- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-08
- Bylos Nr.
- I-1602-815/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitrolab“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitrolab“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitrolab“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vitrolab“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vitrolab“) su skundu (b. l. 3-9) kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-77(7-25/2009) „Dėl UAB „Vitrolab“ 2009-01-14 skundo“, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 69-273 „Dėl UAB „Vitrolab“ ((duomenys neskelbtini)) skundo“, panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (04)-K3-348 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, priteisti atstovavimo išlaidas pagal pateiktus dokumentus.
Pareiškėjas skundą dėl santykių su UAB „Driada“ realumo grindė tuo, kad pareiškėjas su UAB „Driada“ sudarė reklaminių priemonių gamybos ir platinimo sutartis; priėmus pateiktas prekes, ir pasirašius perdavimo priėmimo aktus, bei esant pasirašytoms PVM sąskaitoms faktūroms, bendrovė apmokėjo už jas pavedimais. Mokesčių administratorius darydamas išvadą, kad pareiškėjas negali įtraukti į apskaitą UAB „Driada“ sąskaitų faktūrų, remiasi vieninteliu įrodymu – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-505-167/2006 (toliau – ir Nuosprendis), kuriame UAB „Driada“ atstovas G. D. pripažintas kaltu dėl mokesčių nemokėjimo ir dokumentų klastojimo, tačiau mokesčių administratorius neteisingai interpretuoja minėtame nuosprendyje nustatytus faktus ir klaidingai konstatuoja, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, o todėl praranda teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą; be to, Nuosprendyje nurodyta, kad faktiškai prekės buvo parduodamos, paslaugos teikiamos, tačiau siekdamas išvengti PVM mokėjimo, G. D. neteisingai formuodavo pirkimo ataskaitą. Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas savo sprendimuose nepaneigia fakto, kad UAB „Driada“ negalėjo parduoti prekių pareiškėjui, be to, pareiškėjas išsaugojo įrodymus apie sutarties įvykdymą (prekių perdavimo aktuose ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes), todėl išvada, kad realiai pareiškėjas neįsigijo prekių (t. y. jog realiai nebuvo įgytas PVM apmokestinamas objektas) nėra pagrįsta ir įrodyta. Prekių ir paslaugų įsigijimą patvirtina sutartis ir prekių perdavimo aktai, reklaminių prekių pavyzdžiai, mokėjimo pavedimai už prekes, PVM sąskaitos faktūros, rašytiniai paaiškinimai, pareiškėjo direktoriaus parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 1-505-167/2006. Nėra nustatyta, kad pareiškėjui skirtos UAB „Driada“ pardavimo PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos; G. D. klastotos pirkimo PVM sąskaitos faktūros kitų įmonių (UAB „Daidana“, UAB „Trakai“, UAB „Svydis“, UAB „Eurimeda“) vardu visiškai nesusijusios su pareiškėjo ir UAB „Driada“ sandoriais bei pareiškėjo teise į PVM atskaitą. Mokesčių administratoriaus argumentai, paneigiant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, nėra pagrįsti, tai patvirtina Nuosprendyje nustatyti faktai, kuriems pritaria ir mokesčių administratorius. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo nežinoti, kad G. D. neturi įgaliojimų veikti UAB „Driada“ vardu, o, remiantis Civilinio kodekso 2.83 straipsnio 1 dalimi, privataus juridinio asmens sandoriai, sudaryti pažeidžiant kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, jog sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, jog sandorį sudarė šios teisės neturintis asmuo. Bendrovė pakankamai pasidomėjo UAB „Driada“ statusu (tikrinta valstybės įmonės Registrų centro interneto puslapio duomenų bazėje bei Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto puslapyje, PVM mokėtojų duomenų bazėje); nesant veiklos apribojimų, nebuvo pagrindo abejoti UAB „Driada“ veiklos teisėtumu. Be to, apmokėjimas už prekes ir paslaugas nustatytas tik po sutarties įvykdymo, todėl atlikti išsamesnę UAB „Driada“ mokumo ar galimybių vykdyti sutartį analizę nebuvo poreikio. Dėl santykių su UAB „Honestum bonum“ realumo pareiškėjas nurodė, kad su UAB „Honestum bonum“ sudarė krovinių pervežimo sutartį; priėmus suteiktas paslaugas ir pasirašius perdavimo-priėmimo aktus, bei esant pasirašytoms PVM sąskaitoms faktūroms, pareiškėjas apmokėjo už jas pavedimais. Pareiškėjas nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti, kad verslo partneris nesumokėjo ar nesumokės PVM mokesčio, todėl nesutinka, kad pareiškėjo neveikimas vertinamas kaip nesąžiningumas ir paneigia teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas neprivalo ir neturi teisės kontroliuoti ir stebėti partnerių atsiskaitymo su Valstybine mokesčių inspekcija. Mokesčių administratorius nenurodė, ko konkrečiai pareiškėjas neįvykdė ar įvykdė netinkamai, kad įsitikintų, jog pareiškėjo partneriai vykdo savo prievoles mokesčių mokėjimo srityje. Be to, pareiškėjas duomenis apie UAB „Honestum bonum“ patikrino Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto puslapyje, PVM mokėtojų duomenų bazėje, valstybės įmonės Registrų centro interneto puslapio duomenų bazėje taip pat nebuvo informacijos apie UAB „Honestum bonum“ veiklos apribojimus. Tai, kad UAB „Honestum bonum“ atstovas buvo tinkamas, nekilo abejonių, kadangi įmonės vardu vykdė įsipareigojimus, turėjo antspaudą, persiuntė pasiūlytą paslaugų sutartį, atvykdavo prekių išvežimui ir pan. Vien mokesčių administratoriaus konstatavimo, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, nepakanka: turi būti realus ir konkretus pagrindas bei faktai, įrodantys, jog pareiškėjas nevykdė tam tikrų nurodymų ar padarė konkrečius pažeidimus. Mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ūkinės operacijos, kurių pagrindu pareiškėjas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, neįvyko. Priešingai, santykių su UAB „Honestum bonum“ realumą patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai: paslaugų teikimo sutartis, PVM sąskaitos faktūros, direktoriaus rašytiniai paaiškinimai, pavedimai už paslaugas, pats paslaugos suteikimo faktas. Dėl teisės į PVM atskaitą pareiškėjas nurodė, kad jis nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų: įvykus ūkinėms operacijoms ir gavus PVM sąskaitas faktūras, jis pagrįstai sumokėjo PVM UAB „Driada“ ir UAB „Honestum bonum“ už prekes/paslaugas, todėl pagrįstai pretenduoja į PVM atskaitą; pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad partneriai nesumokėjo/nemokės PVM. Mokesčių administratorius neneigia prekių ir paslaugų suteikimo fakto, tačiau remiasi kitais duomenimis, kad pareiškėjas tokių prekių ir paslaugų negalėjo įsigyti. Mokesčių administratoriaus nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, sandorių sudarymo metu nebuvo žinomos nei pareiškėjui, nei mokesčių administratoriui: mokesčių administratorius neturėjo jokių duomenų apie neteisėtą UAB „Driada“ veiklą, o tai, kad klastojami dokumentai, sandoriai sudaromi be tinkamų įgaliojimų, paaiškėjo tik ikiteisminio tyrimo metu. Pastarasis faktas įrodo, kad pareiškėjas objektyviai niekaip nebūtų galėjęs išsiaiškinti, kad PVM sąskaitas faktūras išrašė neįgaliotas asmuo. Faktas, jog apskaitos dokumentus pasirašė asmuo, kuris veikė pagal suklastotą įgaliojimą, negali lemti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą panaikinimo. Pareiškėjas rėmėsi Europos Teisingumo Teismo praktika, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, pažymėjo, kad mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą, kad PVM sąskaitų faktūrų rekvizitų tikrumas ir pakankamumas – tai aplinkybės, vertintinos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamo rekvizito trūkumas, jo nenurodymas, yra esminis pažeidimas, susijęs su pardavėjo identifikavimu, ūkinės operacijos tikrumu ir pan. Taigi, vien fakto, kad sąskaitą pasirašė neturintis tokios teisės asmuo, nepakanka, kad būtų paneigta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą. Dėl dvigubo apmokestinimo draudimo principo pareiškėjas nurodė, kad pirkimo PVM UAB „Driada“ ir UAB „Honestum bonum“ sumokėjo pavedimais (dėl to ginčo nėra), todėl pakartotinis to paties pridėtinės vertės mokesčio reikalavimas iš pareiškėjo reikštų, jog pareiškėjas sumokėtų tą patį mokestį dvigubai, taip būtų paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas. Neleidžiant pareiškėjui atskaityti PVM, parduotos prekės ar suteiktos paslaugos PVM realiai apmokestintos du kartus, t. y. priteisiant ir išieškant kaip žalą iš G. D. bei nurodant pareiškėjui sumokėti pridėtinės vertės mokestį.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 74-82) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, jog realiai įsigijo paslaugas iš UAB „Driada“; pareiškėjo teiginiai nepaneigia inspekcijos nustatytų prieštaravimų tarp pareiškėjo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio ir inspekcijos nustatytos realios padėties. Ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Driada“ bei UAB „Honestum bonum“ buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis realiai neįvyko; tai konstatavus nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo sąžiningumo vertinimas, sprendžiant klausimą dėl teisės į PVM atskaitą, neturi jokios reikšmės. Buhalterinės apskaitos dokumentų juridinė galia, nuo kurios priklauso mokesčių mokėtojo teisė atskaityti pirkimo PVM, sietina ne tik su prekių ar paslaugų realaus įsigijimo fakto konstatavimu, bet ir su realiai ūkinėje operacijoje dalyvavusiais ūkio subjektais; sukurti PVM objektą bei teisėtai išrašyti PVM sąskaitą faktūrą gali tik PVM mokėtojai, todėl nustačius, kad prekių ar paslaugų įsigijimas buvo vykdomas ne iš PVM mokėtojų, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Tai, kad ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis negu nurodyta UAB „Driada“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose, įrodyta įsiteisėjusiu Nuosprendžiu. G. D. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, pripažinimas kaltu bei priteisimas atlyginti žalą, padarytą valstybės biudžetui, neturi įtakos pareiškėjo atsakomybei už mokesčių įstatymų pažeidimus. Vadovaujantis LVAT suformuota praktika, taip pat Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo bei Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui pagrįstai papildomai apskaičiuota 53 949 Lt PVM, 20 762 Lt PVM delspinigių bei paskirta 5 394 Lt PVM bauda.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 70-72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad UAB „Driada“ vardu įformintose sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis, negu atspindėta buhalterinės apskaitos dokumentuose. Išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio, neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimų, todėl neturi juridinės galios. Jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, jį įrodyti turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. UAB „Honestum bonum“ vardu įformintose sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose; minėti dokumentai neturi juridinės galios, pagal juos teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Pareiškėjas, į PVM atskaitą įtraukdamas PVM sumas pagal juridinės galios neturinčius dokumentus, savo kaltais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, todėl pareiškėjui negali būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų nuostatos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 98-111) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos tyrimo objektas – teisės į PVM atskaitą pagrįstumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, nagrinėdamas šios kategorijos bylas yra apibrėžęs teisės į PVM atskaitą atsiradimo kriterijus, tokios teisės paneigimo atvejus, pareigas, kylančias tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, iškilus ginčui dėl teisės į PVM atskaitą pagrįstumo (2003 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-953/2003; 2005 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-538/2005; 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007; 2005 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-21/2005). Šioje administracinėje byloje mokesčių administratorius nesiekia įrodyti įmonės nesąžiningumo ir laiko tai nebūtinu, kadangi tvirtina, kad nustačius, jog ūkinė operacija neįvyko arba net jei ir ūkinė operacija būtų įvykusi, bet ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, įrodinėti įmonės nesąžiningumo nebereikia. Teismas pažymėjo, jog tokia pozicija visiškai pagrįsta, nes, PVM mokėtojas: pirma, turi prekę įsigyti realiai iš pardavėjo ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Dėl UAB „Vitrolab“ santykių su UAB „Driada“ realumo teismas nurodė, kad įrodymų visetas įrodo, jog G. D., neturėdamas įgaliojimų vykdyti veiklą UAB „Driada“ vardu, surašytomis PVM sąskaitomis faktūromis įformino prekių pardavimą patikrinimo akte Nr. 6334-05-29-3 išvardintoms bendrovėms, inter alia UAB „Vitrolabo servisas“; nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ūkinės operacijos vyko ne tarp apskaitos dokumentuose nurodytų ūkio subjektų; G. D., UAB „Driada“ vardu suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis vykdydamas veiklą, siekė ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų tikslų, ir sudarė galimybes nepagrįstai PVM atskaitai ir mokestinei naudai gauti 33 bendrovėms, inter alia UAB „Vitrolabo servisas“. G. D., neturėdamas įgaliojimų vykdyti veiklą uždarosios akcinės bendrovės „Driada“ vardu, išrašė UAB „Driada“ vardu PVM sąskaitas faktūras. Todėl konstatuotina, kad UAB „Driada“ tikrai nepardavė, o UAB „Vitrolab“ tikrai nepirko būtent iš UAB „Driada“ minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos produkcijos. Nuosprendyje nurodytas sakinys, kad nėra įrodymų, jog minėtos bendrovės nebūtų įgijusios prekių ir paslaugų iš UAB „Driada“, kuriai atstovavo G. D., negali būti vertinamas atskirai nuo viso konteksto: minėtame Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad G. D. UAB „Driada“ neatstovavo, o tai ir yra įrodymas, kad UAB „Vitrolab“ tikrai nepirko būtent iš UAB „Driada“ minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos produkcijos. Dar daugiau, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija surinko objektyvius įrodymus, kad UAB „Driada“ dėl materialinių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių stokos negalėjo pareiškėjui reklaminių prekių pagaminti ir realiai parduoti. Dėl UAB „Vitrolab“ santykių su UAB „Honestum bonum“ realumo teismas nurodė, kad tiek UAB „Vitrolabo servisas“ ir UAB „Honestum bonum“ 2005 m. sausio 20 d. pasirašytoje Krovinių pervežimo sutartyje, tiek PVM sąskaitose faktūrose visiškai nėra aišku, kokias tiksliai paslaugas atliko UAB „Honestum bonum“, be to, ji veiklos nevykdė. Nustačius, jog pareiškėjo sandoriai su UAB „Driada“ ir UAB „Honestum bonum“ neįvyko tomis sąlygomis, kaip yra atvaizduota ginčo PVM sąskaitose faktūrose, pareiškėjo teisė į PVM atskaitą negalėjo būti realizuota. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog, esą, pareiškėjas pirkimo PVM UAB „Driada“ ir UAB „Honestum bonum“ sumokėjo pavedimais, todėl pakartotinis to paties pridėtinės vertės mokesčio reikalavimas iš pareiškėjo reikštų, jog pareiškėjas sumokėtų tą patį mokestį dvigubai, taip būtų paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas, nėra pagrįsti: pareiškėjas nesumokėjo PVM į biudžetą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde neprašo teismo jo atleisti nuo delspinigių ir baudų paskyrimo bei mokėjimo, todėl teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje nevertins mokesčių administratorių atlikto delspinigių ir baudų paskyrimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. S-77(7-25/2009), VMI prie FM 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 69-273, Inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (04)-K3-348 panaikinimo netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat atmetė skundą dalyje dėl atstovavimo išlaidų pagal pateiktus dokumentus priteisimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 115-121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti; priteisti atstovavimo išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Mokesčių administratorius ir teismas neteisingai interpretuoja Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu nustatytus faktus.
2. Mokesčių administratorius neįrodė, jog ūkinės operacijos, kurių pagrindu bendrovė siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, neįvyko. Priešingai, bendrovė pateikė visus įrodymus, kurie patvirtina, kad prekės ir paslaugos buvo įgytos.
3. Teismas sprendime remdamasis LVAT 2005 m. gegužės 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A15-538/2005, nurodo, kad teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik tuomet, jei nustatomas pareiškėjo nesąžiningumas. Tačiau teismas sprendime toliau nurodo, kad nesąžiningumo net nereikia įrodinėti, ko atsakovas ir nedarė. Tai savarankiškai patvirtina, kad bendrovės nesąžiningumas nėra įrodytas, ir kad teisė į PVM atskaitą turi būti suteikta.
4. Bendrovė nepažeidė teisės aktais nustatytą reikalavimų, sumokėjo už prekes/paslaugas PVM mokestį, todėl pagrįstai pretenduoja į PVM atskaitą. Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad partneriai nesumokėjo/nemokės PVM mokesčio. Nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio išsiieškojimas yra priskirtas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Akivaizdu, kad bendrovė buvo sąžiningas teisinių santykių dalyvis, vykdė visas įstatymų numatytas pareigas, tačiau ne dėl savo kaltės, ar neveikimo, t. y. netgi žinant konkrečius kaltininkus, turi patirti žalą.
5. Šioje byloje akivaizdu, kad bendrovė jau vieną kartą yra sumokėjusi PVM paslaugų teikėjams, todėl tokio paties dydžio mokesčio mokėjimas už tas pačias prekes yra ne kas kita kaip dvigubas apmokestinimas. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžiu iš G. D. yra priteista žala dėl UAB ,,Driada“ nesumokėto PVM mokesčio. Tai reiškia, kad visas UAB ,,Driada“ nesumokėtas PVM mokestis G. D. iš dalies yra/bus padengtas, nes yra priteistas ir gali būti perduotas priverstiniam vykdymui.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l.129-136) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128) prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo objektas – pareiškėjo/apelianto teisė į PVM atskaitą, kurią mokesčių administratorius neigia, tvirtindamas apie neįvykusiais ūkines operacijas būtent tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. UAB „Vitrolab“ nesąžiningumą laiko esant pakankamai aptartą vietos mokesčių administratoriaus surašytuose teisės aktuose.
Tikrinama administracinė byla tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytinas teisės normas yra tapati administracinei bylai Nr. A438-1097/2009 (procesinio sprendimo kategorija 9.3.5), kurioje sprendimas priimtas 2009 m. spalio 19 d., taip pat administracinei bylai Nr. A556-1356/2009, kurioje sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 30 d., administracinei bylai Nr. A556-920/2010, kurioje sprendimas priimtas 2010 m. liepos 9 d. Pastarosiose bylose ir šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius neigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą ta aplinkybe, kad nors ūkinė operacija realiai egzistavo, tačiau neįvyko tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir – LVAT) 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas priimtas inter alia LVAT 2009 m. spalio 19 d. sprendimo pagrindu.
2009 m. spalio 19 d. sprendime buvo padaryta išvada, „kad kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas“.
Tikrinamoje administracinėje byloje nėra pagrindo užimti kitokią poziciją. Taip pat akcentuotina, jog vien ta faktinė aplinkybė, kad ūkinės operacijos neįvyko tomis sąlygomis kaip atvaizduota buhalterinės apskaitos dokumentuose (šiuo atveju tarp pareiškėjo su UAB „Driada“ ir UAB „Honestum bonum“) nėra besąlyginis pagrindas paneigti apelianto teisę į PVM atskaitą. Kai nustatoma, jog ūkinės operacijos realiai įvyko, už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog tos ūkinės operacijos įvyko ne tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų subjektų, o kitų teisinių vienetų, tokios ūkinės operacijos vis dėl to turi būti įvertintos, t. y. visų pirma, turi būti nustatomas bei įvertinamas tikrasis tokių ūkinių operacijų turinys bei visų subjektų susijusių su šia ūkine operacija veikla bei vaidmuo pridėtinės vertės mokesčio plotmėje. Sąžiningumo klausimas yra aktualus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas tvirtino, jog pareiškėjo/apelianto nesąžiningumas buvo aptartas vietos mokesčių administratoriaus surašytuose teisės aktuose, tačiau kartu pripažino, jog minėtas aspektas nebeliestas nei centrinio mokesčių administratoriaus, nei Mokestinių ginčų komisijos. Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams Mokesčių administravimo įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas (Mokesčių administravimo įstatymo 147 str.). Kadangi ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos nepatikrino aptariamo ir teisiškai reikšmingo klausimo (b.l. 10-24), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, jog pareiškėjo/apelianto nesąžiningumas iš esmės nebuvo išnagrinėtas.
„Mokesčių administratoriaus nerinkimas bei nenustatymas duomenų apie pareiškėjo žinojimą ar galėjimą žinoti apie tai, kad ūkinės operacijos vyksta ne su tais subjektais, kurie atvaizduojami ginčo sąskaitose faktūrose, apsiribojimas konstatavimu aplinkybės dėl ūkinių operacijų įvykimo kitomis aplinkybėmis, negu nurodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose, t.y. netyrimas visų bylai reikšmingų aplinkybių, suponuoja ginčo dėl pridėtinės vertės mokesčio bei su juo susijusių sumų klausimo grąžinimą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A556-920/2010).
Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitrolab“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-77(7-25/2009) „Dėl UAB „Vitrolab“ 2009-01-14 skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 69-273 „Dėl UAB „Vitrolab“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) skundo“, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. (04)-K3-348 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, ir ginčą perduoti nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui.
Sprendimas neskundžiamas.