Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LietPak“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos atleidimą iš uždarosios akcinės bendrovės „Lietpak“ neteisėtu. Prašė pripažinus atleidimą neteisėtu, pritaikyti LR DK 297 straipsnio 4 punktą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LietPak“ 2010 m. kovo 3 d. įsakymą Nr.KT-37-1 „Dėl trūkumų, pastebėtų meistrų ir darbuotojų ataskaitų pateikime“ dalyje dėl drausminės nuobaudos – pastabos O. J. skyrimo, panaikino atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LietPak“ 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. KT-129 dėl drausminės nuobaudos – papeikimo O. J. skyrimo; panaikino atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LietPak“ 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. KT-134 dėl drausminės nuobaudos-atleidimo iš darbo O. J. skyrimo; pripažino ieškovės O. J. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LietPak“ darbo sutarties nutraukimą neteisėtu; darbo sutartį nutarė laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo 2011 m. gegužės 10 d.; priteisė iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LietPak“ ieškovės O. J. naudai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-09-28) 12832,96 Lt darbo užmokesčio, išeitinę išmoką nutraukus sutartį 3437,40 Lt, t.y. viso 16270,36Lt. Teismas pripažino, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta neteisėtai. Teismas nurodė, kad atsakovas, grąžinus į darbą ieškovę, gali sudaryti jai nepalankias darbo sąlygas, todėl taikė LR DK 297 str. ir 140 str. nuostatas. Teismas, atsižvelgdamas į darbdavio turtinę padėtį, finansines, ekonomines galimybes, įsipareigojimus kitiems darbuotojams, pripažino, kad, priteisiant ieškovei nurodyto dydžio išmokas nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2010-05-10 (teismo sprendimo priėmimo dienos), nebus pažeisti proporcingumo, teisingumo principai bei šalių interesų pusiausvyra. Teismas nustatė, kad ieškovė pagal darbo grafiką turėjo dirbti 2010 m. spalio mėnesį 3, 4, 5, 6 dienomis, po to 4 dienų pertrauka ir vėl 4 dienas - po 2 dienas dieninėje pamainoje ir 2 dienas naktinėje pamainoje. Tokiu būdu per laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos - 2010-09-28 iki 2011-05-10 ieškovė turėtų dirbti 112 darbo dienų. Teismas padarė išvadą, kad iš atsakovo ieškovės naudai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos priteistina 12832,96 Lt vidutinio darbo užmokesčio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimą, o būtent: darbo sutarties nutraukimo diena laikyti teismo sprendimo įsigaliojimo dieną, o priverstinės pravaikštos laikotarpiu laikyti laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Apeliacinį skundą grindžia šia aplinkybe: įstatymas reikalauja darbo sutartį laikyti negaliojančia ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, o pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą darbo sutarties nutraukimo diena laikyti teismo sprendimo priėmimo dieną.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo netenkinti ieškovo pateikto apeliacinio skundo ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jeigu teismas nuspręstų tenkinti apeliacinį skundą, prašo nepriteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. Atsakovas, sutikdamas su teismo sprendimu, jo neginčijo. Todėl atsakovas nuo sprendimo priėmimo dienos buvo pasiruošęs šį sprendimą įvykdyti ir tuo tikslu kreipėsi į apeliantę su prašymu nurodyti banko sąskaitos numerį, kur būtų galima pervesti teismo sprendimu priteistas pinigines sumas arba nurodyti kitą ieškovei patogų teismo sprendimo įvykdymo būdą. Tačiau apeliantė jokio atsakymo dėl priimto teismo sprendimo atsakovui nepateikė. Kadangi apeliantė apeliacinės instancijos teismo iš esmės prašo tik priteisti vidutinį darbo užmokestį už bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme laiką, tai apeliantės teismo sprendimo įvykdymo vengimas akivaizdžiai pagrįstas tik siekiu turtinės naudos sau, o ne teisingumo įvykdymu.

3. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis - kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (2005-05-27 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005). Aptariama kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies patirtiems nuostoliams. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad atsižvelgiant į trumpą darbuotojo darbo stažą, ilgą bylinėjimosi laikotarpį sumos už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamos iš darbdavių gali būti mažinamos.

IV.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį dėl jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nutraukė tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą darbo sutartį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos – 2011-05-10, taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2011-05-10. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškovės atleidimo pripažinimo neteisėtu nėra skundžiamas, todėl teisėjų kolegija dėl šios teismo sprendimo dalies nepasisako.

Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria teismas nutraukė darbo sutartį nuo 2011-05-10 bei priteisė vidutinį darbo užmokestį iki 2011-05-10. Taigi, byloje kilo ginčas dėl LR DK 297 str. 4 d. taikymo. LR DK 297 str. 4 d. nustato, kad teismas, nustatęs, kad darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą, priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam LR DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Be to, tokiu atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Taigi, minėta norma vienareikšmiškai nustato, kad nutraukiant darbo sutartį teismo sprendimu, ji laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė LR DK 297 str. 4 d., dėl ko iš dalies bylą išsprendė neteisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (LR CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.), darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo laikytina nutraukta nuo pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, kaip jau minėta, pagal LR DK 297 str. 4 d. vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti priteisiamas ieškovei už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Ši norma tiesiogiai nenumato teismui teisės mažinti priteistiną vidutinį darbo užmokestį, tačiau teismų praktika suformavo precedentą, kad tam tikrais išimtinais atvejais, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, pagal LR DK 297 str. 4 d. priteistinas vidutinis darbo užmokestis gali būti mažinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-365/2010). Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti išimtinių aplinkybių buvimo, kad galima būtų mažinti ieškovei priteistiną vidutinį darbo užmokestį, nes nėra minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-365/2010 minimų sąlygų priteistinam vidutiniam darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką mažinti. Ieškovė procese elgėsi sąžiningai, operatyviai ėmėsi ginti pažeistas teises, tuo tarpu atsakovas, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas, delsė teikti bylai reikšmingus įrodymus, be to byloje nėra duomenų, kad vidutinio darbo užmokesčio ieškovei priteisimo atveju atsakovas žlugtų, todėl, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą laikotarpį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (LR CPK 279 str., 331 str. 6 d.), todėl ieškovei papildomai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2011-05-11 iki 2011-09-08, kuris, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškovės darbo dienos vidutinį darbo užmokestį ir darbo dienų per mėnesį skaičių (šių aplinkybių šalys neginčija), sudaro 6760,22 Lt. Likusioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistina 8,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimą pakeisti ir darbo sutartį laikyti nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2011 m. rugsėjo 8 d.), o ieškovei O. J. iš atsakovo UAB „LietPak“ priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką padidinti iki 19593,18 Lt (devyniolikos tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt trijų litų 18 ct).

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „LietPak“ 8,40 Lt (aštuonis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.