- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-04
- Bylos Nr.
- I-2851-386/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02034-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- O. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2015-11-30 teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragė apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) 200 € neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015-08-04 iki 2015-08-11 buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas teigia, kad tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, dėl ko jis patyrė minėtą neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo šiuos pažeidimus: minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimas (teko mažiau nei 3,6 kv. m.), todėl buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti; netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, iš jo sklido blogas kvapas, gamtinius reikalus tekdavo atlikti kitiems matant; bloga ventiliacija, patalpos drėgnos, ant sienų matėsi pelėsis; netinkamas kamerų apšvietimas, trūko natūralios šviesos.
Atsiliepimas
Tauragės AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 14-18) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai. Tauragės AVPK periodiškai yra atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, rasti neesminiai trūkumai yra nedelsiant pašalinami.
Teigia, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, kadangi dalis kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojami į teismus ir kt., todėl kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta. Kamerose sanitariniai mazgai ir kt. įrengti kaip reikalauja Lietuvos higienos norma 37:2009, kameroje įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio pertvara. Pažymi, kad patys asmenys, būdami areštinės kamerose, užkemša tualetus, prikišdami į juos įvairių skudurų. Pastebėjus užsikimšusį tualetą, tuojau pat pašalinami ne dėl atsakovo kaltės atsiradę trūkumai. Šiuo metu policijos areštinės languose yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro. Kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 orlaidė yra įrengta, todėl pareiškėjas esant oro trūkumui galėjo ją atsidaryti ir kamerą išsivėdinti.
Pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – žalos ir valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, todėl reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Pareiškėjas ar jo atstovas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi, 79 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.
Sprendžiant pareiškėjo O. K. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Tauragės AVPK ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą yra nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką, 2015-07-16 administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015 konstatavo, kad nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą pirmosios instancijos teismai turi vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015). Vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ši teisminė praktika reikšminga ir šios bylos nagrinėjimo kontekste.
Iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2015-11-16 tarnybinio pranešimo Nr. 85-IL-16618 (b. l. 20) matyti, kad pareiškėjas O. K., gim. (duomenys neskelbtini), buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje: 1) nuo 2015-08-04 iki 2015-08-05 kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m., su dviem asmenims (1 asmeniui teko 3,95 kv. m.); 2) nuo 2015-08-06 iki 2015-08-11 kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 kv. m., su dviem asmenimis (vienam asmeniui teko 4,37 kv. m.). Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas 8 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose.
Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 “Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimų atitikimo atlikti 2015 m. birželio 17 d. (surašytas 2015-06-17 Patikrinimo aktas Nr. AK-74) ir 2015 m. liepos 24 d. (surašyti 2015-07-24 Patikrinimo aktas Nr. AK-100 ir 2015-07-24 Patikrinimo aktas Nr. AK-101). Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose HN 37:2009 24 punkto (Policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas) pažeidimų nenustatyta. Higienos normos HN 37:2009 23 punkte nurodyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides). Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015-07-24 patikrinimo aktas Nr. AK-100 (b. l. 28-30) patvirtina, jog patikrinimo metu kamerose Nr. 2 ir Nr. 5 išmatuotas dirbtinis apšvietas atitinka Higienos normos HN 37:2009 21 punkto nustatytą dydį; kemerose Nr. 2 ir Nr. 5 yra neskaidraus stiklo langai. Kamerose tualetai įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu (kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara); pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktą, kameroje įrengtas 100 cm x 142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio pertvara; pertvara yra numatyta atskirti kameros erdvę nuo sanitarinio mazgo. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas skundė teigia, kad tualetas yra atskirtas nuo kameros, todėl pareiškėjo teiginys dėl netinkamai įrengtų tualetų visiškai nepagrįstas. Pateiktas Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiko kopiją (b. l. 21).
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, bei neužtikrino tinkamų kamerų Nr. 2 ir Nr. 5, kuriose kalėjo pareiškėjas, langų įrengimo reikalavimų, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismų praktikoje (žr. 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010 ir kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, todėl šiuo atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Analogiškose bylose (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 € (2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis.
Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 40 € (8 paros x 5 €) (CK 6.250 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo O. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti O. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 (keturiasdešimt) € neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.