Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007-07-21, redakcija) laisvės atėmimu 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. Ž. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 20 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 21 val., tikslus laikas nenustatytas, E. M. Ž. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su E. M. Ž. metu, rankos kumščiu ne mažiau kaip 4 kartus ir koja ne mažiau kaip 2 kartus smogė ant lovos sėdinčiam E. M. Ž. į galvą ir padarė muštinę kiaurinę viršutinės lūpos žaizdą, poodines kraujosruvas ant kairės pusės akies vokų, skruosto, žando, kaktos–smilkinio, kairiojo momens gumburo, dešinio smilkinio, kairės pusės peties priekinio paviršiaus–krūtinės priekinio paviršiaus viršutinio aukšto kairėje pusėje, poodines dvi kraujosruvas dešinėje rankoje, muštinę žaizdą su ją apimančia poodine kraujosruva smakro-pasmakrės riboje, po suduotų smūgių E. M. Ž. prarado sąmonę, o J. Ž. palikęs jį nesąmoningą pasišalino iš įvykio vietos. E. M. Ž. iš muštinės kiaurinės viršutinės lūpos žaizdos, vykstant kraujavimui į kvėpavimo takus ir esant kvėpavimo judesiams, kraujas užpildė kvėpavimo takus, sutrikdė oro patekimą į alveoles, įvyko asfiksija, mirtis, tokiu būdu J. Ž. tyčia nužudė E. M.Ž.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis J. Ž. ir jo gynėja prašė nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. Ž. apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliantas iš esmės neneigia savo kaltės. Jis pripažįsta nukentėjusiajam sudavęs smūgius į veido sritį, tačiau teigia nesupratęs, jog tokie jo veiksmai gali būti pavojingi nukentėjusiojo gyvybei. Nurodo, jog po jo suduotų smūgių nukentėjusysis buvo paguldytas į lovą, jo kvėpavimas buvo stabilus, jis knarkė, todėl apeliantas manė, kad nukentėjusysis užmigo, nes buvo girtas. Šie apelianto skundo teiginiai nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nuteistojo J. Ž. suduotų smūgių nukentėjusiajam ir pastarojo mirties yra priežastinis ryšys. Visų pirma, pats apeliantas prisipažino sudavęs nukentėjusiajam smūgius rankomis ir koja į veido sritį. Ekspertai, ištyrę E. M. Ž. lavoną, konstatavo, kad E. M. Ž. mirė dėl uždusimo – asfiksijos, kraujui užpildžius kvėpavimo takus, o kraujavimas vyko iš dėl traumos patirtos kiaurinės muštinės viršutinės lūpos žaizdos. Ekspertai nustatė, kad muštinė kiaurinė viršutinės lūpos žaizda buvo patirta dėl, tikėtinai, vieno traumuojančio smūginio kontakto. Dėl anatominio ypatumo vyko intensyvus kraujavimas tiek į išorę, tiek į burną. Nespėjus išsivystyti mirčiai nuo nukraujavimo – vykstant kraujavimui į kvėpavimo takus ir esant kvėpavimo judesiams, kraujas užpildė kvėpavimo takus, sutrikdė oro patekimą į alveoles, įvyko asfiksija, mirtis. Todėl šis patirtas sužalojimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su asmens mirtimi (t. 1, b. l. 146–148). Taigi byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo nuteistojo suduoto smūgio į veido sritį sukelti padariniai.

Nors apeliantas teigia nesupratęs, jog jo veiksmai – smūgių sudavimas kitam žmogui į galvos sritį - gali būti pavojingi pastarojo gyvybei, tačiau tokie apelianto teiginiai vertinami kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kiekvienas normalaus išsivystymo žmogus darydamas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką suvokia jos pavojingumą ir numato, kaip vystysis priežastinis ryšys, kokius padarinius gali sukelti jo padaryta veika. Jei asmuo suvokė daromos veikos pavojingumą, numatė padarinius, teismas juos inkriminuoja kaip padarytus tyčia – tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nors apeliantas nusikalto būdamas nepilnamečiu, tačiau jo veiksmai - smūgių sudavimas rankomis ir koja apautu batu žmogui į gyvybei svarbų organą – galvos sritį (veidą), rodo, jog apeliantas suprato, kad kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pasekmėms buvo abejingas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad J.Ž. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia.

Apelianto nurodytos aplinkybės, kad po jo suduotų smūgių nukentėjusysis dar buvo gyvas ir judėjo, nepaneigia teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius E. M. Ž., nes kaip jau buvo minėta, byloje yra nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo nusikalstami apelianto veiksmai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismo išvados dėl nuteistojo J. Ž. kaltės netiesiogine neapibrėžta tyčia nužudžius E. M. Ž. yra teisingos ir pagrįstos, J.Ž. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas, nesutikdamas su paskirta bausme, prašo jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Šis apelianto prašymas negali būti tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta netiesiogine neapibrėžta tyčia. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad yra nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės: kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir nenustatyta apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas nusikalto būdamas nepilnamečiu, charakterizuojamas neigiamai, nesimokė, bėgdavo iš pamokų. 2006-08-09 buvo įrašytas į Klaipėdos rajono PK Policiją dominančių vaikų apskaitą (t. 2, b. l. 139). Įrašytas į priklausomybės ligų kabineto įskaitą su diagnoze „psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Žalingas alkoholio vartojimas“ (t. 2, b. l. 131).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į BK 91 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus, apeliantui paskyrė bausmę mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Nors apeliantas mano, kad yra galimybė jam taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių, kurios leistų apeliantui taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nenustatė.

BK 62 straipsnyje numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina arba pašalina padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes - jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors šios aplinkybės yra dvi iš trijų būtinų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau jų nepakanka. BK 62 straipsnio 1 dalis iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką bei visiškai ar iš dalies atlyginti arba pašalinti padarytą turtinę žalą, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją. Asmens atvykimas ir prisipažinimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikomas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas prisipažino kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos tik po to, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir jam buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą (t. 2, b. l. 78-81; 82-84). Tokiu būdu, neesant vienos iš BK 62 str. taikymui būtinos sąlygos - nusikalstamas veikas padariusio asmens savanoriško atvykimo ar pranešimo apie jo padarytas nusikalstamas vaikas, nėra įstatyminio pagrindo apeliantui taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Taip pat nėra pagrindo apeliantui taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį bausmė gali būti švelninama, jei yra visos šios sąlygos: yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių (įstatymas reikalauja, kad teismas nustatytų bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes); bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Apeliantas savo skunde nurodė dvi BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, tai yra dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau nenurodė nei vienos papildomos BK 62 straipsnio 2 dalyje (1-6 punktuose) nurodytos sąlygos. Taigi, aplinkybių, kurioms esant būtų galimas BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas, šioje byloje nenustatyta. Todėl ir apelianto skundo argumentai dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo atmestini.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui už jo padarytą labai sunkų nusikaltimą paskyrė tinkamą bausmę. Tokia bausmė atitinka BK 41, 54, 61, 91 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuteistojo J. Ž. apeliacinio skundo argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.