- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-05
- Bylos Nr.
- ATP-521-174/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-05420-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Violeta Miliuvienė
- Pažeidėjas
- R. D.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimo, kuriuo R. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, vadovaujantis ATPK 33 str. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013 m. gruodžio 20 d. R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 19 d., apie 13.30 val., prie Baltijos pr. 41 namo, Klaipėdoje, vairuodamas automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus šoninio tarpo ir kliudė stovintį automobilį. Vairuotojas apie įvykį policijai nepranešė, iš įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu apgadinti du automobiliai. Šiais savo veiksmais R. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 132 ir 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutarimu R. D. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus ir nubaudė pagal ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. D. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23d. nutarimą pakeisti – sumažinti paskirtos piniginės baudos dydį ir neatimti teisės vairuoti transporto priemones.
Apelianto R. D. teigimu, ginčijamu nutarimu jam paskirta nuobauda yra neteisinga ir neproporcinga padarytiems pažeidimams, teismas nepagrįstai atsisakė taikyti jam ATPK 30¹ str. nuostatas.
Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo
Kelių eismo taisyklių 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi svarbu, ar konkrečioje situacijoje asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį ir kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant bylos duomenimis nustatytas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas kaltininkas tikėjosi apsunkinti jo paties kaip pažeidėjo nustatymą, eismo įvykio aplinkybių išaiškinimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), padeda atskleisti tyčios turinį, elgesio, pasišalinant iš eismo įvykio vietos, neteisėtumą. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4/2013, 2AT-29/2013).
Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ar objektyviai negalėjo suprasti, jog apgadino automobilį ar kitą objektą, tai gali rodyti, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.
R. D. apeliaciniame skunde pažymi, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis po eismo įvykio niekur nebėgo, ilgai ieškojo apgadinto automobilio savininko, klausė kaimynų, kalbėjosi su jais (tai patvirtino kaip liudytojai apklausti V. B., J. B. (J. B.) (b. l. 43), jiems paaiškino, kad apgadino kitą automobilį, taigi visiškai neteisinga ir nepagrįsta teismo išvada, kad neva jis: „<...> lengvabūdiškai tikėjosi išvengti jam gresiančios atsakomybės.“ R. D. teigia, jog jis nesitikėjo išvengti atsakomybės, priešingai – siekė surasti savininką ir atlyginti jam žalą. Savo mašinos jis neslėpė, o pastatė ją vos už kelių automobilių toliau nuo apgadintos transporto priemonės. Būtent tai leido po kelių dienų nukentėjusiajam aptikti jam, R. D., priklausantį automobilį ir identifikuoti jį kaip galbūt padariusį nukentėjusiajam žalą. Pats nukentėjusysis I. J. (I. J.) pripažino teisme, kad automobilio apgadinimai buvo tokie menki, kad jis net „netaisė savo mašinos“. Taigi, apelianto R. D. nuomone, teismas pernelyg griežtai ir neproporcingai jį nubaudė, tinkamai neįvertino visų anksčiau išvardytų įvykio aplinkybių, jo elgesio po įvykio, todėl skundžiamas nutarimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiško pobūdžio bylose (dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d.), kuri nurodo teismams žymiai labiau diferencijuoti ir individualizuoti nuobaudas (ne tik neperžengiant straipsnio sankcijos ribų) asmenims, traukiamiems atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. Nemažai yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų, kuriose teismas keičia žemesniosios instancijos teismų sprendimus ir (arba) iš viso neskiria teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba skiria trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, taikydamas ATPK 30¹ str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-17 nutartis Nr. 2AT-42-2013; 2013-11-26 nutartis Nr. 2AT-37-2013; 2013-11-26 nutartis Nr. 2AT-36-2013; 2011-12-13 nutartis Nr. 2AT-4-2011).
Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos paskyrimo ir ATPK 30¹ straipsnio taikymo
R. D. apeliaciniame skunde pažymima, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas.
ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ATPK 20 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 30 straipsnio nuostatos. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Antai kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kitas aplinkybes, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013).
Šalies argumentai
R. D. teigimu, jo padaryta veika pripažintina kaip nepavojinga visuomenei ir kelių eismo dalyviams, jis pats, įvertinus jo asmenybę ir vairavimo istoriją, taip pat nėra tas asmuo, kurį „žūtbūt reikėtų „išimti“ iš kelių eismo apyvartos“. Juk padaryta žala yra nežymi ir padaryta ne kelyje, jis, R. D., nesislėpė ir nevengė atsakomybės. Būtina įvertinti pažeidėjo asmenybę ir jo administracinių teisės pažeidimų istoriją. R. D. pažymi, jog jis neturi jokių galiojančių nuobaudų, o jo anksčiau padaryti pažeidimai (negaliojantys) yra nežymūs ir nereikšmingi. Darbe jis charakterizuojamas teigiamai. Todėl, R. D. nuomone, nėra jokio pagrindo bausti jį tokia griežta nuobauda, numatyta ATPK 130 str. 1 d. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad už tokio pobūdžio pažeidimą jam gali būti taikomas ATPK 30¹ straipsnis, nes darytina išvada, kad net ir švelnesnėmis nei įstatymo sankcijos minimumas priemonėmis bus pasiekti nuobaudos tikslai. R. D. nuomone, nėra jokio pagrindo taikyti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, o paskirta piniginė bauda mažintina.
Be to, apeliantas pažymi, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas taip pat tinkamai neįvertino jo šeiminės padėties. R. D. nurodo, kad jis yra vienintelis šeimoje, kuris turi vairuotojo pažymėjimą. Antra, (duomenys neskelbtini) gyvena jo tėvai, kuriems daugiau kaip 80 metų ir kurie yra ligoti, taip pat (duomenys neskelbtini) gyvena jo uošvė, kuriai jau 90 metų ir kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra (G. D. paaiškinimai, b. l. 43–44). Tiek jis, tiek jo žmona dirba pamaininius darbus naktimis, dirba sunkiai ir sąžiningai, prižiūri savo tėvus. Tam, kad tėvų priežiūra būtų efektyvi, jiems reikalinga transporto priemonė ir vairuoti galintis šeimos narys. R. D. nurodo, kad jis vienintelis šeimoje vairuoja automobilį, todėl neteisinga ir pernelyg griežta būtų atimti iš vienintelio šeimos vairuotojo teisę vairuoti, esant tokioms aplinkybėms. R. D. nuomone, jis nenusipelnė tokios griežtos nuobaudos. Teisingas valstybės požiūris į žmogų formuoja tokį pat atgalinį žmogaus ryšį ir pagarbą valstybei, todėl atlaidumas šioje situacijoje padarys daugiau naudos negu perdėtas griežtumas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo netenkinti R. D. apeliacinio skundo ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimą. Nurodo, jog teismas visapusiškai įvertino įvykio aplinkybes ir pažeidėjui paskyrė teisingą nuobaudą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamu nutarimu R. D. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą. Ginčo dėl R. D. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus nėra, tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Pasak apelianto, jam paskirta per griežta nuobauda, kadangi autoįvykis yra mažareikšmis, nesukėlęs pavojaus kitiems asmenims, nukentėjusiojo automobilis apgadintas nežymiai, jis pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, jokių galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nėra jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Todėl R. D. prašo taikyti jam ATPK 30¹ str. nuostatas ir neskirti tokios didelės baudos bei neatimti teisės vairuoti transporto priemones, kuri jam yra reikalinga šeimoje.
Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu R. D. buvo paskirta minimalaus dydžio ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatyta nuobauda už jo padarytą pažeidimą. ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatos leidžia skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, įvertinus ATPK 30 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad R. D. kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailisi ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, įvertino tai, kad R. D. paskutinį kartą baustas 2008 m., dirba, darbdavio charakterizuojamas kaip punktualus, pareigingas, nesudarantis konfliktų, darbą atliekantis kokybiškai darbuotojas, dėl to ne kartą buvo skatintas ir išrinktas geriausiu gamybos darbuotoju. Įvertinęs šiuos duomenis teismas R. D. už pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymą paskyrė minimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą. Teismo vertinimu, R. D. nurodytos aplinkybės, kad jam vairuotojo pažymėjimas yra būtinas, nes prižiūri neįgalią žmonos motiną, gyvenančią (duomenys neskelbtini) g., todėl kiekvieną dieną tenka pas ją važiuoti, rūpinasi savo pensinio amžiaus tėvais, be to, jis vienintelis šeimoje turi specialiąją teisę vairuoti transporto priemones ir be jo nebus kam pasirūpinti tėvais bei žmonos mama, nėra išskirtinės ir pakankamos, kad R. D. būtų galima taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir neskirti specialiosios teisės atėmimo. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei R. D. pateiktus duomenis ir paskyrė pažeidėjui per griežtą, neadekvačią padarytam pažeidimui nuobaudą.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyti R. D. padaryti pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis, atsižvelgiant į padarinius (nežymiai apgadinti pažeidėjo ir nukentėjusiojo automobiliai), iš esmės yra mažareikšmis, nepadaręs didelės turtinės žalos ir nesukėlęs realaus pavojaus eismo saugumui, žmonių gyvybei ir sveikatai, nes, kaip nustatyta šioje byloje, pažeidimas padarytas automobilių stovėjimo aikštelėje prie daugiabučio gyvenamojo namo. Pažeidėjo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs pažeidimą, netrukdė policijai išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir jo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o pasiaiškindamas dėl nepranešimo apie eismo įvykį policijai bei vėliau teismui nurodė, kad suvokė bei suprato, jog vairuodamas kliudė aikštelėje stovėjusį automobilį, ieškojo šio automobilio savininko (klausinėjo kaimynų), o jo neradęs, savo automobilį pastatė už kelių automobilių tame pačiame kieme. Nors tai nešalina pažeidėjo atsakomybės, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. D. ir neneigė savo kaltės, ir dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, sukėlusio kito automobilio sugadinimą, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos nesutrukdė policijai išaiškinti eismo įvykio aplinkybių ir jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą. Administracinės nuobaudos atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014 ir kt.).
Dėl padaryto pažeidimo R. D. nuoširdžiai gailisi, yra gerai charakterizuojamas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nuo 2004 metų užfiksuoti tik du jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie savo pobūdžiu nėra šiurkštūs (2004 m. R. D. baustas už tai, kad vairavo automobilį be draudimo; 2008 m. jis nubaustas už tai, kad vairavo neprisisegęs saugos diržo), jo vairavimo stažas didelis, jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, šio eismo įvykio metu nukentėjusiojo automobilis apgadintas nežymiai. Atsižvelgtina, kad R. D. yra vienintelis šeimoje, turintis teisę vairuoti transporto priemonę, jis rūpinasi ir prižiūri savo ir žmonos senus ir ligotus tėvus, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra.
Įvertinęs paminėtas aplinkybes bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. D. pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. ATPK 20 str. numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis.
Atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, R. D. asmenybę bei kitas paminėtas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą R. D. dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir už pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymą, neskirti vienos iš nuobaudos sudedamųjų dalių – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes nagrinėjamu atveju ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje, apygardos teismo vertinimu, būtų aiškiai per griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui nuobauda. Tuo tarpu skirti mažesnę piniginę baudą, nei ATPK 130 str. 1 d. numatyta minimali, apygardos teismas nemato pagrindo, nes R. D. dirba, duomenų, kad jo finansinė padėtis yra sunki, nepateikta.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimą pakeisti ir R. D., taikant ATPK 30¹ str., už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., panaikinti paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.
Panaikinti nutarimo dalį dėl nuobaudų subendrinimo ir vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., R. D. pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. paskirtas nuobaudas subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 3 000 Lt baudą.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.