Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algimantas Šimkaitis Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.3.

2008 m. liepos 10 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai adv. Violetai Naujokienei, nuteistajam R. J. J.,

apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. J. J. apeliacinį skundą dėl 2008 m. sausio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (dėl sukčiavimo gaunant 300000 JAV dolerių kreditą) laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, BK 182 str. 2 d. (dėl sukčiavimo gaunant 55000 JAV dolerių kreditą) laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d. šios bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Pritaikyta 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10-ties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir paskirtoji bausmė sumažinta 1/5 (9 mėn. 18 d.). Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas suėmime nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2008 m. sausio 22 d. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal BK 300 str. 2 d. R.J. J. atžvilgiu nutraukta suėjus senaties terminui. Taip pat nuosprendžiu iš J. R. J. priteista AB „Turto bankas“ 1375970 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pagal BK 182 str. 2 d. R. J. J. nuteistas už tai, kad 1993-11-12 pateikė komercinio banko „Aurabankas“ valdytojui žinomai suklastotą UAB „Oleda“ įgaliojimą, kuriuo 1993-11-15 pasinaudodamas bendrovės vardu pasirašė dvi kredito sutartis Nr. 04-15/93a ir Nr. 04-15/93b su komercinį banką atstovaujančiu banko valdybos pirmininku R. N., klaidingai nurodydamas, kad gautos paskolos 300000 JAV dolerių sumoje panaudos vario lydinių pirkimui iš firmos „Olimpija“, o iš tikrųjų jo pavedimu bankas pervedė 200000 JAV dolerių į privataus asmens E. V. sąskaitą, esančią DEN DANSKE BANK, Odenses mieste, Danijoje, o likusią 100000 JAV dolerių sumą paėmė iš banko grynais, už gautas paskolas pateikė bankui suklastotą 1993-10-27 AB „Kauno baldai“ garantinį raštą, išduotą UAB „Oleda“, tokiu būdu apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydamas komerciniam bankui „Aurabankas“ 300000 JAV dolerių žalą.

Taip pat pagal BK 182 str. 2 d. R. J. J. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Oleda“ direktoriumi, 1994 m. sausio 4-7 d. organizavo suklastotų UAB „Oleda“ dokumentų pateikimą atsakingiems Lietuvos valstybinio komercinio banko darbuotojams, tikslu gauti 55000 JAV dolerių paskolą, kurią jo nurodymu paėmė L. G. grynais pinigais, ir iš karto jam perdavė, o šios paskolos užtikrinimui pasinaudojo suklastotu 1993-12-06 įgaliojimu naudotis, perduoti ar įkeisti gyvenamąjį namą, esantį Kauno raj., Raudondvaryje, Aušros g. 11, ir pasirašė 1994-01-06 įkeitimo sutartį Nr. 242-94/1/0339, kuria bankui įkeitė minėtą gyvenamą namą, tokiu būdu apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydamas Lietuvos Valstybiniam komerciniam bankui 55000 JAV dolerių žalą.

Pagal BK 300 str. 2 d. kaltinimą, už tai, kad R. J. J. 1993-12-06 įgaliojime naudotis, parduoti ir įkeisti gyvenamąjį namą, esantį Aušros g. 11, Raudondvaryje, Kauno rajone, suklastojo D. J. parašą ir panaudojo jį pateikdamas suklastotą dokumentą Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarei G. Š., baudžiamoji byla nutraukta, suėjus senaties terminui.

Apelianto nuomone nuosprendis dalyje, kur jis nuteistas už 55000 JAV dolerių kredito pasisavinimą apgaule, taip pat nepagrįstas ir neteisėtas. Šioje dalyje kaltinimas buvo grindžiamas tik rašysenos ekspertizės aktais, kuriais buvo tirtas tik vienas iš 1993-12-06 įgaliojimo originalų, nors byloje jų yra du. Byloje yra įrodymai (draudimo polisas), kurie patvirtina, kad D. J. sudarė namo draudimo sutartį, kaip vieną iš būtinų sąlygų įkeitimo sutarčiai sudaryti, pati D. J. patvirtino, kad buvo pas notarą ir pasirašė dokumentus, kurių turinio neatsimena. Be to, apelianto nuomone įkeisto gyvenamo namo ir sklypo vertė tuo metu buvo žymiai didesnė už išduotą kreditą – 55000 JAV dolerių, o tai paneigia apgaulę banko atžvilgiu.

Apelianto nuomone teismas nepagrįstai iš jo priteisė AB „Turto bankas“ 1375970 Lt, kuriuos sudaro negrąžintas 300000 JAV dolerių kreditas ir 55000 JAV dolerių negrąžintos paskolos dalis, nes neatsižvelgė, kad 1995 m. sausio 24 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jau priteista iš S. G. 2136273 Lt už negrąžintą 300000 Lt kreditą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str. išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai R. J. J. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Pirmos instancijos teismo ištirtieji įrodymai, būtent liudytojų S. A., D. B., E. Ž., S. G., H. I., D. K., A. L., A. J., paties nuteistojo paaiškinimais patvirtina, kad R. J. J. 1993 metais kreipėsi į A. L., kad šis jam perrašytų – perleistų neveikiančią firmą ir tokiu būdu nuteistajam buvo atiduoti UAB „Oleda“ dokumentai, antspaudas, o 1993 m. lapkričio 4 d. nuteistojo ir jo žmonos vardu buvo perrašytos UAB „Oleda“ akcijos. Liudytojas A. L. patvirtino ir tai, kad jis pats UAB „Oleda“ direktoriumi nebuvo ir jokio įgaliojimo nuteistajam, kad atidaryti sąskaitas banke, atlikti finansines operacijas UAB „Oleda“ vardu neišdavė. Apie UAB „Oleda“ perdavimą nuteistajam patvirtina ir byloje esantys dokumentai (įmonės įregistravimo pažymėjimas, perdavimo – priėmimo aktas, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, prašymas skirti R. J. direktoriumi (T. 1, b.l. 105-110). Iš poėmio protokolo seka (T. 1, b.l. 151), apžiūros protokolo (T. 1, b.l. 152) seka, kad iš komercinio banko „Aurabankas“ buvo paimtas 1993 m. lapkričio 12 d. UAB „Oleda“ įgaliojimas, kuriuo Raimundas J. J. buvo įgaliotas tam pačiam banke atidaryti valiutinę sąskaitą ir atlikti įvairias finansines operacijas. Liudytoju apklaustas A. L. paneigė, kad tokį įgaliojimą nuteistajam būtų išdavęs. Kiti poėmio metu iš banko „Aurabankas“ paimti dokumentai – pareiškimas valiutinei sąskaitai atidaryti, 1993-11-12 pareiškimas „Aurobanko“ valdytojui dėl 300000 JAV dolerių paskolos bendrovei „Oleda“, remiantis AB „Kauno baldai“ garantiniu raštu, 1993-10-27 garantinis raštas, kredito suteikimo sutartys Nr. 04-15/93a, Nr. 04-15/93b, pagal kurias bankas suteikia atitinkamai 200000 ir 100000 JAV dolerių kreditus, 1993-11-19 pavedimai, UAB „Oleda“ paskolinės sąskaitos, valiutos memorialiniai orderiai, išlaidų orderiai, išlaidų orderiai, pajamų orderiai, kuriais iš UAB „Oleda“ sąskaitos, esančios UAB „Aurobankas“ buvo paimta grynais pinigais 50000 JAV dolerių, 35000 JAV dolerių, 15000 JAV dolerių, pareiškimas – prašymas, kuriais R. J. prašo E. V. pasinaudoti jo asmenine sąskaita „DEN DANSKE BANK“ Danijoje, Odenses mieste, kad į ją pervesti iš UAB „Aurobankas“ 200000 JAV dolerių, pavedimas, kuriuo UAB “Aurobankas“ pagal UAB „Oleda“ atstovo R. J. prašymą 200000 JAV dolerių pervedė iš UAB „Oleda“ valiutinės sąskaitos į E. V. „DEN DANSKE BANK“, Danijos karalystės teisingumo ministerijos ir Odenses miesto policijos dokumentai, kur nurodoma, kad 1993-11-22 pervestieji pinigai 1993-11-25 buvo išmokėti E. V. (T. 1, b.l. 71-73, 113-141, 143-147, 148-149, 151-195, T. 2, b.l. 17-45) patvirtino, kad R. J. J. perėmus UAB „Oleda“ ir jos valdymą vykdė šios bendrovės vardu finansines operacijas, o būtent pasinaudodamas AB „Kauno baldai“ garantiniu raštu gavo 300000 JAV dolerių kreditą, iš kurių 100000 JAV dolerių per eilę kartų paėmė iš bendrovės sąskaitos grynais pinigais pats asmeniškai, o kitus pervedė į privataus asmens (E. V.) sąskaitą, iš kur šie pinigai buvo paimti.

Iš liudytojų S. A., E. Ž., S. G., H. I., A. J. parodymų seka, kad AB „Kauno baldai“ garantinis raštas, kuris buvo pateiktas komerciniam bankui „Aurobankas“, kad gauti 300000 JAV dolerių kreditą, buvo suklastotas, šis raštas buvo išduotas būtent nuteistojo prašymu, pastarasis teiravosi ir apie tai, ar galima panaudoti tokio rašto kopiją. Iš dokumentų tyrimo ekspertizės akto (T. 2, b.l. 113-114) seka, kad 1993-10-27 „Kauno baldai“ garantinis raštas, kuris buvo pateiktas 300000 JAV dolerių kredito gavimui iš komercinio banko „Aurobankas“ yra suklastotas, t.y. gautas spalvotu elektrografiniu būdu kopijuojant 1993-10-20 AB „Kauno baldai“ garantinį raštą ir po to šioje kopijoje šratinuku įrašant datos įrašą pirmoje eilutėje, dienos „27“ įrašą aštuntoje eilutėje ir įrašus „Lietuvos akcinio inovacinio banko Kauno filialas“ ir „3 spalio 27“ kitoje garantinio rašto dalyje „Pažymos“. Iš rašysenos ekspertizės akto (T. 2, b.l. 103-111) seka, kad rankraštinius įrašus 1993-10-27 garantinio rašto skiltyje: „pažyma apie garantinio rašto priėmimą įmonės – garanto banke“ įrašė nuteistasis - R. J., bei, kad anksčiau paminėtame 1993-11-12 UAB „Oleda“ įgaliojime, kuriuo R. J. buvo įgaliotas atlikti UAB „Oleda“ vardu finansines operacijas, pasirašė ne ten nurodytas A. L..

Tadgi virš paminėtieji įrodymai, jų visuma patvirtina, kad nuteistasis jau įsigydamas ir perimdamas UAB „Oleda“ valdymą turėjo vienintelį tikslą pasinaudoti šios bendrovės vardu ir įgyvendindamas šį savo tikslą pateikė komerciniam bankui „Aurobankas“ žinomai suklastotą ne tuometinio UAB „Oleda“ direktoriaus pasirašytą įgaliojimą dėl valiutinės sąskaitos atidarymo ir finansinių operacijų atlikimo, to pagrindu sudarė, vėlgi pateikdamas bankui suklastotą AB „Kauno baldai“ garantinį raštą, dvi kredito sutartis, pagal kurias į bendrovės „Oleda“ sąskaitą, suklaidinus banką, kad pinigai bus panaudoti vario lydinių pirkimui, buvo pervesta 300000 JAV dolerių, kuriuos, dalį paimant grynais pinigais, o kitą dalį pervedant į privataus asmens sąskaitą užsienio banke iš kur šiuos pinigus paimant grynais pinigais, pasisavino, t.y. įgijo didelės vertės komerciniam bankui „Aurabankas“ priklausantį turtą. Šie nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai teismo pagrįstai ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 str. 2 d., t.y. kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas sukčiaujant, o ne kaip kreditinis sukčiavimas (pagal BK 207 str.), nes kaip nustatyta ištirtais įrodymais nuteistasis ne tik apgaule gavo iš banko kreditą, bet ir to pasekoje įgijo svetimą, t.y. bankui priklausantį turtą, už ką ir numatyta atsakomybė pagal BK 182 straipsnį.

Nors nuteistasis nurodo, kad už minėtąjį iš banko paimtą 300000 JAV dolerių sumą pagal sutartis turėjo pirkti ir iš atitinkamų firmų gauti vario lydinius, tuo pačiu nuteistasis pripažįsta, kad tokiu atveju jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 207 str., kaip kreditinis sukčiavimas, t.y. kredito gavimas apgaule, tačiau toks jo teigimas vertintinas tik kaip siekis sušvelninti savo atsakomybę ir savo neteisėtą nusikalstamą veiklą pateikti kaip nepavykusį biznį. Iš paties nuteistojo paaiškinimų pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu seka, kad jis negalėjo, skirtingai negu teigia apeliaciniame skunde, paaiškinti, kur buvo panaudoti pagal kreditą iš banko gautieji 300000 JAV dolerių, nors pats pagal banko pavedimus (1993-11-169 T. 1, b.l. 156-159), (1993-11-23 T. 1, b.l. 164, 165, 168), (1993-11-24 T. 1, b.l. 167, 165, 166) paėmė iš banko 100000 JAV dolerių, o kitą dalį – 200000 JAV dolerių nurodė pervesti į E. V. sąskaitą užsienio banke (T. 1, b.l. 171, 172). Apelianto teiginiai, kur jis vienu metu neigia kredito 300000 JAV dolerių sumoje įgijimą, o kitu metu jau nurodo, kad šie pinigai buvo panaudoti verslui – vario lydinių pirkimui yra visiškai nelogiški ir tik dar kartą parodo nuteistojo siekį nuslėpti objektyviai nustatytas aplinkybes ir tokiu būdu paneigti savo kaltė sukčiavimo būdu įgijus didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas.

Pirmos instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina ir nuteistojo kaltė sukčiaujant, apgaulės būdu įgijus didelės vertės turtą – 55000 JAV dolerių iš Lietuvos Valstybinio komercinio banko.

Iš paties nuteistojo paaiškinimo teisme seka, kad jis pripažino, jog įkeitė bankui namą, po ko L. G. iš banko paėmė 55000 JAV dolerių ir juos jam perdavė. Šių aplinkybių apie 55000 JAV dolerių kredito gavimą iš Lietuvos Valstybinio komercinio banko nuteistasis neginčija ir savo apeliaciniame skunde.

Liudytojas L. G. patvirtino, kad 1994 m. sausio 7 d. kartu su nuteistuoju nuvyko į Vilnių, kur nuteistasis nuėjo į banką, sutvarkė reikalus ir po to jo paprašė pasirašyti už UAB „Oleda“ direktorių, nors pats niekada šios bendrovės darbuotoju nebuvo. Pasirašius dokumentus jis banke gavo 55000 JAV dolerių grynais pinigais, kuriuos iš karto atidavė nuteistajam.

Liudytojas J. J. parodė, kad minimu laikus jis dirbo Lietuvos Valstybiniame komerciniame banke ir tuo metu paskolai iš banko gauti buvo būtinas garantas.

Liudytoja D. J. parodė, kad 1994 metais ji namuose rado dokumentus, kad jos ir buvusio sutuoktinio – nuteistojo gyvenamas namas yra įkeistas. Dokumentuose prie savo pavardės ji matė parašą, bet tokio dokumento ji nepasirašinėjo, pas notarą dėl namo įteikimo ji nevyko, dokumentų nepasirašinėjo, nedavė ir jokio įgaliojimo dėl namo įkeitimo. Vėliau bankui kreipusis į teismą dėl paskolos grąžinimo, ji su banku bylą baigė taikos sutartimi.

Iš dokumentų, paimtų poėmio metu iš Lietuvos valstybinio komercinio banko (T. 3, b.l. 41-79) seka, kad 1994-01-04 bankui buvo pateiktas UAB „Oleda“ direktoriaus L. G. prašymas suteikti 55000 JAV dolerių paskolą pašarams pirkti, 1994-01-07 tarp to paties banko ir UAB „Oleda“, atstovaujamos direktoriaus L. G., buvo sudaryta sutartis Nr. 94/01/0339, pagal kurią bankas suteikia UAB „Oleda“ 55000 JAV dolerių paskolą, 1994-01-06 tarp to paties banko ir R. J. (nuteistojo) buvo sudaryta nekilnojamojo turto įkeitimo sutartis, pagal kurią nuteistasis 55000 JAV dolerių grąžinimą garantavo įkeičiamu bankui gyvenamuoju namu su priklausiniais, esančiu Aušros 11, Raudondvaryje, Kauno rajone, šią sutartį pasirašė R. J., pagal 1994-01-07 Lietuvos valstybinio komercinio banko pavedimą Nr. 9 ir šiame banke esančias UAB „Oleda“ sąskaitas L. G. buvo išduota 55000 JAV dolerių.

Iš įgaliojimo Nr. 6096, išduoto Vilniaus rajono notarų biuro notarės D. S. (T. 3, b.l. 16) matyti, kad 1993-12-06 buvo patvirtintas įgaliojimas, pagal kurį D. J. įgaliojo UAB „Oleda“ atstovą R. J. naudotis, parduoti ar keisti gyvenamąjį namą, esantį Aušros g. 11, Raudondvaryje, Kauno rajone. Tuo pačiu numeriu ir to paties notaro (D. S.) pavirtintas įgaliojimas (to paties turinio) buvo paimtas ir vėlesniu poėmio protokolu iš Vilniaus 15-ojo notarų biuro notarės G. Š. (T. 3, b./l. 38-39).

Atlikus rašysenos ekspertizę (aktas Nr. 11-3679, T. 3, b.l. 28-30) buvo nustatyta, kad minėtą įgaliojimą pasirašė ne D. J., kitu rašysenos ekspertizės aktu Nr. 11-4123 (T. 3, b.l. 121-124) nustatyta, kad 1993-12-06 įgaliojimą D. J. vardu pasirašė nuteistasis Raimundas J. J.. Tadgi ištirtieji įrodymai patvirtina, kad nuteistasis siekdamas gauti iš banko 55000 JAV dolerių kreditą, kuris išduodamas tik pateikus garantą, suklastojo D. J. parašą ir tokiu būdu suklastojo 1993-12-06 įgaliojimą naudotis, parduoti ar įkeisti gyvenamąjį namą, esantį Kauno rajone, Raudondvaryje, Aušros g. 11, tuo pagrindu apgaulingai pasirašė su banku įkeitimo sutartį dėl 55000 JAV dolerių paskolos garantavimo įkeičiamu gyvenamu namu ir tokiu būdu šių dokumentų pagrindu, per L. G. iš banko apgaule įgijo banko turtą -55000 JAV dolerių. Tokie nuteistojo padaryti nusikalstami veiksmai pirmos instancijos teismo teisingai kvalifikuoti ir pilnai attinka BK 182 str. 2 d. Apelianto teiginiai, kad jis minėtą paskolą gavo nepažeisdamas įstatymų, pagal tuo metu galiojusią tvarką, kad įkeistu turtu buvo padengta dalis (ir tai tik dėl įkeisto turto nuvertėjimo) negrąžintos paskolos, niekuo nepagrįsti, nes kaip nustatyta minėtais įrodymais, paskolą nuteistasis gavo pagal nustatytą tvarką, tačiau tam panaudodamas suklastotus, žinomai neteisėtus dokumentus ir taip apgaudamas paskolos davėją. Tai, kad pagal civilinius santykius dėl negrąžintos 55000 JAV dolerių paskolos išieškojimas buvo nukreiptas į sutartimi įkeistą gyvenamąjį namą, reikšmės, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, neturi.

Apeliacinės instancijos teismas neabejoja ir pirmos instancijos teismo išvada, kad sudarant įkeitimo sutartį nuteistasis pateikė suklastotą (paties pasirašytą D. J. vardu) įgaliojimą. Nors byloje yra du D. J. vardu išrašyti įgaliojimai (T. 3, bl.l 16, 39), tačiau tai nekelia abejonių, kad šie dokumentai visiškai tapatūs patvirtinti to paties notaro, užregistruoti tuo pačiu registro numeriu, vizualiai taip pat visiškai identiški, tik vienas jų buvo paimtas iš įgaliojimą patvirtinusio notaro, o kitas egzempliorius iš įkeitimo sutartį tvirtinusio notaro, kuriam dokumentą ir pateikė nuteistasis, Be to, iš Lietuvos teismo ekspertizės instituto pateikto ekspertizės akto Nr. 11-3679 ir papildomo lydraščio bei medžiagos (T. 3, b.l. 27-36) matyti, kad tiriamas ekspertų buvo įgaliojimas pateiktas notarei G. Š. (kuri patvirtino ir įkeitimo sutartį).

Apelianto nurodoma apeliacinės instancijos teismo (Kauno apygardos teismo) nutartis dėl kito nuosprendžio, kuriuo buvo nuteistas L. G. (kitoje baudžiamoje byloje) šiuo konkrečiu atveju sprendžiant nuteistojo R. J. J. kaltės klausimą dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimą, reikšmės neturi.

Pirmos instancijos teismas priteisdamas iš nuteistojo AB-ei „Turto bankas“ 1375970 litų pasielgė pagrįstai ir teisingai, nes ištirtais įrodymais nustatyta, kad žalą nuteistasis padarė nusikalstamais veiksmais (CK 6.246 str. 6.263 str.). Ši žala susidarė dėl 300000 JAV dolerių negrąžinimo tuometiniam komerciniam bankui „Aurabankas“ ir įkeistu turtu nepadengtas, Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui negrąžintos 55000 JAV dolerių apgaule gautos paskolos negrąžinimo. Tai, kad kitu nuosprendžiu iš L. G. priteista AB „Turto bankas“ už tą patį negrąžintą 300000 JAV dolerių kreditą nepašalina pareigos nuteistajam R.J. J. atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytąją žalą. Šiuo atveju nuteistasis ar kitas asmuo atlyginus padarytą žalą gali realizuoti į padariusį asmenį žalą regreso teisę.

Tadgi apeliacinį skundą jame nurodomais argumentais tenkinti pagrindo nėra.

Bet pirmos instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes teismas į nuteistajam paskirtą bausmę neįskaitė viso kardomojo kalinimo (suėmimo) laiko, kaip tai numato BK 66 str. ((duomenys neskelbtini) str. 4 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad vykdant ekstradicijos prašymą R. J. J. buvo sulaikytas ir suimtas Prancūzijoje 2006 m. vasario 21 d. ir ten buvo laikomas suėmime iki 2006 m. rugsėjo 14 d. t.y. perdavimo Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams (T. 4, b.l. 163-183), todėl šis suėmimo laikas jam įskaitytinas į bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str., 324 str., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

2008 m. sausio 22 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį pakeisti.

Į bausmės laiką R. J. J. įskaityti suėmimo laiką nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.