Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Ramūnui Girevičiui ir advokato padėjėjui Robertui Banevičiui, atsakovės atstovui Sauliui Vainauskui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui L. Ž., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Agrovet“ skundą atsakovei Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. Ž., UAB „Sabelija“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Agrovet“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–5a), prašydama panaikinti Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – Komisija) 2014-02-21 profesinės ligos diagnozės aktą Nr. 3EK(13.2)72 ir įpareigoti Komisiją klausimą dėl darbuotojos profesinio susirgimo išnagrinėti iš naujo.

Pagrįsdama savo reikalavimus Bendrovė nurodė, kad ginčijamu sprendimu Komisija nepagrįstai pripažino L. Ž. diagnozuotą susirgimą – lėtinę diskogeninės kilmės kaklinės dalies radikulopatiją – profesine liga. Pažymėjo, kad vykdydama įpareigojimą, Bendrovė sudarė sutartį su atestuota darbo saugos įmone, kuri atliko ergonominį rizikos veiksnių darbuotojos darbo vietoje vertinimą. Šio vertinimo metu buvo atkurtos darbuotojos darbo vietos sąlygos, jame dalyvavo darbuotoja L. Ž., kuri UAB „Sabelija“ žiniaraščiuose patvirtino, kad matavimai atlikti teisingai. Pakartotiniame ergonominių rizikos veiksnių darbuotojos darbo vietoje vertinime L. Ž. dalyvauti atsisakė ir pateikė 2012-09-19 pranešimą. Toks L. Ž. elgesys vertintinas neigiamai ir sudaro pagrindą kaip nepagrįstus atmesti jos teiginius, kad Bendrovė realiai neatkūrė sąlygų jos darbo vietoje. Vertinimų metu buvo atlikti visi L. Ž. nurodyti matavimai, tačiau nepriimtina darbo veiksnių rizika nenustatyta. Atliktų vertinimų rezultatai akivaizdžiai patvirtina, kad darbo sąlygos ir dirbtas darbas negalėjo turėti įtakos L. Ž. susirgimui. Darbuotoja buvo apmokyta ir instruktuota darbų saugos ir sveikatos klausimais. UAB Kretingos šeimos medicinos centro gydytojų pateiktos 2004–2009 metais atliktų privalomųjų sveikatos tikrinimų išvados tvirtina, kad L. Ž. buvo sveika ir dirbti galėjo. Atsakovė nevertino kitų, su darbo aplinka nesusijusių veiksnių, galėjusių nulemti pareiškėjos sveikatos sutrikimą. Komisija neatsižvelgė į L. Ž. paaiškinimų nenuoseklumą ir nelogiškumą, vadovavosi pareiškėjos atliktais pataisymais apklausos protokole, kurie negali būti vertinami kaip objektyvūs duomenys. Komisijos posėdžių metu buvo paneigti L. Ž. argumentai dėl darbo krūvio, gamybos apimčių ir darbų trukmės. Pagal savo amžių, L. Ž. patenka į statistiškai rizikingiausio amžiaus intervalą dėl radikulopatijos ir stuburo osteochondrozės. Pripažindama L. Ž. susirgimą profesine liga, atsakovė nesirėmė objektyviomis specialistų ar ekspertų analizėmis, objektyviai neįvertino L. Ž. paaiškinimų.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. 1, b. l. 147–151) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad tyrimas dėl L. Ž. profesinės ligos buvo atliktas vadovaujantis profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, objektyviai ir visapusiškai įvertinus visą byloje esančią dokumentinę medžiagą. Komisija nustatė, kad L. Ž. Bendrovėje 10 metų dirbo sunkų, greitą ir fizinės jėgos reikalaujantį darbą. 8–9 kg svorį ji turėdavo kelti virš pečių juostos. Tai, kad pagal atliktus vertinimus kenksmingi veiksniai darbo vietoje neviršijo teisės aktuose nustatytų leistinų ribų, neeliminuoja tokių veiksmų poveikio asmens sveikatai. Priežastinio ryšio tarp darbo sąlygų ir diagnozės nustatymas yra darbo medicinos gydytojo kompetencija, ir jis nustatomas kompleksiškai vertinant daugybę kriterijų, o ne remiantis statistiniais duomenimis kaip nurodo pareiškėja.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė Bendrovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 39–40, 44) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad atsižvelgiant į L. Ž. nustatytą profesinę ligą, jai buvo skirta netekto darbingumo periodinė kompensacija. Šios kompensacijos mokėjimas buvo sustabdytas, nes Bendrovė kreipėsi į Komisiją dėl nepagrįstai nustatytos profesinės ligos. Teismui priėmus L. Ž. palankų sprendimą, netekto darbingumo periodinės kompensacijos mokėjimas bus atnaujintas.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo L. Ž. prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pirmieji sveikatos sutrikimai pasireiškė dar 2008 metų birželio mėnesį. Jai buvo skirtas gydymas, tačiau tai nepadėjo. Vėliau 2009 metais jai buvo atlikta operacija. Sveikatos sutrikimas, kuris buvo pripažintas profesine liga, atsirado dėl sunkaus fizinio darbo Bendrovėje. Prieš tai buvusiose darbovietėse fizinio darbo L. Ž. nedirbo.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas byloje keliamas dėl Komisijos 2014-02-21 išvados Nr. 3EK(13.2)-72, priimtos išnagrinėjus pareiškėjos UAB „Agrovet“ prašymą dėl L. Ž. nustatytos profesinės ligos pagrįstumo.

Nustatyta, kad VšĮ Klaipėdos ligoninė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrių dėl profesinės ligos L. Ž. nustatymo (t. I, b. l. 32–33). Profesinės ligos tyrimo komisija 2010-05-03 profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu Nr. S-133 konstatavo, kad L. Ž. diagnozuota lėtinė l/s radikulopatija C₇ dešinėje yra profesinė liga išsivysčiusi dėl krovinių pernešimo ir kėlimo pareiškėjai dirbant UAB „Agrovet“ (t. I, b. l. 35–43).

Bendrovė, nesutikdama su tokiomis Profesinės ligos tyrimo komisijos išvadomis, kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti 2010-05-03 profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. S-133. Komisija, ištyrusi jai pateiktą medicininę dokumentaciją, priėmė 2014-02-21 išvadą Nr. 3EK(13.2)-72, kad L. Ž. diagnozuotas susirgimas – lėtinė diskogeninės kilmės kaklinės dalies radikulopatija bei būklė po kaklinės dalies disko išvaržos operacijos pripažintina profesine liga (t. I, b. l. 152–154).

Pareiškėja nesutinka su tokia Komisijos išvada ir teismui pateiktame skunde prašo ją panaikinti. Iš pateikto skundo turinio matyti, kad ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. L. Ž. diagnozuoto susirgimo bei darbo pobūdžio Bendrovėje, byloje nėra. Ginčas keliamas dėl to, kad, pareiškėjos nuomone, negali būti nustatytas priežastinis ryšys tarp darbo sąlygų ir dirbto darbo bei L. Ž. diagnozuoto susirgimo.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – Įstatymas) 44 str. 9 d., ar įmonėje dirbantis arba dirbęs darbuotojas serga profesine liga, nustato gydytojas, turintis licenciją šiai veiklai, vadovaudamasis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais ir Vyriausybės patvirtintu profesinių ligų sąrašu. Profesinės ligos priežastis tiria ir jos pripažinimą profesine liga patvirtina profesinės ligos tyrimo komisija. Į šią komisiją įeina darbo inspektorius (komisijos pirmininkas), visuomenės sveikatos centro apskrityje atstovas ir profesinę ligą įtaręs gydytojas. Tyrimas atliekamas vadovaujantis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais. Tyrime dalyvauja darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai. Komisijos pirmininkas tyrimui gali pasitelkti atitinkamus specialistus ar ekspertus. Darbdavys sudaro sąlygas ir teikia tyrimui reikalingą informaciją (44 str. 10 d.). Komisijos, tyrusios profesinę ligą, sprendimus bei išvadas dėl profesinės ligos priežasčių ir dėl tyrimo tvarkos tyrime dalyvavę darbdavio atstovas ir darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai gali apskųsti teismui arba, vadovaudamiesi Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais, vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ar teismui (44 str. 12 d.). Ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija. Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.

Profesinių ligų priežasčių tyrimo, profesinių ligų nustatymo, registravimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybės 2004-04-28 nutarimu Nr. 487 patvirtinti Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai (toliau – Nuostatai). Nuostatų 34 p. nustatyta, kad darbuotojas ar darbdavys, kurio įmonėje buvo atliekamas darbuotojo darbo sąlygų tyrimas, arba Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nesutinkantys su profesinės ligos patvirtinimo aktu, ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo profesinės ligos patvirtinimo akto gavimo gali jį skųsti Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai. Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, išnagrinėjusi skundą, surašo išvadą dėl profesinės ligos pagrįstumo ir priima sprendimą ankstesnio tyrimo metu surašytą profesinės ligos patvirtinimo aktą palikti galioti ar įpareigoja darbo medicinos gydytoją surašyti naują. Darbuotojas ar darbdavys, kurio įmonėje buvo atliekamas darbuotojo darbo sąlygų tyrimas, arba Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, nesutinkantys su Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvada, gali ją skųsti teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (40 p.).

Komisijos nuostatų 9 p. nustatyta, kad ji sprendžia ginčus, susijusius su profesinių ligų nustatymu (9.2 p.), atlieka kompleksinę dokumentinę analizę ir surašo išvadą dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo (9.3 p.).

Bendrieji kriterijai taikomi tiriant profesines ligas ir siekiant apibrėžti priežastinius ryšius tarp veikiančių (veikusių) kenksmingų darbo aplinkos veiksnių ir jų sukeliamų ligų nustatyti sveikatos apsaugos ministro 2007-12-29 įsakymu Nr. V-1087 patvirtintuose Profesinių lygų nustatymo kriterijuose (toliau – Kriterijai).

Vadinasi, Komisija, atlikdama kompleksinę dokumentų analizę, turi įvertinti Kriterijų 6 p. nurodytus duomenis apie įtariamo susirgus profesine liga asmens ligos ir gyvenimo anamnezes, darbo veiklos raidą (profesiją, darbo pobūdį, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius ir minimalų jų poveikio intensyvumą bei trukmę ir kt.), profesinės ligos kliniką, asmens sveikatos istorijos ir kitų medicininių dokumentų duomenis, panašių susirgimų (grupinių ar pavienių) buvimą įmonėje, mokslu pagrįstus priežastinių ryšių tarp kenksmingo darbo aplinkos veiksnio ir profesinės ligos įrodymus. Esant poreikiui, Komisija turi teisę rinkti tyrimui būtiną papildomą medžiagą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str., administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl profesinės ligos nustatymo, pagal jam priskirtą kompetenciją turi spręsti tik teisės klausimus. Spręsdamas ginčus dėl Komisijos sprendimo pagrįstumo, teismas turi patikrinti, ar Komisija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Įstatymo 2 str. 28 d. nustatyta, kad profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Darbo aplinka – darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių (fizinių, fizikinių, cheminių, biologinių ir kitų) (Įstatymo 2 str. 5 d.). Darbo sąlygos – darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai (Įstatymo 2 str. 5 d.). Kenksmingas veiksnys – rizikos veiksnys darbo aplinkoje, kuris veikdamas darbuotojo organizmą gali sukelti ligą ar profesinę ligą ir kurio poveikis gali būti pavojingas gyvybei (Įstatymo 2 str. 17 d.), pavojingas veiksnys – darbo aplinkoje esantis rizikos veiksnys, dėl kurio darbuotojas gali patirti ūmių sveikatos sutrikimų ar mirti (Įstatymo 2 str. 25 d.).

Sisteminis nurodytų teisės akto nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad profesine liga pripažįstamas toks sveikatos sutrikimas, kurį tiesiogiai nulėmė rizikos veiksnys darbo aplinkoje ir (ar) darbo sąlygose. Nurodytos nuostatos tvirtina, kad tam tikras darbo aplinkos veiksnys gali būti pripažįstamas kenksmingu nepriklausomai nuo to, ar yra viršijamos teisės aktuose nustatytos leistinos ribos ar ne. Teisę spręsti, ar tam tikras darbo aplinkos ir darbo sąlygų veiksnys galėjo įtakoti profesinės ligos išsivystymą turi tyrimą atliekantis darbo medicinos gydytojai bei Komisija vadovaudamiesi Kriterijais ir Profesinių ligų sąrašu.

L. Ž. profesine liga buvo pripažinta lėtinė diskogeninės kilmės kaklinės dalies radikulopatija, kuri įtraukta į Vyriausybės 1994-11-30 nutarimu Nr. 1198 patvirtintą Profesinių ligų sąrašą. Pagal sveikatos apsaugos ministro 1992-02-05 įsakymu Nr. 21-5-831 patvirtintą Profesinių ligų sąrašą, kaklo ir juosmens-kryžmens radikulopatijas gali įtakoti raumenų įtempimas; vienodi greitu tempu atliekami judesiai, raumenų nervų, raisčių, sausgyslių spaudimas ir traumavimas; svorio laikymas ar kilnojimas; lankstymasis, darbas priverstinėje padėtyje.

Komisija patvirtino, kad L. Ž. dirbant UAB „Agrovet“ dėl krovinių kėlimo ir pernešimo, rankų ir pečių juostos raumenų įtampos išsivystė profesinė liga – lėtinė diskogeninės kilmės kaklinės dalies radikulopatija. Komisijos išvadoje nurodoma, kad profesinės ligos išsivystymą tiesiogiai įtakojo tai, kad L. Ž. būdama 167 cm ūgio, 8–9 kg krovinius, kai leistina riba 10 kg, turėdavo kelti virš pečių juostos.

Pareiškėja teigia, kad L. Ž. nustatytas sveikatos sutrikimas negalėjo būti pripažintas profesine liga, nes pagal UAB „Sabelija“ atlikto ergonominių rizikos veiksnių vertinimo duomenis – rizika buvo priimtina. Teismas pažymi, kad ergonominiai rizikos veiksniai nėra vieninteliai duomenys, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl tam tikro susirgimo pripažinimo profesine liga. Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad rizika dėl tam tikrų veiksnių buvo priimtina, nepaneigia fakto, kad asmeniui galėjo išsivystyti profesinė liga. Išvadą dėl profesinės ligos išsivystymo priima medicininių žinių turintys darbo medicinos gydytojai, taip pat Komisija, kompleksiškai įvertinę Kriterijų 6 p. nustatytus duomenis. Teismas taip pat pažymi, kad L. Ž. nesutiko su Bendrovės užsakymu UAB „Sabelija“ atliktu ergonominių rizikos veiksnių vertinimu, nes tyrimas nebuvo objektyvus, realiai neatkurta darbo aplinka ir buvusios darbo sąlygos (t. I, b. l. 28). Pareiškėja jokių šiuos L. Ž. argumentus paneigiančių duomenų nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Bendrovės užsakymu atlikti ergonominių rizikos veiksnių vertinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs duomenys, kurių pagrindu galėtų būti daromos vienareikšmiškos išvados dėl darbo aplinkos ir sąlygų.

Pareiškėjos argumentai, kad kitiems įmonės darbuotojams nebuvo nustatyti tokio pobūdžio susirgimai, L. Ž. buvo instruktuota apie darbo saugą, kasmetinių sveikatos tikrinimų metu nebuvo nustatyti jokie sveikatos sutrikimai, nepaneigia Komisijos išvados dėl L. Ž. nustatytos profesinės ligos. Kaip nurodyta anksčiau, sprendimą dėl profesinės ligos nustatymo priima darbo saugos gydytojas, turintis medicininių žinių, o tokio sprendimo pagrįstumą patvirtina iš specialistų sudaryta Komisija. Susirgimas pripažįstamas profesine liga kiekvienu individualiu atveju kompleksiškai įvertinus Kriterijų 6 p. nustatytų aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju tiek darbo saugos gydytojas, tiek Komisija, įvertinusi turimus reikšmingus duomenis, priėmė sprendimą, kad L. Ž. susirgimas yra profesinė liga.

Tai, kad kasmetinių patikrinimų metu L. Ž. nebuvo nustatyti jokie diskogeninės kilmės kaklinės dalies susirgimai, nepaneigia to fakto, kad minėtą susirgimą įtakojo darbo sąlygos Bendrovėje, o būtent krovinių kėlimas ir pernešimas. Pagal Kriterijų 8.1 p., nustatant kaklinės ir juosmeninės stuburo dalies diskų ligas, maksimalus latentinis periodas, t. y. laiko trukmė nuo paskutinio kenksmingo darbo aplinkos veiksnio ar veiksnių veikimo (ekspozicijos) dienos darbe iki to momento, kai paveiktam asmeniui pasireiškė pirmieji ligos simptomai ar požymiai, – iki 2 metų. Pirmieji ligos požymiai darbuotojai pasireiškė 2008 metais, t. y. ją veikiant kenksmingam darbo aplinkos veiksniui – krovinių kėlimui ir nešimui. Vadinasi, maksimalus latentinis periodas nebuvo praėjęs, todėl galėjo būti įrodytas priežastinis ryšys su darbu.

Teismas nenustatė, kad, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, Komisija būtų pažeidusi pagrindines procedūras, galinčias turėti įtakos objektyviam reikšmingų aplinkybių nustatymui ar įvertinimui. Priešingai, Komisija vadovavosi Nuostatų jai suteiktomis teisėmis rinkti papildomus įrodymus, tačiau pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad darbo aplinka ar sąlygos Bendrovėje, neįtakojo L. Ž. susirgimo.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir nurodytomis teisės aktų nuostatomis, teismas konstatuoja, kad ginčijama Komisijos išvada yra teisėta ir pagrįsta. Naikinti jos remiantis Bendrovės skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,Agrovet“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.