Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-691-255/2014

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. lapkričio 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Savinijaus Katausko, Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. buvo kaltinamas tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį: 2014 m. sausio 13 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, viešo teisiamojo posėdžio metu, G. B. nurodė, jog J. S. grasino jam smogti į galvą, jei jis nepasirašys dokumentų gavimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nurodyta išgalvota aplinkybė, jog tariamas grasinimas turi priežastį dėl nepasirašytų dokumentų, nes tokios aplinkybės byloje nebuvo aptarinėjamos. Mano, kad teismas taip nurodė, norėdamas pateisinti savo nuosprendį, nes iš tikrųjų šis grasinimas nebuvo siejamas su jokiomis aplinkybėmis. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jis aiškino, kad su advokatu G. B. jis susitiko teisme, kadangi tokių aplinkybių nebuvo ir jis taip nesakė, o teismas perfrazuoja jo pasakymą. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai konstatuota, kad jis pats bijojo prieiti prie advokato G. B., kadangi jis paprašė S. S. nunešti advokatui dokumentus tik dėl to, kad manė, jog advokatas galimai galėjo provokuoti situacijas. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodyta, kad jis sakė, kad tuomet kai G. B. atsisakė paimti ir pasirašyti apie dokumentų gavimą, jis imsis priemonių. Tai vėlgi perfrazuota, nes jis sakė, kad ketina surašyti aktą apie tai, jog advokatas atsisako paimti dokumentus ir tai patvirtinti parašu.

Dėl teismo motyvų apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamasis tik išreiškė nuomonę dėl susiklosčiusių santykių tarp apelianto ir advokato, kad kaltinamasis posėdžio metu kalbėjo pagarbiai ir nebuvo jokių žeminančių užuominų. Mano, kad teismas vadovavosi vien tik advokato melu, tokiomis aplinkybėmis, kurių ne tik kad nebuvo, bet ir negalėjo būti. Teismas nepasisakė apie advokato įstatymines pareigas, advokato etiką, kurių advokatas nesilaikė, nevertino aplinkybių, kad kaltinamasis kaip gynėjas iš viso nepasireiškė, o tik šmeižė apeliantą, savo kalboje išsakė ne nuomonę, bet apeliantą šmeižiančias aplinkybes, o teismas vadovavosi išgalvotais, jokiais faktais neparemtais įrodymais. Teismas konstatuoja, kad privatus kaltintojas turi įrodyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, tai pagal teismą, jis turi įrodyti tai, ko nebuvo, tačiau iš tikrųjų gi kaltinamasis turi įrodyti, kad apeliantas jam grasino. Kad kaltinamasis pasakė ir paskleidė tai ko nebuvo, yra neginčijamai įrodyta, to neneigia ir pats kaltinamasis.

Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nevertino liudytojos S. S. parodymų, kurie atitinka faktines aplinkybes ir yra sklandūs. Apeliantas pažymi, kad pareikšime jis buvo nurodęs ir liudytoją L. D., buvo galima kviesti ir kitus liudytojus, tačiau teismas to nepadarė. Dėl visų išvardintų motyvų mano, kad nuosprendis grindžiamas tik subjektyviomis prielaidomis, išgalvotomis ir sukurtomis aplinkybėmis, o neginčijami įrodymai liko teismo neįvertinti. Pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius kaltinamojo kaltė buvo įrodyta, tačiau teismas priėmė šališką ir neteisingą nuosprendį, kuris yra naikintinas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintojo G. B. gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl G. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. buvo kaltinamas tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį: 2014 m. sausio 13 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, viešo teisiamojo posėdžio metu, nurodė, jog J. S. grasino jam smogti į galvą, jei jis nepasirašys dokumentų gavimo. Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas J. S. skundžia išteisinamąjį nuosprendį, nes yra įsitikinęs, kad savo kalboje, pasakytoje 2014 m. sausio 13 d. teisiamojo posėdžio metu, advokatas G. B. jį apšmeižė. Išnagrinėjęs bylą pagal privataus kaltinimo skundą pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad 2014 m. sausio 13 d. teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamojo J. S. gynėjas advokatas G. B. kalboje dėl jam pareikšto nušalinimo, kurį pateikė J. S. pasakė frazę „...jam pasakė, kad gaus į galvą“. Teismas vertino, kad G. B. visos savo kalbos kontekste pasakydamas minėtą frazę nesiekė paskleisti melagingų, prasimanytų žinių apie J. S. elgesį. Advokatas išreiškė savo nuomonę dėl susiklosčiusių santykių tarp jo ir jo ginamojo J. S.. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad advokatas G. B. kalbėjo pagarbiai ir jo kalboje nebuvo jokių J. S. žeminančių užuominų. Išteisindamas G. B. nesant nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių, Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad J. S. buvo priešiškai nusiteikęs advokato G. B. atžvilgiu ir teisiamojo posėdžio metu G. B. tik išsakė savo nuomonę dėl jam pareikšto nušalinimo, kurioje buvo pasakyti ir žodžiai: „jam pasakė, kad gaus į galvą“, tačiau to negalima laikyti jo siekimu apšmeižti J. S..

Apeliacinės instancijos teismo kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes ne bet kokia pasakyta frazė gali būti vertinama kaip šmeižimas ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta, kad už šmeižimą baudžiamas tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia teisę į saviraiškos laisvę bei žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl, paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu ir padarė pagrįstą išvadą, kad G. B. nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, turėdamas tikslą paniekinti ar pažeminti kitą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, tai yra G. B. veiksmuose nėra būtino nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad nuosprendis grindžiamas tik subjektyviomis prielaidomis, išgalvotomis ir sukurtomis aplinkybėmis, o neginčijami įrodymai liko teismo neįvertinti. Iš privataus kaltinimo skundo (b.l. 2-3), teisiamojo posėdžio protokolo (b.l. 56-57, 61, 74-76, 95-99) matyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo tiriamos ir nagrinėjamos privataus kaltinimo skunde nurodytos aplinkybės, išklausyti vertinami privataus kaltintojo ir kaltinamojo pasisakymai, liudytojos S. S. parodymai, o ne išgalvotos ir sukurtos aplinkybės, kaip nurodo apeliantas. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Aptariamoje byloje priimtame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, yra išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė surinktus duomenis ir juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

Nepagrįsti ir apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliantas nurodo, kad 2014 m. sausio 13 d. pareiškime jis prašė neskirti bylos teisėjai Z. Romanovaitei, tačiau šios teisėjos nušalinimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismo pirmininko pavaduotoja Zita Romanovaitė jokių procesinių veiksmų šioje byloje neatliko, o tik 2014 m. sausio 14 d. patvarkymu, vykdydama administracines pareigas, t.y. Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymą, pavedė teisėjai Erikai Tamošaitienei nagrinėti J. S. privataus kaltinimo skundą (b. l. 4). Apelianto manymas, kad galimai teisėja Z. Romanovaitė įtakojo teisėją E. Tamošaitienę ir padarė įtaką bylos nagrinėjimui, yra niekuo nepagrįstas.

Nepagrįsti argumentai ir dėl teisėjos E. Tamošaitienės šališkumo. Apeliantas nurodo, kad teisėja E. Tamošaitienė bylos nagrinėjimo metu demonstravo atvirą priešiškumą privačiam kaltintojui, rodė atvirą nepagarbą, žemino jį, dėl to jis patyrė stresą, jam buvo padarytas psichologinis spaudimas, buvo sutrikdyta sveikata, ir tai turėjo įtakos bylos nagrinėjimui. Tačiau susipažinus su taikinamojo posėdžio protokolu (b.l. 38-39) ir teismo posėdžio protokolu (b.l. 56-57, 61, 74-76, 95-99) matyti, kad posėdžių metu pats privatus kaltintojas ir nukentėjusysis išsakė įvairias pretenzijas teismui, nepagrįstus prašymus, o jų netenkinus - reiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai. Pareiškimai dėl nušalinimo išnagrinėti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų (b.l. 62-63, 68-69). Skunde nurodoma, kad teisėja laikėsi prieštaringos pozicijos – tai leido bylos nagrinėjimo metu būti be antrankių, tai kitą posėdį neleido nusiimti antrankių, mano, kad tai buvo tyčiniai teisėjos veiksmai, kad padarytų jam spaudimą. Pats apeliantas nurodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jam taikoma kardomoji priemonė, į posėdžius jis buvo pristatomas konvojaus. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą. Minėtų taisyklių XI skirsnio - Atskirų konvojaus rūšių ypatumai I dalies - Teisminis kovojus 195 punkte yra reglamentuota, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. kovo 5 d. vykusio taikinamojo posėdžio metu (b. l. 38-39) 2014 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 74-76) pirmininkaujanti teisėja leido nuimti antrankius. 2014 m. balandžio 4 d. (b.l. 61) antrankių nebuvo leista nuimti, tačiau šio posėdžio metu tik buvo perskaityta nutartis dėl pareikšto teisėjos nušalinimo ir J. S. įteikta priešpriešinio G. B. skundo kopija.

Duomenų apie tai, kad J. S. pirmosios instancijos teisme vykusių kitų teisiamųjų posėdžių metu būtų išreiškęs norą ar prašymą posėdžio metų būti be antrankių, nėra. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, jog prašymas nuimti antrankius teismo posėdžio metu, nebuvo svarstytas.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes daroma išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.