- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-989-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Andžej Maciejevski, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
- 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. P. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui L. P. individualiai įmonei dėl neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės L. P. individualios įmonės 16 892,15 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 1824,35 Lt delspinigių, 2962,53 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Nurodė, kad atsakovės įmonėje dirbo nuo 2000 m. gegužės 22 d. iki 2005 m. gegužės 30 d. Už atliekamą darbą pagal darbo sutarties sąlygas, buvo sulygta, kad atsakovė už atidirbtas valandas mokės Vyriausybės patvirtintą minimalųjį valandinį atlygį ( darbo sutarties 4 p.), ieškovė dirbs ne visą darbo laiką (darbo sutarties 3 p.) t.y. po 4 valandas. Nuo 2001 m. rugpjūčio mėnesio darbo sutarties dalis (3 p.) nustatanti darbo laiko trukmę buvo pakeista ir jai nustatyta 8 valandų darbo diena. Nurodė, kad atsakovės įmonėje nebuvo laikomasi darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, nuo pat pirmos darbo dienos buvo nustatyta atsiskaitymo už darbą forma - maisto prekėmis, leidžiant paimti po atidirbtos pamainos produktų: pavasarį, vasarą, rudenį kai įmonės pajamos buvo didesnės už 25 Lt, žiemą - už 20 Lt. Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje ieškovė pasirašydavo, kad gaudavo darbo atlyginimą pinigais, nors grynųjų pinigų iš atsakovės nėra gavusi nė karto. Nors darbo sutartimi buvo sutarta, kad darbo laikas bus 5 darbo dienos į savaitę ir iki 2001-08-01 bus dirbama po 4 valandas, vėliau - po 8 valandas, faktiškai atsakovei reikalaujant teko dirbti pamainomis po 14-16 darbo valandų. Nutraukdama darbo sutartį su ieškove jai prašant atsakovė su ja visiškai neatsiskaitė. Kadangi ieškovės faktiškai atidirbtas darbo valandų ir dienų skaičius ženkliai skiriasi nuo jai išmokėto produktais darbo užmokesčio, todėl atsakovė privalo jai išmokėti skirtumą priklausančio ir išmokėto darbo užmokesčio, kuris sudaro: už 2000 m. - 2922,40 Lt, už 2001 m. - 3745,04 Lt, už 2002 m. - 2768,66 Lt, už 2003 m. - 2133,58 Lt, už 2004 m. - 3605,90 Lt, už 2005 m. - 1716,61 Lt, t.y. iš viso 16 892,15 Lt darbo užmokesčio. Ieškovei buvo neišmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, todėl atsakovė privalo išmokėti 1824,35 Lt delspinigių (16892,15 * 0,06 proc* 180 d.) už paskutinius šešis mėnesius. Per visą darbo laiką pas atsakovę ieškovė nė karto neišnaudojo jai priklausančių kasmetinių atostogų, kompensacijos irgi nebuvo išmokamos, todėl atsakovė privalo išmokėti 2962,53 Lt (283,36+ 566,72+ 566,72+ 576,35 + 638,98 +330,40) kompensaciją už nepanaudotas 2000-2005 metais kasmetines atostogas.
Atsakovė L. Palenčienės individuali įmonė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti taikant ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovė dirbo pas ją nuo 2000 m. iki 2005 m. Atsakovė su ieškove yra pilnai atsiskaičiusi.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog ieškovė apie tariamai pažeidžiamas jos teises žinojo dar dirbdama atsakovės įmonėje, o 2005 m. gegužės 30 d., t.y. išėjus iš darbo savo noru, jai buvo neabejotinai žinoma, kad atsakovė su ja nepilnai atsiskaitė. Ieškovė nuo 2005 m. birželio mėnesio nesunkiai galėjo pareikšti reikalavimus darbdaviui teisme dėl nesumokėto atlygio už darbą ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, tačiau tokį ieškinį teismui pateikė tik praėjus daugiau nei ketveriems metams. Įrodymų apie tai, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta, pratęsta ar nutraukta, ieškovė nepateikė. Teismas gali atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą ieškinio senaties terminą ex officio, net kai tokio šalies prašymo ir nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 20.7 p.). Tačiau svarbių šio termino praleidimo priežasčių, realiai trukdžiusių ieškovei laiku pareikšti ieškinį, ir kurios leistų šį terminą atnaujinti, nenustatyta. Ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į ieškovo interesus, tačiau ieškovė tokių aplinkybių visiškai neįrodinėjo. Bylos nagrinėjimo metu ji aiškiai nurodė, kad 2009 metų sausio mėnesį ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio atsakovei pateikė tik dėl to, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme buvo patenkintas L. P. ieškinys dėl skolos iš jos priteisimo. Teismas sprendė, kad ieškovė DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl praleistas senaties terminas negali būti atnaujintas pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigius bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas atmestini.
Šalies argumentai
Ieškovė A. P. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nevisapusiškai išsiaiškino bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, buvo šališkas atmesdamas ieškovės prašymus, sprendime net nepasisakė, ar atsakovė savo veiksmais nepažeidė ieškovės teisių, kurios turi būti ginamos.
Teismas sprendime klaidingai nurodė, kad ieškovė neįrodinėjo ieškinio padavimo termino praleidimo aplinkybių, nes jos pateikti prašymai dėl termino atnaujinimo, šios bylos sustabdymo patvirtina, kad ji stengėsi įrodyti aplinkybes dėl termino praleidimo pagrįstumo.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė praleidusi įstatymo nustatytą terminą, todėl teismo nutartimi jis grąžintas jį padavusiam asmeniui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nustatyta, kad ieškovė A. P. atsakovės L. Palenčienės individualioje įmonėje dirbo pardavėja nuo 2000 m. gegužės 22 d. iki 2005 m. gegužės 30 d. (b.l. 8-9). Ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio nuo darbo atsakovės įmonėje pradžios iki darbo įmonėje pabaigos, kompensacijos už neišnaudotas atostogas bei delspinigių ieškovė teismui pateikė 2009 m. sausio 21 d., t.y. praėjus daugiau nei trejiems metams po atleidimo iš darbo dienos.
Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė savo sprendime, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali ginti savo pažeistas teises, reikšdamas ieškinį. .
Vertindama, ar bylą nagrinėjęs teismas teisingai sprendė ieškinio senaties termino ieškovės A. P. pareikštiems reikalavimams klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškinio senatis, kaip įstatymuose nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, kreipdamasis su ieškiniu į teismą (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis), viena vertus, yra susijusi su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga. Taigi tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma civilinių teisinių santykių aiškumo ir stabilumo užtikrinimo.
Ieškovė ginčija darbo užmokesčio mokėjimą 2000-05-22 – 2005-05-30 bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas mokėjimą už tą patį laikotarpį. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams dėl išmokų susijusių su darbo santykiais mokėjimo. Pagal ieškovės nurodymą ieškinyje toks jos teisės pažeidimas prasidėjo 2000 metais ir tęsėsi iki 2005 gegužės 30 d., t.y. iki darbo sutarties tarp šalių nutraukimo. Pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 1 d. darbdavys privalo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Vadovaujantis šia įstatymo nuostata atsakovė privalėjo su ieškove atsiskaityti – išmokėti visas su darbo santykiais susijusias išmokas atleidimo iš darbo dieną. Jeigu atsakovė to nepadarė, kaip teigia ieškovė, tai jos teisės gauti minėtas išmokas pažeidimas prasidėjo po atleidimo iš darbo dienos, t.y. 2005 m. gegužės 31 d., nuo šios dienos prasidėjo ieškinio senaties terminas savo pažeistai teisei ginti, kuris baigėsi 2008 m. gegužės 31 d. Per nurodytą terminą ieškovė savo pažeistos teisės negynė, bent jau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Ji nereiškė jokių pretenzijų atsakovei, o taip pat nesikreipė į teismą dėl neva nesumokėtų išmokų priteisimo.
Ieškovė ir pati neginčijo, kad ji praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 d. nustatytą ieškinio senatį ginti savo teises, nors jos atstovas pasisakymuose teismo posėdžio metu pirmos instancijos teisme nurodė, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 d. nustatytas 10 metų senaties terminas, tačiau šio savo argumento nepagrindė, o atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo darbo santykiai, ieškovės reikalavimas susijęs su buvusiais darbo teisiniais santykiais, todėl šalims taikomi darbo įstatymai ir kartu ieškinio senatis, numatyta Darbo kodekso 27 straipsnio 2 d. Nors ieškovė prašė atnaujinti senaties terminą nurodydama, kad ji nesiruošė reikšti reikalavimų atsakovei, bet atsakovei pareiškus jai ieškinį dėl darbo laikotarpiu padarytų nuostolių atlyginimo, ji laiko, kad su ja pasielgė nesąžiningai, todėl prašo atnaujinti ieškinio senatį ir jos pareikštiems reikalavimams. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nenurodė svarbių priežasčių terminui atnaujinti, o nurodytos yra nepakankamos pripažinti svarbiomis aplinkybėmis, suteikiančiomis galimybę atnaujinti keleriais metais praleistą ieškinio senaties terminą, todėl toks prašymas ir nebuvo patenkintas. Ta aplinkybė, kad atsakovė pareiškė ieškovei reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, negali būti laikoma svarbia priežastimi atnaujinti ieškinio senatį, tuo labiau, kad iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad ji iki tol, kol atsakovė nepareiškė jai pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo, negalvojo, kad jos teisė neišmokėjus išmokų, susijusių su darbo santykiais, yra pažeista.
Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 d. ieškinio termino pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 d.), todėl teismas, nesant pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pagrįstai, vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ieškinį atmetė. Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka aptarto instituto tikslus, tarp jų, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Ieškovė per trejus metus nuo suvokimo apie pažeidžiamas teises dienos turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo, kita vertus, atsakovė, pasibaigus ieškinio dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo terminui, galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovė neturi jokių pretenzijų, laikė, kad ieškovė sutiko su tuo, jog su ja atsiskaityta atleidimo iš darbo metu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija
nutarė:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.