Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-23 · Administracinė byla Nr. I-9044-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-23
Bylos Nr.
I-9044-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01799-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
M. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9044-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01799-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 23 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. B. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).

Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-08-05 iki 2017-12-29 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 22 būrio didžiojoje sekcijoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Patalpos plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Kadangi nebuvo įrengta vėdinimo sistema, kameroje kaupėsi drėgmė, pelėsis, parazitai, nemalonus kvapas. Būrio pastatas senas, oro temperatūra patalpoje žemesnė bei 18 °C, apšvietimas silpnas, nebuvo galimybės skaityti ir rašyti. Būrio sanitariniame mazge įrengti 3 pisuarai, 5 praustuvės, 3 klozetai, dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių. Tualete neužtikrinamas privatumas, nes dalinės pertvaros nėra aukštos. Prausimosi dieną karštas vanduo ne visada tiekiamas arba jo nepakanka. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė psichologinį sukrėtimą, nepasitikėjimą, nemigą, baimę aplinkai.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 7-12) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį kuriame minimali gyvenamojo ploto norma jam buvo užtikrinta. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pataisos namuose reguliariai atlieka patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Visose Marijampolės pataisos namų kamerose įrengta vėdinimo sistema. Pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nepagrįsti, nes 22 būryje sanitariniais įrenginiais galėjo naudotis iki 75 nuteistųjų. Pažymėjo, kad tualetai atskirti pertvaromis, todėl privatumas sanitariniame mazge buvo užtikrintas. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 22 būryje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016-08-05 iki 2017-12-29.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad 22 būrio didžiojoje sekcijoje buvo laikoma nuo 46 iki 56 nuteistųjų.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 144,92 kv. m, joje buvo įrengtos 46 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,15 kv. m (144,92/46) ploto (b. l. 22, 23). Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuo 46 iki 56 nuteistųjų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nei 46 nuteistieji, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punktas nustato, kad patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per ventiliacines angas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 22 būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus (b. l. 15-16), kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl nepakankamo vėdinimo. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, nemalonų kvapą ir drėgmę, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-14 patikrinimo akto matyti, kad gyvenamąsias patalpas valo ir dezinfekuoja patys jose laikomi nuteistieji. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Marijampolės pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti ir išsivėdinti aplinką, kurioje patys gyvena. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-14 patikrinimo aktu, Marijampolės pataisos namuose taip pat yra įrengta dezinfekavimo kamera, kurioje dezinfekuojamas minkštas inventorius ir daiktai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-11-14 patikrinimo aktas taip pat patvirtina, kad kontrolės metu kenkėjų nebuvo pastebėta. Pataisos namuose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (UAB „Dezinfa“ teikė kenkėjų kontrolės paslaugas). Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl nešvarių ir nedezinfekuotų, netinkamo vėdinimo, susikaupusio pelėsio, kenkėjų plitimo, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą ar santykinę oro drėgmę, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, patalpoje buvo šalta ir drėgna. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Kita vertus, pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra ir drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Pažymėjo, kad būrio nuteistieji naudojosi 3 klozetais, 2 pisuarais, 5 praustuvėmis, dėl to kilo nepatogumų, susidarydavo eilės.

Iki 2017-01-01 galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017-06-08 įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 22 būrys naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 3 klozetai, 2 pisuarai bei 5 praustuvės, minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos būrio sanitarinio mazgo foto nuotraukos (b. l. 24-33). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 22 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 78 nuteistųjų (b. l. 29). Įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrio nuteistųjų skaičių, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normose nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Kaip jau buvo minėta, neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (sanitarinių įrenginių trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Bylos duomenys patvirtina, kad 22 būrio nuteistiesiems yra sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę, t. y. penktadieniais nuo 9 iki 11.30 val. (b. l. 14), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio sanitariniame mazge trūko privatumo, nes tualetai netinkamai atitverti. Iš atsakovo atstovo pateiktų sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad klozetai atskirti dalinėmis pertvaromis (b. l. 31). Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas pažymėjo, jog prausykloje blogai veikė sanitariniai įrenginiai, tačiau šių aplinkybių nedetalizuoja ir nenurodo, kada konkrečiai karštas vanduo nebuvo tiekiamas ir jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti šiltu dušu. Bylos duomenimis nenustatyta, kad sanitariniai įrenginiai Marijampolės pataisos namuose neveiktų, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netiekiamo šilto vandens atmetami kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad būrio pastatas, kuriame pareiškėjas buvo apgyvendintas, senas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, nepasitikėjimą, nemigą, baimę aplinkai. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis