Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-24 · Administracinė byla Nr. A-444-725-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-24
Bylos Nr.
A-444-725-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
Pareiškėjas
E. N. S.
Atsakovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos
Trečiasis asmuo
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, T. K., M. P., J., Palangos miesto savivaldybės administracijos, J. O. D., J. D.
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-444-725/2010Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjos E. N. S. atstovams V. K. ir V. S.,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Augustui Ručinskui,

trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Nagliui Puteikiui ir Juliui Raškauskui, trečiojo suinteresuoto asmens T. K. projektavimo ir meninio konstravimo įmonės atstovei T. K., trečiojo suinteresuoto asmens M. P. projektavimo firmos atstovei M. P. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui J. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. N. S. prašymą ištirti Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano teisėtumą, pareikštą administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. N. S. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Palangos miesto savivaldybės administracijai, J. O. D., J. D., M. P. projektavimo firmai, T. K. projektavimo ir meninio konstravimo įmonei dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

E. N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 14 d. patvirtintą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. PL-404 ir jo išvadą (I t., b. l. 4 – 10).

Šalies argumentai

Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė teismui prašymą dėl Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 134 (toliau – ir Palangos miesto tarybos sprendimas) „Dėl Palangos miesto centrinės dalies paminklosauginio plano patvirtinimo“ teisėtumo ištyrimo ryšium su individualia byla (III t., b. l. 57-60), kuriuo prašė:

1. Pripažinti, kad šis sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 14 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (1995 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-773 redakcija) (toliau – Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas) 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnio nuostatoms;

2. Nustatyti kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies specialaus paminklosauginio plano patvirtinimo“ negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad pagal Palangos miesto tarybos sprendimu patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies paminklosauginio plano (toliau – ir Paminklosauginis planas) rengimo bei tvirtinimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turėjo būti suderinti, viešai apsvarstyti ir patvirtinti įstatymo 23 straipsnio bei šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka, t. y. vadovaujantis tuo metu galiojusiais Teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene nuostatais. Tačiau Paminklosauginio plano viešo svarstymo procedūra nebuvo atlikta. Nors pagal Teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1079 redakcija) 15.1 punktą apie rengiamą planą reikėjo raštu pranešti žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, kurių žemės ir kito nekilnojamojo turto būklę rengiamo projekto sprendiniais numatoma pakeisti, tačiau apie rengiamą Paminklosauginį planą ji nebuvo raštu informuota. Teigia, kad Paminklosauginis planas nebuvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, tuo pažeidžiant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio nuostatą. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant individualią administracinę bylą tiek atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, tiek trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės atstovai nurodė, jog neturi Paminklosauginio plano originalo, todėl kyla abejonių, kokios apimties planas buvo patvirtintas, o neturint Paminklosauginio plano originalo, negalima nustatyti jo sprendinių tikrumo. Be to, Palangos miesto tarybos sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Paminklosauginis planas, nebuvo paskelbtas laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnio reikalavimo, numatančio, kad savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną nuo jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenurodoma vėlesnė jų įsigaliojimo data. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Paminklosauginis planas, nebuvo paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka, laikytina, kad šis sprendimas yra negaliojantis nuo jo priėmimo momento, todėl nustatytina, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjos patikslintas prašymas ištirti Palangos miesto tarybos 1999 m. sprendimą Nr. 134 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies specialaus paminklosauginio plano patvirtinimo“ yra susijęs su individualia byla, todėl jį priėmė (III t., b. l. 64 – 66).

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, kad pagal Paminklosauginio plano tvirtinimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalį specialiojo planavimo dokumentai gali būti bendrųjų ir detaliųjų planų sudėtinė dalis, 14 straipsnio 2 dalis nustatė, kad specialiojo planavimo dokumentai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, o šio straipsnio 3 dalis – kad specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ir detaliųjų planų, <...> kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su bendrojo plano <...> sprendiniais, jie yra rekomendacinio pobūdžio. Atsakovo nuomone, būtina išsiaiškinti, ar Paminklosauginis planas nebuvo sudėtinė detaliojo plano dalis ir ar šio plano sprendiniai buvo suderinti su Palangos miesto generaliniu planu ir jiems neprieštaravo. Taip pat atkreipė dėmesį į Aplinkos ministro 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 211 patvirtintų Specialiojo planavimo dokumentų rengimo, derinimo ir tvirtinimo bendrųjų taisyklių, galiojusių Paminklosauginio plano tvirtinimo metu, 41 punkto nuostatas, kad pakeitus ar papildžius bendrųjų ar detaliųjų planų sprendinius, specialiųjų planų sprendiniai, neatitinkantys naujai nustatyto ar papildyto teritorijų tvarkymo reglamento (režimo), nustoja galios. Toks detalusis planas buvo patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32. Palangos miesto savivaldybės nuomone, ginčijamas specialusis planas, kaip teigė specialistai, buvo rengiamas kaip sudėtinė detaliojo plano dalis, o sudėtinė detaliojo plano, kuris nėra norminio pobūdžio, dalis negali būti norminio pobūdžio. Dėl Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 134 paskelbimo tvarkos pažymėjo, kad pačiame sprendime nebuvo nustatyta jokia bendro pobūdžio taisyklė, todėl jis turėtų būti vertinamas neatsiejamai nuo Paminklosauginio plano, t. y. 95 lapų dokumento. Tokio dokumento dėl jo apimties bei formato (plano sprendiniai nurodyti brėžiniuose) neįmanoma paskelbti vietinėje spaudoje. Be to, Paminklosauginį planą vertinant kaip sudėtinę detaliojo plano dalį, sprendimas, kuriuo jis buvo patvirtintas, negali būti vertinamas kaip norminis, todėl jo įsigaliojimui negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos (III t., b. l. 83 - 84).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas) atsiliepime nurodė, kad specialųjį planą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda suderino 1999 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 13-11 „Dėl Palangos m. centrinės dalies specialaus plano“. Nors pareiškėja teigia, kad Paminklosauginiu planu buvo numatoma pakeisti jos turto (žemės sklypo) būklę, kadangi jai priklausančio žemės sklypo dalis bei laisvos valstybinės žemės sklypas, įsiterpęs tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai atvaizduotas kaip gretimo žemės sklypo dalis, pastarąjį sklypą pažymint viena spalva ir vienu ištisiniu sklypu, tačiau ji nenurodė, kuriuo planu remdamasi ji daro tokias išvadas, kadangi Paminklosauginio plano grafinę dalį sudaro 12 planų. Specialaus plano aiškinamajame rašte nustatyta, kad atraminė medžiaga sklypų planų ruošimui – tai esamos padėties sklypų planas, kur suvesti inventoriniai biuro duomenys ir išskirti sklypai, kurie įtraukti į žemės kadastrą, bei istorinių sklypų ribų planas ir jų raidos analizė. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė jokių duomenų, dokumentų ar kitų įrodymų, paneigiančių šių į specialiojo plano sudėtį įeinančių planų sudarymo teisingumą. Pažymėjo, kad specialusis planas yra registruotas teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies, numačiusios, kad visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę susipažinti su registro duomenimis atitinkamą registrą tvarkančioje institucijoje ir už nustatytą žyminį mokestį gauti jo kopijas, pagrindu mano, kad specialusis planas yra oficialus ir viešas. Be to, pareiškėja prašyme ištirti norminio akto teisėtumą nepakankamai pagrindžia, kaip Palangos miesto tarybos sprendimas yra susijęs su byla, kurioje ji skundžia Klaipėdos apskrities viršininko administracijos patikrinimo aktą (III t., b. l. 69 - 71).

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 134 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies paminklosauginis planas, pripažino prieštaraujančiu Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 daliai, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (1995 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-773 redakcija) 5 straipsnio 8 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. I-119 redakcija) 11 straipsniui ir nustatė, kad šis sprendimas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Teismas nurodė, kad siekiant išspręsti klausimą, ar Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134, kuriuo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas, yra norminis administracinis teisės aktas, būtina įvertinti, ar jis atitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintus norminio administracinio akto požymius. Pažymėjo, kad sprendimas buvo priimtas savivaldybių administravimo subjekto, priklausančio viešojo administravimo sistemai, vykdant šiam subjektui pavestas administravimo funkcijas teritorijų planavimo srityje, taigi šis teisės aktas neabejotinai atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Paminklosauginis planas, kurį Palangos miesto savivaldybės, kaip teritorijų planavimo organizatoriaus, užsakymu parengė M. P. projektavimo firma, yra įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 2 ir 12 straipsnių, apibrėžiančių specialųjį planavimą, nuostatos patvirtina šio dokumento neapibrėžtą, abstraktų pobūdį, o Palangos miesto tarybos sprendimu ir Paminklosauginiu planu buvo nustatytos individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei skirtos atitinkamos elgesio taisyklės. Pareiškėjos skundžiamo individualaus administracinio akto – Klaipėdos apskrities viršininko patvirtinto 2006 m. lapkričio 14 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. PL-404 – neigiama išvada yra grindžiama Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, taigi Paminklosauginiu planu viešojo administravimo institucijos grindžia individualius administracinius aktus, kas patvirtina šio sprendimo bendrą ir privalomą pobūdį. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad sprendimas ir juo patvirtintas Paminklosauginis planas yra norminis administracinis aktas, kadangi turi visus tokios rūšies aktui būdingus požymius bei yra susijęs su individualioje byloje reiškiamu skundo reikalavimu.

Paminklosauginio plano patvirtinimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Įstatyme nenumatyta, kad priimti teisės aktai dėl didelės jų apimties gali būti neskelbiami vietinėje spaudoje. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 buvo paskelbtas laikantis minėtos įstatymo nuostatos, o aplinkybė, kad Paminklosauginis planas 1999 metais įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, nelaikytina įrodančia, kad planas buvo paskelbtas, o vertintina kaip patvirtinanti Paminklosauginio plano kaip teritorijų planavimo dokumento teisinės registracijos faktą. Be to, Palangos miesto savivaldybė atsiliepime iš esmės pripažino, jog sprendimas nebuvo skelbiamas spaudoje, nurodydama, kad sprendime nebuvo nustatyta jokia bendra elgesio taisyklė, o tokio dokumento dėl jo apimties bei formato neįmanoma paskelbti vietinėje spaudoje. Teismas pažymėjo, kad spręsdami tapačius teisinius santykius skirtingose bylose teismai, kaip taisyklė, turi užtikrinti, kad tie patys teisiniai santykiai skirtingose bylose bus vertinami vienodai ir nebus priimami skirtingi sprendimai dėl jų. Todėl šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos teisės akto ir jo priedų skelbimo klausimu administracinėje byloje Nr. A11-1668/2005. Aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad galioja tik paskelbti įstatymai, Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas įstatymas, kurį priėmė Seimas. Vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai, o sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus. Taip pat išaiškino, kad paisant Konstitucijos reikalavimų, turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis. Taigi pagal Konstitucinio Teismo pateiktą oficialų Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimą viso teisės akto paskelbimas yra būtina jo galiojimo (įsigaliojimo) laike sąlyga, todėl teismas konstatavo, kad Palangos miesto tarybos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsniui.

Pagal Palangos miesto tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, turi būti suderinti, apsvarstyti viešai ir patvirtinti 23 straipsnyje bei šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka, o šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš teikiant tvirtinti bendrojo, specialiojo, detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti: 1) suderinti su atitinkamo lygmens galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre, arba turi turėti atitinkamų institucijų raštišką pritarimą teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių ir šio įstatymo nustatyta tvarka; 2) viešai apsvarstyti; 3) patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos. Visuomenės dalyvavimas planavimo procese detalizuojamas Teritorijų planavimo įstatymo III dalyje „Teritorijų planavimo viešumas“ , šio įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja specialiojo planavimo procesą, o specialiojo planavimo dokumento sprendiniai turi būti patvirtinti įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo 25-29 straipsnių turinį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų (toliau – Nuostatai) reikalavimus, konstatavo, kad viešas projektų svarstymas apima šiuos etapus: pirmasis etapas – skelbimas apie numatomą rengti projektą; antrasis etapas – konsultavimasis dėl rengiamų sprendinių; trečiasis etapas – parengto projekto aptarimas (Nuostatų 5 punktas). Palangos miesto savivaldybės mero 2008 m. spalio 23 d. rašte Nr. (8.15.)-D3-33-T-3463 nurodyta, kad Palangos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius informacijos apie Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano viešojo svarstymo procedūrą neturi. Taigi atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie privalomų svarstymo su visuomene veiksmų atlikimą, laikytina, kad Paminklosauginis planas nebuvo viešai apsvarstytas, t. y. priimant Palangos miesto tarybos sprendimą buvo pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešas svarstymas – planavimo proceso dalis, užtikrinanti jo atvirumą, sudaranti galimybę visuomenės nariams dalyvauti rengiant ir įgyvendinant projektus, veikti siekiant Teritorijų planavimo įstatyme nustatytų teritorijų panavimo tikslų. Todėl planavimo organizatoriams neatlikus šios procedūros dalies, yra pažeistos pagrindinės procedūros, tarp jų taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl sprendimas laikytinas neteisėtu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Palangos miesto tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ministerijų, kitų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių priimami aktai, kurie gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų saugojimui, taip pat teritorinio planavimo dokumentai turi būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Nors Kultūros paveldo departamentas teigia, kad skundžiamą specialųjį planą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygarda suderino 1999 m. balandžio 26 d. raštu Nr. 13-11 „Dėl Palangos m. centrinės dalies specialaus plano“, tačiau teismui pateikta šio rašto kopija nepatvirtinta, nepateiktas ir šiame rašte minimas Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos Ekspertų tarybos 1999 m. balandžio 16 d. posėdžio, kuriame nuspręsta suderinti Paminklosauginį planą, protokolas. Palangos miesto savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus 2009 m. sausio 28 d. rašte Nr. (4.12.)-D3-289 nurodoma, kad pateikiama nepatvirtinta šio rašto kopija, nes Palangos miesto tarybos sprendimo rengimo medžiagoje taip pat yra nepatvirtinta kopija. Todėl teismas konstatavo, kad nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčijamas specialusis planas buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, kaip to reikalauja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnis, todėl sprendimas pripažintinas prieštaraujančiu šiai nuostatai.

Taip pat teismas pažymėjo ir tai, kad nors Teritorijų planavimo dokumentų registro išraše apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus nurodyta, kad Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, originalo saugojimo vieta – Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius, tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-46-513/2009 nurodyta, kad pareikalavus iš Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento pateikti teismui ginčo plano originalą, paaiškėjo, kad nei viena iš institucijų plano originalo neturi, o teismui pateikti tik du plano kopijų paketai, kurie iš esmės skiriasi pagal susiūtų lapų kiekį ir turinį. Nors ši teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau atsakovų atstovai pripažino šias aplinkybes. Taigi nustačius, kad Palangos miesto savivaldybės administracija ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys turi skirtingas ginčo plano dokumentų paketų kserokopijas ir nei viena iš šių institucijų neturi Paminklosauginio plano originalo, nėra galimybės nustatyti, kas buvo patvirtinta Palangos miesto tarybos sprendimu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134, kuriuo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas, pripažįstamas prieštaraujančiu Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 daliai ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsniui, todėl laikomas panaikintu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų socialinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad įstatymai norminių administracinių aktų galiojimą sieja su jų paskelbimu, todėl nustačius, kad ginčijamas sprendimas nebuvo paskelbtas, todėl neįsigaliojęs, pripažino, kad jis negali sukelti jokių teisinių pasekmių asmenims ir negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

III.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 134 teisėtumo ištyrimo ir jo panaikinimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu savivaldos vykdomosios institucijos yra savivaldybės meras arba savivaldybės meras ir valdyba, tuo tarpu savivaldybės taryba buvo renkama atstovaujamoji savivaldos institucija, todėl, jo nuomone, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnis ir šis įstatymas nereglamentavo savivaldybės tarybos priimtų teisės aktų įsigaliojimo tvarkos. Be to, pažymėjo, kad vietinėje spaudoje buvo paskelbta apie Palangos miesto tarybos sprendimo priėmimą, o Paminklosauginis planas buvo įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, su kurio duomenimis turi teisę susipažinti visi asmenys; 2) Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis reglamentavo specialiojo planavimo dokumento sprendinių atitikties galiojantiems bendriesiems planams, jų suderinimo, viešo svarstymo ir tvirtinimo būtinybę, tuo tarpu pareiškėja prašė ištirti ne specialiojo planavimo dokumento, o Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 134 teisėtumą; 3) Klaipėdos apygardos administracinio teismo žinioje buvo ir administracinė byla Nr. I-46-513/2009, kurioje tiriamas to paties specialiojo plano teisėtumas – šioje byloje UAB „Pinus Proprius“ prašymas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, todėl teismas padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad pareiškėjos patikslinto prašymo reikalavimai skiriasi nuo UAB „Pinus Proprius“ prašymo ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą ir kad dėl to yra pagrindas nagrinėti šį pareiškėjos prašymą, tuo pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 3 punktą; 4) esant tokiai situacijai, kad teismui nebuvo pateiktas tyrimo objektas, t. y. Paminklosauginio plano originalas, nėra teisinio pagrindo šį planą pripažinti neteisėtu; 5) tai, kad Palangos miesto savivaldybės administracija teismui nepateikė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos 1999 m. balandžio 26 d. rašto Nr. 13-11 originalo, nėra teisinis pagrindas pripažinti, kad Paminklosauginis planas prieštarauja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio nuostatoms, tuo labiau, kad Kultūros paveldo departamentas patvirtino, jog minėtu raštu suderino Paminklosauginį planą, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnį proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai byloje laikytini įrodymais, kuriais teismas turi teisę remtis; 6) teismas nenurodė konkrečių bylos aplinkybių ir galimų neigiamų pasekmių, dėl kurių Palangos miesto tarybos sprendimas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, todėl šis sprendimas yra nemotyvuotas (III t., b. l. 164-169).

Atsiliepimas

Pareiškėja E. N. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostatas, kadangi pagal savo prasmę sąvoka „savivaldybė“ pirmiausia reiškia savivaldos atstovaujamuosius organus. Palangos miesto tarybos sprendimas nebuvo paskelbtas laikantis šio įstatymo nuostatų, o informacija apie patvirtintą Paminklosauginį planą regioniniame laikraštyje neatitinka nei minėto įstatymo reikalavimų, nei oficialaus viešo teisės aktų paskelbimo sampratos. Akcentavo, kad prašymas ištirti norminio akto teisėtumą buvo pateiktas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalimi ryšium su individualia byla, kadangi individualioje byloje skundžiamo sprendimo vienas iš argumentų buvo tai, kad parengtas detalusis planas prieštarauja Paminklosauginiam planui, patvirtintam Palangos miesto tarybos sprendimu. Taip pat, pareiškėjos nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad Palangos miesto tarybos sprendimas neatitiko Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, kadangi nebuvo atlikta šio plano viešojo svarstymo procedūra bei numatyti privalomi veiksmai. Byloje nepateikti ir rašytiniai įrodymai, kurie patvirtintų, kad Paminklosauginis planas buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu (III t., b. l. 184 - 188).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iš esmės pritaria jo argumentams (III t., b. l. 189 – 190).

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir bylą dėl norminio akto teisėtumo tyrimo nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai atnaujino bylos nagrinėjimą, nors nebuvo išnykusios aplinkybės, dėl kurių byla buvo sustabdyta, t. y. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme jau buvo tiriamas Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 134 teisėtumo klausimas ir byloje priimtas sprendimas neįsiteisėjęs; 2) teismas negalėjo priimti pareiškėjo prašymo ištirti minėto sprendimo teisėtumą, nes teismo žinioje jau buvo analogiškas kitų asmenų prašymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 3 punktas); 3) teismas, atnaujindamas bylą, nemotyvavo, kodėl akivaizdu, kad pareiškėjos prašymas ištirti Palangos miesto tarybos sprendimo teisėtumą skiriasi nuo UAB Pinus Proprius“ prašymo byloje Nr. I-46-513/2009 ištirti šio sprendimo teisėtumą; 4) teismas neanalizavo Palangos miesto tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusių Teritorijų planavimo įstatymo bei poįstatyminių aktų nuostatų reikšmės vertinant, ar šis sprendimas yra norminio pobūdžio aktas, neaptarė, kodėl nelaiko šio sprendimo rekomendaciniu bei kaip rekomendacinio pobūdžio aktas gali būti norminis teisės aktas; nepasisakė, kodėl šio akto negalima laikyti detaliojo plano sudėtine dalimi; 5) teismas netyrė paties dokumento, nes Palangos miesto savivaldybė šį dokumentą buvo pateikusi kitoje byloje; 6) teismas, pripažinęs, kad Palangos miesto tarybos sprendimas nebuvo tinkamai paskelbtas, iš esmės vertino neįsigaliojusį teisės aktą, o tokia teisė teismui nesuteikta; 7) teismo sprendimo sprendžiamoji dalis yra ydinga, nes neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies nuostatų; 8) teismas neįvertino teisinių pasekmių, nustatydamas, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (III t., b. l. 174 – 175).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad iš esmės pritaria jo argumentams (III t., b. l. 189 – 190).

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo ir jo panaikinimo atmesti, bei nurodo, kad iš esmės pritaria trečiojo suinteresuoto asmens nuomonei (III t., b. l. 191 – 193).

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas nagrinėti pareiškėjos patikslintą prašymą, motyvuodamas tuo, kad šio prašymo reikalavimai skiriasi nuo UAB „Pinus Proprius“ prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą administracinėje byloje Nr. I-46-513/2009; 2) pareiškėja turėjo teisę pateikti teismui ne abstraktų prašymą ištirti viso Paminklosauginio plano teisėtumą, o konkretų, susijusį su konkrečia individualia administracine byla prašymą, nurodant, kurioje dalyje teisės aktas pažeidžia jos teises ir kurioje dalyje teisėtumas turėtų būti ištirtas, tuo tarpu ji prašė ne ištirti, o panaikinti Palangos miesto tarybos sprendimą bei nustatyti, kad skundžiamas teisės aktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Taip pat ji nenurodė, kurio Paminklosauginio plano sudėtyje esančiu planu ji daro išvadas, kad juo numatoma pakeisti pareiškėjos turto (žemės sklypo) būklę; 3) teismas nepagrįstai konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134, kuriuo buvo patvirtintas Paminklosauginis planas, yra norminio pobūdžio, kadangi Paminklosauginiame plane neišreiškiamos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės), jame tiesiogiai nėra išreiškiami bendri nurodymai atitinkamai elgtis, jis susijęs su konkrečia, vietos atžvilgiu aiškiai nustatoma (identifikuojama) teritorija ir nėra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafinę dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos struktūros ir jeigu dėl jų grafinės dalies publikavimo kyla didelių techninių problemų, įstatymu gali būti nustatyta tokia oficialaus šių teisės aktų paskelbimo tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis tekstas, oficialios skelbimo tvarkos. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą oficialus viešas teisės aktų paskelbimas yra vien tik šių teisės aktų teksto išspausdinimas tradiciniame „popieriniame“ leidinyje ar kad apskritai oficialus viešas jų paskelbimas yra būtinai sietinas tik su jų išspausdinimu kokiame nors leidinyje. Paminklosauginis planas yra registruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas, todėl, Kultūros paveldo departamento nuomone, tai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio reikalavimus ir taip užtikrintas jo viešumas bei oficialumas; 5) teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Paminklosauginis planas buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, kadangi tiek Kultūros paveldo departamentas, tiek ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Bendrasis skyrius patvirtino tokio derinimo rašto buvimo aplinkybę, tokio rašto derinimo kopija buvo pateikta teismui, o Kultūros paveldo departamente papildomai patikrinus archyvą, buvo rastas minėtas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos 1999 m. balandžio 26 d. raštas Nr. 13-11; 6) teismo nurodytas faktas, kad Paminklosauginio plano originalas nėra pateiktas teismui, nereiškia, kad Palangos miesto tarybos sprendimas naikintinas (III t., b. l. 157-163).

Atsiliepimas

Pareiškėja E. N. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti teismo sprendimą nepakeistą motyvais, analogiškais išdėstytiems dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apeliacinio skundo (III t., 184 - 188).

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į Kultūros paveldo departamento apeliacinį skundą nurodo, kad iš esmės sutinka su jo argumentais, išskyrus prašymą panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bylą perduoti teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas, priimdamas nagrinėti patikslintą prašymą, savo žinioje turėjo bylą dėl to paties norminio administracinio akto teisėtumo, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 3 punktu, sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – prašymas atmestas (III t., b. l. 180 – 181).

Tretieji suinteresuoti asmenys J. O. D. ir J. D. rašytiniu prašymu prisidėjo prie atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir apeliacinių skundų (IV t., b. l. 21).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant norminę administracinę bylą, pirmiausia turi būti įvertintos aplinkybės dėl ginčijamo akto teisinės prigimties, t. y. turi būti atsakyta į klausimą, ar ginčijamas aktas yra norminio pobūdžio, kadangi būtent teisės aktų priskyrimas norminių administracinių aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo procesinę formą ir kartu nulemia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Šioje norminėje byloje ginčijamo Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ ir juo patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas ir administracinėje byloje Nr. A-444-1406/2010, kuri baigta išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą dėl ginčijamo akto teisinės prigimties teisėjų kolegija yra saistoma minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje pateiktu teisinio reglamentavimo, susijusio su specialiojo teritorijų planavimo dokumentų ir jų sprendinių teisiniu statusu, aiškinimu bei faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis minėtoje administracinėje byloje, kiek jos susijusios su šioje byloje ginčijamo administracinio akto pobūdžiu.

V.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija įsiteisėjusioje 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje pažymėjo, jog kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Taip pat pabrėžė, jog tam, kad tam tikras teisės aktas būtų pripažintas norminiu, be visų kitų nurodytų norminių teisės aktų požymių, turi būti nustatyta, kad jame įtvirtintos elgesio taisyklės turi visuotinio privalomumo požymį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje, įvertinusi Paminklosauginio plano rengimo bei jo tvirtinimo metu galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, nurodė, jog šios redakcijos įstatymas numatė galimybę, jog specialiojo planavimo dokumentai gali būti nesuderinti su bendraisiais planais, tačiau atitinkamai ir nustatė tokių specialiojo planavimo dokumentų sprendinių rekomendacinį, o ne privalomą pobūdį. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog sprendžiant klausimą dėl Palangos miesto centrinės dalies specialaus paminklosauginio plano teisinio statuso būtina įvertinti, ar šio plano sprendiniai buvo suderinti su tuo metu galiojusiais teritorijų planavimo dokumentais, t. y. nurodė, jog būtina išsiaiškinti aplinkybes dėl Paminklosauginio plano sprendinių suderinimo su Palangos miesto generalinio plano sprendiniais, kadangi ši aplinkybė yra viena iš esminių sprendžiant klausimą dėl paminklosauginio plano sprendinių reikšmės jų privalomumo aspektu ir, atitinkamai, dėl Paminklosauginio plano atitikimo norminių teisės aktų požymiams.

Sistemiškai įvertinusi Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, šio įstatymo 23 straipsnio, reglamentavusio bendrąją teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti tvarką, nuostatas, taip pat byloje surinktus įrodymus, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai nebuvo suderinti su galiojusiais bendrojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniais. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, jog Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas, patvirtintas Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, iki 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1962 įsigaliojimo (2004 m. gegužės 1 d.) neabejotinai buvo rekomendacinio pobūdžio. 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-1962 Teritorijų planavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog šios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas nebenumatė galimybės rengti ir tvirtinti specialiuosius planus, kurių sprendiniai prieštarautų (būtų nesuderinti) atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams ir, atitinkamai, būtų rekomendacinio pobūdžio. Tačiau kartu sistemiškai įvertinusi šios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas padarė išvadą, jog iki 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo buvę rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, specialiojo planavimo dokumentai negalėjo ipso facto tapti privalomais, kadangi priešingas aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo IX-1962 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad specialiųjų planų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems atitinkamo lygmens bendrojo teritorijų planavimo dokumentams. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje konstatavo, jog Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra rekomendacinio pobūdžio, todėl kaip aktas, neturintis norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu.

VI.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje ginčijamas Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ ir juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas nėra norminis administracinis aktas, daro išvadą, jog šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 skirsnyje nustatyta specialia norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka yra negalimas. Todėl konstatuotina, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu konstatavęs, jog Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas bei juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra norminis administracinis aktas, ir iš esmės išnagrinėjęs norminę administracinę bylą dėl šio akto teisėtumo, netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas bei vertino faktines aplinkybes, dėl ko teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o administracinė byla pagal prašymą ištirti, ar Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies paminklosauginis planas, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 daliai, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (1995 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-773 redakcija) 5 straipsnio 8 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. I-119 redakcija) 11 straipsniui, nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Nustačius, jog Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies paminklosauginis planas, nėra norminis administracinis aktas, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys dėl apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytų argumentų, susijusių su šio akto teisėtumu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šios ginčijamo akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl to, jog aktas neatitinka norminio administracinio akto požymių, neturi įtakos individualią administracinę bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai vertinti šio akto reikšmę nagrinėjamoje individualioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo Valstybinės teritorijų panavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjos E. N. S. prašymą ištirti, ar Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 „Dėl specialiojo paminklosauginio plano patvirtinimo“ atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 14 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (1995 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-773 redakcija) 5 straipsnio 8 dalį ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 11 straipsnį, nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius