Kauno apygardos teismo nutarimas

2018-07-12 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-332-579/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2018-07-12
Bylos Nr.
AN2-332-579/2018
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-00500-2018-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Evaldas Gražys
Pažeidėjas
I. B.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-332-579/2018Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00500-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 19.10; 21.3.3; 21.11.10 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – I. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. nutarimo I. B. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. nutarimu I. B. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 506 straipsnio 4 dalyje, ir nubausta 90 Eur (devyniasdešimties eurų) bauda.Administracinė nuobauda I. B. paskirta už tai, kad ji 2018 m. kovo 16 d. apie 18 val. 41 min., (duomenys neskelbtini), priėjusi prie savo sūnaus L. G., jį laikė bei neleido greitosios medicinos pagalbos darbuotojams prieiti ir suteikti būtiną medicinos pagalbą jam, stumdė aplinkui buvusius policijos pareigūnus bei greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, triukšmavo, į uniformuotų policijos pareigūnų L. S., A. D., J. J. ir Š. K. teisėtus reikalavimus nusiraminti bei nutraukti savo neteisėtą veiką nereagavo, dėl ko buvo panaudota fizinė prievarta ir I. B. išvesta iš buto. Išvedus ją į namo kiemą, ji ir toliau nevykdė teisėtų policijos pareigūnų L. S. ir L. S. reikalavimų leisti greitosios medicinos pagalbos darbuotojams suteikti iš buto išvestam jos sūnui L. G. medicininę pagalbą ir apžiūrėti ją pačią, toliau nenurimo, muistėsi, reikalavo paleisti, standino rankas, stumdėsi. Tokiais veiksmais I. B. pažeidė nustatytą valdymo tvarką. Apeliaciniame skunde I. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. nutarimą. Skunde teigiama, kad 2018 m. kovo 16 d. įvykis yra susijęs su naujojo buto, kuriame gyvena I. B. su sūnumi, savininko veiksmais, kad būtent pastarasis inicijavo jos ir sūnaus išvežimą iš buto tam pasitelkęs policijos pareigūnus. Tikina esanti nekalta. Patys policijos pareigūnai ją laikė, stumdė, o ji tenorėjo užstoti sūnų, kad pastarasis nebūtų išvežtas.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I. B. apeliacinis skundas tenkinamas. Apeliantė nesutinka su jos nubaudimu pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, mano, kad jos veiksmuose nėra minėto administracinio nusižengimo požymių, o policijos pareigūnų atlikti veiksmai, veržiantis į jos gyvenamą būstą ir sūnaus išvežimas, buvo neteisėti. Apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinį skundą, sprendžia, jog byloje esantys duomenys neleidžia daryti neginčijamos ir kategoriškos išvados, kad I. B. 2018 m. kovo 16 d. apie 18.41 val. bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), ir šio namo kieme nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir tokiais savo veiksmais padarė ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, t. y. byloje nėra surinkta pakankamai patikimų duomenų, kurie leistų daryti neginčytiną išvadą dėl I. B. kaltės padarius jai inkriminuotą administracinį nusižengimą. Tokio procesinio sprendimo pirmosios instancijos teismas nepagrindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, nepašalino byloje egzistuojančių abejonių dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, nesiaiškino pačių pareigūnų veiksmų teisėtumo, todėl skundžiamas teismo nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu.Pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį administracinė atsakomybė kyla už statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus ANK 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Šis straipsnis įtvirtintas ANK XXV skyriuje, reglamentuojančiame administracinius nusižengimus, susijusius su valdymo tvarka, todėl tam, kad būtų šio administracinio nusižengimo sudėtis, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką. Be to, kad atsirastų administracinė atsakomybė, statutinis valstybės tarnautojas (šiuo atveju policijos pareigūnas) turi vykdyti pareigas ir jo veikla bei veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar įstatymo įgyvendinamajame akte. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymo) 21 straipsnyje numatyta, jog įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalomi tik įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai, ir tik tokių (teisėtų ir pagrįstų) reikalavimų nesilaikymas užtraukia įstatymuose numatytą atsakomybę.Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar policijos pareigūnų reikalavimai išties buvo teisėti ir ar I. B. privalėjo jiems paklusti. Siekiant išsiaiškinti šią aplinkybę, pirmiausia, svarbus paties policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą tikslas. Nustatyta, kad jie atvyko pagal D. M. iškvietimą. Iš policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų ir juos iškvietusio asmens parodymų matyti, kad butas, kuriame gyvena I. B. su sūnumi L. G., buvo parduotas iš varžytinių. Kadangi naujajam būsto savininkui D. M. nepavyko susitarti su I. B. ir patekti į butą, jis, išgirdęs iš vidaus sklindantį triukšmą, iškvietė policijos pareigūnus. Pastarieji atvykę į įvykio vietą į butą nebuvo įleisti, girdėjo iš ten sklindantį triukšmą, keiksmus, todėl nutarė išlaužti duris. Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę, siekdamas užtikrinti viešąją tvarką, sulaikyti asmenis, padariusius nusikalstamą veiką ar įtariamus jos padarymu, ar asmenis, kurie slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, be patalpos savininko ar gyventojo sutikimo, be teismo sprendimo bet kuriuo paros metu įeiti į fiziniams ar juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams priklausančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, teritorijas, patekti į transporto priemones. Atsisakius paklusti, pareigūnas turi teisę prievarta atidaryti patalpas ir transporto priemones. Apie šiuos veiksmus per 24 valandas pranešama prokurorui. Apygardos teismui kelia abejonių policijos pareigūnų naudotos prievartos pagrįstumas, adekvatumas ir teisėtumas. Nors D. M. ir įsigijo butą, kuris priklausė I. B., tačiau su ja dėl išsikraustymo dar nebuvo susitaręs. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad minimu laikotarpiu sprendimas dėl I. B. iškeldinimo taip pat nebuvo priimtas, tad ji ir toliau gyveno D. M. iš varžytinių įsigytame bute. Nei D. M., nei kiti namo gyventojai nenurodė jokių aplinkybių, kad minėtame bute būtų daromas koks nors nusikaltimas, ten būtų asmenys, kuriuos pagal įstatymų reikalavimus privaloma sulaikyti ir pan. Iš vyresniųjų tyrėjų Š. K. ir J. J. tarnybinių pranešimų matyti, kad buto viduje girdėjosi triukšmas, keiksmai policijos pareigūnų atžvilgiu, nesuprantamos frazės. Bute buvusi moteris aiškino, kad durų neatidarys ir kad jos niekas neiškeldins (b. l. 6-7, 10-11). Nei vienas policijos pareigūnas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad būtų buvęs pakankamas pagrindas manyti, jog bute esančių asmenų gyvybei ar sveikatai kilęs realus pavojus ir kad juos būtų reikėję gelbėti. To negalima tvirtinti ir peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą. Vien faktas, kad viduje esantys žmonės atsisakė atidaryti duris, kad jų naudojamos frazės galimai buvo netinkamos, neetiškos, kad iš vidaus sklido tam tikras triukšmas, savaime nesuponuoja išvados, kad buvo būtinas prievartinis policijos pareigūnų patekimas į patalpas. Be to, vertinant visą susidariusią situaciją, t. y., kad I. B. butas buvo parduotas iš varžytinių, kad naujasis savininkas (D. M.) reikalavo išsikraustyti, ir kad grįžusi namo ji laiptinėje sutiko pastarąjį, kad nesutikus pasikalbėti šis iškvietė policijos pareigūnus, galima suprasti I. B., o tuo pačiu ir jos sūnaus L. G. veiksmus, t. y., durų neatidarymą už jų stovėjusiems asmenims, keiksmus, kuriuos lėmė būtent baimė būti iškraustytiems. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, kaip ir minėta, yra pakankamas pagrindas abejoti policijos pareigūnų patekimo į patalpas teisėtumu ir pagrįstumu, juolab, kad administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apie šiuos veiksmus, kaip kad numato Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas, būtų pranešta prokurorui. O tokiu atveju kyla pagrįstų abejonių ir dėl tolimesnių jų reikalavimų teisėtumo, o kaip ir minėta, asmuo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį traukiamas tik už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą. Kitas šioje byloje svarbus aspektas yra tai, ar apeliantės sūnui (L. G.) buvo reikalinga medicininė pagalba. Nors jis kalbėjo nebūtus, neadekvačius dalykus, kas leidžia spręti apie galimą šio asmens psichikos sutrikimą, tačiau I. B. neigė, kad jam šiuo metu būtų reikalinga medikų pagalba, tokios pačios nuomonės buvo ir pats L. G.. Iš policijos pareigūnų L. S., A. D. (b. l. 4-5, 8-9) tarnybinių pranešimų matyti, kad apklausti kiti namo gyventojai aiškino, kad nors I. B. ten gyvena jau 10 metų, tačiau jos sūnaus net nėra matę, kiti net nežinojo, jog ten gyvena dar ir vyras. Tad akivaizdu, kad ši šeima aplinkiniams jokio pavojaus, nepatogumų nekėlė, o aplinkybė, kad gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir kad L. G. galimai serga psichine liga, nerodo jo pavojingumo sau ar aplinkiniams. Nors policijos pareigūnai aiškino, kad jis elgėsi agresyviai, vaikščiojo neapsirengęs, vaizdo įrašas to nepatvirtina. Pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad jis išbalęs, tačiau teismui nesuprantama, kaip tai nustatyta, jei iš jų aiškinimų ir vaizdo įrašo matyti, kad bute dėl išsuktų lempučių buvo tamsu. Šios aplinkybės leidžia abejoti pareigūnų parodymų teisingumu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantės sūnui būtų buvusi reikalinga skubi medicininė pagalba ar kad jis keltų grėsmę sau ar kitiems asmenims. Nors jis ir buvo pristatytas į Respublikinės Kauno ligoninės psichosomatinį skyrių, tačiau byloje nėra duomenų ir apie tai, kad jam būtų buvęs skirtas priverstinis hospitalizavimas, kaip kad numatyta Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, tad galima spręsti, kad jis medikų nebuvo įvertintas kaip keliantis grėsmę asmuo. Tad abejojama, ar jo priverstinis išvežimas į gydymo įstaigą šiuo atveju išvis buvo būtinas. Aptartos aplinkybės rodo, jog šioje byloje ginčas kilęs dėl policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo, tad natūralu, kad jie yra linkę teikti sau palankius paaiškinimus, o tai sukelia abejonių dėl L. S., Š. K., A. D., J. J., L. S. paaiškinimų tikrumo, kadangi tokiu atveju atsiranda pareigūnų (taip pat ir liudytojo D. M.) suinteresuotumas duoti neteisingus parodymus, todėl jais negalima besąlygiškai remtis, o tokie įrodymai negali būti pakankami (lemiami) pagrindžiant I. B. kaltę. Šiuo atveju itin svarbūs tampa objektyvūs įrodymai. Vieninteliu tokiu įrodymu byloje yra policijos pareigūnų darytas vaizdo įrašas. Tačiau šis vaizdo įrašas iš esmės nepatvirtina I. B. inkriminuotų veiksmų atlikimo. I. B. pripažinta kalta dėl to, kad neleido greitosios medicinos pagalbos darbuotojams prieiti prie sūnaus ir suteikti šiam būtiną medicininę pagalbą, stumdė policijos pareigūnus, į jų reikalavimus nusiraminti bei nutraukti savo neteisėtą veiką nereagavo, šiuos veiksmus atliko tiek buto viduje, tiek kieme. Tačiau vaizdo įraše užfiksuota, kad atvykus medikams ir bandant apžiūrėti L. G., šis šaukėsi pagalbos, o I. B. tik reikalavo paaiškinti, kodėl šitaip elgiamasi, kodėl norima išvežti jos sūnų, tačiau niekas jai suprantamai neaiškino, kokie veiksmai ir dėl kokių priežasčių bus atlikti. Vaizdo įrašas nėra itin kokybiškas, trūkinėja, dalis viso įvykio išvis nefiksuota (vaizdo įrašas baigiasi policijos pareigūnams tempiant I. B. iš buto, o tai, kas vyko kieme, išvis nenufilmuota) Iš jo nesimato, kad I. B. būtų atlikusi kažkokius agresyvius veiksmus ir kad jie būtų tiek pavojingi, jog būtų galima pripažinti kaip administracinį nusižengimą. Matosi, kad ne ji stumdosi, o pirmiausia, patys pareigūnai ją tempia, kas neabejotinai iššaukia pasipriešinimą, ypač esant tokiai jautriai situacijai, kai asmenims bijant jog gali būti iškeldinti iš namų, nieko išsamiai nepaaiškinus, atliekami prievartiniai veiksmai (laužiamos durys, siekiama išvesti iš buto L. G. ir išvežti jį į gydymo įstaigą). Be to, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės, kaip ir minėta, kelia abejonių pačių policijos pareigūnų reikalavimų teisėtumu, o neteisėtiems reikalavimams, kad ir statutinių valstybės tarnautojų, asmuo neprivalo paklusti. Administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją turi paneigti Institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai Institucijai. Remiantis vien Institucijos atstovų parodymais, tarnybiniais pranešimais bei jų surašytu protokolu ir nesant byloje jokių kitų objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, kad I. B. padarė jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą, teismas iškilusias abejones turėjo vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Dėl to apylinkės teismas be pakankamo pagrindo konstatavo apeliantės kaltę padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje. Todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinamas, o administracinio nusižengimo teisena I. B. atžvilgiu nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

I. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną I. B. atžvilgiu nutraukti.

Šis Kauno apygardos teismo nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.

Teisėjas Evaldas Gražys