- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-06
- Bylos Nr.
- I-2680-554/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- L. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei E. Z. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas 2016-03-03 skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl prieštaraujančių teisės aktų reikalavimams įkalinimo sąlygų sudarymo nuo 2014-09-01 iki 2016-03-01.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b.l. 4, 5-7) nurodė, taip pat pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2014-09-01 iki 2016-03-01 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) kamerų tipo patalpose nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis kamerose Nr. 6, 7, 15, karantino patalpoje Nr. 2. Paminėtose kamerose nebuvo pakabų rūbams ir rankšluosčiams kabinti, langai buvo labai maži, ant jų uždėtas tinklelis, per kurį beveik nepatekdavo šviesa, ventiliacija buvo labai maža, kamerose buvo didelė drėgmė, nuo kurios pelijo čiužiniai, asmeniniai daiktai, kameros sienos. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, dirbtinis apšvietimas buvo mažesnis nei reglamentuojama higienos normose, kameros sienos nelygios, reikalauja kosmetinio remonto. Kameros taip pat buvo perpildytos, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – didžiulį psichologinį sukrėtimą, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b.l. 13-17) nurodė, taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas sistemingai ir piktybiškai pažeidinėja režimą, už kurį jam skiriamos nuobaudos, uždarant į baudos izoliatorių arba kamerų tipo patalpas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl ploto yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Nurodė, kad buvo atliktas Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus kamerų Nr. 6, 7 ir 15 patikrinimas, įvertinti pareiškėjo 2016-01-18 skunde minimi faktai (dėl oro temperatūros, oro judėjimo greičio, santykinės drėgmės, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo). Patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra atitiko normą, oro santykinė drėgmė atitiko normas, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 6 ir kameroje Nr. 7 mažesnė nei turi būti. Nurodė, kad nuteistieji kamerose esantį inventorių nuolat gadina, todėl įstaiga, atsižvelgiant į asignavimus, patalpas ir inventorių nuolat remontuoja. Kameros Nr. 6, 7, 15 ir karantino patalpa Nr. 2 yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas bei tinkamą temperatūros užtikrinimą palaiko centralizuotas šilumos tiekimas į kameras. Įkalinimo įstaigose kamerų tipo patalpas, gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Jei kamerose buvo pelėsio ar jos buvo nešvarios, vadinasi pareiškėjas neatliko tinkamai savo pareigų, o jei netinkamai vykdė jas kiti nuteistieji, jis galėjo kreiptis į savo būrio viršininką ar įstaigos administraciją, tačiau to nedarė. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas nepagrįstas.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose - kamerose Nr. 6, 7, 15 bei karantino patalpoje Nr. 2 laikotarpiu nuo 2014-09-01 iki 2016-03-01.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kameroje Nr. 15, kurios plotas 8,58 kv. m, ir yra įrengtos 2 miegamosios vietos buvo laikomas nuo 2014-09-01 iki 2014-09-16 ir nuo 2014-09-18 iki 2014-10-01, tuo metu pareiškėjui teko 4,29 kv. m gyvenamojo ploto. Kameroje Nr. 6, kurios plotas 16,38 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-10-07- iki 2015-04-07 ir nuo 2015-12-11 iki 2015-12-31, tuo metu pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Kameroje Nr. 7, kurios plotas 16,38 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos pareiškėjas buvo laikomas – nuo 2015-04-07 iki 2015-04-22, nuo 2015-04-24 iki 2015-05-07, nuo 2015-05-08 iki 2015-05-22, nuo 2015-05-26 iki 2015-07-15, nuo 2015-07-22 iki 2015-11-24 ir nuo 2016-01-01 iki 2016-03-01, tuo metu pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Karantino patalpoje Nr. 2, kurios plotas 36,73 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015-11-26 iki 2015-12-09, pareiškėjui teko 3,06 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 20, 21). Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK karantino patalpoje Nr. 2, laikotarpiu nuo 2015-11-26 iki 2015-12-09 nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje – kamerų tipo patalpose 14 parų (pareiškėjui trūko 0,54 kv. m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo pakabų, dėl mažų langų, uždengtų tinklu, buvo per mažai šviesos, buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, pelėsis, kamerose reikėjo remonto, dirbtinis apšvietimas per mažas.
Iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ buvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.), gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.), Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35-65 %, o šaltuoju metų periodu – 35-60 % (26 p.). Iš esmės tokius pat reikalavimus nustato ir nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“: gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.), turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Kauno visuomenė sveikatos centrą, kuris atliko patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas patikrinimą. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2016-02-05 patikrinimo akto Nr. 36-88 (b.l. 22-24), ir 2015-10-15 patikrinimo akto Nr. 36-1613 (b.l. 25-34) matyti, kad patikrinus kamerų tipo patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas konstatuota, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus ir įrengta mechaninė ventiliacija, yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas, kamerų patalpų sienos nelygios, kameroje Nr. 15 vienas langas be stiklo, nustatyta oro santykinė drėgmė nuo 42,8 % iki 58,5 % atitiko normas. Atlikus patalpų dirbtinio apšvietimo matavimus dirbtinė apšvieta nustatyta kameroje Nr. 6 - 132 lx, kameroje Nr. 7 – 179 lx, kitose kamerose dirbtinė apšvieta nustatyta daugiau kaip 200 lx. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės kamerose, kamerų Nr. 15 ir karantino patalpų Nr. 2 netinkamo apšvietimo, atmestini kaip nepagrįsti, tačiau šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, neužtikrinant tinkamo apšvietimo kamerose Nr. 6 ir Nr. 7.
2016-02-05 patikrinimo akte Nr. 36-88 (b.l. 22-24) konstatuota, jog patalpų, langų valymo darbai vykdomi pagal įstaigos vadovo nustatytą tvarką, pagal kurią patys nuteistieji valo patalpas, o valymo priemonės ir inventorius išduodamas pagal poreikį. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad kamerose ant sienų buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpas. Teismui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas apie netinkamą patalpų tvarkymą būtų informavęs administracijos atstovus ir reikalavęs, jog už tvarkymą atsakingas nuteistasis tinkamai įvykdytų savo pareigas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose be kito inventoriaus taip pat turi būti ir sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.). Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas buvo sieninė viršutinių drabužių pakaba, todėl ši pareiškėjo pretenzija laikoma pagrįsta.
Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana neilgą laikotarpį – 14 parų, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, pakabų nebuvimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 121 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui 2016-08-16 pažymą „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ Nr. NTP-7-8558 ir prašo priteisti valstybės naudai 86,85 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, kadangi 2016-05-30 sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2152-8614 pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d. numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 str. 1 d. dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 44 str. 6 d. nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 99 str. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 str. nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kada šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Tuo atveju CPK 96 str. 4 d. numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį. Tačiau šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. L. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo L. L. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.