imtis priemonių dėl šeimos susijungimo. Direktyva priimta saugant pagrindines teises ir įtvirtina principus, pripažintus, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Direktyva nurodo, kad šeimai saugoti ir šeimos gyvenimui kurti ar išlaikyti, remiantis bendrais kriterijais, turėtų būti nustatytos materialinės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.

Direktyvos 2003/86/EB 13 straipsnis nurodo, kad, patenkinusi prašymą susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė tuojau pat leidžia šeimos nariui ar nariams atvykti. Tuo atžvilgiu atitinkama valstybė narė tokiems asmenims sudaro visas sąlygas gauti reikiamas vizas. Atsisakydamas patenkinti prašymą išduoti raštą atsakovas pažeidžia šį asmens teises įtvirtinantį ir tiesiogiai taikomą reikalavimą.

Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šeimos susijungimo atveju užsieniečiams yra išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi).

Teisė užsieniečių vaikams kreiptis dėl leidimo gyventi šeimų susijungimo pagrindu įtvirtinta Įstatymo 43 straipsnyje. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, pareiškėjų vaikai neturi galimybės pateikti prašymo dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Šeimos susijungimo tikslu atvykstantys užsieniečiai dėl leidimo išdavimo šiuo metu privalo kreiptis į Migracijos departamentą su sąlyga, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje jie yra teisėtai. Galiojantys teisės aktai nustato, kad prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo vaikui iki 16 metų amžiaus gali pateikti vienas iš jo tėvų. Taigi, vien tam, kad pateiktų prašymą išduoti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu, vaikai privalo pirmiausia teisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Toks leidimas gali būti išduotas tik jiems atvykus į Lietuvos Respubliką. Išskyrus atvejus, kai užsieniečiui taikomas bevizis režimas, tam, kad užsienietis teisėtai atvyktų ir būtų Lietuvoje, privalo gauti Šengeno arba nacionalinę vizą. Dokumentai vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o kai tokios nėra, dokumentai Šengeno vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės, jiems negali būti išduota nacionalinė viza atvykti šeimos susijungimo tikslu.

Pareiškėjų vaikai neketina išvykti iš Lietuvos. Šengeno vizą atsisakoma išduoti, kai kyla pagrįstų abejonių, ar užsienietis išvyks iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laiko pabaigos. Atsisakymas tarpininkauti įgyvendinant šeimų susijungimo teisę yra neteisėtas, skundžiamas sprendimas naikintinas. Pareiškėjai negali įgyvendinti savo teisės į šeimų susijungimą be Migracijos departamento tarpininkavimo, atsakovas įpareigotinas sudaryti visas sąlygas gauti reikiamas vizas.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų patikslintą skundą, kuriuo prašo jį atmesti.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad Šeimos susijungimo direktyvos 13 straipsnio nevykdymas yra deklaratyvus, nes pareiškėjų prašomo tarpininkavimo rašto išdavimas kaip Migracijos departamento funkcija nėra numatyta jokiame nacionaliniame teisės akte. Pareiškėjai skunde tai pat nenurodė jokių Įstatymo ar Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V- 899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), nuostatų pažeidimų. Migracijos departamentas neturi pareigos įsipareigoti ir laiduoti už pareiškėjų vaikus bei už pareiškėjo motiną. Migracijos departamentas taip pat negali įsipareigoti rašte (duomenys neskelbtini) ambasadai (duomenys neskelbtini) nurodyti, kad pareiškėjų skunde minimiems asmenims bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nes toks dokumentas, nepriklausomai nuo jo išdavimo pagrindo, išduodamas tik teisės aktuose nurodytų procedūrų metu ir tik įvertinus Migracijos departamentui pateiktus Įstatyme nurodytus dokumentus.

Atsakovas pažymi, kad nuo 2023 metų sausio mėnesio užsieniečiams, esantiems ne Lietuvos Respublikoje, atsirado galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją „VFS Global“. Nors (duomenys neskelbtini) ši paslauga neteikiama, tačiau ji teikiama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kad būtų kreipęsi į minėtose valstybėse esančius išorės paslaugų teikėjus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu išdavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) į bylą pateikė išvadą, kurioje nurodo, kad pareiškėjų vaikai yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl Skyrius neturi kompetencijos ir galimybės įvertinti dabartinės vaikų situacijos, tačiau, Skyriaus nuomone, nepilnamečių vaikų atskyrimas nuo pareiškėjų, kurie gyvena ir kuriems suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje, galimai neatitinka tarptautinės praktikos ir geriausių vaikų interesų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. balandžio 21 d. rašto Nr. 10K-4595 dėl tarpininkavimo rašto pateikimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2023 m. kovo 15 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjams suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjų mažamečiai vaikai A. R., gimusi (duomenys neskelbtini), ir A. O., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvena (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai 2023 m. kovo 24 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti tarpininkavimo raštą vienkartinei D vizai gauti. Prašyme nurodė, kad prašo išduoti tarpininkavimo raštą anglų kalba (duomenys neskelbtini) dėl vienkartinės D vizos išdavimo pažymint, kad pareiškėjų mažamečiai vaikai vyksta šeimos susijungimo tikslu ir kad atvykus jiems bus išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Tarpininkavimo rašte taip pat prašė nurodyti, kad pareiškėjų vaikus kelionėje lydės pareiškėjo motina. Pareiškėjo motina nesiekia šeimos susijungimo.

Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 10K-4595 nepatenkino pareiškėjų prašymo, kadangi Migracijos departamentas netarpininkauja ir neišduoda tarpininkavimo raštų dėl vizų išdavimo. Migracijos departamentas rašte nurodė, kad, pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalį, užsienietis, norintis gauti Šengeno vizą, fizinio asmens kvietimo, pateikiamo Šengeno vizai gauti ir atitinkančio Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, pagrindu Lietuvos vizų tarnybai užsienyje nurodo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS) pateikto tarpininkavimo rašto Šengeno vizai gauti (toliau – kvietimas) numerį, suteiktą Aprašo II skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta tvarka, o kreipdamasis į Lietuvos Respublikai atstovaujančiai kitos Šengeno valstybės diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje jai pateikia fizinio asmens iš MIGRIS išspausdintą ir pasirašytą nustatytos formos kvietimą.

Pareiškėjai su Migracijos departamento 2023 m. balandžio 21 d. raštu nesutinka, prašo panaikinti, kadangi jis pažeidžia nepilnamečių pareiškėjų vaikų teisę į šeimos susijungimą.

Iš pareiškėjų 2023 m. kovo 23 d. prašymo Migracijos departamentui matyti, kad jų nepilnamečiai vaikai ketina kreiptis į (duomenys neskelbtini), kad gautų vienkartinę D vizą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 12 straipsnis nustato, kad vizų rūšys yra šios: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza.

Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nustatomos procedūros ir sąlygos, taikomos išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, neviršijančiam trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį (1 straipsnio 1 dalis). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šio reglamento nuostatos taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurie kirsdami valstybių narių išorės sienas turi turėti vizą pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus nepažeidžiant: a) laisvo judėjimo teisių, kurias turi trečiųjų šalių piliečiai, esantys Sąjungos piliečių šeimos nariais; b) lygiaverčių teisių, kurias turi trečiųjų šalių piliečiai ir jų šeimos nariai, kurie pagal Bendrijos bei jos valstybių narių ir šių trečiųjų šalių susitarimus turi laisvo judėjimo teises, lygiavertes Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisėms.

Vizų kodekso VII priedo 7 skirsnis nustato, kad, siekiant palengvinti kontroliuojančių institucijų darbą, šiame skirsnyje vizos rūšis nurodoma raidėmis A, C ir D: A – oro uosto tranzitinė viza (kaip apibrėžta šio reglamento 2 straipsnio 5 dalyje), C – viza (kaip apibrėžta šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje), D – ilgalaikė viza.

Vizų kodekso 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad viza – valstybės narės išduotas leidimas: a) vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos; b) vykti tranzitu per valstybių narių oro uostų tarptautines tranzito zonas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjų nurodoma vienkartinė (D) viza buvo apibrėžta Įstatymo 17 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2021 m. kovo 1 d. (pakeista 2020 m. lapkričio 10 d. įstatymu Nr. XIII-3412). Pagal minėtą Įstatymo 17 straipsnio „Nacionalinė viza (D)“ redakciją, užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką. Šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių. Nacionalinė viza gali būti vienkartinė ir daugkartinė (2 dalis). To paties straipsnio 3 dalis nustatė, kad vienkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. O daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 17 straipsnio redakciją, galiojančią nuo 2021 m. kovo 1 d., nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, pareiškėjų nurodoma „vienkartinė D viza“ laikytina nacionaline viza.

Vizos išdavimo tvarkos aprašas reglamentuoja dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti priėmimo, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir atšaukimo, kvietimo ir tarpininkavimo rašto pateikimo, konsultacijų dėl vizos išdavimo (toliau – konsultacijos) vykdymo bei kitų su vizos išdavimu susijusių klausimų, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155, nuostatos ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai.

Aprašo 70 punkte nurodyti atvejai, kada yra išduodama nacionalinė viza, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų pateiktas prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (70.11 papunktis). Taip pat nėra duomenų, kad dėl pareiškėjų vaikų būtų priimtas Migracijos departamento sprendimas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę (70.11¹ papunktis). Taigi pareiškėjų vaikai nepatenka į Aprašo 70 punkte nurodytą atvejį, kai išduodama nacionalinė viza.

Taip pat pažymėtina, kad, pagal Aprašo 67 straipsnį, dokumentai nacionalinei vizai gauti pateikiami Lietuvos vizų tarnybai užsienyje toje valstybėje, kurioje teisėtai gyvena prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, arba per tokioje valstybėje esantį išorės paslaugų teikėją. Kaip teisingai skunde nurodo ir patys pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės.

Teismo įsitikinimu, susidariusioje situacijoje Migracijos departamentas pagrįstai nurodė pareiškėjams galimybę kreiptis dėl Šengeno vizos išdavimo.

Vizų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad valstybė narė, kompetentinga nagrinėti prašymą išduoti vienodą vizą ir priimti sprendimą dėl jo, yra valstybė narė, kurios teritorija yra vienintelis kelionės (-ų) tikslas. Iš pareiškėjų prašymo matyti, kad jų vaikų kelionės tikslas yra konkreti valstybė narė – Lietuva. Pagal Vizų kodekso 8 straipsnį, valstybė narė gali sutikti atstovauti kitai valstybei narei, kuri yra kompetentinga pagal 5 straipsnį, nagrinėjant prašymus ir išduodant vizas tos valstybės narės vardu. Valstybė narė taip pat gali ribotai atstovauti kitai valstybei narei tik prašymų priėmimo ir biometrinių identifikatorių registravimo tikslais. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos Kuboje nėra. Lietuvos Respublikai konsulinės pagalbos klausimais ir išduodant vizas atstovauja (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjų vaikai turi galimybę kreiptis į (duomenys neskelbtini) dėl Šengeno vizos išdavimo.

Pagal Vizų kodekso 11 straipsnio 1 dalį, kiekvienas prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo pateikia užpildytą ir pasirašytą prašymo formą, pateiktą I priede. Asmenys, įtraukti į prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens kelionės dokumentą, pateikia atskirą prašymo formą. Nepilnamečiai pateikia prašymo formą, pasirašytą asmens, kuris turi nuolatines ar laikinas tėvų ar globėjų teises. Vizų kodekso 14 straipsnis nustato, kokie dokumentai turi būti pateikiami su prašymu išduoti vizą. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, valstybės narės gali reikalauti, kad prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys pateiktų užpildytą rėmimo ir (arba) asmens apgyvendinimo įrodymo formą, kurią nustato kiekviena valstybė narė. Toje formoje, visų pirma, nurodoma: a) ar jos paskirtis yra rėmimo ir (arba) apgyvendinimo įrodymas; b) ar kviečiantis asmuo yra fizinis asmuo, įmonė ar organizacija; c) kviečiančio asmens tapatybė ir kontaktiniai duomenys; d) kviečiamas (-i) prašymą išduoti vizą pateikiantis (-ys) asmuo (-enys); e) apgyvendinimo vietos adresas; f) buvimo trukmė ir tikslas; g) galimas giminystės ryšys su kviečiančiu asmeniu.

Vizų kodekso II priede pateiktas neišsamus patvirtinamųjų dokumentų sąrašas. Pagal šio priedo 3 dalies a punktą, 14 straipsnyje nurodyti patvirtinamieji dokumentai, kelionėms dėl asmeninių priežasčių, susiję su apgyvendinimu gali būti priimančiojo asmens kvietimas, jei bus apsistota pas jį.

Aprašo 10 punktas nustato, kad, pagal Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalį, užsienietis, norintis gauti Šengeno vizą fizinio ar juridinio asmens kvietimo, pateikiamo Šengeno vizai gauti ir atitinkančio Vizų kodekso 14 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, pagrindu, Lietuvos vizų tarnybai užsienyje nurodo per MIGRIS pateikto tarpininkavimo rašto Šengeno vizai gauti (toliau – kvietimas) numerį, suteiktą Aprašo II skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta tvarka, o kreipdamasis į Lietuvos Respublikai atstovaujančią kitos Šengeno valstybės diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje jai pateikia fizinio ar juridinio asmens (toliau – kvietėjas) iš MIGRIS išspausdintą ir pasirašytą nustatytos formos kvietimą (Aprašo 2 priedas).

Aprašo 2 priede pateikiama kvietimo, pateikiamo Lietuvos Respublikai atstovaujančiai kitos Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, forma.

Iš šios normos matyti, kad rėmimo ir (arba) asmens apgyvendinimo formą gali pateikti asmenį į valstybę narę (šiuo atveju Lietuvą) kviečiantis fizinis arba juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju iš skundo turinio matyti, kad nepilnamečius vaikus ir juos lydintį asmenį į Lietuvą kviečia pareiškėjai, todėl rėmimo ir (arba) asmens apgyvendinimo formą (rėmimo raštą) pateikti turi būtent pareiškėjai, o ne Migracijos departamentas.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų nurodomo „tarpininkavimo rašto“ apbrėžimas pateiktas Aprašo 101 punkto 1 dalyje: šiame aprašo skirsnyje (skirsnis reglamentuoja nacionalinės vizos išdavimo tvarką) nustatyta tvarka pateiktas tarpininkavimo raštas – tai priimančio asmens prašymas išduoti nacionalinę vizą užsieniečiui, atvykstančiam pas priimantį asmenį. Pagal Aprašo 101 punkto 2 dalį, priimantis asmuo tarpininkavimo raštą užpildo ir pateikia per MIGRIS, pateikdamas Aprašo 11 priede nurodytus duomenis. Migracijos departamentas nėra asmuo, kviečiantis ir priimantis pareiškėjų vaikus. Kaip teisingai pažymėjo atsakovas pateiktame atsiliepime į skundą, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė trečiųjų šalių piliečiams, ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Tam, kad pareiškėjų vaikams būtų suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje šeimų susijungimo pagrindu, turi būti atliekamos teisės aktuose nustatytos procedūros, visų pirma, pateikiamas prašymas. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad, negavęs prašymo, kitų reikiamų dokumentų, Migracijos departamentas negali įsipareigoti kitos valstybės institucijai garantuoti, kad pareiškėjų vaikai vyksta į Lietuvą šeimų susijungimo tikslu, kadangi tokio prašymo Migracijos departamentas nėra gavęs.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjų prašomą tarpininkavimo raštą. Migracijos departamentas, atsisakęs išduoti tarpininkavimo raštą, išaiškino pareiškėjams, kokių veiksmų jie gali imtis, pateikė nurodą su detalia informacija, kaip interneto svetainėje www.migracija.lt susirasti informaciją apie tarpininkavimo rašto (kvietimo) pateikimą.

Migracijos departamentas atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad nuo 2023 metų sausio mėnesio užsieniečiams, esantiems ne Lietuvos Respublikoje, atsirado galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją „VFS Global“. Nors (duomenys neskelbtini) ši paslauga neteikiama, tačiau ji teikiama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, kad būtų kreipęsi į minėtose valstybėse esančius išorės paslaugų teikėjus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu išdavimo.

Teismas taip pat pažymi, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 (toliau – ir Migracijos departamento nuostatai), 10 punkte įtvirtintos Migracijos departamento funkcijos. Teismas sutinka su atsakovo 2023 m. balandžio 21 d. rašte nurodytais argumentais, kad Migracijos departamentas netarpininkauja ir neišduoda tarpininkavimo raštų dėl vizų išdavimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai kokia nors forma kreipėsi dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi pareiškėjų nepilnamečiams vaikams išdavimo, todėl Migracijos departamentas šio klausimo ir nesprendė, jokio sprendimo šiuo klausimu nepriėmė, todėl negali būti įpareigoti nurodyti tokią informaciją.

Pagal Migracijos departamento nuostatų 10.29 papunktį, Migracijos departamentas nagrinėja asmenų prašymus, pranešimus ir skundus, priima sprendimus dėl juose keliamų klausimų. Remdamasis šiuo punktu, atsakovas išnagrinėjo pareiškėjų prašymą ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Skunde pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas pažeidė Direktyvos Nr. 2003/86/EB 13 straipsnio reikalavimus.

Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodytas Direktyvos Nr. 2003/86/EB straipsnis nustato, kad, patenkinusi prašymą susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė tuojau pat leidžia šeimos nariui ar nariams atvykti. Tuo atžvilgiu atitinkama valstybė narė tokiems asmenims sudaro visas sąlygas gauti reikiamas vizas (1 punktas). Atitinkama valstybė narė šeimos nariams suteikia pirmąjį leidimą gyventi bent vieniems metams. Šis leidimas gyventi yra atnaujinamas (2 punktas). Šeimos nariui (-iams) suteikto leidimo gyventi trukmė iš esmės neviršija globėjo turimo leidimo gyventi galiojimo trukmės (3 punktas). Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų daryti išvadą, kad Migracijos departamentas būtų patenkinęs pareiškėjų prašymą susijungti su šeima ir kad nagrinėjamu atveju būtų taikomos Direktyvos Nr. 2003/86/EB 13 straipsnio nuostatos.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų skundo argumentai, kad atsakovas pažeidė jų ir jų nepilnamečių vaikų teisę į šeimą, uždrausta pareiškėjams įgyvendinti teisę į šeimų susijungimą, vaikų interesas gyventi šeimoje, kadangi skundžiamu Raštu Migracijos departamentas nesprendė pareiškėjų (jų nepilnamečių vaikų) prašymo susijungti su šeima. Skundžiamu Raštu buvo sprendžiamas tik pareiškėjų prašymas (duomenys neskelbtini) anglų kalba pateikti tarpininkavimo raštą, pažymint, kad vaikai vyksta šeimos susijungimo tikslais, kad jiems atvykus bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, su pareiškėjo vaikais vyksta pareiškėjo motina, kuri nesiekia šeimos susijungimo. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas tokia informacija nedisponuoja ir jos nei paneigti, nei patvirtinti negali.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Raštą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų skundas netenkintinas, prašymas priteisti jų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų S. R. (S. R.) ir C. O. (C. O.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.