Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei, teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, P. J. (toliau – apeliantas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinta, kad P. J., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje, ir nutarta taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pas apylinkės psichiatrą.

3. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi P. J. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pas apylinkės psichiatrą, pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas, įvertinęs VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos teikimą, Psichikos sveikatos klinikos specialistų komisijos išvadą dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo, Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą darė išvadą, jog P. J. šiuo metu tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

4. Iš skundo turinio (įvardijamo Skundu – Pareiškimu) seka, jog P. J. nesutinka su jam skirtu stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, dėl ko prašo panaikinti 2019 m. balandžio 24 d. nutartį. Prašo atsižvelgti į jo ligos istoriją, nurodo sergantis užkrečiamomis ligomis, dėl ko negali būti laikomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje „kaip kalėjime“. Taip pat tvirtina, jog šioje įstaigoje medicinos darbuotojai žada su juo susidoroti „pirštus nupjaus“, o (duomenys neskelbtini) poliklinikos gydytojai dėl jo nesilankymo meluoja. Tvirtina, jog jo „gyvybei gresia mirtis“, jei šis nebus perkeltas į infekcinę ligoninę ar N. Vilnios psichiatrijos ligoninę, o ir kitus pacientus jis gali užkrėsti. Nurodo turintis galimybę gyventi pas savo brolį. Teigia, jog (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje jis nėra gydomas nuo užkrečiamųjų ligų, gydomas tik raminančiais vaistais, o su savimi jis neturi jam reikiamų medikamentų. Papildomai apygardos teismui pateiktame skunde (įvardijamu Skundu – Pareiškimu) P. J. nurodo, jog jis negali būti gydomas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje dėl jo infekcinės ligos. Prašo atsižvelgti ir į tai, jog jo mergina laukiasi kūdikio, kuris gims šių metų liepos 31 d., o būdamas stacionariai gydomas, jis nematys „savo sūnaus gimimo“. Taip pat nurodo, jog mirė jo brolis, apie tai sužinojo iš „dėdės“, todėl prašo „paleidimo iš (duomenys neskelbtini) ligoninės“.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Tenkinti P. J. skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir BPK 405 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata, su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.

8. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo kita rūšimi pagrįstai rėmėsi Psichikos sveikatos klinikos specialistų komisijos išvadą dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo bei šią išvadą teikusios gydytojos psichiatrės N. Š. paaiškinimais. Jos paaiškinimais nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paskyrus P. J. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pas apylinkės psichiatrą P. J. nesilaikė jam paskirto ambulatorinio gydymo režimo, Psichikos sveikatos centre beveik nesilankė, šiurkščiai pažeidinėjo paskirto gydymo sąlygas. Socialiniams darbuotojams ir slaugytojams nurodytu adresu P. J. rasti nepavykdavo, todėl Psichikos sveikatos klinikos socialiniai darbuotojai negali stebėti ir kontroliuoti paciento veiklos. Pažymėjo, jog P. J. atsisako bendradarbiauti su klinikos socialiniais darbuotojais, apie paciento artimuosius duomenų jie neturi, bandant susisiekti nurodytu numeriu, pacientas neatsiliepdavo, o atsiliepus kalbėdavo asmuo, prisistatantis „dėde“. Buvo nustatyta, jog P. J. yra gyvenęs nakvynės, globos bei savarankiško gyvenimo namuose, tačiau juose neišsilaiko dėl nustatytų globos namų vidaus tvarkos taisyklių ir konfliktiško elgesio. Todėl VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika kreipėsi į teismą, prašydama taikomą priverčiamą medicinos priemonę pakeisti į priverstinį gydymą ir stebėjimą uždaro stacionaro sąlygomis.

9. Siekiant įvertinti P. J. esančią sveikatos būklę šio teikimo nagrinėjimo metu bei nustačius, jog po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties (kuria P. J. buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūromis sąlygomis) priėmimo, jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė, įvertinus šioje baudžiamojoje byloje Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais buvo nustatyta, jog P. J. nefiksuota tokių psichinės veiklos ypatumų, dėl kurių jis negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti byloje nagrinėjamų įvykių metu, t.y. esant atliktiems keliems teismo psichiatrijos ekspertizės aktams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi P. J. buvo skirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė (b.l. 87-90).

10. 2019 m. vasario 26 – kovo 27 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad P. J. šiuo metu yra konstatuojamas psichikos sutrikimo – šizoafektinio sutrikimo mišraus tipo paūmėjimas. Pateikta išvada, jog pagal savo psichikos būklę šiuo metu P. J. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, jo dalyvavimas teismo posėdyje dėl jam paskirtų priverčiamųjų medicinos priemonių pakeitimo nėra tikslingas, tikėtina, kad jis negebės teisingai suprasti teismo proceso esmės, negebės duoti objektyviai vertintinų parodymų ir paaiškinimų. P. J. šiuo metu tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (b.l. 103-112). Papildomai apklausta VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos atstovė N. Š. teismo posėdyje nurodė, kad situacija yra nepasikeitusi, turimomis žiniomis P. J. kreipėsi dėl apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose ir buvo nuspręsta, kad jis gali ten gyventi, tik turi gydytis ambulatoriškai. Tačiau ir po to P. J. į Psichikos sveikatos centrą neatvyko.

11. BPK 405 str. 3 d. 2 p. nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, jog šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad P. J. priverstinis ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Aptarti duomenys šios nutarties 8-10 punktuose; Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, jog P. J. psichikos sutrikimas yra paūmėjęs; ekspertės A. S. akcentuotas būtinumas P. J. nuolat vartoti vaistus, nurodant, jog ambulatorinis gydymas efektyvus tik kai žmogus lankosi reaguliariai; byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog P. J. niekur nedirba ir nėra registruotas Užimtumo tarnyboje (b.l. 67); adresu (duomenys neskelbtini), jis atvyksta tik pernakvoti, į skambučius neatsiliepia ir yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (b.l. 83) ir sąlygojo gydytojų komisijos rekomendaciją pakeisti taikomą priemonę. Todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 405 str. 3 d. 2 p. ir atsižvelgęs į pateiktą teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, kuriuo konstatuotas P. J. nustatyto psichikos sutrikimo paūmėjimas, padarė teisingą išvadą, jog jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pas apylinkės psichiatrą tikslinga pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

12. Apygardos teismui nekelia abejonių Komisijos išvada, 2019 m. vasario 26 – kovo 27 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) bei šios komisijos narių ir ekspertų kompetencija bei objektyvumas. Manyti, kad P. J. sugebės ir toliau savarankiškai padedant socialinės globos namuose dirbančiam personalui gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis (įvertinus skundo nagrinėjimui pateiktus ir aptartus duomenis) pagrindo nėra, nes ambulatorinis gydymas nedavė tokių rezultatų, kokių buvo siekiama, P. J. psichinė sveikata prastėja, ambulatorinis gydymas yra apsunkintas. Todėl konstatuotina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra reikalingas pastovus P. J. stebėjimas bei gydymas stacionare, kas darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir padarytai veikai.

13. Skundo argumentai, jog P. J. mergina laukiasi, jis serga infekcinėmis ligomis (nors tokie duomenys nepateikti) yra svarbūs, tačiau tai negali būti laikoma pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Manymas, jog dėl turimų infekcinių ligų P. J. nebus tinkamai gydomas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes asmens sveikatos priežiūra visose priežiūros įstaigose organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Atkreiptinas dėmesys, kad P. J. sveikatos būklei pagerėjus, ši medicinos priemonė vėl gali būti švelninama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

P. J. (P. J.) skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.