- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-19
- Bylos Nr.
- 2-38-446/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04855-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Raščiuvienė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- M. J., E. J., R. R.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė, Žygimantas Narkevičius
dalyvaujant ieškovo A. S., atsakovų M. J., E. J. ir E. J. atstovui advokato padėjėjui Žygimantui Narkevičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei R. R., dėl skolos priteisimo ir atsakovės R. R. priešieškinį atsakovams M. J., E. J., E. J. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo Vilniaus m. 31-ojo notaro biuro notaras Saulius Svaldenis, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. S. pareiškė ieškinį atsakovei R. R., kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 67500 Lt negražintos paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2012 m. vasario 3 d. buvo sudarytas R. J., mirusio 2011 m. lapkričio 3 d., turto apyrašas pareiškėjo E. J., M. J. ir E. J. naudai. Remiantis banko sąskaitų išrašų duomenimis apie išmokėtas sumas bei nesant duomenų apie sumų grąžinimą, palikėjo R. J. debitore turto apyraše antstolis nurodė R. R., kurio skola sudaro 67500 Lt. 2013 m. vasario 19 d. E. J., M. J., E. J. pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią perleido, o A. S. perėmė iš pradinių kreditorių reikalavimo teises bei visas papildomas teises į R. R.. Kadangi atsakovė skolos nepripažįsta ir atsisako ją grąžinti, prašo šią skolą priteisti.
Atsakovė R. R. prieškieškiniu prašo pripažinti 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp M. J., E. J., E. J. ir A. S. dėl reikalavimo teisės bei visų susijusių papildomų teisių į R. R. negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovo A. S., iš vienos pusės (kaip ciesoriaus), ir atsakovų M. J., E. J. ir E. J., iš kitos pusės (kaip cedentų), sudarytoje 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje reikalavimo teisės atsiradimo pagrindu nurodomi R. J. padaryti piniginių lėšų pervedimai į R. R. banko sąskaitą arba už ją, ir tai, kad po R. J. mirties cedentai priėmė palikimą pagal apyrašą. Įpėdinis, priėmęs palikimą, pripažįstamas palikimo savininku, tačiau prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę jis gali panaudoti tik įregistravęs ją viešame registre, turi įrodyti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą – tokią funkciją atlieka paveldėjimo teisės liudijimas, kuris yra oficialiuoju dokumentu, išduodamu notaro ir kurio pagrindinė funkcija – įpėdinio teisės į palikimą patvirtinimą. Kadangi 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu M. J., E. J. ir E. J. paveldėjimo teisės liudijimas, patvirtinantis, jog jie paveldėjo kokią nors mirusiojo R. J. turtinę teisę į R. R., išduotas nebuvo, todėl reikalavimo teisių perleidimo sutratis turi būti pripažinta negaliojančia, nes M. J., E. J. ir E. J. perleido A. S. reikalavimo teisę, kurios patys neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 str. 4 d.), sudarant šią sutartį pažeistas CK 6.102 str. 1 d. įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės nuomone, 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 str. 1 d.). Be to, pinigų sumokėjimo faktas, bankui įvykdžius pateiktą mokėjimo nurodymą, savaime negali būti vertinamas kaip prievolės juos grąžinti mokėtojui atsiradimo teisinis pagrindas, mirusiojo R. J. sąskaitoje rastų pinigų pervedimų R. R. surašymas į turto apyrašą nėra pakankamas pagrindas juos vertinti kaip R. R. prievolę grąžinti pinigus R. J. ar jo turto paveldėtojams. R. J. ir R. R. siejo artimi asmeniniai santykiai, paskolos santykių tarp šių asmenų nebuvo, todėl ir teisė paveldėti kreditorinius reikalavimus neatsirado. Teismo posėdžio metu atsakovė R. R. nurodė, kad lėšos, kurias R. J. pervedė į jos sąskaitą, jai buvo duodamos kaip dovana, tokia buvo jo valia, jo siekimas ir noras, kad ji gyventų geriau, įsigytų žemės sklypą, kuriame pagal jo sumanymus būtų pastatytas gyvenamasis namas, kuriame svajojo gyventi kartu.
Atsiliepimas
Atsakovai M. J., E. J. ir E. J. atsiliepime į priešieškinį (113-117 b. l. 1 t.) nurodė, kad priešieškinys atmestinas kaip nepagrįstas nei fakto nei teisės požiūriu, ieškovo A. S. ieškinys tenkintinas pilna apimtimi. R. J. pervesdamas pinigus atsakovei R. R. mokėjimų pagrindu nurodė „paskola“, kas suponuoja akivaizdžią teisinę pareigą pinigus grąžinti. Jeigu atsakovė priimdama pinigus su jų pervedimo paskirtimi nesutiko, ji privalėjo juos iš karo pervesti atgal, tačiau pinigus atsakovė priėmė ir priėmė juos būtent kaip paskolą. R. J. teisės reikalauti grąžinti paskolą neprarado iki savo mirties, mirus R. J. ir jo įpėdintiems priėmus palikimą, pastarieji įgijo visą turtą ir turtines teises, kurios priklausė R. J..
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas dalinai, priešieškinys atmestinas.
2012 m. vasario 3 d. antstolis D. B., vykdydamas Vilniaus m. 31-ojo notarų biuro notaro S. S. 2011 m. lapkričio 9 d. išduotą vykdomąjį pavedimą, sudarė R. J., mirusio 2011 m. lapkričio 3 d., turto apyrašą pareiškėjų E. J., M. J., E. J. naudai (100-106 b. l. 1 t.). Šio apyrašo 39 punkte nurodyta, jog remiantis banko sąskaitų išrašų duomenimis apie išmokėtas sumas bei nesant duomenų apie sumų grąžinimą, palikėjo debitore yra ir R. R. : 2010 m. lapkričio 22 d. R. R. iš AB SEB banke esančios sąskaitos, priklausančios palikėjui, pervesta 4000 Lt dydžio pinigų suma į skolininkės vardu AB DnB NORD banke atidarytą banko sąskaitą, mokėjimo paskirtis – paskola; 2010 m. lapkričio 22 d. R. R. iš AB SEB banke esančios sąskaitos, priklausančios palikėjui, pervesta 4000 Lt dydžio pinigų suma į skolininkės vardu AB DnB NORD banke atidarytą banko sąskaitą, mokėjimo paskirtis – paskola; 2010 m. lapkričio 24 d. R. R. iš AB SEB banke esančios sąskaitos, priklausančios palikėjui, pervesta 3000 Lt dydžio pinigų suma į skolininkės vardu AB DnB NORD banke atidarytą banko sąskaitą, mokėjimo paskirtis – paskola; 2011 m. balandžio 7 d. iš AB SEB banke esančios sąskaitos, priklausančios palikėjui, pervesta 52500 Lt dydžio suma į UAB „SILBER AUTO“ AB DnB NORD banke esančią sąskaitą, mokėjimo paskirtis už R. R. paskola, 2011 m. balandžio 15 d. UAB „Japoniškų markių automobilių centras“ į AB SEB banke esančią sąskaitą, priklausančią palikėjui, pervedė 46000 Lt dydžio sumą, mokėjimo paskirtis – lėšų įskaitymas už pardavėją R. R., po atliktų bankinių operacijų R. R. skolinis įsipareigojimas palikėjui sudaro 6500 Lt; 2011 m. gegužės 30 d. R. R. iš AB DNB banke esančios sąskaitos, priklausančios palikėjui, pervesta 50000 Lt dydžio pinigų suma į skolininkės vardu AB DnB NORD banke esančią banko sąskaitą, mokėjimo paskirtis – paskola. 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi E. J., M. J., E. J. už atlyginimą perleido reikalavimo teises bei visas susijusiais papildomas teises į atsakovę R. R. (11-13 b. l. 1 t.).
Byloje kilo ginčas dėl paskolos santykių tarp atsakovės R. R. ir mirusiojo R. J. buvimo ar nebuvimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo. Dėl ginčo šalis siejančių santykių teisinio kvalifikavimo teismas kiekvienu atveju sprendžia pagal šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu išdėstytas aplinkybes, tirdamas ir vertindamas jų pateiktus įrodymus. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl ieškinio reikalavimų, paskolos teisinių santykių
Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikiusios šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdamos sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Taigi, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).
Iš antstolio sudaryto turto apyrašo matyti, kad R. J. iš savo asmeninių sąskaitų į atsakovės R. R. asmeninę sąskaitą per keturis kartus 2010 m. lapkričio 22 d., lapkričio 24 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. pervedė 61000 Lt (4000+4000+3000+50000), mokėjimo paskirtis nurodyta „paskola“. Atsakovė R. R. pinigų gavimo iš R. J. faktų neginčijo. Ji pripažino, kad gautas pinigų sumas, kurios jai pervestos kaip „paskola“, priėmė ir jomis disponavo – išleido asmeninėms reikmėms, už 50000 Lt išleido sumokėdama už įsigytą žemės sklypą gyvenamojo namo statybai Molėtų rajone, pateikė šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (76-78 b. l. 1 t.). R. J. pinigų pervedimai, pavedimuose nurodant, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovės R. R. veiksmai šiuos pinigus priimant suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus atsakovė R. R. gavo kaip paskolą. Protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Atsakovė R. R. – aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, advokatė, todėl teismui net abejonių nekyla, kad ji tinkamai suprato jai pervedamų pinigų paskirtį. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Atsakovė R. R., norėdama paneigti paskolos santykių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, kad pinigus iš R. J. ji gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė kitokio, o ne paskolinio lėšų pervedimo teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis). Jos pačios paaiškinimai teime ir liudytojų parodymai patvirtina tai, kad tarp R. J. ir R. R. buvo susiklostę santykiai, paremti artima draugyste ir bičiulyste. Iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad ji ir R. J. kartu praleisdavo savaitgalius, keliavo, lankėsi sveikatingumo centruose. Liudytoja A. M. patvirtino, kad R. J. dalyvavo R. R. renkantis žemės sklypą Molėtų rajone, R. J. ieškojęs statybininkų, galinčių pastatyti namą, iš Ritos pasakojimų supratusi, kad jie planuoja bendrą ateitį, R. R. skausmingai išgyveno R. J. mirtį. Liudytoja D. E. M. parodė, kad ji 2008 m. kartu su turistine grupe, kurioje buvo R. J. ir R. R., keliavo po Australiją, matė, kad tarp jų užsimezgė artimi santykiai, po kelerių metų juos sutiko gydymo įstaigoje, kur, kaip supratusi iš jų paaiškinimų, R. J. atlydėjo R. R.. Liudytoja V. U. parodė, kad kartu su R. R. ir R. J. 2011 m. pavasarį apžiūrinėjo parduodamus žemės sklypus Molėtų rajone, R. J. pakviesta, užsuko į jo sodybą, kur Rita elgėsi šeimininkiškai, iš jų tarpusavio bendravimo supratusi, kad R. R. ir R. J. sieja artimi santykiai. Liudytojas R. R. parodė, kad R. J. jam buvo pristatytas kaip R. R. draugas, bendraudamas tik vieną kartą su R. J., iš jo pasakojimų supratęs, kad jis yra vedęs, nutraukti santuoką jam trukdę turtiniai reikalai. Liudytojų nurodytos aplinkybės, atsakovės R. R. pateikti įrodymai – foto nuotraukos (80 b. l. 2 t.), lankymasis sveikatingumo centre (9 b. l. 2 t.), kelionės kartu (125-126 b. l. 1 t.), bendravimas SMS žinutėmis (89 b. l. 1 t.) - neįrodo, kad R. J. ir R. R. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Šios aplinkybės negali būti laikomos pakankamos jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, kad jų pajamos buvo naudojamos bendriems tikslams, bendro ūkio kūrimui. Be to, kaip matyti, iš paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (134-181 b. l. 1 t.) R. J. iki mirties gyveno santuokoje su M. J.. Atsakovė R. R. nepateikė teismui įrodymų, kad R. J. į jos asmeninę sąskaitą pervesti pinigai, pavedime nurodant paskolos paskirtį, buvo dovana jai.
Kaip jau nurodyta, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Iš antstolio turto apyrašo (9 b. l. 1 t.) matyti, kad R. J. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė į UAB „Silber Auto“ sąskaitą 52500 Lt, mokėjimo paskirtį nurodydamas „paskola už R. R.“, UAB „Japoniškų markių automobilių centras“ į R. J. sąskaitą pervedė 46000 Lt dydžio sumą, nurodydamas mokėjimo paskirtį – „lėšų įskaitymas už pardavėją R. R.“. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kad 6500 Lt dydžio skirtumas, susidaręs atliktus šias bankines operacijas, yra R. R. negrąžinta paskola R. J.. Šį skirtumą paskaičiavo ir įvardijo skola antstolis, sudaręs turto apyrašą, tačiau teismui nėra pateikti jokie įrodymai dėl tokio dydžio atsakovės R. R. skolinio įsipareigojimo R. J.. Pinigų sumokėjimo faktas, bankui įvykdžius pateiktą mokėjimo nurodymą, savaime negali būti vertinamas kaip prievolės juos grąžinti mokėtojui atsiradimo teisinis pagrindas. Mokėjimo nurodymas – mokėtojo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją (Mokėjimų įstatymo 2 str. 14 d.). Paprastai pinigai sumokami vykdant prievolę jau atsiradusių teisinių santykių pagrindu. Prievolė grąžinti sumokėtus pinigus taip pat galėtų atsirasti, jei pinigai būtų sumokėti apskritai be teisinio pagrindo (CPK 6.237 straipsnis), tačiau tuo pagrindu ieškovas ieškinio nereiškė ir neįrodinėjo. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinio reikalavimas priteisti šią sumą netenkintinas.
Dėl priešieškinio reikalavimo
Reikalavimo perleidimas (cesija) yra CK 6.101-6.110 straipsniuose reglamentuojama sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad sudaryti šią sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Bendroji taisyklė yra ta, kad kreditorius gali perleisti tik galiojančią reikalavimo teisė. Tačiau CK leidžia ir turto, kuris bus sukurtas ateityje, sandorius (pvz., CK 6.306 str.). Ši taisyklė taikoma ir turtinėms teisėms, todėl sandorio objektas gali būti turtinė teisė, kuri bus įgyta ateityje, CK 6.101 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta galimybė perleisi ir būsimą reikalavimą. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Tai reiškia, kad prievolė negalioja tuomet, kai susitariama dėl to, kas neįmanoma.
Pagal Lietuvos Respublikos CK 5.1 straipsnio 2 dalies nuostatas paveldimi materialūs ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės. Iš 2012 m. vasario 3 d. antstolio, vykdant notaro vykdomąjį pavedimą, sudaryto R. J., mirusio 2011 m. lapkričio 3 d., turto apyrašo matyti, kad jis sudarytas įpėdinių E. J., M. J., E. J. naudai (100-107 b. l. 1 t.), ginčo, kad įpėdiniai laiku ir teisėtai priėmė mirusio R. J. palikimą byloje nekilo. Antstolio sudarytame palikėjo turto apyraše yra nurodytos skolinės palikėjo teisės, palikėjo debitoriai, tarp kurių ir atsakovė R. R., nurodytos negrąžintos paskolos ir skola. Taigi, palikėjo R. J. įstatyminiai įpėdiniai M. J., E. J., E. J., priėmę palikimą, įgijo ir palikėjo turtinę reikalavimo teisę į skolininkus. Taigi, M. J., E. J. ir E. J. perleido A. S. reikalavimo teisę, kurią patys turėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas atitiko įmanomumo reikalavimą (CK 6.3 str. 4 d.), sudarant šią sutartį nebuvo pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Kadangi reikalavimo perleidimo sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl ji negali būti laikoma niekine ir negaliojančia, todėl atsakovės R. R. priešieškinys dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi skolininkas – fizinis asmuo – privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo A. S. reikalavimas priteisti nurodyto dydžio procesines palūkanas, patenkinus ieškinį, iš atsakovės R. R. yra pagristas ir tenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, tačiau šios išlaidos taip pat turi būti pagrįstos ir realios, proporcingos patenkintiems reikalavimams. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, todėl iš atsakovės R. R. ieškovui priteistinas žyminis mokestis, kuris skaičiuojamas nuo patenkinto reikalavimo dydžio ir sudaro 1830 Lt (61000x3%=1830) (CPK 88 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos Respublikos CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultaciją. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (120-121 b. l. 1 t.), kasos pajamų orderio (122 b. l. 1 t.) matyti, kad ieškovas A. S. už dokumentų rengimą teismui, jo atstovavimą teisme advokatų profesinei bendrijai „JurisConsultus“ sumokėjo 3902,25 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos CPK 98 str. 2 d. šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro (kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku) 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Remiantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Tokiu būdu, advokato atstovavimo išlaidos turi būti ne tik pagrįstos, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijus atitinkančios išlaidos. Ši byla sudėtinga, advokatų padėjėjai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, rengė ieškinį ir atsiliepimą į priešieškinį, ginčas nėra kasdienis, dažnai pasitaikantis, todėl teismas vertina, jog prašomas priteisti 3902,25 Lt dydžio advokato atlyginimas, nėra per didelis, atitinkantis teisingumo bei protingumo kriterijus. Įvertinus bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas šioje byloje, tą aplinkybę, kad advokato kontora yra kitoje vietoje nei teismas, todėl tikslinga atsižvelgti ir į sugaištą laiką kelionėje (atstumas nuo Kelmės iki Vilniaus 230 km), teismas laiko tikslingu priteisti ieškovui už jo atstovavimą teisme sumokėta sumą advokatų profesinei bendrijai „JurisConsultus“. Ši suma laikytina pakankama dalyvavusių byloje advokatų padėjėjų darbui atlyginti. Proceso dalyviai privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (Lietuvos Respublikos CPK 7 str. 2 d.), tame tarpe ir sudarant sutartį su advokatu, reikalaujant išlaidų atlyginimo. Tokiu būdu, bet kuris proceso dalyvis negali reikalauti akivaizdžiai per didelių proceso išlaidų atlyginimo net ir reikalavimų patenkinimo atveju, o privalo prisiimti atsakomybę dėl susidariusių išlaidų, atsiradusių jo susitarimo su advokatu pagrindu, todėl papildomai atlyginimas už kelionės išlaidas, kurias prašė priteisti advokato padėjėjas, pateikdamas kuro pirkimo kvitą (79 b. l. 2 t.) nepriteistinas.
Kadangi priešieškinys atmestas, valstybei bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, 61 Lt (21 b. l. 1 t.), priteistinos iš atsakovės R. R. (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, CPK 178 straipsniu, 185 straipsnio 1 dalimi, 259, 263-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti dalinai.
Priteisti iš R. R. A. S. 61000 Lt (šešiasdešimt vieną tūkstantį litų) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013 m. liepos 5 d., iki teismo sprendimo visiško į vykdymo, ir 5732,25 Lt (penkis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt du litus 25 ct.) bylinėjimosi išlaidų.
R. R. priešieškinį dėl 2013 m. vasario 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sudarytos tarp M. J., E. J., E. J. ir A. S., pripažinimo negaliojančia atmesti.
Priteisti iš R. R. 61 Lt (šešiasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.